Kauno apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovas prašė pakeisti Kauno m. 10-ojo notarų biuro notarės 1999-11-16 išduotą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, not. reg. Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant, kad J. D. ir Z. K. lygiomis dalimis paveldėjo teisę įsigyti iš valstybės 600 kv.m. namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už kurį 1992-06-26 yra sumokėta 72,36 Lt įmoka grynaisiais pinigais; pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento J. D. ir Z. K. 2002-07-23 pasirašytą susitarimą tarp bendrasavininkų pirkti žemės sklypą; pakeisti Kauno apskrities viršininko 2003-05-26 įsakymą Nr. 02-01-3489, nustatant, kad J. D. ir Z. K. kiekvienam parduodama po 300 kv.m. parduodamo sklypo bendrosios dalinės nuosavybės teise ploto; pakeisti 2003-06-18 valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį, not. reg. Nr. (duomenys neskelbtini), ir valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 535, nustatant, kad J. D. ir Z. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, t.y. po ½ dalį, įgijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad mirus jo ir atsakovės Z. K. tėvui E. D. 1999 m. lapkričio 16 d. Kauno miesto 10-ojo biuro notarė O. M. išdavė paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, kuriame nurodė, kad ieškovui ir atsakovei lygiomis dalimis yra padalijamas likęs velionio E. D. testamentu nepaskirtas turtas, t. y.: ūkio pastatas, pažymėtas plane 2Jlp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) ; piniginė įmoka - 72,36 Lt grynaisiais pinigais, įmokėta 1992 m. birželio 26 d. už 600 kv. m. namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); kompensacija 795 Lt už valstybės išperkamą 0,69 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) . Ginčijame liudijime nurodyta, kad ieškovas ir atsakovė lygiomis dalimis paveldėjo piniginę įmoką - 72,36 Lt grynaisiais pinigais, įmokėtą 1992 m. birželio 26 d. už 600 kv. m. namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) . Tačiau velioniui E. D. 1992 m. birželio 26 d. sumokėjus įmoką už žemės sklypą, jis įgijo teisę išpirkti žemės sklypą iš valstybės, kuri yra paveldima. 1999 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“, liudijimo išdavimo metu galiojančios redakcijos 2.3. punkte buvo nustatyta „kai gyvenamojo namo arba sodo namelio savininkui buvo leista pirkti žemės sklypą ir jis už jį yra užmokėjęs, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, jam mirus teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina testamentiniams arba šaukiamiems paveldėti pagal įstatymą įpėdiniams. Šiuo atveju jiems įskaitoma suma, mirusiojo savininko sumokėta už perkamą žemės sklypą. Mirus E. D., teisė sudaryti žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, kuri atsirado E. D. sumokėjus įmoką už žemę, perėjo ieškovui ir atsakovei kaip įstatyminiams įpėdiniams. Ieškovas ir atsakovė paveldėjo ne konkrečią piniginę įmoką, o turtinę teisę iš valstybės išpirkti žemės sklypą už E. D. sumokėtą įmoką. Nors ieškovas ir atsakovė paveldėjo teisę įsigyti iš valstybės žemės sklypą, tačiau notarė liudijime nurodė, jog įpėdiniai paveldėjo ne teisę išpirkti žemės sklypą, bet pačią įmoką, todėl paveldėjimo teisės liudijimo turinio dalis turėtų būti pakeista, nustatant, kad ieškovas ir atsakovė Z. K. lygiomis dalimis paveldėjo teisę įsigyti iš valstybės namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Notarei padarius liudijimo surašymo klaidą, iš ieškovo ir atsakovės Z. K. buvo atimtas pagrindas kreiptis į Kauno apskrities viršininko administraciją dėl žemės sklypo įsigijimo iš valstybės, kaip teisės įsigyti žemės sklypą paveldėtojams. Šalims pradėjus domėtis žemės sklypo prie paveldėtų statinių išpirkimo iš valstybės galimybe, Kauno apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyriuje buvo paaiškinta, kad ginčo šalys gali kreiptis dėl žemės sklypo įsigijimo iš valstybės kaip paveldėto gyvenamojo namo bendraturčiai. Taip pat buvo paaiškinta, kad norint pagreitinti žemės sklypo įsigijimo iš valstybės procedūrą, ieškovas ir atsakovė kaip bendraturčiai turėtų pateikti pasirašytą susitarimą dėl išperkamos žemės sklypo dalies dydžio nustatymo tarp ginčo šalių, kuris turėtų būti proporcingas bendraturčių daliai. Dėl to ieškovas ir atsakovė 2002 m. liepos 23 d. pasirašė susitarimą pirkti žemės sklypą tarp bendrasavininkų, kuriuo nustatė kiekvienos iš ginčo šalių įsigyjamo iš valstybės žemės sklypo dalį. Kiekvienai šaliai priskirtinas žemės sklypo dalies dydis buvo nustatytas atsižvelgiant į šalims priklausančio paveldėto gyvenamojo namo dalį. Pasirašant šį ginčijamą susitarimą ieškovui nebuvo žinomos aukščiau nurodytos aplinkybės apie klaidingą liudijimo surašymą ir apie ieškovo paveldėjimo būdu įgytą teisę išpirkti žemės sklypą. Šios aplinkybės ieškovui tapo žinomos tik kuomet ieškovas, susidūręs su atsakovės trukdymu įgyvendinti ieškovo nuosavybės teises į paveldėtą turtą, dėl savo pažeistų teisių gynimo kreipėsi į advokato kontorą. Ir tik tuomet buvo pastebėtos klaidingas liudijimo įforminimas. Ginčijamas susitarimas yra tiesioginis liudijime padarytos klaidos rezultatas. Teisę iš valstybės įsigyti žemės sklypą ieškovas ir atsakovė pirmiausiai įgijo būtent kaip paveldėtojai, o ne kaip gyvenamojo namo bendraturčiai. Todėl šalys neturėjo kaip bendraturčiai sudaryti susitarimo dėl perkamų žemės sklypo dalių, o sudarytas susitarimas sudarytas be pagrindo ir nesukūrė jokių teisių ar pareigų. Dėl šių priežasčių susitarimas turėtų būti pripažintas negaliojančiu, kaip sudarytas be pagrindo ir nesukūręs jokių teisinių pasekmių bei pasirašytas išimtinai tik dėl suklydimo. 2003 m. gegužės 26 d. Kauno apskrities viršininkas įsakymu „Dėl namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pardavimo“ buvo priimtas sprendimas parduoti ieškovui ir atsakovei valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projekte nurodytomis sąlygomis žemės sklypą, nustatant ieškovui ir atsakovei tenkančios žemės sklypo dalies dydį. Minėtas įsakymas yra klaidingas, nustatantis, kad ieškovas ir atsakovė įgijo teisę išpirkti žemės sklypą atitinkamomis dalimis kaip paveldėto gyvenamojo namo bendraturčiai, o ne kaip teisės paveldėtojai. Dėl šių aplinkybių turėtų būti pakeistas įsakymas nustatant, kad ieškovui ir atsakovei tenka po 1/2 žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), dalį. 2003 m. birželio 18 d. ieškovas ir atsakovė Z. K. sudarė su valstybe, atstovaujama Kauno apskrities viršininko administracijos, valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovui buvo parduotos 204/600, o atsakovei - 396/600 Žemės sklypo dalys. Valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartyje nurodytos sąlygos dėl parduodamo ir perkamo žemės sklypo dydžio buvo sąlygotos aukščiau aptartų padarytų klaidų viseto, todėl turėtų būti pakeistos sutartyje ir perdavimo - priėmimo akte nurodytos klaidingos sąlygos, nustatant, kad ieškovas ir atsakovė bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo po 300 kv. m. žemės sklypo dalį.

