Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

sekretoriaujant Jolantai Kližentytei, Irinai Fiodorovai, Jurgitai Dilienei, Redai Tamošauskaitei,

vertėjai Livijai Martišauskienei, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

M. S. (M. S.), a.k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), rusas, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, vidurinio išsilavinimo, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal BK 180 str. 2 d. ir BK 181 str. 2 d.,

J. S. (J. S.), a.k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), rusas, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, vidurinio išsilavinimo, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ tekintoju, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas 2008 m. sausio 7 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį – 10 MGL 1300 Lt dydžio bauda, bauda sumokėta, kaltinamas pagal BK 180 str. 2 d. ir BK 181 str. 2 d.,

V. G., a.k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, 9 klasių išsilavinimo, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ apdailininku ir (duomenys neskelbtini) vienuolyne, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal BK 180 str. 2 d. ir BK 181 str. 2 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. S., J. S., V. G. 2007 m. birželio 16 d., apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini), name „(duomenys neskelbtini)“, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo ir kitų asmenų tariamą teisę – reikalauti iš S. B. atlyginti jiems žalą, dėl jų manymu, S. B. ir su juo susijusių asmenų kaltės Norvegijoje prarasto darbo ir dėl to negauto, planuoto gauti darbo užmokesčio. Tuo tikslu jie atėjo į S. B. kambarį esantį pastato pirmajame aukšte, M. S. tyčia du kartus kumščiais sudavė nukentėjusiajam S. B. į veidą, dėl to šis pargriuvo ant žemės, po to nukentėjusiajam tyčia ne mažiau kaip du smūgius į veidą kumščiais sudavė V. G. ir J. S. ir iš nukentėjusiojo kambario išėjo. Apie 18 val. M. S., J. S. ir V. G. į nukentėjusiojo kambarį sugrįžo ir nusikalstamą veiką tęsė. Pirmas nukentėjusiajam vieną smūgį kumščiu į veidą sudavė M. S., po to ne mažiau kaip po du smūgius į veidą sudavė V. G. ir J. S., kiekvienas spyrė nukentėjusiajam į galvą, rankas, kojas ir pilvą. M. S. tyčia tuščiu stikliniu degtinės buteliu vieną smūgį sudavė nukentėjusiajam į galvą, metaliniu šluotos kotu - ne mažiau kaip tris smūgius nukentėjusiajam S. B. į šoną, galvą ir pečius. Taip M. S., J. S. ir V. G. padarė nukentėjusiajam dideles abipuses poodines veido minkštųjų audinių kraujosruvas, smulkius kairės ausies kaušelio odos nubrozdinimus bei poodinę kraujosruvą galvos skliauto kairėje pusėje, tai sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą bei padarė didelės žalos S. B. turtinėms teisėms – paėmė iš nukentėjusiojo 1250 Norvegijos kronų (532,90 litų), 10 Latvijos latų (49,60 litų), o pareikalavę, dar gavo iš nukentėjusiojo S. B. skolos raštelį, kad jis yra skolingas V. G. 800 eurų.

Kaltinamasis M. S. savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad 2007 metais gegužės mėnesį dirbti Norvegijoje siuntė firma „(duomenys neskelbtini)“, dirbo suvirintoju 3 savaites, po to baigėsi kontraktas ir grįžo namo. 2007 m. birželio 16 d. dirbo Norvegijoje, (duomenys neskelbtini) mieste, buvo laisva diena. Su nukentėjusiuoju dirbo vienoje firmoje, gyveno tame pačiame bendrabutyje. Ten gyveno daug žmonių iš (duomenys neskelbtini). Su nukentėjusiuoju jie kartu dirbo ir (duomenys neskelbtini), niekada nesipyko ir jokių tarpusavio santykių nebuvo. Su kitais kaltinamaisiais, taip pat buvo darbiniai santykiai. Jis gyveno viename kambaryje su kitu bendradarbiu. Tą dieną buvo išėjęs pasivaikščioti į miestą, bet su kuo ėjo, nepamena, nes praėjo 5 metai. Buvo su kitais kaltinamaisiais nuėjęs pas nukentėjusįjį aiškintis dėl prarasto darbo, susiginčijo ir susimušė, sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam. Kitą dieną važiavo į oro uostą ir grįžo į (duomenys neskelbtini). Matė, kad nukentėjusysis buvo sumuštu veidu. Po mėnesio jį iškvietė duoti parodymus.

