Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. P. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutarties, kuria netenkintas V. P. skundas dėl Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento vyriausiojo specialisto 2016-04-21 nutarimo, kuriuo jis nubaustas pagal ATPK 87 str. 3 d. 115 Eur bauda su žvejybos įrankio - teleskopinės meškerės - konfiskavimu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2016 m. balandžio 10 d. Vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius V. P. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą AM Nr. 108663 dėl ATPK 87 str. 3 d. numatyto pažeidimo. Protokole nurodyta, kad 2016-04-10 12.20 val. V. P. neteisėtai vykdė mėgėjišką žūklę su plūdine meškere draudžiamoje vietoje, Nemuno priešakiniame deltos rezervate prie Naikupės siurblinės Kuršių mariose, žuvies sugavęs nebuvo. Tokiais savo veiksmais V. P. pažeidė Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių 10.1., 11.2., 11.13 p. reikalavimus.

2016 m. balandžio 21 d. Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento vyriausiojo specialisto nutarimu V. P. nubaustas pagal ATPK 87 str. 3 d. 115 Eur bauda su žvejybos įrankių (teleskopinės meškerės) konfiskavimu. Šį nutarimą V. P. apskundė apylinkės teismui.

V. P. teismui pateikė fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad siauras kelias, kuriuo jis atvyko, skiria vieną vandens telkinį nuo kito, draudžiamų ženklų, kad dešiniajame krante jo važiavimo kryptimi yra draudžiama žvejoti, nebuvo. Prieš privažiuojant tą vietą, kaip vėliau apsižiūrėjęs pamatė, buvo stulpeliai, iš aplinkosaugos pareigūnų suprato, kad ant jų buvo dedami ženklai, jog šioje pusėje žvejoti yra draudžiama. A. T. teisme patvirtino V. P. nurodytas aplinkybes, kad toje vietoje statomi ženklai, bet jie būna kitų asmenų sunaikinami. Mano, jog iš to galima spręsti, kad tokių ženklų buvimas, jei jau jie yra statomi, atsižvelgiant į vietos specifiką (ir į tai, kad vienoje kelio pusėje galima žvejoti, kitoje draudžiama), buvo būtinas. Aplinkosaugos pareigūnų atsakomybė yra statyti ženklus, tai jie turi daryti iš karto pamatę, jog ženklas yra pašalintas. A. T. nurodė, kad kitoje vietoje yra lenta, kurioje nurodytos rezervato ribos, tačiau tuo keliu, kuriuo atvažiavo V. P. nesimatė, jog kažkur gali būti stendas su informacija. Kadangi jo nematė, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neneigia, kad jis gali kažkur būti, tačiau teismas neišsireikalavo kopijos ir neišsiaiškino, ar aiškiai nurodytos rezervato ribos, kaip pažymėti draudimai ir pan., ar asmuo, neturėdamas specialių žinių gali suprasti draudimus. Bet kokiu atveju mano, kad jei jau įrengta ženklų statymo vieta, numatytas toks būtinumas, ženklai ir turi būti pastatyti, visada privažiavus prie vandens telkinių ženklai būna, taip pat jei būtų buvusi galimybė nuo V. P. važiuojamos vietos matyti pastatytą stendą, būtų prie jo privažiavęs ir su stendo turiniu susipažinęs. Iš kitų žvejų jis sužinojo, kad 2015 metais toje vietoje buvo leidžiama žvejoti (nežino, kiek tokia informacija yra patikima), tačiau mano, kad tokia aplinkybė taip pat sąlygotų ženklų būtinumą. Iš viešoje erdvėje pateikiamos informacijos matyti, jog Nemuno deltos rezervato ribos yra kartas nuo karto keičiamos. Toje vietoje, netoli Naikupės siurblinės, jis buvo pirmą kartą, todėl nežinojo ir atvykęs į vietą negalėjo suprasti, kad galioja draudimas žvejoti, juolab kitoje kelio pusėje asmenys žvejojo. Apylinkės teismas dėl išdėstytų duomenų nepasisakė, neanalizavo, kokia yra V. P. kaltė (tyčinė ar neatsargi) ir kokios aplinkybės patvirtina jo kaltę (tyčią ar neatsargumą) buvus. Apeliantą stebina pareigūnų veiksmai, jis jiems rodė turimus leidimus žvejybai, aiškino, kad yra čia pirmą kartą, kad nevietinis, kad nežvejojo, kad nėra ženklų, kad matė žvejojančius kitus asmenis ir kt. ir mano, jog pareigūnai turėjo ne bausti, o pateikti jam informaciją, nurodyti vietą, kurioje žvejoti leidžiama, tokie veiksmai rodytų nepriekaištingą, sąžiningą aplinkos apsaugos pareigūnų elgesį. Visą gyvenimą žvejyba jam buvo pomėgis, hobis, jis žvejoja nuo 5 metų amžiaus. Kaip nurodyta Žvejo mėgėjo biliete, jo oficialus žvejo stažas yra nuo 1987 metų. Turi iki 2016-12-31 galiojantį žvejo mėgėjo bilietą, galiojančius leidimus žvejoti Bitaičių tvenkinyje, Gudelių ežere, Bazilionų medžiotojų būrelio teritorijoje, Kelmės medžiotojų ir žvejų draugijos teritorijoje, Pakapės medžiotojų būrelio teritorijoje, Lygumų ŽŪB vandens telkiniuose, leidimą atvykti ir būti valstybės sienos apsaugos zonoje. Niekada nėra baustas už pažeidimą, susijusį su žvejyba. Priešingai, gerbia, vadovaujasi ir laikosi teisės aktų, Šiaulių apskrityje aplinkos apsaugos pareigūnai jį pažįsta iš matymo. V. P. nurodo, kad jam yra ne kartą tekę pranešti pareigūnams apie brakonieriaujančius asmenis, rastus tinklus ar kitą neteisėtai vykdomą veiklą, susijusią su žvejyba. Važiuoti beveik 200 kilometrų nuo Šiaulių (ir dar tiek pat atgal) ir neteisėtai žvejoti (brakonieriauti) su plūdine meškere, su kuria žuvies pagavimo tikimybė yra labai menka, iš tiesų nėra logiška.

