Kauno apygardos teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal LR Valstybinės darbo inspekcijos Alytaus skyriaus (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. nutarimo V. K. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

V. K. administracinio nusižengimo protokolas buvo surašytas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį, o būtent už tai, kad jis 2017 m. vasario 21 d. 10 val., (duomenys neskelbtini) būdamas darbdaviu kaip fizinis asmuo, esant darbinių santykių požymiams, esant atlygintinumui leido dirbti nelegaliai miško ruošos darbus E. A., A. P. ir A. A., nesudaręs su jais rašytinių darbo sutarčių, nepranešęs apie darbuotojų įdarbinimą Sodros teritoriniam skyriui, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93 straipsnį, 98 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, 98 straipsnio 2 dalį.2017 m. kovo 22 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nutarimu administracinio nusižengimo bylos teisena V. K. atžvilgiu pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį nutraukta, nesant administracinio nusižengimo požymių.Nesutikdama su tokiu sprendimu, apeliaciniu skundu Institucija aukštesnės instancijos teismo prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. nutarimą ir priimti naują sprendimą – skirti V. K. administracinę nuobaudą ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytose ribose. Skunde teigiama, kad apylinkės teismas nesivadovavo darbuotojų pirminiais paaiškinimais, teiktais patikrinimo metu 2017 m. vasario 21 d. ir rėmėsi tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens liudijimu teisminio nagrinėjimo metu, be to, teisme nebuvo apklausti miške dirbę asmenys. Be to, skunde atkreipė dėmesį, kad įvykio metu buvo rasti penki darbuotojai, kurių du pabėgo. Pažymi, kad E. A. atlikto patikrinimo metu teikdamas paaiškinimą nurodė, kad darbo sutarties pasirašęs neturi, tačiau turi kažkokią kitą sutartį, kurios turinio nežino, žino tik vieną sąlygą – darbo užmokesčio, jog sutarė dėl 15-16 Eur už dieną. Panašias aplinkybes nurodė ir dirbęs pagalbinis darbininkas A. P., kuris tik nurodė, kad yra susitaręs dėl 10 Eur atlyginimo už dieną. Jis nurodė, kad atlygis priklauso ne nuo medienos kiekio, o nuo darbo dienų, be to, jau yra gavęs 250 Eur atlygį. A. A. nurodė, kad dirba tik antra diena. Visi dirbę darbuotojai nurodė, kad darbams miške vadovauja darbdavys V. K., kuris į kirtavietę atvažiuoja kas antrą dieną, kartais dažniau. Visi asmenys nurodė, kad į kirtavietę jie yra vežami organizuotai, V. K. priklausančiu mikroautobusu, kuris stovėjo šalia kirtavietės. Mikroautobusą vairuoja E. A., kuris ir surenka darbuotojus iš (duomenys neskelbtini). Skunde nurodoma, kad iš pateiktų dirbusių asmenų paaiškinimų, buvo nustatyta, kad darbuotojai miško kirtimo darbams yra samdomi pagal darbinių santykių požymius. Be to, skunde pažymima, kad savo paaiškinime pats V. K. nurodė, jog medienos ruošos darbams jis vadovauja pats, o ne patys darbuotojai sprendžia darbų organizavimo klausimus. Pažymima ir tai, kad darbuotojai dirbo pažeisdami darbų saugos reikalavimus, nors nurodyta, kad darbų saugos priemones darbdavys jiems yra išdavęs. Šie duomenys nebuvo teismo analizuoti ir vertinti. Institucija skunde pažymi, kad nesutinka ir su teismo vertinimu dėl sudarytų rangos sutarčių su dirbusiais darbuotojais. Kaip minėjo, darbuotojai patys nežinojo kokios sutartys su jais sudarytos ir nėra skaitę bei analizavę jų turinio. Rangos sutartyse nėra kalbama apie konkretaus asmens miško iškirtimą, o nurodomi tęstiniai darbai „užsakovo“ nurodytuose plotuose. Darbuotojai nėra susipažinę su tokios sutarties sąlygomis ir įsipareigojimais. Be to, rangos sutarties 1.1 punktas prieštarauja LR Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymui.Apeliantas taip pat pažymėjo, kad teismas nukrypo nuo praktikos šios rūšies bylose, V. K. neįformindamas darbinių santykių su dirbusiais darbuotojais siekė maskuoti faktinių darbo santykių egzistavimą. V. K. vykdė darbuotojų atliekamo darbo kontrolę nurodydamas kokią kirtavietę reikia kirsti, parūpinęs leidimą kirsti mišką, aprūpino darbuotojus saugos priemonėmis. Darbuotojai atliko darbines funkcijas, dėl kurių buvo susitarę, su darbuotojais buvo aptartas darbo užmokestis už darbo dieną. Darbuotojai dirbdami darbdavio naudai savo darbu niekaip nerizikavo patirti kažkokius nuostolius, neprisiėmė jokios verslo rizikos, jie dirbo ne keletui įmonių ar verslo subjektų, o tik vienam paslaugos gavėjui – V. K. ir su juo siejo savo darbinius santykius, jie neveikė savo interesais, o išskirtinai konkretaus darbdavio interesais.Skunde pažymima, kad nelegaliu darbu V. K. siekė nuslėpti asmens darbo pagal darbo sutartį faktą turėdamas tikslą nemokėti mokesčių į valstybės biudžetą, įmokų į socialinio draudimo fondą, išvengti prievolių darbuotojui ir valstybei, kylančių iš darbo sutarties teisinių santykių, perkeldamas mokestinę naštą patiems darbuotojams, nurodžius jiems deklaruoti individualią veiklą VMI ir patiems vykdyti mokestines prievoles. Pažeidimu padaroma žala dirbančiųjų teisei pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, iškreipia konkurenciją tarp įmonių bei darbo rinką.Atsiliepimų į Institucijos apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Institucijos apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.Skundžiamu nutarimu V. K. pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį iškelta