Kaltinamasis J. S. parodė, kad 2007 metais su nukentėjusiuoju ir kitais kaltinamaisiais dirbo Norvegijoje. Jis komandiruotėje tikėjosi užsidirbti, buvo pasiskolinęs pinigų. Jis su V. G. gyveno antrame aukšte, visi kiti gyveno atskirai. Visi bendravo ir darbe, ir po darbo. Užeidavo ir pas nukentėjusįjį į kambarį. Nukentėjusysis su draugais sėdėdavo prie butelio. Darbe nukentėjusiajam nesisekė, norvegai matydavo, jiems tai nepatikdavo, duodavo pastabas. Norvegijoje jie statė laivą, S. B. su kitais turėjo surinkti konstrukcijas, bet jos būdavo kreivos, brokuotos, nebuvo tinkamos, todėl jis su kitais darbininkais negalėjo dirbti, turėdavo laukti, kol ištaisys broką ir viską tinkamai padarys. Kartais norvegai jiems duodavo kitus darbus. Jis kiek galėdavo prieš norvegus teisindavosi. Po to dar kažkas iš lietuvių prisigėrę sudaužė automobilį. Tada jau darbo negaudavo, jis manė, kad juos visus išsiųs namo, nes norvegai nesiaiškino kas kaltas, o kas ne. Eidami su V. G. į parduotuvę sutiko M., kuris pasakė, kad visi važiuoja namo, daugiau nieko nepaaiškino, nes pats nieko nežinojo. Grįžtant iš parduotuvės kartu su V. ir M. nuėjo pas B. į kambarį pasikalbėti apie tai ir išsiaiškinti, ar tikrai važiuoja namo, kaip ir kada važiuos, bet S. B. jau buvo girtas. Bandė aiškintis, bet susikalbėti neišėjo. Įvyko konfliktas, kiek smūgių sudavė nukentėjusiajam neatsimenu, bet 3 smūgius tikrai galėjo suduoti. Po to grįžo į savo kambarį. Jie suprato, kad pasielgė blogai, norėdami nukentėjusiojo atsiprašyti, vėl ėjo pas S. B.. Užėjo antrą kartą į kambarį, vėl buvo pokalbis. Galvojo, kad jiems nesumokės pinigų, kad S. B. yra kaltas dėl to, jog visi neteko darbo. Staiga sugalvojo apsidrausti, davė S. B. parašyti raštą, kurio turinio dabar neprisimena. Jis paėmė nukentėjusiojo SIM kortelę, norėjo paskambinti namo, bet nepavyko, kortelę išmetė. Kur po to dingo tas lapas, jis nežino. Lietuvoje iš nukentėjusiojo jis pinigų nereikalavo. Šiuo metu nukentėjusiajam žalą atlygino.

Kaltinamasis V. G. savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad važiuodamas dirbti į Norvegiją jis turėjo pasiskolinti pinigų. Tikėjosi užsidirbti, o kai sužinojo, kad turės anksčiau laiko važiuoti namo, labai nusivylė, turėjo skolų. S. B. kambaryje dažnai būdavo išgertuvės, triukšmas. Nuo pat pirmos atvykimo dienos prasidėjo išgėrinėjimai. Eidami į parduotuvę, iš kitų kolegų sužinojo, kad grįžta namo. Pas nukentėjusįjį ėjo visi trys, norėdami išsiaiškinti dėl grįžimo. S. B. atidarė kambario duris, jie užėjo į vidų. Iš anksto jie nieko nesitarė, užėję į kambarį, pradėjo kalbėtis ir kažkaip kilo konfliktas. Jis sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam, ką kiti darė, jis nestebėjo. Po to jie visi išėjo. Kiek smūgių jis sudavė neatsimena. Po kuriuo laiko vėl sugrįžo pas S. pasikalbėti. Tada jis smūgių nesudavė, kiti taip pat nemušė. Visas konfliktas kilo dėl išgertuvių. Jie nežinojo ar sumokės atlyginimą. Nukentėjusysis pats surašė raštelį, kad yra skolingas, bet jis neatsimena apie kokią pinigų sumą ten rašė. Vėliau jis tą raštelį išmetė. Kas ir kada iš nukentėjusiojo paėmė pinigus, jis nežino, pats pinigų negavo. Padarytą žalą atlygino.

Nukentėjusysis S. B. parodė, kad 2007 m. gegužės pabaigoje kartu su kaltinamaisiais važiavo dirbti į Norvegiją, gyveno kartu bendrabutyje. Po 3 savaičių sužinojo, kad reikės skristi namo, nes daugiau jų paslaugų nebereikia. Jis tuo metu kambaryje gyveno su A., tai nusprendė išvykimo proga atšvęsti, nusipirko du butelius degtinės ir gėrė. Kai išgėrė A. su R. išėjo, o jis liko kambaryje. Jis užsirakino kambario duris, nes taip visada darydavo, o A. turėjo savo raktus nuo kambario. Praėjus kažkiek laiko į duris pabeldė, pagalvojo, kad grįžo A. ir atidarė duris. Įėjo kaltinamieji, koridoriuje jį apdaužė ir išėjo, jis nesuprato už ką. Jis neskaičiavo ir nežiūrėjo, kas ir kiek sudavė smūgių, galėjo būti suduoti kokie 8 smūgiai. Tada išėjo į lauką, paskambino savo žmonai ir jai apie tai pasakė. Grįžęs į kambarį, užsirakino duris ir atsigulė. Po to vėl pabeldė į duris, kai atidarė pamatė, kad vėl atėjo kaltinamieji, kurie įėjo į vidų. Iš pradžių jie apsistumdė ir apsižodžiavo, bet kai įkarštis atslūgo, susėdo prie stalo, pradėjo kalbėtis ir tada jis suprato, kad muštynės įvyko dėl to, kad jie visi važiuoja anksčiau namo. Jiems žadėjo, kad dirbs 6 savaites, o prabuvo tik 3 savaites. Su A. jie išgėrinėdavo ir kaltinamieji galvojo, kad per tuos gėrimus norvegai juos išsiunčia anksčiau laiko. Jis jausdamas dėl to kaltę, kad negaus pinigų ir visi liks be uždarbio, pats nusprendė kompensuoti, parašė raštelį. Raštelį rašė pats, kad grįžęs į Lietuvą turės atiduoti apie 1000 eurų. Jis skolingas nebuvo, nors kaltinamiesiems atrodė, kad dėl jo važiuoja namo ir kad jiems nemokės uždirbtų pinigų. Buvo toks sprendimas, kad jis kaltas ir jis tada su tuo sutiko, nes išgerdavo. Pinigus iš piniginės išėmė jis pats, bet kuris paėmė pinigus iš jo, dabar sunku prisiminti, kambaryje buvo visi trys kaltinamieji. Kadangi kaltinamieji paėmė dalį rastų pinigų, tai raštelyje parašė, kad lieka skolingas 800 eurų. Raštelyje nebuvo nurodyti vardai, kam turi tuos pinigus sumokėti. Dar J. S. paėmė mobilaus telefono kortelę už 100 kronų vertės, apie 40 Lt. daugiau nieko nepaėmė. Sugrįžus namo, po savaitės firmoje už atliktą darbą Norvegijoje pinigus gavo. Pagalvojo, kad jei pinigus gavo, raštelis nebereikalingas, suėmė pyktis dėl sumušimo, todėl parašė pareiškimą. Po kelių dienų pareiškimą norėjo atsiimti, bet nebeleido. Ikiteisminio tyrimo metu jis gal kiek prikūrė, kad sudavė su buteliu ir metaliniu kotu, ne visos įvykio aplinkybės nurodytos teisingai. Pirmą kartą kai atėjo kaltinamieji, tada mušė, o antrą kartą tik apsistumdė, dabar jam sunku viską atkurti. Galvoje sužalojimai padaryti po pirmojo karto, kai sumušė visi trys kumščiais, kojomis. Sudavė į pilvą, jis pargriuvo, tada kažkuris sudavė su koja į ausį ir nosį, todėl tokie sužalojimai ir gavosi. Civilinį ieškinį dėl 6000 Lt neturtinės žalos ir 582 Lt turtinės žalos palaiko.

Liudytoja T. A., parodė, kad yra nukentėjusiojo sugyventinė. 2007 metais birželio mėn., S. B. tikrai buvo sumuštas. S. jai paskambino, pasakė, kad namo grįš sumuštas. Po to paaiškėjo, kad iš jo buvo paimta SIM kortelė, todėl jis daugiau negalėjo paskambinti iš Norvegijos. Kai grįžo namo, buvo sumuštas jo veidas. Jai papasakojo, kad buvo išgėręs po darbo dienos, vakare atėjo ir sumušė, atėmė pinigus, pavogė SIM kortelę. Sakė, kad sumušė, nes dėl jo kaltės taip trumpai dirbo Norvegijoje, kad gerdavo, todėl jiems neduodavo darbo. S. minėjo, kad liepė parašyti skolos raštelį, kad grįžęs į Lietuvą, bus skolingas. Į medikus nesikreipė. Padarė ekspertizę.

Liudytojas R. R., parodė, kad kaltinamuosius ir nukentėjusįjį pažįsta, dirbo kartu Norvegijoje. Parvažiavę iš darbo vakare, pas nukentėjusįjį išgėrė butelį, pasikalbėjo ir jis išėjo namo. Nukentėjusysis sumuštas nebuvo, jokių konfliktų nebuvo. Kai jis išėjo miegoti, ten pasiliko nukentėjusysis su A.. S. B. buvo nusipirkęs DVD grotuvą, bet neturėjo kur jo dėti, todėl jis nupirko iš S. grotuvą už 800 kronų. Prieš išvažiuojant namo, ryte jis pats matė, kad S. B. buvo sumuštas. Sakė, kad trys užpuolė ir sumušė, parodė, kas jį sumušė, tai buvo tie patys kaltinamieji. Dar pasakė, kad atėmė iš jo pinigus, bet apie paskolos raštelį jis nieko nesakė.

Liudytojas A. Š., parodė, kad 2007 metais darbinėje komandiruotėje Norvegijoje. Gyveno kartu su S. B. viename kambaryje. Vakare jis su S. B. ir R. R. išgėrė vieną butelį degtinės. Tuo metu S. B. nebuvo sumuštas. Prieš išvažiuojant namo, jis buvo išėjęs į miestą apsipirkti. Grįžęs namo, kambary rado netvarką, pamatė sumuštą nukentėjusįjį, kuris pasakė, kad sumušė jaunimas iš antro aukšto. Tas jaunimas gyveno virš jų, nei vardų, nei pavardžių nežinojo, pažinojo tik iš matymo, tai tie patys kaltinamieji. Už ką sumušė nežino, galėjo tarp jų būti darbo konfliktas. Apie skolos raštelį nieko nežino, nukentėjusysis apie tai nieko neminėjo.

Liudytoja Z. S., parodė, kad 2007 m. birželio mėn. važiavo į (duomenys neskelbtini) oro uostą parsivežti savo draugo. Kartu su A. Š. priėjo nukentėjusysis ir paprašė pavežti iki (duomenys neskelbtini) miesto. Ji pavežė iki (duomenys neskelbtini) Nukentėjusysis buvo su tamsiais akiniais nuo saulės, nors tai buvo vakaras, todėl tai pasirodė keistai. Po to pastebėjo, kad jo veidas yra sužalotas, kad yra kraujosruvos. Ji nieko neklausinėjo, nes jai tai buvo neįdomu. Po to girdėjo, kad tarp bendradarbių įvyko konfliktas. Po to jo daugiau nematė. Galėjo skambinti A. Š. ir klausinėti ką daryti, bet tikrai ne jai, nes nebuvo pažįstami. Ji nieko neaiškino, kur reikia kreiptis, nors galėjo pasakyti, kad gali kreiptis pagal gyvenamąją vietą į policiją, ar į prokuratūrą.

BPK 276 str. 5 d. numatytais pagrindais paskelbti pirmą kartą nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje duoti parodymai:

Liudytojas A. D. teisme patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad jis vadovauja UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šios įmonės darbuotojai – J. S., V. G., kartu su kitos įmonės darbuotojais buvo išsiųsti į komandiruotę į Norvegiją. Praėjus kuriam laikui, jis buvo informuotas apie tai, kad išsiųsti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ lietuviai darbuotojai įskaitant ir S. B. netinkamai vykdė savo darbus, todėl sutartis, turėjusi trukti apie du mėnesius, buvo nutraukta jau po dviejų savaičių ir jie parsiųsti į Lietuvą (3 t., b. l. 46-47).

Liudytoja D. S. L. teisme patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad 2007 m. gegužės mėnesį į Norvegiją buvo išsiųsti lietuviai darbuotojai, tarp jų ir kaltinamieji bei nukentėjusysis. Paskambinęs iš Norvegijos konsultantas ją buvo informavęs apie įvykusį incidentą – automobilio avariją, o kito pokalbio metu apie tai, kad atvykę iš Lietuvos darbuotojai netinkamai atliko jiems pavestas funkcijas, atvykdavo į darbo vietą būdami neblaivūs, tačiau tai nebuvo oficialios sutarties nutraukimo priežastys ir raštu įmonei apie tai pranešta nebuvo. Liudytoja taip pat parodė, jog darbuotojų sutartis baigėsi, nes baigėsi numatyti darbai. Kiek jai žinoma iš bylos, šis konfliktas turėjo įvykti šeštadienį, o grįžimas jau buvo suplanuotas kitą dieną ir, jos manymu, tai tiesiog sutapimas. Po šios sutarties Norvegijos kompanija daugiau nebedavė užsakymų ir liudytojos nuomone taip yra dėl blogos lietuvių darbuotojų reputacijos ir jų problemų su alkoholiu (3 t., b. l. 47-48).

Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog 2007 m. birželio 19 d. atlikus tyrimą, nukentėjusiajam S. B. diagnozuota didelės abipuses veido poodines – minkštųjų audinių kraujosruvos, smulkūs kairės ausies kaušelio odos nubrozdinimai bei poodinė kraujosruva galvos skliauto kairėje pusėje. Nustatyta, jog sužalojimai atitinka nukentėjusiojo S. B. nurodytą įvykio laiką, padaryti sumušus bukais daiktais. Nustatyta, jog sužalojimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 3).

Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog remiantis specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), pateiktų medicininių dokumentų duomenimis bei atsižvelgiant į bylos aplinkybes nustatyta, kad 2007 m. birželio 19 d. apžiūrėjus nukentėjusįjį jam diagnozuota didelės abipuses veido poodines – minkštųjų audinių kraujosruvos, smulkūs kairės ausies kaušelio odos nubrozdinimai bei poodinė kraujosruva galvos skliauto kairėje pusėje. Nustatyta, jog sužalojimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Nustatyta, jog minėti sužalojimai padaryti sumušus galvą bukais daiktais, galimai suduodant kumščiais, spardant bei smogiant buteliu. Sprendžiant iš sužalojimų pobūdžio, išsidėstymo ir kiekio, jie paaiškinami mažiausiai keturiais smūgiais. Nustatyta, jog dėl patirto veido ir galvos sumušimo nukentėjusysis S. B. gydėsi ambulatoriškai šeimos gydytojo priežiūroje nuo 2007 m. birželio 19 d. iki 2007 m. birželio 29 d., tačiau tai negali būti pagrindu, nustatant sveikatos sutrikdymo mąstą, nes po sužalojimo daugiau nei dešimt dienų trukęs nukentėjusiojo gydymas nėra pakankamai pagrįstas (1 t., b. l. 11-12).

Kaltinamiesiems M. S., J. S., V. G. pareikštas kaltinimas dėl turto prievartavimo pagal BK 181 str. 2 d. ir plėšimo įsibrovus į patalpą pagal BK 180 str. 2 d. Kaltinamieji neigia jiems pareikštus kaltinimus, visi prisipažįsta tik vartoję smurtą prieš nukentėjusįjį, o kaltinamieji J. S. ir V. G. prisipažįsta reikalavę nukentėjusiojo parašyti skolos raštelį, neneigė paėmę pinigus ir telefono kortelę. Teisme kaltinamieji nurodė aiškią tokių savo veiksmų priežastį, nes jie buvo įsitikinę praradę darbą dėl nukentėjusiojo kaltės ir galvojo, kad dėl to negaus atlyginimo. Kaltinamieji ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino ir atsisakė duoti parodymus, nagrinėjant bylą pirmame teismo posėdyje jie taip pat neigė buvę pas nukentėjusįjį. Todėl apie subjektyviuosius jų veikos požymius buvo sprendžiama tik iš nukentėjusiojo parodymų. Nukentėjusysis S. B. ikiteisminio tyrimo metu, nenorėdamas save apkalbėti arba būdamas įsitikinęs, kad dėl darbo ar elgesio jam niekas negalėjo turėti pretenzijų, tokių priežasčių taip pat nenurodė. Tačiau nagrinėjant bylą pirmą kartą teisme nukentėjusysis jau teigė, kad atėję kaltinamieji priekaištavo, kad jis vėl girtas. Teisiamajame posėdyje apklaustas nukentėjusysis pripažino, kad kaltinamieji turėjo pagrindą manyti, kad darbą prarado dėl jo kaltės. Liudytojai A. D. ir D. S. L. patvirtino žinoję, kad jų darbuotojai Norvegijoje netinkamai atliko jiems pavestas funkcijas, atvykdavo į darbo vietą būdami neblaivūs. Nors tai nebuvo oficialios sutarties nutraukimo priežastys, bet kaltinamieji ir nukentėjusysis turėjo pagrindą manyti, kad sutartis nutraukta būtent dėl tos priežasties.

Tai, kad prieš nukentėjusįjį visi kaltinamieji naudojo smurtą, reikalavo pinigų ir dalį jų gavo, nustatyta nukentėjusiojo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Nukentėjusysis S. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad komandiruotės Norvegijoje metu, jam būnant darbdavių išnuomotame kambaryje, kažkas pradėjo trankyti į duris, o jas atidarius, į kambarį įėjo kaltinamieji M. S., J. S. ir V. G., kurie nepaaiškinę priežasties, jį sumušė. Sudavę smūgius, kaltinamieji iš kambario išėjo, tačiau netrukus vėl į sugrįžo, kiekvienas nukentėjusiajam sudavė po keletą smūgių į įvairias kūno vietas. M. S. tuščiu buteliu nukentėjusiajam trenkė į galvą, geležiniu šluotos kotu sudavė smūgius į įvairias kūno vietas. Mušdami ir grasindami kaltinamieji reikalavo atiduoti visus turėtus pinigus. Nukentėjusysis ištraukė savo piniginę ir atidavė ją J. S. į rankas. J. S. iš piniginės paėmė 1250 Norvegijos kronų ir 10 latų. V. G. pareikalavo parašyti raštą, kad nukentėjusysis skolingas 1000 eurų. Nukentėjusysis teigė, kad jokių skolų ir įsipareigojimų neturėjo. Kadangi buvo atidavęs kaltinamiesiems 1250 Norvegijos kronų ir 10 latų, pasakė, kad jiems bus skolingas tik 800 eurų. J. S. taip pat paėmė nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną su jame buvusia SIM kortele, tačiau mobiliojo ryšio telefonas buvo senas, J. S. telefoną numetė. (1 t. b. l. 111-113, 116-125,127,135-147). Nagrinėjant bylą pirmą kartą teisme, nukentėjusysis parodė, kad vakare į jo kambario duris pasibeldę trys kaltinamieji užsipuolė jį, kad jis esąs girtas, po ko, M. S. sudavė jam vieną ar du smūgius, spyrė koja, po ko jam smūgius dar sudavė visi kaltinamieji. Jiems išėjus, jis paskambino žmonai ir pranešė, kad yra sumuštas. Grįžus į kambarį, vėl atėjo kaltinamieji ir dar kartą jį spardė ir mušė, už tai, kad jis buvo „užgėręs“. Tada jie pareikalavo pinigų. Jis atidavė savo turėtus 100 norvegiškų kronų ir 10 latų, po ko numetė jo telefoną ir liepė jam pasirašyti skolos raštelį. Paskolos raštelyje jis turėjo nurodyti, kad yra skolingas V. G. 800 eurų (3 t. b.l. 21-32). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis aiškiai nurodė priežastis, kodėl kaltinamieji galvojo, kad dėl jo kaltės visi siunčiami anksčiau laiko namo. Jis patvirtino, kad išgerdavo, todėl tuo metu pamanė, kad visus siunčia namo dėl jo ir kitų asmenų išgėrinėjimo ir jausdamas dėl to kaltę, kad negaus pinigų ir visi liks be uždarbio, pats nusprendė kompensuoti, parašė raštelį. Raštelyje rašė, kad grįžęs į Lietuvą turės atiduoti apie 1000 eurų. Jis skolingas nebuvo, nors kaltinamiesiems atrodė, kad dėl jo važiuoja namo ir kad jiems nemokės uždirbtų pinigų. Kadangi kaltinamieji paėmė jo pinigus, tai raštelyje parašė, kad lieka skolingas 800 eurų. Grįžęs į Lietuvą jis kreipėsi į policiją, nes galvojo, kad iš jo reikalaus pinigų pagal skolos raštelį, bet po to, kai gavo atlyginimą, o pinigų iš jo niekas nereikalavo, jis norėjo pareiškimą atsiimti, bet jam neleido.

Vertinant nukentėjusiojo S. B. parodymus, negalima teigti, kad jie iš esmės skiriasi ir kažkurie yra melagingi. Nukentėjusysis visuose parodymuose patvirtino tas pačias esmines aplinkybes, kad prieš jį visi kaltinamieji vartojo smurtą, paėmė pinigus ir telefono kortelę, liepė parašyti skolos raštelį. Nukentėjusysis praėjus nuo įvykio penkeriems metams gali tiksliai neprisiminti visų detalių, kas ir kiek sudavė smūgių. Tačiau specialisto išvadoje yra tiksliai nurodyta, kokie S. B. padaryti sužalojimai. Nustatyta, kad kaltinamieji veikdami bendrai naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Nukentėjusysis tvirtino, kad duodamas ikiteisminio tyrimo metu parodymus šiek tiek prikūrė, jis nenorėjo prisipažint, kad būdamas komandiruotėje girtavo. Todėl jis ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad kaltinamieji neturėjo jokios priežasties ant jo pykti dėl išvykimo namo anksčiau laiko. Nukentėjusysis suprato, kad pasitvirtinus tokiai priežasčiai, jam gali tekti atlyginti padarytą žalą. Nagrinėjant bylą pirmame teismo posėdyje S. B. patvirtino, supratęs, kad buvo mušamas nes gėrė. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad iš jo buvo reikalaujama konkrečios pinigų sumos, o kai dalį pinigų iš jo paėmė, skolos raštelį rašė pažadėdamas grąžinti likusią sumą.

Byloje nustatyti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, įvertinant ir pačių kaltinamųjų parodymus apie jų psichinį santykį su padaryta nusikalstama veika, leidžia daryti išvadą, kad kaltinamieji, nurodydami nukentėjusiajam atsiskaityti su jais dėl prarasto darbo, sumokant jiems 1000 eurų negauto atlyginimo, manė, kad vertė jį įvykdyti pareikštą teisėtą pretenziją, t. y. pagrįstą įstatyme numatyta teise, o tai patvirtina savavaldžiavimui būdingus subjektyviuosius požymius, kai tyčia yra nukreipta į teisės įgyvendinimą.

Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas prie nusikaltimų valdymo tvarkai, kurio tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Turto prievartavimas ir plėšimas yra nusikaltimai nuosavybei, kurių rūšinis objektas – nuosavybė, o papildomas objektas gali būti sveikata, laisvė, orumas ir kt. Šios kartais išoriškai vieną į kitą labai panašios nusikalstamos veikos atribojamos pagal esminius jų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Atskiriant objektyviuosius šių nusikalstamų veikų požymius, svarbu pažymėti tai, kad savavaldžiavimo atveju yra savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdoma ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė, esant turto prievartavimui, nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia ginama teise – reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo, kaip ir esant plėšimui. Būtent juridinio pagrindo buvimas ar nebuvimas yra lemiamas objektyvusis požymis sprendžiant klausimą, kokią normą – turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) ar savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis) – taikyti. Atskiriant nusikaltimus nuosavybei nuo savavaldžiavimo pagal subjektyviuosius požymius, būtina atkreipti dėmesį į tai, kaip kaltininkas suvokia savo veiksmus. Savavaldžiautojo psichiniam santykiui su daroma nusikalstama veika būdingas įsitikinimas, kad jis, nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančią teisę. Tuo tarpu turto prievartavimo ar plėšimo atveju, kaltininkas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą. Turtinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai išdėstyti CK 1.136 straipsnyje. Vienas iš tokių pagrindų – žalos padarymas (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Žala gali būti tiek turtinė, tiek neturtinė.

Kaltinamieji iš nukentėjusiojo reikalavo perduoti turtą ir dalį jo paėmė ne išgalvotais motyvais, o turėdami pagrindą, nes, jų žiniomis, nukentėjusysis girtavo ir blogai dirbo, todėl visi neteko darbo ir uždirbtų pinigų. Kaltinamieji sužinoję, kad vyksta į namus anksčiau laiko, kaip vieną iš kaltininkų manė esant nukentėjusįjį. Nukentėjusiajam išdėstytas reikalavimas atsiskaityti dėl prarasto darbo ir negauto atlyginimo reiškia, kad buvo siekiama gauti kaltinamųjų tariamai patirtos žalos atlyginimą. Tai visiškai atitinka jau minėtą vieną iš CK numatytų teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų – žalos padarymą. Vadinasi, nukentėjusiajam pareikštas reikalavimas turėjo įstatyminį pagrindą, o tai reiškia, kad šiuo reikalavimu buvo įgyvendinama asmens teisė. Nors kaltinamieji nežinojo dėl kokių priežasčių išvažiuoja anksčiau laiko namo, bet manė, kad dėl nukentėjusiojo S. B. ir kitų girtavusių asmenų kaltės, todėl jie visi sąžiningai klydo dėl teisės į žalos atlyginimą tikrumo ir, reikalaudami iš nukentėjusiojo atsiskaityti už prarastą darbą ir negautą atlyginimą, vykdė tariamą savo teisę. Ši kaltinamųjų klaida laikytina pateisinama, nes išvykimo priežasčių jiems niekas nepaaiškino, todėl jie neturėjo galimybės jos išvengti. Pateisinama klaida, kai asmuo klaidingai mano, kad vykdo savo ar kito asmens teisę, nors iš tikrųjų jokios teisės nevykdo, nepaneigia savavaldžiavimo. Pagal savavaldžiavimo nusikalstamos veikos dispoziciją savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos asmens subjektinę teisę gali vykdyti ne tik teisės turėtojas, bet ir kitas asmuo. Taigi nagrinėjamo savavaldžiavimo atveju galėjo ne tik siekti žalos atlyginimo iš nukentėjusiojo, bet ir nustatyti tokios neturtinės žalos dydį, kurio minimumo ir maksimumo civilinis įstatymas nenurodo.

M. S., J. S., V. G. reikalaudami iš S. B. atlyginti jiems žalą, dėl jų manymu, S. B. ir su juo susijusių asmenų kaltės Norvegijoje prarasto darbo ir dėl to negauto, planuoto gauti darbo užmokesčio, pavartojo fizinį smurtą, paėmė iš nukentėjusiojo 1250 Norvegijos kronų (532,90 litų), 10 Latvijos latų (49,60 litų), o pareikalavus, dar gavo iš nukentėjusiojo S. B. skolos raštelį, kad jis yra skolingas V. G. 800 eurų, tuo atliko veiksmus, numatytus BK 294 str. 2 d. dispozicijoje. Esant šioms aplinkybėms, veika iš BK 181 str. 2 d.180 str. 2 d. perkvalifikuojama pagal BK 294 str. 2 d., nes kaltinime nurodytos aplinkybės iš esmės nesikeičia nustatytoms nusikalstamos veikos faktinėms aplinkybėms.

Atsižvelgiant į nurodytose BK normose numatytas sankcijas, BK 294 straipsnio 2 dalis laikytina baudžiamuoju įstatymu, numatančiu nusikalstamą veiką, lengvesnę už veikas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje. BPK 256 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata suteikia teismui teisę pakeisti kaltinimą švelnesniu. Savo iniciatyva teismas gali patikslinti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes arba pakeisti jas, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis. Klausimas, ar pakeistos aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo išdėstytų kaltinamajame akte, turi būti spren­džiamas at­si­žvelg­iant į kon­kre­čios by­los ap­lin­ky­bes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 12 d. nutarime Nr. 32 yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai nustatoma, kad kaltinamasis pasikėsino į mažiau svarbias vertybes ir dėl to kaltinimą teisme reikia pakeisti lengvesniu, nėra laikoma, kad pakeistas kaltinimas savo faktinėmis aplinkybėmis esmingai skiriasi nuo pradinio kaltinimo. Pakeistas kaltinimas laikytinas susijusiu su pirmiau pareikštu, kai kaltinimo formuluotėje nurodyta nusikalstama veika turi ryšį su veika, išdėstyta pradiniame kaltinime. Nagrinėjamoje byloje pakeitus kaltinimą švelnesniu, faktinės bylos aplinkybės iš esmės nepasikeičia. Išlieka kėsinimasis į tą patį papildomą objektą, ta pati padaryta turtinė žala, kaltės forma, veikos padarymo laikas ir vieta. Kaltinamieji ir patys pripažįsta, kad dėl prarasto darbo Norvegijoje aiškinosi su S. B.. Kaltinamųjų V. S., V. G. ir nukentėjusiojo S. B. parodymais nustatyta, kad visi kaltinamieji reikalavo atlyginti žalą, kurią jų manymu, patyrė dėl S. B. ir su juo susijusių asmenų kaltės, negavę planuoto gauti darbo užmokesčio. Kadangi tokiomis aplinkybėmis reikalaudami žalos atlyginimo, jie tikrai suprato, kad nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo ir kitų asmenų tariamą teisę, be to toks kaltinimas jiems jau buvo pareikštas, todėl toks jų veikos kvalifikavimas negali būti netikėtas. Be to apie tokį veikos galimą kvalifikavimą pasisakė ir kaltinamųjų gynėjai.

Vadovaujantis BK 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Lietuvos Respublikos BK 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs užsienyje nusikaltimus, numatytus BK 5 ir 6 straipsniuose, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, teisiamas Lietuvos Respublikoje, bet abiejose valstybėse už šį nusikaltimą numatytos skirtingos bausmės, bausmė nusikaltusiam asmeniui skiriama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tačiau ji negali viršyti nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyto maksimalaus dydžio. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra Norvegijos Karalystės teisingumo ir policijos ministerijoje užklausė, kaip baudžiama už savavaldžiavimą (BK 294 str.), tačiau konkretaus atsakymo negavo, kadangi atsakingoms Norvegijos institucijoms buvo sunku suprasti kaltinimą, todėl pateikė ištrauką iš Norvegijos Bendrojo civilinio baudžiamojo kodekso 26 skyriaus poskyrių apie sukčiavimą, piktnaudžiavimą pasitikėjimu ir korupcijos veiksmus (t. 1, b. l. 61, 65, 69–73, 78–80). Nors ir nebuvo nustatyta, ar už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje, numatyta baudžiamoji atsakomybė Norvegijos Karalystės įstatymais ir kaip už tai baudžiama, tačiau nebuvo pasakyta ir tai, kad šioje valstybėje tokia veika nepripažįstama nusikaltimu. BK 8 str. 1 d. įtvirtinta abipusio veikos baudžiamumo sąlyga nereikalauja norminių veikos apibrėžimų abiejų valstybių tapatumo. Kaip matyti iš atsakingų Norvegijos institucijų pateiktų duomenų, veikos pavojingumas vertinamas panašiai, kaip ir Lietuvos Respublikoje. Todėl kaltinimai M. S., J. S., V. G. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, BK 8 straipsnio 1 dalyje numatyto reikalavimo nepažeidžia.

Skirdamas bausmes kaltinamiesiems, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str. 2 d. Kaltinamieji padarė apysunkį nusikaltimą, veikdami bendrininkų grupe, t. y. esant sunkinančiai atsakomybę aplinkybei, jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.

Kaltinamieji M. S., J. S., V. G. nusikaltimo padarymo metu nebuvo teisti, dirba, nuo nusikaltimo padarymo praėjo daugiau, kaip penkeri metai, todėl skirtina laisvės atėmimo bausmė mažesnė sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį. Kaltinamieji J. S. ir V. G. atlygino dalį padarytos žalos, todėl jiems skirtina mažesnė laisvės atėmimo bausmė. Kaltinamieji dirba, charakterizuojami teigiamai. Atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes yra pagrindo manyti, kad paskirtos bausmės tikslai kaltinamiesiems gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nukentėjusysis S. B. baudžiamojoje byloje buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 582,50 Lt turtinės žalos - 1250 Norvegijos kronų (532,90 Lt) ir 10 Latvijos latų (49,60 Lt) ir 6000 Lt ieškinį dėl patirtos neturtinės žalos. Kadangi kaltinamieji J. S. ir V. G. atlygino 400 Lt turtinės ir 4000 Lt neturtinės žalos (4 t. b. l. 182-183), todėl nukentėjusysis S. B. ieškinio dalies atsisakė ir šioje dalyje ieškinys atmestinas. Civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo įrodytas nukentėjusiojo parodymais, todėl tenkintinas, priteistina solidariai iš M. S., J. S. ir V. G. nukentėjusiajam S. B. 182,50 Lt turtinei žalai atlyginti. Nukentėjusysis dėl kaltinamųjų nusikalstamų veiksmų patyrė fizinį skausmas, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, nepatogumus, pažeminimą. Įvertinus visas šias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijais, siekiant protingos nukentėjusio asmens ir kaltininkų skirtingų interesų pusiausvyros, nukentėjusiajam S. B. priteistina 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimui iš M. S., J. S. ir V. G..

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 str., 302 str., 303 str., 304-308 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

M. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalyje ir nuteisti laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per mėnesį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

Kardomąsias priemones - įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti - nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

J. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalyje ir nuteisti laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešeriems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per mėnesį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

Kardomąsias priemones - įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti - nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

V. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalyje ir nuteisti laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per mėnesį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

Kardomąsias priemones - įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti - nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nukentėjusiojo S. B. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies. Iš kaltinamųjų M. S., J. S. ir V. G. solidariai priteisti nukentėjusiajam S. B. 182,50 Lt turtinei ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitą ieškinio dalį atmesti, nukentėjusiajam atsisakius ieškinio.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo, gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per nuosprendį priėmusį teismą.