Mano, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai, siekdami suplanuotų įstaigos bei asmeninių rezultatų, vykdo nubaudimo funkcijas, tuo tarpu teismas, nagrinėdamas administracinių teisės pažeidimų bylas, vykdo teisingumą bei turi plačius įgaliojimus priimdamas sprendimus – teismas tam tikras aplinkybes gali įvertinti kaip lengvinančias, įvertinti situaciją teisingumo ir protingumo aspektu ir paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali, paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Pabrėžia, jog skunduose teismams išdėstė visas įvykio aplinkybes, nieko nemelavo ir tikrai gailisi dėl susiklosčiusios situacijos, bet negali pripažinti to, ko nebuvo – jis tikrai nežvejojo. Kreipėsi į teismą, nes nemanė, kad už atliktus veiksmus turėtų būti taip griežtai nubaustas – taikant tokią griežtą administracinę nuobaudą bei turto konfiskavimą. Mano, kad jeigu jo veiksmuose yra kaltės, tai dėl to, kad veikė nepakankamai apdairiai, jei yra pagrindo pripažinti, kad jo atlikti veiksmai buvo neteisėti, o atliktais veiksmais realizavo požymius (kad ir ATPK 87 str. 1 d.) administracinio teisės pažeidimo bei iš jo buvo galima reikalauti atitinkamo elgesio, įvertinus skunde išdėstytas įvykio aplinkybes, V. P. asmenybę, amžių, pažeidimo pobūdį, ilgai trunkantį procesą, tai apylinkės teismui buvo pagrindas svarstyti dėl ATPK 30¹ str. taikymo ir nuobaudos neskyrimo. Dėl šių priežasčių mano, kad apylinkės teismas administracinę teisės pažeidimo bylą išnagrinėjo neišsamiai, byloje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Be to, teismas pažeidė ATPK 298 str. nustatytą terminą – bylą išnagrinėti ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo administracinio teisės pažeidimo bylos gavimo dienos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas Šilutės rajono apylinkės teismo nutartį ginčija tuo pagrindu, kad buvo netinkamai išspręstas jo kaltės klausimas.

Pagal susiformavusią teismų praktiką, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pagal ATPK 248 str. administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 284 str. 1 d. nustato, kad organas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami įrodymai (ATPK 256 str.). Vadovaujantis ATPK 257 str., organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas. Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta.

