Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. P. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo I. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant nuteistąją per 5 mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Priteista iš I. P. nukentėjusiajai J. G. 160,45 Eur turtinei ir 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. P. nuteista už tai, kad ji 2014 m. birželio 12 d. apie 10 val. B. r., P. sen., S. k., ant kelio S. – K., tyčia seseriai J. G. suduodama rankoje turėta kuprine vieną kartą į veidą, rankomis sučiupdama už rūbų ir stumdama, taip perversdama ją ant žemės, J. G. gulint ant žemės spirdama jai į pilvą, taip sukeldama nukentėjusiajai – savo artimajai giminaitei - seseriai J. G. fizinį skausmą bei padarydama odos įdrėskimą dešiniame žande, veido sumušimą pasireiškusi odos nubrozdinimu kaktoje su aplinkine poodine kraujosruva išplitusią į nosį, abiejų akių vidinius kampus, poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje, nežymiai sutrikdydama jai sveikatą.

Nuteistoji I. P. skundžia Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. nuosprendį dėl jame nepagrįstai nustatytų faktinių aplinkybių, prašo iš aprašomosios nuosprendžio dalies pašalinti aplinkybes, kad „suduodama rankoje turėta kuprine vieną kartą į veidą, rankomis sučiupdama už rūbų ir stumdama, taip perversdama ant žemės, J. G. gulint ant žemės spirdama jai į pilvą, taip sukeldama nukentėjusiajai - savo artimai giminaitei - seseriai J. G. fizinį skausmą bei padarydama odos įdrėskimą dešiniame žande, veido sumušimą pasireiškusį odos nubrozdinimu kaktoje su aplinkine poodine kraujosruva išplitusią į nosį, abiejų akių vidinius kampus, poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje, nežymiai sutrikdė jai sveikatą“ nustatant, kad „suduodama rankoje turėta kuprine vieną kartą į petį, taip sukeldama nukentėjusiajai savo artimai giminaitei – seseriai J. G. fizinį skausmą“.

Nurodo, kad J. G. kuprine į veidą nesudavė, į pilvą nespyrė, byloje nėra jokių šias nukentėjusios nurodomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Teisme apklaustas ekspertas patvirtino, kad sužalojimas veide nukentėjusiajai galėjo atsirasti ir jai nugriuvus ant žemės, taip pat braukiant ranka, ar nuo gėlių kotų, sužalojimai pilve nukentėjusiajai nėra nustatyti. Priešingai, liudytoja A. V. Š. teisme parodė mačiusi einančią nukentėjusiąją susiėmusią už šono. Taip pat neigia, kad nukentėjusiajai buvo sugriebusi už rūbų ir ją stūmė, nes iš tikrųjų nukentėjusioji jai buvo sugriebusi už plaukų ir po to abi nugriuvo neišlaikę pusiausvyros. Teismas nukentėjusios parodymus turėjo vertinti kritiškai, nes jie nebuvo nuoseklūs, pareiškime, apklausose ir teisme ji skirtingai aiškino apie smūgių jai sudavimą.

Teismo posėdžio metu nuteistoji I. P. ir jos gynėja prašė skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusioji J. G. ir jos atstovė, atmesti,

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ( toliau BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas priimdamas sprendimą savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas arba teismas, kurio žinioje yra byla. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra išimtinai teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, be to, visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog teismo išvados skundžiamame nuosprendyje dėl I. P. kaltės motyvuotos, pagrįstos išsamia, visapusiška bei nešališka byloje surinktų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog I. P. savo veiksmais padarė jai inkriminuotą veiką kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai išdėstė sprendimo motyvus, nurodė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Vien tai, kad šiuo atveju apeliantei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Apeliantė skunde neigia teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes teikdama, kad J. G. kuprine į veidą nesudavė, į pilvą nespyrė, už drabužių netampė, teigia, kad byloje nėra jokių šias nukentėjusios nurodomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Neneigia sudavusi kartą nukentėjusiajai turėta kuprine į petį. Tačiau kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka.

Kaip matyti nukentėjusios J. G. parodymai apie jos atžvilgiu nuteistosios vartotą fizinį smurtą viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs ir išsamūs. Teisminio nagrinėjimo metu ji teigė, kad netoli S. k. kapinių, sutikus seserį I. P., tarp jų įvyko konfliktas, pastaroji supykusi ją apšaukė, sugriebusi už rūbų ir stumdama pargriovė, po to pajuto smūgį į galvą, sesuo jai draskė veidą, spyrė į šlaunį, po įvykio neberado akinių, kuriuos iki tol visada nešiodavo. Iš esmės tokias pačias aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir apklausiama liudytoja ikiteisminio tyrimo metu, teikdama, kad I. P. rankoje turėta rankine sudavė į veido sritį, sugriebusi už rūbų įstūmė į griovį, pargriuvusiai spyrė į pilvą ir tokie nuteistosios veiksmai sukėlė jai fizinį skausmą.

Nors nuteistoji skunde teigia, kad teismas priimdamas jos atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusios parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti duomenys, tačiau tokie jos teiginiai nepagrįsti, nes nuteistosios kaltė skundžiamu nuosprendžiu įrodyta remiantis byloje surinktų įrodymų visetu.

Liudytoja A. Š. patvirtino mačiusi nukentėjusią J. G. iš karto po įvykio kruvinu veidu, be akinių, susiėmusią už šono. Nukentėjusioji jai teigė, kad buvo sumušta I. P., su kuria liudytoja A. Š. prasilenkė vykdama dviračiu į kapines prieš pat įvykį.

