Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-02-20 · Administracinė byla Nr. I-761-365/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-02-20Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-01-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-02-20
Bylos Nr.
I-761-365/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02757-2013-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rūta Miliuvienė, Gintaras Dzedulionis, Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
T. J.
Atsakovas
Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerija
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-761-365/2014(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02757-2013-0)Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2, 21, 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Miliuvienės ir Margaritos Stambrauskaitės, dalyvaujant pareiškėjui T. J., trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Dainiui Andrijauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerija dėl nuobaudos panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) direktorius 2013 m. birželio 27 d. nutarimu nuteistajam skyrė nuobaudą už Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 1-ojo priedo 6-o punkto reikalavimų pažeidimą. Nuteistasis T. J. nesutiko su skirta nuobauda ir kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos, kuris 2013 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino. Pareiškėjo netenkino tiks sprendimas, todėl jį apskundė teismui.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teismo prašė: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. birželio 27 d. nutarimą Nr. 28-86(2); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 2S-2939; 3) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų pareiškėjo naudai priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos (b. l. 8–9).

Skunde nurodė, kad pareiškėjas nesutinka su jam skirta nuobauda. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad rastas mobilus telefonas priklausė E. P., tačiau telefono įkroviklis buvo priskirtas pareiškėjo nuosavybei, nors tam jokių įrodymų nebuvo. Tyrimas atliktas šališkai, todėl paskirta nuobauda turi būti panaikinta. Nurodė, kad atliekant nuobaudą – 15 parų baudos izoliatoriuje - buvo draudžiama palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais (rašyti laiškus, eiti į pasimatymus, skambinti telefonu), taip pat buvo draudžiama žiūrėti televizorių, dėl ko atitolo nuo informacijos, kuri būtina tęsiant nuteistojo reabilitaciją. Be to, baudos izoliatoriuje gretimoje kameroje pasikorė nuteistasis. Visa tai paveikė psichologiškai, kankina naktiniai košmarai, pradėjo naktimis kalbėti. Dėl paskirtos nuobaudos patyrė neturtinę žalą (b. l. 8–9).