Kaip minėta, visapusiškam ir objektyviam aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami įrodymai (ATPK 256 str.). Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 1 d., 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog tiek Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento specialistas, tiek ir pirmosios instancijos teismas, konstatuodami, kad V. P. veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 87 str. 3 d. sudėtis, tokio savo procesinio sprendimo nepagrindė visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, todėl skundžiama teismo nutartis negali būti pripažinta pagrįsta.

Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo, institucijos nutarimo ir pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, jog V. P. buvo nubaustas pagal ATPK 87 str. 3 d., dėl to, kad pažeidė „Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių“ (toliau - Taisyklės) 10.1., 11.2., 11.13 p. reikalavimus. Taisyklių 10.1. p. inter alia numato draudimą žvejoti vietose, kuriose žvejoti draudžiama; 11.2. p. numato, jog draudžiama žvejoti draudžiamais žvejybos įrankiais ar būdais; 11.13. p. numato, jog draudžiama žvejoti ištisus metus Taisyklių 1 priede išvardintuose vandens telkiniuose; Taisyklių 1 priedas inter alia numato, kad mėgėjų žvejyba uždrausta valstybiniuose gamtiniuose rezervatuose. Taigi V. P. buvo inkriminuota ir jis buvo nubaustas už tai, kad žvejojo vietoje, kurioje mėgėjų žvejyba uždrausta.

Iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos ir apeliacinio skundo turinio matyti, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas V. P. nuo pat administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo nuosekliai laikėsi versijos, jog jis inkriminuoto pažeidimo nepadarė, nes administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytoje vietoje ir laiku nežvejojo. Protokole esančiame asmens pasiaiškinime V. P. nurodė, kad išlipo iš mašinos, net nespėjo užsimesti meškerės, kai atvažiavo gamtos apsauga ir jį nubaudė (b. l. 16); skunde pirmos instancijos teismui V. P. nurodė, kad žvejybos jis nebuvo pradėjęs ir negalėjo jos pradėti, nes meškerė buvo nesutvarkyta, ji buvo be plūdės, todėl su ja žvejoti nebuvo įmanoma (b. l. 5); rašytiniame paaiškinime apylinkės teismui V. P. nurodė, kad draudžiamo veiksmo neatliko, nes nežvejojo (b. l. 30); pirmos instancijos teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn traukiamas V. P. nurodė, kad atvažiavo į vietą, nebuvo jokių ženklų, draudžiančių žvejybą, išlipo iš mašinos, pasiėmė meškerę, ir tuo metu prisistatė trys pareigūnai, jis nesuprato, kokį pažeidimą padarė, nes nebuvo užmetęs meškerės (b. l. 34). Apylinkės teismas šią V. P. versiją atmetė kaip gynybinę ir padarytą pažeidimą grindė iš esmės vien įvykį mačiusio liudytojo A. T. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, jog V. P. neteisėtai žvejojo plūdine meškere Nemuno priešakinės deltos rezervate prie Naikupės siurblinės Kuršių mariose ir dėl pažeidimo nesigailėjo (b. l. 14), ir šio liudytojo parodymais pirmos instancijos teismo posėdyje, kad jiems atvažiavus V. P. žvejojo, buvo užmetęs meškerę, šalia buvo padėti masalai – sliekai ir kukurūzai (b. l. 35).

Iš aptartų byloje esančių duomenų matyti, kad byloje iki galo nepaneigta administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens versija, jog įvykio dieną jis nežvejojo vietoje, kurioje žvejoti draudžiama – valstybiniame gamtiniame rezervate (Taisyklių 10.1., 11.2., 11.13 p.). Akivaizdu, jog teismas nepašalino egzistuojančių prieštaravimų tarp institucijos atstovo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nurodomų įvykio aplinkybių (dėl V. P. žvejojimo fakto). Pastebėtina, jog abejonę dėl Šilutės gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyr. specialisto A. T. nurodomų įvykio aplinkybių didina tai, jog jis savo 2014-04-11 tarnybiniame pranešime nurodė, kad V. P. dėl padaryto pažeidimo nesigailėjo (b. l. 14), nors 2014-04-10 administracinio teisės pažeidimo protokole, surašytame to paties specialisto, V. P. savo pasiaiškinime nurodė, jog dėl pažeidimo labai gailisi (b. l. 16). Abejonę, ar V. P. apskritai žvejojo, didina ir tai, jog institucija, pateikdama atsiliepimą į skundą apylinkės teismui nurodė, jog V. P. būtų baudžiamas ir tuo atveju, jei nebūtų žvejojęs – asmuo baudžiamas, jei yra su žvejybos įrankiu 25 metrų atstumu iki vandens telkinio, kuriame draudžiama žvejoti (Taisyklių 10. 6 p.) (b. l. 25).