Šalies argumentai

1. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo redakcijos, galiojusios 1999 - 2003 m., kai buvo sudaromi ginčijamas liudijimas ir sandoriai, 8 str. 2 d. numatė, jog ne žemės ūkio veiklai žemė miestuose ir kaimo vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. LR Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 3.6 p. numatė „tuo atveju, kai privačių namų valdos arba sodo namelio savininkui buvo leista pirkti žemės sklypą, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, jam mirus, teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina testamentiniams arba šaukiamiems paveldėti pagal įstatymą įpėdiniams. Šiuo atveju jiems įskaitoma suma, sumokėta už perkamą žemės sklypą, o kainos skirtumas dėl padidėjusios žemės kainos (įskaitant kainos priedą dėl teritorijos inžinerinės įrangos) papildomai nemokamas." Analogiškos nuostatos buvo numatytos ir LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.3 p. 1992 m. birželio 26 d. E. D. sumokėjo už išperkamą žemės sklypą grynais pinigais, tokiu būdu norminių aktų nustatyta tvarka įgijo teisę įsigyti iš valstybės žemės sklypą. Tačiau iki E. D. mirties žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl atitinkamai teisė įsigyti žemės sklypą perėjo ieškovui ir atsakovei Z. K.. Ši teisė perėjo paveldėjimo būdu (CK 5.1 str. 1 ir 2 dalys, 1964 m. redakcijos CK 567 - 602 str.), todėl ginčijamame 1999 m. lapkričio 16 d. išduotame paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijime, turėjo būti nurodyta, jog ieškovas ir atsakovė Z. K. paveldėjo būtent teisę įsigyti iš valstybės žemės sklypą, o ne piniginę įmoka - 72,36 Lt grynaisiais pinigais. Pirmos instancijos teismas konstatuodamas, jog nenustatyta, kad paveldėjimo liudijime pagal įstatymą yra klaida, netinkamai išaiškino ir pritaikė tiek Civilinio kodekso, tiek ir minėtų LR Vyriausybės nutarimų nuostatas.