administracinio nusižengimo byla buvo nutraukta.Institucijos apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei išvada, kad šioje byloje nėra ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo požymių, teigiama, jog teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, be pagrindo nesirėmė darbininkų patikrinimo metu rašytais paaiškinimais, jų neapklausė teisme, nepagrįstai rėmėsi vien tik paties pažeidėjo parodymais, todėl nepagrįstai V. K. administracinio nusižengimo bylą nutraukė, padaręs nepagrįstą išvadą, jog byloje nėra jokių objektyvių ir neginčytinų nelegalaus darbo faktų. Institucijos teigimu, byloje surinktų duomenų pakanka padaryti pagrįstą išvadą, jog V. K. veikoje yra visi administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje – nelegalaus darbo – sudėties požymiai. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinio nusižengimo byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad šie Institucijos apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.ANK 95 straipsnio 1 dalis numato darbdavių ar jų įgaliotų asmenų atsakomybę už nelegalų darbą. Ši teisės normos dispozicija yra blanketinė ir jos taikymas susijęs su Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) normų, apibrėžiančių nelegalaus darbo sampratą, aiškinimu. Nelegalaus darbo sampratą įtvirtina DK 98 straipsnis, numatantis, kad nelegalus darbas – tai darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš nurodytų požymių: 1) yra DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; 3) darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; 4) darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant DK 98¹ straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų reikalavimų. Pagal DK 98 straipsnio 2 dalį darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka. DK 99 straipsnio 3, 6 dalyse nustatyta, kad darbdavio pareiga darbuotojui leisti dirbti tik pasirašius su juo rašytinę darbo sutartį ir pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios.ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ANK 569 straipsnio 4 dalies taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Iš byloje esančių duomenų matyti, kad administracinio nusižengimo protokolas V. K. buvo surašytas už tai, kad jis leido dirbti nelegaliai miško ruošos darbus trims asmenims: E. A., A. P., A. A., nesudaręs su jais rašytinių darbo sutarčių, nepranešęs apie jų įdarbinimą Sodrai. Vis tik byloje yra pateiktos Rangos sutartys, sudarytos individualią veiklą vykdančio V. K. (Užsakovas) su minėtais dirbančiais asmenimis, kurie taip pat vykdo individualias veiklas (Vykdytojai). Rangos sutartys su E. A., A. P., A. A. sudarytos ir pasirašytas 2017 m. sausio 10 d. ir jos galioja iki 2017 m. gruodžio 31 d. (b. l. 11-13). Patikrinimas atliktas 2017 m. vasario 21 d. Rangos santykiai reguliuojami pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK). CK 6.644 straipsnyje įtvirtinta Rangos sutarties samprata, šio straipsnio pirmoje dalyje nurodyta, jog Rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Trečioje šio straipsnio dalyje nurodyta, kad Rangovo ir užsakovo nesieja pavaldumo ar kitokie priklausymo santykiai. CK 6.645 straipsnyje įtvirtintas Rangos sutarties dalykas, kur nurodyta, jog Rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Apeliacinio skundo argumentas, kad V. K. atvykdavo į kirtavietę kas antrą dieną ar dažniau, nors E. A. paaiškinimuose nurodė, jog atvažiuodavo kelis kartus į savaitę, dar neįrodo ir nepatvirtina, kad jis vadovavo darbams, kadangi būtent Rangos sutarčių 2.1. punktuose nurodyta, kad Užsakovas įsipareigoja natūroje parodyti vykdytojams darbų vietą ir apimtį, kas šiuo atveju ir būdavo daroma, juo labiau įvertinant aplinkybę, kad būtent kirtavietė ir priklausė V. K.. Be to, nors skunde nurodoma, jog buvo sutarta dėl darbo užmokesčio, o A. P. nurodė, jog jau yra gavęs ir 250 Eur iš V. K. už atliktus darbus, pažymėtina, jog pagal byloje esančių Rangos sutarčių 5 punktą, asmenys gali gauti avansinį apmokėjimą už atliktus darbus, tą patvirtino ir E. A. nurodydamas, kad kai reiks pinigų – paprašys avanso. Nors skunde nurodoma, kad patys darbuotojai net nežinojo kokios sutartys su jais sudarytos, vis tik apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog visi asmenys nurodė, jog jie nėra pasirašę darbo sutarčių, o sudarė kitas sutartis, t.y. pripažino kitų sutarčių sudarymo faktą. Tai, kad jie patikrinimo metu nurodė jų neskaitę ar negalėjo pasakyti minėtų sutarčių (rangos) turinio, nepatvirtina V. K. kaltės padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Asmenys nenurodė, kad minėtos sutartys su V. K. buvo sudarytos prieš jų valią, ar kad ne jie patys jas pasirašė. Visos šios aplinkybės neįrodo nelegalaus darbo fakto.Aukštesnysis teismas pritaria nutarime nurodytiems motyvams, jog įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės veiklos. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi objektyvių duomenų, kurie paneigtų priimto Varėnos rajono apylinkės teismo nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus, tinkamai pritaikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį nei keisti, nei tuo labiau naikinti, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutarė:

palikti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. nutarimą nepakeistą ir LR Valstybinės darbo inspekcijos Alytaus skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.