Atsiliepimas

Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 28–30). Vadovaujantis surinkta tarnybinio tyrimo dokumentine medžiaga buvo padaryta išvada, kad tyrimo metu surinkta nepakankamai duomenų, įrodančių, kad bendrabučio kambaryje Nr. 8 kratos metu, rastu mobilaus ryšio telefonu „Nokia“ naudojosi nuteistieji T. J. ir E. P.. Tačiau buvo nustatyta, kad tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų įrodančių, kad nuteistajam T. J. priklauso mobiliojo ryšio telefono „Nokia“ įkroviklis, kuris kratos metu buvo rastas įjungtas į T. J. priklausantį prailgintuvą po nuteistojo lova. Į tą patį prailgintuvą buvo įjungtas ir T. J. televizorius. Apklausti gyvenamosios patalpos nuteistieji teigė, kad kiekvienas turi savo prailgintuvą ir pareiškėjo prailgintuvu niekada nesinaudojo. Surinkta rašytinė medžiaga, leido daryti išvadą, jog draudžiamas turėti nuteistiesiems daiktas - mobilaus ryšio telefono ,,Nokia“ įkroviklis - priklauso būtent pareiškėjui. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas T. J. pažeidė LR BVK 1-ojo priedo 6-o punkto nuostatų reikalavimus. Pareiškėjas T. J. ne kartą pažeidė pataisos įstaigos režimą ir jam skirta ne viena drausminė nuobauda. Faktas, kad pareiškėjas nesilaiko pataisos įstaigos režimo reikalavimų ir pažeidinėja pataisos įstaigos vidaus tvarką rodo, kad jam paskiriamos nuobaudos neatlieka savo tikslų, pareiškėjas nepasitaiso. Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą nurodė, kad toks reikalavimas gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Vilniaus PN neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Iš pareiškėjo T. J. medicininių dokumentų matyti, kad nuo 2013 m. pavasario iki rudens, jam atliekant bausmę pataisos namuose, pareiškėjas į medikus kreipėsi 2 kartus. Įrašų asmens sveikatos istorijoje dėl psichinės sveikatos sutrikimų, psichologinių problemų nėra. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog paskirta drausminė nuobauda įtakojo jo psichinę sveikatą. Atsakovės nuomone, Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą. Skundžiamas Vilniaus PN direktoriaus nutarimas priimtas, atsižvelgiant į pažeidimo padarymo aplinkybes, laikantis teisės aktų reikalavimų, remiantis pateiktu pareigūno tarnybiniu pranešimu, nutarime nurodytos pareiškėjo pažeistų teisės aktų nuostatos. Nuteistajam paskirta nuobauda yra adekvati padaryto nusižengimo sunkumui, todėl skundžiamų sprendimų panaikinti nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17–19). Nurodė, kad Vilniaus PN direktorius, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, tai yra pareiškėjo rašytinius paaiškinimus ir Vidaus tyrimų skyriaus tarnybinio tyrimo 2013 m. birželio 25 d. išvadą Nr. 33-122, vadovaudamasis BVK 142 straipsniu, skyrė pareiškėjui nuobaudą pagrįstai ir teisėtai. Pareiškėjo padarytas režimo reikalavimų pažeidimas tinkamai užfiksuotas su nuobaudos skyrimu susijusioje dokumentinėje medžiagoje, nuobauda skirta neviršijant įgaliojimų. Paskirta nuobauda yra adekvati padarytų režimo pažeidimų sunkumui ir pobūdžiui. Pareiškėjo 2013 m. liepos 1 d. skunde nebuvo pateikta jokių faktinių duomenų ir kitų aplinkybių bei argumentų, leidžiančių abejoti ir ginčyti Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 28-86(2) pagrįstumą ir teisėtumą. Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką, todėl atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas. Neturtinę žalą galima atlyginti tik tada, kai yra visos trys būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei teisės pažeidimu padaryta žala. Vilniaus PN direktoriaus nutarimas ir Kalėjimų departamento sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, todėl negali būti tenkintinas pareiškėjo reikalavimas atlyginti jam patirtą neturtinę žalą.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus motyvus, prašė skundą tenkinti, papildomų paaiškinimų, įrodymų dėl patirtos žalos nepateikė (2014 m. vasario 3 d. teismo posėdžio garso įrašas).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Teismo posėdyje atsakovų atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (b. l. 99,101), todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (2014 m. vasario 3 d. teismo posėdžio garso įrašas).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjimo atveju sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus PN 2013 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 28-86 (2) ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. 2S-2939 teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad 8 kambaryje po pareiškėjo lova bausmės atlikimo metu 2013-06-09 apie 08 val. buvo rastas mobilaus ryšio telefonas su įkrovikliu. Atlikto tyrimo metu buvo padaryta išvada, kad telefonas priklauso kitam nuteistajam – P., o kroviklis, neva, priklauso pareiškėjui. Už neteisėtą MRT kroviklio laikymą pareiškėjui skirta nuobauda – 15 parų baudos izoliatoriuje. Pareiškėjas su tokiomis išvadomis nesutinka, tvirtina kad ir kroviklis priklauso ne jam, o P., todėl nuobaudą laiko nepagrįsta ir neteisėta.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 priede pateiktas daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti atliekant laisvės atėmimo bausmę, sąrašas. Šio priedo 6 punktas nustato, kad draudžiama turėti garso, vaizdo įrašymo prietaisus, telefonus (jų dalis ir priedus) ir kitas elektroninio ryšio priemones.

Vilniaus PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo M. V. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad birželio 9 d., apie 8.00 val., nuteistųjų bendrabučio 8-ame kambaryje atlikus neplaninę kratą, po nuteistojo T. J. lova buvo rastas mobilaus ryšio telefono „Nokia“ įkroviklis, kuris buvo įjungtas į elektros prailgintuvą, į kurį buvo įjungtas T. J. televizorius. Kiti nuteistieji prailgintuvu nesinaudojo, kadangi naudojasi savo prailgintuvais (b. l.37, 48).