2. Teismas pagrįstai sprendime nurodė, jog išduodant paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą 1999 m. kovo 9 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.3 p. nuostatos netaikytinos, nes paveldėjimas atsirado iki šio nutarimo įsigaliojimo dienos, tačiau tokiu atveju teismas turėjo vadovautis 1995 m. liepos 17 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 3.6 p. nuostatomis, kurios galiojo būtent palikimo atsiradimo dieną, ir kurios iš esmės tapačios vėlesniame nutarime įtvirtintoms nuostatoms. Tačiau teismas sprendime nenurodė, kodėl šio nutarimo nuostatomis nesivadovaujama, tokiu būdu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, tuo pažeisdamas CPK 263 str. 1 d. įtvirtintas nuostatas.

3. Teismas netinkamai aiškino valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančius teisės aktus spręsdamas dėl ginčijamų Kauno apskrities viršininko2003 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 02-01-3489 ir 2003 m. birželio 18 d. valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties bei valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo akto pakeitimo. 1999 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)" suteikė teisę ieškovui ir atsakovei Z. K. įsigyti valstybinę žemę dviem pagrindais, t. y. paveldėjus teisę įsigyti žemės sklypais valstybės, kurią buvo įgijęs šalių tėvas (Nutarimo 2.3 punktas), ir kaip namo, esančio žemės sklype, bendraturčiai. Ieškovas ir atsakovė Z. K. ginčo žemės sklypą įsigijo pirmuoju pagrindu, t.y. kaip velionio E. D. teisių paveldėtojai, o ne kaip gyvenamojo namo bendraturčiai. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog šalys neturėjo mokėti už perkamą žemės sklypą, o jiems buvo užskaityta velionio E. D. sumokėta įmoka už žemę (nutarimo 2.3 p). Perkant iš valstybės žemę pirmuoju būdu ieškovas ir atsakovė Z. K., kaip velionio E. D. teisių paveldėtojai, neprivalėjo sudaryti jokių papildomų susitarimų dėl žemės sklypo dalių įsigijimo. Šalys įgijo teisę įsigyti žemės sklypą tokiomis dalimis, kokiomis atitinkamą teisę paveldėjo. Tik tuo atveju, jei šalys būtų pirkusios žemę antruoju pagrindu, t.y. kaip namo bendraturčiai, šalys būtų turėjusios sudaryti susitarimą dėl perkamų dalių bendrojoje nuosavybėje, o atitinkamai tokio susitarimo nesant, žemės sklypo dalių dydis būtų buvęs nustatytas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį (nutarimu patvirtintos Tvarkos 8 p.). Ieškovas ginčijo 2002 m. liepos 23 d. pasirašytą susitarimą tarp bendrasavininkų pirkti žemės sklypą kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 str.). Ieškovo suklydimas pasireiškė tuo, jog jam visą laiką buvo aiškinama, jog jis žemę įsigyja kaip bendraturtis, o ne kaip paveldėtojas, ir jei jis atitinkamo susitarimo nepasirašys, sprendimą dėl parduodamų dalių dydžio priims apskrities viršininkas pagal šalims priklausančias gyvenamojo namo dalis. Tokios pozicijos iki šiol ir laikosi atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija bei jos teisų perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Taip pat atsakovė Z. K. patvirtino, jog ji konsultavosi su dviem advokatais ir atitinkamą išaiškinimą pateikė ieškovui. Taigi suklysta buvo dėl abiejų atsakovų kaltės. Tokiu būdu pirmos instancijos teismas nepanaikindamas 2002 m. liepos 23 d. susitarimo netinkamai išaiškino CK 1.90 str. nuostatas.