Apygardos teismas pažymi, kad siekiant pašalinti tokio pobūdžio prieštaravimus, neužtenka vien formaliai konstatuoti, jog byloje nėra duomenų, kad pareigūnas turėtų pagrindą apkalbėti pažeidėją, ir vien tuo remiantis atmesti pažeidėjo pateikiamą įvykio versiją ir pripažinti asmenį kaltu. Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl administracinio teisės pažeidimo turi būti pašalinti tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes. Būtina papildomai aiškintis, ar V. P. įvykio dieną iš tiesų žvejojo Nemuno priešakinės deltos rezervate, nustatinėjant šią aplinkybę tikslinga teismo posėdyje apklausti reido metu, kartu su specialistu A. T. buvusius inspektorius M. P. ir I. Ž., kurie galėtų patvirtinti arba paneigti, jog V. P. jiems atvykus buvo užmetęs meškerę ir žvejojo draudžiamoje vietoje. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad reido metu su V. P. žvejojo ir kitas asmuo, kuris taip pat buvo nubaustas dėl žvejybos draudžiamoje vietoje, todėl siekiant nustatyti V. P. žvejojimo faktą, būtų tikslinga apklausti ir šį liudytoją. Be to, būtų prasminga išsiaiškinti, ar reido metu inspektoriai įvykio aplinkybių nefiksavo vaizdo kamera ar fotoaparatu, jei taip, užfiksuotą medžiagą ištirti ir nustatyti, ar joje matomas žvejojimo draudžiamoje vietoje faktas. Aiškinantis minėtas įvykio aplinkybes ir nustatant, ar atvykus inspektoriams V. P. apskritai galėjo žvejoti, byloje tikslinga apžiūrėti iš V. P. paimtą teleskopinę meškerę su rite, tokiu būdu nustatant, ar ji, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, iš tiesų nėra paruošta žvejybai (ar ant jos yra plūdė, svareliai, kabliukas) ir V. P. su ja nebūtų galėjęs žvejoti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neginčijamas V. P. žvejojimo ar nežvejojimo fakto nustatymas nagrinėjamoje byloje turi esminę reikšmę sprendžiant apelianto kaltės klausimą, kadangi, pasak V. P., vienoje keliuko, ant kurio jis susidūrė su pareigūnais, pusėje esančiuose vandens telkiniuose žvejoti draudžiama, o kitoje pusėje esančiuose – leidžiama. Pasitvirtinus tokiai apelianto versijai ir nustačius, kad pažeidėjas buvo maždaug vienodu atstumu tiek nuo vandens telkinio, kuriame žvejoti draudžiama, tiek ir nuo telkinio, kuriame žvejyba leidžiama, vargu ar būtų galima sutikti su Institucijos teiginiu, kad vien buvimas su žvejybos įrankiu (nežvejojant) nurodytoje vietoje besąlygiškai turėtų būti vertinamas kaip neteisėtas.

Neišsiaiškinus reikšmingų bylos aplinkybių bei neišnaudojus visų galimybių esančioms abejonėms dėl apelianto kaltės/nekaltumo pašalinti, negalima pripažinti, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus įvertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Šie proceso teisės pažeidimai laikytini esminiais, sukliudžiusiais teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kadangi siekiant argumentuotai partvirtinti ar paneigti apelianto versiją, jog jis nežvejojo, reikalingas didelės apimties papildomas įrodymų tyrimas, Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutartis naikinama ir administracinio teisės pažeidimo byla perduodama apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, vengdamas įtakoti būsimą teismo sprendimą, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisako.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutartį panaikinti, ir administracinio teisės pažeidimo bylą grąžinti iš naujo nagrinėti Šilutės rajono apylinkės teisme.

Nutartis neskundžiama.