Pareiškėjas T. J. 2013 m. birželio 10 d. rašytiniame pasiaiškinime nurodė, kad 2013 m. birželio 9 d., apie 8.00 val., ryte, kratos metu po jo lova buvo rastas įjungtas įkroviklis ir po jo spintele buvo rastas mobilaus ryšio telefonas. Kokiu būdu rasti daiktai atsidūrė jis nežino ir patvirtino, kad minėtus daiktus turėjo 12-ojo būrio nuteistasis E. P., kuris vėlai vakare buvo pasilenkęs prie jo lovos ir kažką darė (b. l. 39). Papildomai T. J. paaiškino, kad jis matė, kaip rastu minėtu telefonu naudojosi nuteistasis E. P.. T. J. teigė, kad telefonas yra ne jo, kadangi po jo lova yra bendras elektros prailgintuvas, kad tai E. P. jame buvo palikęs įkrauti telefoną, o patį telefoną laikė po spintele. Kai pareigūnai atėjo daryti kratos, jis dar miegojo (b. l. 40).

Nuteistasis E. P. 2013 m. birželio 10 d. rašytiniame pasiaiškinime nurodė, kad birželio 9 d., apie 8.00 val. nuteistųjų bendrabučio 8-ame kambaryje, kuriame jis gyvena, buvo atlikta krata, kurios metu buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“. Tas telefonas priklauso jam. Telefoną įjungė įkrauti ir pakišo po spintele prie nuteistojo T. J. lovos, kur jį - telefoną ir surado pareigūnai (b. l. 38).

Teismui pateikti Vilniaus PN vidaus tyrimo skyriaus pareigūno surašyti protokolai, kuriuose nurodoma, jog keli nuteistieji jam aiškino, jog rastas įkroviklis priklauso J., jog mobilaus ryšio telefonu naudojasi ir J. ir P.. Tokias aplinkybes nuteistieji nurodė žodžiu, o raštu parašyti atsisakė. (b. l. 44–46).

2013 m. birželio 25 d. Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyrius surašė tarnybinio tyrimo išvadą. Išvadoje nurodomos jau minėtos aplinkybės. Nurodoma, kad E. P. 2013-06-10 paleistas į laisvę. Konstatuojama, kad įrodyta, jog telefono įkroviklis priklauso pareiškėjui .Dėl šio pažeidimo nuteistąjį T. J. už BVK 1-ojo priedo 6 punkto reikalavimų pažeidimus siūloma nubausti pataisos namų direktoriaus teisėmis (b. l. 24–25).

Vilniaus PN direktorius, vadovaudamasis BVK 142 straipsniu, 2013 m. birželio 27 d. priėmė nutarimą, kuriuo skyrė T. J. 15 parų bausmės izoliatoriuje už tai, kad padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą numatytą BVK 1-ojo priedo 6-o punkte (b. l. 23).

Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 7 d. sprendime nurodė, kad paskirta nuobauda adekvati padaryto režimo pažeidimo sunkumui ir pobūdžiui, todėl nuobaudos naikinti nėra pagrindo 26–27).

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas patvirtina visas faktines aplinkybes – po jo lova buvo įkroviklis ir MRT, įjungti į jam priklausantį prailgintuvą, tačiau tvirtina, kad ir telefonas, ir įkroviklis priklauso ne jam, o E. P.. E. P., kaip minėta, duodamas paaiškinimą patvirtino, kad telefonas priklauso jam.

Kratos metu radus telefoną po lovą, pareiškėjas teikė paaiškinimą2013-06-10 (Nr.53-98), kuriame nurodė, kad abu daiktus – kroviklį ir telefoną - turėjo E. P. (b.l.39). Po pareiškėjo paaiškinimą teikė ir P. (Nr. 53-99); pastarasis patvirtino, kad jam priklausantį telefoną buvo pajungęs pasikrauti po J. lova (b.l.38). Dėl kroviklio savo paaiškinime P. nieko nenurodė, tačiau ir pareigūnai, kurie atliko tyrimą ir skaitė paaiškinimą, žinodami, kad J. tvirtina, jog įkroviklis priklauso P., pastarajam klausimų dėl šios aplinkybės neuždavė ir šių detalių nesiaiškino.