Specialisto išvadoje užfiksuota, kad J. G. padarytas odos įdrėskimas dešiniame žande, nubrozdinimas kaktoje, poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje. Sužalojimai galimai padaryti kaltinime nurodytomis įvykio aplinkybėmis ne mažiau trimis trauminiais poveikiais. Tokią savo išvadą ekspertas R. Ž. patvirtino ir apklausiant jį bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme patikslindamas, kad nukentėjusiajai užfiksuoti įdrėskimai kaktoje galėjo būti padaryti tiek braukiant ranka per veidą nagais, tiek gėlių kotais, šlaunyje užfiksuota kraujosruva objektyvus sumušimo požymis, pagal spalvinę išraišką sužalojimas atsirado įvykio metu.

Apeliantė skunde neneigia sudavusi vieną smūgį kuprine nukentėjusiai į petį, tačiau tokių jos nurodomų aplinkybių byloje surinkti duomenys visiškai nepatvirtina, o aukščiau aptartų įrodymų visuma duoda pagrindą teigti, kad tokiais teiginiais ji akivaizdžiai siekia švelninti savo baudžiamąją atsakomybę, siaurindama atliktų nusikalstamų veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu apimtį, t.y. neigia smūgius, užfiksuotus specialisto išvadoje ir nurodomus nukentėjusios. Ir nors nukentėjusiajai sužalojimai pilve nėra nustatyti, tačiau iš specialisto išvados matyti, kad nukentėjusioji eksperto buvo apžiūrėta praėjus keturioms dienoms po įvykio, todėl smūgio žymės, vizualiai galėjo ir neišlikti, ar net ir visai nesimatyti, nors neabejotinai galėjo sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai. Tai, kad žymės dėl smūgio į pilvą nėra užfiksuotos, nesudaro pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes būtent apie smūgį į galvą ir pilvą nukentėjusioji nurodė pareiškime, bei apžiūrima eksperto. Abejonių, kad būtent nuteistosios kaltinime nurodyti atlikti veiksmai sukėlė nukentėjusiajai konstatuotus padarinius – sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, nėra. Taigi byloje pakanka įrodymų konstatuoti I. P. kaltę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, nes ji savo seseriai J. G. atlikdama kaltinime nurodytus veiksmus nežymiai sutrikdydama jai sveikatą.

Tokiu būdu apeliantės teiginiai dėl tariamo jos nekaltumo atlikus kaltinime inkriminuotus veiksmus, prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, ir, priešingai nei nurodoma skunde, yra paneigti byloje esančių ir nuosprendyje aptartų įrodymų visetu. Jos kaltė padarius kaltinime inkriminuotą veiką yra visiškai įrodyta ir abejonių nekelia, todėl jos apeliacinis skundas dėl nukentėjusios atžvilgiu atliktų nusikalstamų veiksmų apimties atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisingai kvalifikavęs nuteistosios I. P. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jai bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį bei BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistosios asmenybę ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. I. P. padarė tyčinį, nesunkų, baigtą smurtinį nusikaltimą, jį padarė būdama neteista, administracine tvarka nebausta, būdama neįgali, jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, neigiamai ją charakterizuojančių duomenų byloje nesurinkta. Atsižvelgęs į šias bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai paskyrė BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, jo trukmę nustatė mažesnį nei galimas vidurkis. Laikyti šią bausmę per griežta, bei neteisinga nėra pagrindo. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių apeliantei turėtų būti skiriama švelnesnė bausmės rūšis ar paskirtoji bausmė švelninama, byloje nenustatyta. Skundas šioje dalyje taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliantė skunde nesutinka ir su teismo jai priteistu ieškiniu dėl nukentėjusiajai J. G. padarytos 160.45 eurų turtinės žalos atlyginimo, motyvuodama, kad jai kaltinimai dėl akinių sugadinimo pagal BK 187 straipsnį pateikti nebuvo, prašo ieškinį šioje dalyje atmesti.

Nors apeliantė teigia, kad kaltinimai dėl turto sužalojimo jai pareikšti nebuvo, tačiau BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 115 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Pagal galiojančias BPK nuostatas civilinis ieškinys turi būti pagrįstas ir įrodytas objektyviais duomenimis.

Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusioji patyrė turtinę žalą, nes įvykio metu neteko akinių, kuriuos visuomet nešiodavo. Šias aplinkybes patvirtina aukščiau aptarti nukentėjusios J. G. ir liudytojos A. V. Š. parodymai. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji pateikė korekcinių akinių garantinį kvitą bei čekį, iš kurių matyti, kad ji įsigijo naujus akinius, už kuriuos mokėjo 554 Lt ( 160.45 Eur) ( b.l. 86). Esant tokiems pateiktiems rašytiniams įrodymams, pirmosios instancijos teismas nukentėjusios ieškinį tenkino pilnai ir priteisė nukentėjusios naudai jos prašomą 160.45 Eur sumą iš I. P. turtinės žalos atlyginimui. Tačiau, iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiama J. G. nurodė, jog nusikalstamos veikos metu ji prarado akinius, kurios vertino 200 Lt, šiai sumai ji pareiškė civilinį ieškinį, kurio pagrindu ji buvo pripažinta civiline ieškove ( b.l. 19,20). Pažymėtina, jog nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas negali būti pasipelnymo šaltinis, tikslas yra kompensuoti faktiškai patirtą žalą, nuostolius. Dėl to skundžiamo nuosprendžio dalis dėl 160.45 Eur civilinio ieškinio priteisimo keičiama, priteista civilinio ieškinio suma mažinama iki 57.92 Eur, dėl kurios byloje nukentėjusioji buvo pareiškusi ieškinį ikiteisminio tyrimo metu, todėl Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. nuosprendį pakeisti:

iš I. P. priteistą civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti dėl J. G. padarytos turtinės žalos sumažinti iki 57.92 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.