Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo perduotino asmens M. A. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Banelio skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutarties, kuria Lietuvos Respublikos pilietis M. A., (duomenys neskelbtini), perduotas baudžiamajam persekiojimui Vokietijos Federacinei Respublikai pagal Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos teisminės institucijos – Miuncheno miesto I apylinkės prokuratūros grupei vadovaujančio prokuroro Šlioserio (Schlosser) 2009 m. spalio 15 d. išduotą Europos arešto orderį (toliau – ir EAO) byloje Nr. 113 Js 10343/08 už Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje padarytas nusikalstamas veikas, numatytas Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso 260 a § 1 pastraipoje, 259 § 1 pastraipoje, 263 § 1 pastraipoje ir 3 pastraipos 1 sakinio Nr. 1.

Teisėja, susipažinusi su pateiktu EAO, bylos Nr. 113 Js 10343/08 medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje (toliau – Generalinė prokuratūra) gautas Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos teisminės institucijos – Miuncheno miesto I apylinkės prokuratūros grupei vadovaujančio prokuroro Šlioserio (Schlosser) 2009 m. spalio 15 d. išduotas EAO byloje Nr. 113 Js 10343/08, siekiant vykdyti Lietuvos Respublikos piliečio M. A. baudžiamąjį persekiojimą už Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje padarytas nusikalstamas veikas.

EAO nurodyta, kad M. A. Vokietijoje įtariamas padaręs trisdešimt septynias nusikalstamas veikas – profesionalų grupinį nusikalstamu būdu įgyto turto slėpimą ir sukčiavimą, numatytus Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso 260 a § 1 pastraipoje, 259 § 1 pastraipoje, 263 § 1 pastraipoje ir 3 pastraipos 1 sakinio Nr. 1. M. A. įtariamas tuo, jog laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 22 d. ir 2008 m. rugpjūčio 19 d. kartu su savo sutuoktine S. A. pardavė per jai priklausančią Ebay sąskaitą „sandmaris“ 200 vertingų navigacinių prietaisų ir automobilių radijo imtuvų, iš kurių daugiau nei 50 buvo vogti. Įtariamieji žinojo, kad didelė dalis parduodamų prietaisų buvo vogti. Parduodami vogtus prietaisus jie siekė pirkėjų sąskaita gauti sau turtinės naudos.

Ilgiausias laisvės atėmimo bausmės arba įkalinimo terminas, kurį galima skirti už nusikalstamą veiką Vokietijos Federacinėje Respublikoje – 10 metų.

Generalinės prokuratūros pareiškime dėl M. A. perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai pagal EAO nurodyta, jog šie nusikaltimai atitinka dvigubo baudžiamumo principą, nes numatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 25 straipsnio 3 dalyje, 189 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje.

Siekiant užtikrinti M. A. perdavimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 140 straipsniu, 2010 m. vasario 24 d. jis buvo sulaikytas ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dviem mėnesiams, nustatant nuo 2010 m. vasario 24 d.

Generalinėje prokuratūroje 2010 m. kovo 15 d. gautas perduotino asmens gynėjo prašymas dėl kardomosios priemonės pakeitimo ir perdavimo pagal EAO procedūros sustabdymo. Nurodė, kad kreipėsi dėl EAO atšaukimo ir suėmimo panaikinimo į jį išdavusį Vokietijos Federacinės Respublikos prokurorą. Prie prašymo pateiktos laiško Miuncheno miesto I apylinkės prokuratūros prokurorui Šlioseriui, korespondencijos su Vokietijos advokatu G. E.-Bielausku ir vaikų gimimo liudijimų kopijos. 2010 m. kovo 18 d. prokuroro nutarimu paskyrus tris kardomąsias priemones – 70 000 litų dydžio užstatą, rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumento (paso) paėmimą, M. A. paleistas iš suėmimo.

Generalinėje prokuratūroje 2012 m. lapkričio mėnesį gauta Vokietijos Miuncheno miesto I apylinkės teismo priimto sprendimo kopija dėl suėmimo panaikinimo ir EAO atšaukimo S. A., tačiau M. A. EAO nebuvo atšauktas.

Užtikrinant perduotino asmens teises, 2010 m. kovo 4 d. dalyvaujant gynėjui M. A. supažindintas su Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos teisminės institucijos išduoto EAO turiniu, jam išaiškinta supaprastinta perdavimo iš Lietuvos Respublikos tvarka bei teisinės tokio perdavimo pasekmės. M. A. nesutiko būti perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai pagal EAO ir neatsisakė specialiosios taisyklės.

Vilniaus apygardos teisme jis nesutiko būti perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs Generalinės prokuratūros pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos piliečio M. A. perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai pagal EAO, 2013 m. sausio 21 d. nutartimi nutarė jį perduoti baudžiamajam persekiojimui. Teismas nenustatė jokių privalomo ar neprivalomo EAO nevykdymo pagrindų, numatytų 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendime 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir valstybių narių tarpusavio perdavimo procedūrų (toliau – ir Sprendimas 2002/584/TVR), bei Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnyje, kurie neleistų M. A. perduoti Vokietijos Federacinei Respublikai.

EAO trūkumų, jog šioje byloje EAO išduotas 2009 m. spalio 15 d., jis yra pasenęs faktine ir informacine prasme.

Generalinėje prokuratūroje 2012 m. lapkričio mėnesį gauta Vokietijos Miuncheno I teismo priimto sprendimo dėl EAO atšaukimo S. A. kopija, nes jai baudžiamasis persekiojimas Vokietijos Federacinėje Respublikoje nutrauktas. Tokiu būdu nebeliko M. A. išduotame EAO nurodytos bendrininkų grupės. Nesant nustatytų kitų grupuotės asmenų, jis negali būti kaltinamas dalyvavęs nusikalstamos grupuotės veikloje. Dėl to M. A. perdavimas pagal EAO, kurio turinys akivaizdžiai prieštarauja faktinėms aplinkybėms, pažeidžia jo teisę į laisvę bei procesines garantijas ir sudaro pagrindą taikyti Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 3 dalį.

Priešingai, nei nurodyta EAO, nusikalstamos veikos, kurias padaręs įtariamas M. A., padarytos ne Vokietijos Federacinėje Respublikoje, bet Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl jo baudžiamasis persekiojimas turėtų būti vykdomas Lietuvoje.

Nepagrįsta apygardos teismo išvada, kad nusikalstama veika, kurią padaręs įtariamas M. A., atitinka dvigubo baudžiamumo principą. Skunde ginčijama, jog M. A. veika EAO nurodyta kaip sukčiavimas. Būtina ištirti, ar jo veika laikoma nusikaltimu Lietuvoje. Be to, neaiškios nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, jų sudėtis, nenustatyta M. A. kaltės forma ir turinys. M. A. veiksmai, kurie Vokietijos Federacinėje Respublikoje vertinami kaip sukčiavimas ir vogtų daiktų realizavimas, neatitinka Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje bei 189 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų.

M. A. perdavimas Vokietijos Federacinei Respublikai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam konstituciniam principui, draudžiančiam išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. Be to, EAO nėra tiesiogiai numatytas Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje, o tai prieštarauja Konstitucijos 13 straipsnio reikalavimams dėl išdavimo.

Skunde abejojama dėl Sprendimo 2002/584/TVR ir Lietuvos Respublikos BK bei Lietuvos Respublikos BPK nuostatų atitikties Konstitucijai.

Teismo posėdyje prokurorė prašo M. A. ir jo gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Perduotino asmens M. A. ir jo gynėjo skundas atmetamas.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis perduoti M. A. baudžiamajam persekiojimui Vokietijos Federacinei Respublikai, kuri Lietuvos apeliaciniame teisme revizuojama atsižvelgiant į skunde išdėstytus argumentus, negali būti pripažinta nepagrįsta bei neteisėta.

EAO taikymo pagrindus ir sąlygas Lietuvos Respublikoje įteisina bei reglamentuoja Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnis. Šis straipsnis sudaro teisines prielaidas Lietuvos Respublikoje įgyvendinti Europos Sąjungos (toliau – ES) Sprendimą 2002/584/TVR.

EAO paskirtis yra valstybių ES narių tarpusavio santykiuose pakeisti visas tarptautines sutartis, reglamentuojančias ekstradicijos klausimus.

Vilniaus apygardos teismas, priimdamas nutartį M. A. perduoti Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui, nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio, Lietuvos Respublikos BPK 71¹ ir 73 straipsnių bei Sprendimo 2002/584/TVR nustatytų reikalavimų ir pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta jokių privalomo ar neprivalomo EAO nevykdymo pagrindų, kurie neleistų EAO išdavusiai Vokietijos Federacinei Respublikai perduoti M. A. baudžiamajam persekiojimui už šios valstybės teritorijoje padarytas nusikalstamas veikas.

EAO yra ES valstybės narės teisminės institucijos sprendimas, kuriuo kita ES valstybė narė įpareigojama suimti ir perduoti šiame sprendime nurodytą asmenį, siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą ar vykdyti jam paskirtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę ir kuris atitinka Sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus formos bei turinio reikalavimus (Lietuvos Respublikos BPK 17¹ straipsnio 1 dalis).

M. A. prašomas perduoti kitai ES valstybei narei, siekiant pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą Vokietijos Federacinėje Respublikoje dėl profesionalaus grupinio nusikalstamu būdu įgyto turto slėpimo ir sukčiavimo. Pastaroji veika įrašyta į EAO I skirsnyje išvardintų nusikaltimų sąrašą. Tokio pobūdžio veika įrašyta į nusikalstamų veikų, išvardintų Sprendimo 2002/584/TVR 2 straipsnio 2 dalyje, baigtinį sąrašą. Tai reiškia, jog dvigubas veikos baudžiamumas in concreto (detaliai lyginant visus konkrečios sudėties požymius, bausmes) nėra tikrinamas. Užtenka, kad išdavusioji EAO valstybė įrodytų, jog pagal jos įstatymus veika, dėl kurios prašoma perduoti asmenį, atitinka vieną iš sąraše nurodytų veikų, o už veiką išdavusios EAO ES valstybės narės baudžiamuosiuose įstatymuose numatyta ne mažesnė nei trejų metų laisvės atėmimo bausmė.

Sukčiavimas laikomas nusikalstamu ir pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, t. y. jis atitinka dvigubo baudžiamumo principą.

Sprendimo 2002/584/TVR preambulės 10 punktas numato, kad EAO mechanizmas remiasi aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu. Tai reiškia, jog išduodančioji valstybė narė netiria EAO nurodytų nusikaltimų aplinkybių ir kaltės įrodymų, nereikalauja pateikti perduotino asmens kaltę įrodančių faktinių duomenų. Vykdančiosios EAO šalies kompetentinga teisminė institucija turi pasitikėti gauta iš išdavusiosios EAO teisminės institucijos informacija ir tikėti, kad ji pagrįsta konkrečiais baudžiamosios bylos duomenimis.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėja nenustatė, jog iš Vokietijos Federacinės Respublikos gautame EAO yra esminių trūkumų dėl jo turinio, kurie reikalautų papildomos informacijos. EAO nurodyta informacija atitinka Sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje EAO turiniui keliamus esminius reikalavimus. Jame pakankamai suprantamai ir išsamiai nurodytos aplinkybės, kurioms esant padarytos nusikalstamos veikos, nurodyti faktiniai ir juridiniai veikų požymiai, jų padarymo laikas, vieta.

Tai, kad nutrauktas baudžiamasis persekiojimas S. A., nėra pagrindas teigti, jog EAO nurodytos nusikalstamų veikų aplinkybės esmingai netikslios arba netinkamai suformuluotos ir tai pažeidžia M. A. teisę į laisvę bei procesines garantijas, kadangi pareikšti įtarimai gali būti tikslinami. Iš įtarimo turinio matyti, kad veikė nusikalstama grupuotė, užsiimanti vertingų navigacinių prietaisų vagyste ir pardavimu per internetą, o S. A. nebuvo įtariama vagystėmis, t. y. nutrauktas jos baudžiamasis persekiojimas nepašalina nusikalstamos grupuotės požymio.

Priešingai, nei teigiama skunde, iš teismui pateikto EAO turinio matyti, jog nusikalstamos veikos buvo nukreiptos daugiausia į Vokietijos gyventojus, jos vykdytos naudojantis sąskaita Hamburgo taupomojoje kasoje (Hamburger Sparkasse), nukentėjusiųjų, daugumos įrodymų buvimo vieta yra Vokietijos Federacinė Respublika, todėl M. A. pagrįstai įtariamas padaręs nusikalstamas veikas toje šalyje ir ten turi būti vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas. Būtent šios šalies kompetentinga institucija spręs dėl jo veiksmų apimties ir teisinio vertinimo.

Be to, nei Sprendimo 2002/584/TVR 3 straipsnyje, nei Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnyje nėra įtvirtintas kategoriškas reikalavimas vykdant EAO laikytis būtent teritorinės jurisdikcijos principo reikalavimų.

Procesas Lietuvoje neatitiktų ir proceso ekonomiškumo principo, nes nukentėjusieji yra Vokietijos gyventojai, visa tyrimo medžiaga yra vokiečių kalba. Tyrimo, vertimo bei bylos nagrinėjimo išlaidos būtų neproporcingai didelės ir nepateisinamos.

Kita vertus, nėra jokio tarptautine sutartimi pagrįsto teisinio pagrindo Lietuvos Respublikai perimti M. A. baudžiamąjį persekiojimą, o Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamąjį persekiojimą perduoti, nes pastaroji valstybė nėra ratifikavusi 1972 m. gegužės 15 d. Europos konvencijos dėl baudžiamojo proceso perdavimo.

Spręsdamas asmens perdavimo pagal EAO klausimą, teismas netiria M. A. inkriminuojamų veikų įrodytumo ir kvalifikavimo teisingumo. Dėl to skundo argumentai, susiję su M. A. kaltės įrodymais, šioje nutartyje nenagrinėjami. Skunde nurodytos aplinkybės bus tiriamos, toliau tęsiant baudžiamąjį procesą Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėja konstatuoja, kad pateikta informacija apie M. A. inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus yra pakankama sprendimui pagal pateiktą EAO priimti.

Teismas, spręsdamas perdavimo pagal EAO klausimus, patikrina: 1) ar laikomasi EAO turiniui ir formai keliamų esminių reikalavimų; 2) ar nėra pagrindų, kuriais remiantis asmuo turi būti ar gali būti neperduodamas kitai ES valstybei narei, šiuo atveju Vokietijos Federacinei Respublikai.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėja nenustatė jokių EAO privalomo ar neprivalomo nevykdymo pagrindų, kurie neleistų M. A. perduoti Vokietijos Federacinei Respublikai.

Advokatės skundo padavimas Miuncheno apylinkės teismui, prašant panaikinti M. A. išduotą EAO, nėra pagrindas neperduoti įtariamojo pagal EAO, nes tokios procesinės EAO vykdymo kliūties nenumato Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnis ir Sprendimas 2002/584/TVR.

Tarybos pagrindų sprendimą 2002/584/TVR dėl EAO sąlygojo Europos Sąjungos sutartis. Lietuvos Respublika, referendume pasisakiusi už įstojimą į ES, tuo pačiu prisiėmė įsipareigojimus vykdyti bendrus visai ES teisės aktus, konvencijas, sutartis ir pan. Dėl to nėra pagrindo abejoti dėl Tarybos pagrindų sprendimu 2002/584/TVR pagrįstų Lietuvos Respublikos BK bei Lietuvos Respublikos BPK nuostatų atitikties Konstitucijai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartį palikti galioti.

Nutartis yra galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.