Vidaus tarnybos pareigūno protokolai, kuriuose nurodoma, kad nuteistieji žodžiu patvirtino matę , jog pareiškėjas kartais atsinešdavo P.telefoną ir juo naudojosi, nieko nenurodo dėl įkroviklio priklausomumo.

Įkroviklis yra telefono priklausinys. J.neigė, kad įkroviklis ir telefonas priklauso jam, o pataisos namų administracijos darbuotojai, tai žinodami, tyrimo metu šios aplinkybės nesiaiškino. Kokių nors konkrečių duomenų, kurie patvirtintų padarytas išvadas, kad įkroviklis priklauso pareiškėjui, nenustatyta. Todėl teismas daro išvadą, kad ši aplinkybė neįrodyta ir nuobauda paskirta nepagrįstai.

Teismas kvietė E. P. į teismą (b.l.105-110), tačiau gyvenamojoje vietoje liudytojas nebuvo surastas, galimybės apklausti jį betarpiškai teismas neturėjo.

Teismui pripažinus, kad įkroviklio priklausomumo pareiškėjui faktas neįrodytas, Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. 28-86(2) yra naikintinas; Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 9 d. sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl šio nutarimo panaikinimo, taip pat yra naikintinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat teismo prašė priteisti 10 000 Lt neturtinę žalą. Nurodė, kad atliekant nepagrįstą nuobaudą buvo draudžiama palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais (rašyti laiškus, eiti į pasimatymus, skambinti telefonu), taip pat buvo draudžiama žiūrėti televizorių, todėl atitolo nuo informacijos, kuri būtina tęsiant nuteistojo reabilitaciją. Pareiškėjo teigimu baudos izoliatoriuje gretimoje kameroje pasikorė nuteistasis. Visa tai paveikė psichologiškai, kankina naktiniai košmarai, pradėjo naktimis kalbėti, todėl prašė atlyginti patirtą neturtinę žalą (b. l. 8–9).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m,. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas, materialiojo teisinio pobūdžio, faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Pabrėžtina, kad būtent pareiškėjui kyla pareiga pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti nurodytų privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą. Tokių įrodymų nepateikus, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556- 95/2009).

Teismas pripažįsta, kad nepagrįstos nuobaudos atlikimo metu pareiškėjas jautė skriaudą, nepatogumus, patyrė dvasinius išgyvenimus. Todėl pagrįstos pretenzijos dėl neturtinės žalos padarymo. Tuo pačiu, teismas atsižvelgia į tai, kad dėl patirtų nepatogumų pareiškėjui jokių receptinių vaistų neprireikė, nes į medikus pagalbos nesikreipė, o dvasiniai sukrėtimai nebuvo tokie, dėl kurių būtų reikalinga medicininė pagalba bei konsultavimas pas atitinkamos srities specialistus. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad 2013 m. rugpjūčio 1 d. nuteistojo psichologinė būsena stabili, nuteistasis motyvuotas (b. l. 51), medicininiuose dokumentuose įrašų apie pareiškėjo pablogėjusią sveikatos būklė, psichologinę būsena, nėra (b. l. 56–58, 59–70). Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių medicininių dokumentų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui buvo reikalinga specialistų pagalba, vaistai, medicininis gydymas dėl pablogėjusios sveikatos būklės, psichologinės būsenos. Todėl pareiškėjo nurodyta neturtinė 10 000 Lt žala nėra adekvati padarytam pažeidimui ir prieštarauja suformuotai teismų praktikai. Nustatinėjant neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgiama į jos pasekmes, žalą padariusio kaltę bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Įvertinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas laiko galimu reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti dalinai ir priteisti 500 litų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo T. J. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. birželio 27 d. nutarimą Nr. 28-86 (2) ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 2S-2939 kaip nepagrįstus.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 500 litų (penkis šimtus) T. J. naudai neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Gintaras DzedulionisRūta MiliuvienėMargarita Stambrauskaitė