4. Taip pat teismas netinkamai aiškino ir 2002 m. liepos 23 d. susitarimo turinį, nurodydamas, jog ieškovas, paveldėjęs 1/2 dalį įmokų turėjo galimybę įsigyti iš valstybės 1/2 dalį žemės sklypo, tačiau 2002-07-23 sudarė susitarimą, kad įsigys 204 kv.m. žemės sklypą. Aiškinant sutartį pagal tikruosius šalių ketinimus bei sutarties tekstą akivaizdu, jog ieškovas ir atsakovė Z. K. 2002-07-23 sudarė susitarimą pirkti žemės sklypą kaip bendraturčiai. Ginčo susitarimu ieškovas neatsisakė paveldėtos teisės įsigyti 1/2 žemės sklypo. Tam, kad ieškovas atsisakytų paveldėtos teisės, jis pirmiausia turėjo suprasti, jog jis paveldėjo teisę įsigyti šį žemės sklypą. Tačiau ieškovas dėl notarės padarytos klaidos nežinojo, jog jis įgijo teisę įsigyti būtent 1/2 žemės sklypo ir šią teisę įgijo kaip paveldėtojas. Šias aplinkybes ieškovas sužinojo tik 2009 m. Tokiu būdu teismas konstatuodamas, jog ieškovas atsisakė savo teisės, netinkamai taikė CK 6.193 str. įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Iš esmės Ieškovo ir Z. K. 2002 m. liepos 23 d. sudarytas susitarimas nesukėlė šalims jokių pasekmių, kadangi šiuo susitarimu šalys susitarė, jog kaip bendraturčiai pirks žemės sklypą tam tikromis dalimis, tačiau žemę įsigijo ne kaip bendraturčiai.

5. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčijamas Kauno apskrities viršininko įsakymas negalėjo būti pakeistas, o turėjo būti pripažintas negaliojančiu. Siekiant pakeisti 2003 m. birželio 18 d. valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties bei valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo akto nuostatas nebuvo būtina pakeisti ar panaikinti ir 2003 m. gegužės 26 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą. Šiuo atveju ieškovas neprašė pripažinti negaliojančio ginčijamo įsakymo ir neprašė įpareigoti priimti naujo įsakymo, kadangi pakeičiant įsakymą būtų greičiau atkurta tarp šalių taika ir iš esmės būtų išspręsta bylą bei būtų užkirstas kelias galimiems naujiems ginčams. O tokių tikslų pasiekimas atitiktų CK 1.5 str. įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Šalies argumentai

2. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad jis suklydo (CK 1.90 str.) pasirašydamas 2002-07-23 susitarimą. Atsakovės nuomone, sudarant minėtą susitarimą atitinkama institucija, šiuo atveju Kauno apskrities viršininko administracija, ieškovui tinkamai išaiškino teises, kadangi pirmiausia buvo sudarytas susitarimas pirkti žemės sklypą tarp bendrasavininkių, kurį pasirašė ir pats ieškovas. Vėliau, 2003 m. gegužės 26 d. buvo priimtas Kauno apskrities viršininko įsakymas „Dėl namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pardavimo", apie kurį ieškovui taip pat buvo žinoma, tačiau šio įsakymo per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ar sužinojimo dienos ieškovas neginčijo, vadinasi su tokiu viršininko įsakymu sutiko ir 2003-06-18 buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, kurią pasirašė ieškovas. 2002-07-23 susitarimas pirkti žemę tarp šalių ir 2003-06-18 pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryti ne tą pačią dieną, todėl ieškovas turėjo galimybę konsultuotis su teisininkais tuo metu, jeigu mano, kad jam netinkamai buvo aiškinamos jo teisės. Be to, ieškovui jau 8 metus žinoma, kad jam priklauso mažesnė žemės sklypo dalis nei atsakovei bei ieškovas yra asmuo turintis aukštąjį įsilavinimą, todėl atsižvelgiant į protingumo, teisingumo principus J. D. argumentas, jog jis pasirašė 2002-07-23 susitarimą suklydęs, yra nepagrįstas. Be to, 2002-07-23 susitarimo turinys yra aiškus, šiame susitarime aiškiai ir suprantamai yra išreikšti šalių ketinimai pirkti kiekvienam bendrasavininkiui tam tikras žemės sklypo dalis bei sutikimas patvirtintas šalių parašais. Todėl nepagrįstas ieškovo skundo motyvas, jog teismas netinkamai taikė CK 6.193 str. įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles.