Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovams Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato bei Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo E. L., dėl neturtinės žalos atlyginimo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl Sprendimo panaikinimo, įpareigojimo pateikti reikalaujamą informaciją bei dėl pareiškėjui kilusios neturtinės žalos atlyginimo.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. rugsėjo 10 d. prašymu kreipėsi į Klaipėdos AVPK, prašydamas pateikti pilna apimtimi informaciją, susijusią su pareiškėju ir su suinteresuotu asmeniu E. L. chronologine tvarka nuo 2023 m. iki kreipimosi dienos, t. y. iki 2025 m. gruodžio mėn. Prašyme pabrėžė, kad būtų pateikta visa informacija, kai pareiškėjas pats kreipėsi į policiją dėl E. L. neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją ir jo dukrą.

2025 m. rugsėjo 10 d. prašyme pareiškėjas prašė pateikti duomenis:

1) apie visus policijos iškvietimus, kai buvo fiksuotas E. L. smurtinis ar kitaip neteisėtas elgesys pareiškėjo atžvilgiu;

2) visus pareiškimus ir tarnybinius dokumentus, kuriuos pareiškėjas teikė policijai dėl jo atžvilgiu patirto smurto, grasinimų ar kitų E. L. veiksmų;

3) apie visus atvejus, kai policija vyko pareiškėjo iškvietimu dėl vaiko nepriežiūros ar teismo nutarčių nevykdymo;

4) pateikti visų nurodytų įvykių ROIK numerius, datas, vietas ir aplinkybių aprašymus, kad būtų galima aiškiai atsekti visą chronologiją.

Klaipėdos APVK, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, byloje skundžiamu 2025 m. rugsėjo 19 d. sprendimu reg. Nr. 30-S-9575 atsisakė suteikti prašomą informaciją. Sprendime nurodė, kad vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. balandžio 27 d. reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – BDAR) nuostatomis, asmuo turi teisę sužinoti, ar policija tvarko jo duomenis, ir gauti jų kopiją. Tačiau ši teisė neleidžia susipažinti su trečiųjų asmenų duomenimis, kad nebūtų pažeistos jų teisės (pagal BDAR 15 str. 4 d.). Prieiga prie kitų asmenų duomenų galima tik kai tokia teisė atsiranda kitais pagrindais, pavyzdžiui turint specialų procesinį statusą. Nurodė, kad pagal BDAR (6 str. 1 d. ir 5 str. 1 d.), asmens duomenys teikiami tik esant teisėtam pagrindui, ir pažymėjo, kad pareiga pagrįsti prašymą dėl kitų duomenų subjektų asmens duomenų teikimo tenka prašymą pateikusiam subjektui. Klaipėdos AVPK nenustatęs, kad asmens prašyme būtų nurodytas teisinis pagrindas dėl duomenų teikimo (gavimo), bei neįžvelgęs kitų pagrindų tenkinti prašymą, priėmė sprendimą atsisakyti suteikti prašomus duomenis. Sprendime taip pat nurodė, kad šis atsakymas neužkerta pareiškėjui kelio jam reikalingą informaciją gauti pasinaudojant CPK įtvirtintomis teisėmis, rašte paaiškino, kad pareiškėjas gali prašyti, jog įrodymus išreikalautų teismas (CPK 199 str. 1 d.), arba prašyti teismo išduoti liudijimą apie teisę gauti atitinkamą rašytinį įrodymą, kad jis būtų pateiktas teismui (CPK 199 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 9 straipsnis nustato duomenų tvarkymą policijoje. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmens prašymu įstatymų nustatyta tvarka policija privalo pateikti savo tvarkomuose žinybiniuose registruose, informacinėse sistemose ir duomenų rinkmenose turimus duomenis apie šį asmenį, išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus. Taip pat nustatyta, kad yra „draudžiama iš policijos tvarkomų žinybinių registrų, informacinių sistemų ir duomenų rinkmenų teikti asmenims informaciją apie kitus asmenis, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip“.

Asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tuomet, kai laikomasi BDAR 5 straipsnyje nustatytų su asmens duomenų tvarkymu susijusių principų ir kai toks tvarkymas yra pagrįstas bent viena BDAR 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlyga.

BDAR 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti su asmens duomenų tvarkymu susiję principai (t. y. teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas; tikslo apribojimo principas; duomenų kiekio mažinimo principas; tikslumo principas; saugojimo trukmės apribojimo principas; vientisumo ir konfidencialumo principas). Vadovaujantis BDAR 5 straipsnio 2 dalimi, duomenų valdytojas yra atsakingas už tai, kad būtų laikomasi 1 dalies, ir turi sugebėti įrodyti, kad jos laikomasi (atskaitomybės principas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje yra akcentuojama, kad įgyvendindamas atskaitomybės principą duomenų valdytojas turi pareigą pateikti pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad asmens duomenys galėjo būti tvarkomi ir kad dėl to nebuvo pažeisti BDAR 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti su asmens duomenų tvarkymu susiję principai (žr., pvz., LVAT 2021 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje eA-745-261/2021).

Duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš BDAR 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma. Viena tokių sąlygų – tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas (BDAR 6 str. 1 d. f p.).

BDAR 15 straipsnyje reglamentuota duomenų subjekto teisė susipažinti su duomenimis. BDAR 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad duomenų subjektas turi teisę iš duomenų valdytojo gauti patvirtinimą, ar su juo susiję asmens duomenys yra tvarkomi, o jei tokie asmens duomenys yra tvarkomi, turi teisę susipažinti su asmens duomenimis ir šios dalies a-h punktuose nurodyta informacija. BDAR 15 straipsnio 3-4 dalyse įtvirtinta, kad duomenų valdytojas pateikia duomenų subjekto prašomas tvarkomų asmens duomenų kopiją, tačiau teisė gauti kopiją negali daryti neigiamo poveikio kitų teisėms ir laisvėms.

Pažymėtina, kad duomenų apsaugos principai, nustatyti BDAR, taikomi ne bet kokiai informacijai, o tik tai, kuri kvalifikuotina kaip asmens duomenys.

BDAR preambulės konstatuojamosios dalys (1–173) yra neatsiejama reglamento dalis, nors ir tiesiogiai teisių nesuteikia, tačiau aiškina pagrindinių straipsnių tikslus, kontekstą ir taikymą. Jos užtikrina vienodą interpretavimą, pabrėžia fizinių asmenų teises, duomenų tvarkymo teisėtumą ir reikalavimus. BDAR preambulės 26 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad: <...> duomenų apsaugos principai neturėtų būti taikomi anonimiškai informacijai, t. y. informacijai, kuri nėra susijusi su fiziniu asmeniu, kurio tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta, arba asmens duomenims, kurių anonimiškumas užtikrintas taip, kad duomenų subjekto tapatybė negali arba nebegali būti nustatyta. Todėl šis reglamentas netaikomas tokios anonimiškos informacijos tvarkymui <...>“. Asmens duomenimis laikoma bet kokia informacija, susijusi su fiziniu asmeniu, kurio tapatybė yra nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti (duomenų subjektu) (BDAR 4 straipsnio 1 punktas). Aiškinant šią normą kartu su BDAR 26 konstatuojamąja dalimi, darytina išvada, kad duomenų apsaugos principai netaikomi anoniminei informacijai. Preambulės 63 konstatuojamojoje dalyje nustatytas siekis, kad „duomenų subjektas turėtų turėti teisę susipažinti su apie jį surinktais asmens duomenimis ir galimybę ta teise lengvai ir pagrįstais laiko tarpais pasinaudoti, kad žinotų apie duomenų tvarkymą ir galėtų patikrinti jo teisėtumą. <...> Ta teisė neturėtų turėti neigiamo poveikio kitų asmenų teisėms ar laisvėms <...>. Tačiau tai neturėtų lemti, kad duomenų subjektui būtų atsisakyta suteikti visą informaciją“.

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos privalo Teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka teikti viešąją informaciją, taip pat turimą privačią informaciją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai privati informacija neteikiama.

Pažymėtina, kad pagal TGIDPNĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą šis įstatymas, be kita ko, taikomas viešąsias funkcijas atliekančioms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, įtvirtintos išimtys, kai Įstatymas netaikomas, pavyzdžiui, duomenims, kuriuos teikti draudžia įstatymai ar jais vadovaujantis priimti kiti norminiai teisės aktai, įskaitant duomenis, kurie nėra prieinami dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų konfidencialumo, komercinio konfidencialumo arba kurie sudaro valstybės, tarnybos, banko, komercinę, profesinę paslaptį (3 punktas), taip pat duomenims, kurių teikimą riboja įstatymai ar jais vadovaujantis priimti kiti norminiai teisės aktai, taip pat kai pareiškėjai turi pagrįsti prašomų duomenų panaudojimo tikslą (4 punktas).

TGIDPNĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad institucija ir valstybės valdomas subjektas, teikdami duomenis, įskaitant pakartotiniam naudojimui skirtus duomenis, vadovaujasi šiais principais: 1) duomenų išsamumo – pareiškėjui turi būti pateikti visi pagal teisės aktus teiktini jo prašymo turinį atitinkantys duomenys; 2) duomenų tikslumo – pareiškėjui teikiami duomenys turi atitikti institucijos ar valstybės valdomo subjekto disponuojamus duomenis; 3) teisėtumo – institucijos ir valstybės valdomo subjekto veiksmai teikiant duomenis grindžiami šiuo ir kitais įstatymais ar kitais norminiais teisės aktais; 4) objektyvumo – institucijos ir valstybės valdomo subjekto darbuotojai, teikdami duomenis, turi būti nešališki ir objektyvūs; 5) pagalbos – pareiškėjams teikiama pagalba įgyvendinant teisę gauti duomenis; 6) duomenų prieinamumo – sudaromos palankios sąlygos pareiškėjams naudoti duomenis neatsižvelgiant į jų veiklos tikslus ir teisinę formą, o prireikus nustatomos tik būtiniausios teisinės, techninės ir (arba) finansinės duomenų teikimo pareiškėjams sąlygos; 7) abipusio naudojimo – institucija ir valstybės valdomas subjektas pareiškėjui pateiktus duomenis prireikus vėliau naudoja patys; 8) nediskriminavimo – duomenų pakartotinio naudojimo sąlygos turi būti tokios, kad būtų nediskriminuojami pareiškėjai, naudojantys duomenis tam pačiam (komerciniam arba nekomerciniam) tikslui.

Kaip matyti iš aptarto teisinio reglamentavimo, darytina išvada, kad apribojimai negali būti taikomi formaliai ar automatiškai ir negali lemti visiško atsisakymo suteikti informaciją duomenų subjektui. Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad atsisakymas pateikti visą pareiškėjo prašomą informaciją buvo grindžiamas trečiųjų asmenų duomenų apsaugos būtinybe. Tačiau vertinant pareiškėjo prašymo apimtį, pažymėtina, kad jis prašė pateikti informaciją apie jo paties kreipimusis į policiją, t. y. duomenis, tiesiogiai susijusius su pačiu pareiškėju. Esant tokioms aplinkybėms, teismo vertinimu, tokia informacija savaime nelaikytina trečiųjų asmenų duomenimis, todėl vien nuoroda į trečiųjų asmenų apsaugą negali būti pakankamas pagrindas atsisakyti pateikti prašomą informaciją. Pažymėtina, kad Sprendime nepaaiškinta, kodėl negalima suteikti pareiškėjo prašomos informacijos, kuri tiesiogiai susijusi su pareiškėjo asmens duomenimis, ar kodėl nebuvo įvertinta galimybė pateikti pareiškėjo prašymų, kuriais kreipėsi į atsakovą, chronologiją, pašalinant trečiųjų asmenų identifikuojančius duomenis.

Pagal VAĮ 10 straipsnį individualus administracinis aktas turi būti motyvuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis bei teisės normomis, o jame turi būti aiškiai nurodytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir motyvai, kuriais remiantis priimtas sprendimas. Ši pareiga reiškia, kad viešojo administravimo subjektas privalo ne tik formaliai konstatuoti sprendimo rezultatą, bet ir pateikti pakankamą motyvaciją, leidžiančią suprasti, kodėl buvo pasirinktas būtent toks sprendimas, o ne kitos galimos alternatyvos.

Šiuo aspektu LVAT, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d. nuostatas, kurios iš esmės atitinka nagrinėjamos administracinės bylos kontekste aktualios VAĮ redakcijos, galiojančios nuo 2020 m. lapkričio 1 d., 10 straipsnio 5 dalies įtvirtintas 5–6 punktų nuostatas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Nurodyta teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020, 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. LVAT praktikoje konstatuota, jog skundžiamo atsakymo, kuriuo pateikiama informacija, teisėtumas ir pagrįstumas turi būti vertinamas suteiktos informacijos išsamumo, tikslumo, teisėtumo ir objektyvumo aspektais (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-538/2012). Spręsdamas dėl informacijos išsamumo principo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad išsamumą apsprendžia pateikto prašymo turinys, t. y. teikiama informacija turi atitikti prašymo turinį (žr. 2012 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-97/2012).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir į LVAT praktiką, teismo vertinimu, Klaipėdos AVPK Sprendimas atsisakyti suteikti informaciją, neįvertinus galimybės pateikti dalinę ar neidentifikuojamą informaciją, laikytinas nepakankamai pagrįstu ir išsamiu. Pareiškėjo prašymas nebuvo tinkamai ir visapusiškai išnagrinėtas. Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad kitų pagrindų tenkinti pareiškėjo prašymo nebuvo įžvelgta. Teismo vertinimu, toks teiginys laikytinas deklaratyviu ir nepakankamai motyvuotu, nes jame neatskleidžiama, kokie konkretūs faktiniai duomenys buvo įvertinti, kokios galimos alternatyvos buvo svarstytos ir dėl kokių priežasčių jos buvo atmestos. Vien deklaratyvus teiginys, kad kitų pagrindų nenustatyta, nesudaro galimybės pareiškėjui suprasti sprendimo priėmimo motyvų. Teismo vertinimu, Klaipėdos AVPK spręsdamas dėl informacijos neteikimo, turėjo įvertinti ne tik galimybę atsisakyti teikti informaciją visiškai, bet ir alternatyvias priemones, leidžiančias suderinti pareiškėjo teisę gauti informaciją su kitų asmenų teisių apsauga. Tokiu atveju turėjo būti įvertinta galimybė pateikti dalinę informaciją, susijusią tik su pareiškėjo duomenimis, arba pateikti neidentifikuojančią informaciją, pašalinant trečiųjų asmenų tapatybę leidžiančius nustatyti duomenis.

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad vien formali nuoroda, jog kitų pagrindų tenkinti pareiškėjo prašymą nenustatyta, negali būti laikoma pakankamu sprendimo motyvavimu, toks sprendimas neatitinka išsamumo ir pagrįstumo reikalavimų. Sprendimas pripažintinas išimtinai formaliu, nepakankamai motyvuotu, todėl neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio 5 dalies, 5 punkte bei 6 punkte įtvirtintų viešojo administravimo principų reikalavimų ir aukščiau nurodytos LVAT praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo tenkintinas. P. S. atsakovas Klaipėdos AVPK įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2025 m. rugsėjo 10 d. prašymą dėl informacijos suteikimo.

Pareiškėjas iš atsakovų reikalauja neturtinės žalos atlyginimo (3000 Eur). Skunde nurodė, kad neturtinė žala padaryta neteisėtais Policijos departamento veiksmais, atsisakant atlikti pareigūnų tarnybinį patikrinimą ir dėl Klaipėdos APVK atsisakymo suteikti informaciją.

Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 31 d. nutartimi šioje byloje pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo pripažinti Policijos departamento Imuniteto valdybos 2025 m. rugpjūčio 26 d. atsakymą neteisėtu ir nepagrįstu, nes jame nebuvo įvertintos teismo nustatytos aplinkybės dėl nepagrįsto apsaugos orderio išdavimo, o pareigūnų veiksmai buvo nepagrįstai pateisinti, atsisakyta priimti. Minėta teismo nutartimi nustatyta, kad Policijos departamento sprendimas atsisakyti atlikti tarnybinį patikrinimą pareiškėjui nesukelia jokių asmeniškai adresuotų įpareigojimų, nedaro tiesioginės įtakos jo teisėms ar teisėtiems interesams ir nesukelia teisinių pasekmių.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra nustatyta objektyvių duomenų, leidžiančių Policijos departamento veiksmus, t. y. pareigūnų tarnybinio patikrinimo neatlikimą laikyti neteisėtu, ir į tai, kad pareiškėjas nepateikė naujų duomenų konstatuojančių veiksmų neteisėtumą, vertinti, kad Policijos departamento veiksmai buvo neteisėti, negalima. Atitinkamai teisėti Policijos departamento veiksmai negali būti laikomi tariamai atsiradusios žalos priežastimi, dėl kurios galėtų kilti atsakomybė valstybei, atstovaujamai Policijos departamento. Dėl nurodytų aplinkybių, neturtinės žalos aspektu teismas vertins tik Klaipėdos APVK veiksmus dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui informaciją.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kuriomis remdamasis panaikino Klaipėdos APVK Sprendimą, konstatuoja, kad pareiškėjo Klaipėdos AVPK apskųsto sprendimo panaikinimo faktas CK 6.271 straipsnio prasme vertinamas kaip valdžios institucijos neteisėtas veiksmas. Iš to darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju esminė viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai – nustatyta. Konstatavus neteisėtus veiksmus spręstinas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl Klaipėdos APVK atsisakymo suteikti informaciją patyrė neigiamus išgyvenimus: stiprų nuolatinį psichologinį bei emocinį stresą, baimę ir bejėgiškumą. Nurodo, kad patyrė pažeminimą visuomenės akyse, ir kad jo pasitikėjimas institucijomis buvo iš esmės sugriautas bei pažeista pareiškėjo teisė kreiptis į institucijas ir gauti iš jų informaciją.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-939/2013).

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Nors pareiškėjas nurodo, kad dėl Klaipėdos AVPK priimto Sprendimo atsisakyti suteikti informaciją patyrė pažeminimą, nusivylimą, neapibrėžtumo būseną, tačiau teismas pažymi, kad ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais, kaip tai nurodyta CK 6.250 straipsnio1 dalyje. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie poveikį savo sveikatos būklei, kitoms fizinėms ar psichinėms savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, o tik deklaratyviai išvardijo požymius, nurodytus CK. Pripažintina, kad gavus neigiamą atsakymą dėl atsisakymo suteikti prašomą informaciją, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, tačiau Klaipėdos AVPK veiksmus laikyti intensyviais, galėjusiais sukelti pareiškėjui žymias neigiamas pasekmes, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme, nėra pagrindo. Taigi, įvertinus pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp Klaipėdos AVPK neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), teismas pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo patirti neigiami išgyvenimai buvo tokios apimties ir trukmės, kad atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei Klaipėdos AVPK nebūtų priėmęs Sprendimo netenkinti pareiškėjo prašymo suteikti informaciją.

Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo I. S. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 30-S-9575.

Įpareigoti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariatą iš naujo išnagrinėti I. S. 2025 m. rugsėjo 10 d. prašymą.

Pripažinti, kad pareiškėjo teisė gauti informaciją buvo pažeista.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.