Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–8), patikslintu skundu (b. l. 33–39) bei jo papildymais (b. l. 65–67, 80–83, 88–93), prašydamas: 1) įpareigoti Kauno teritorinę muitinę (toliau – ir atsakovas) perskaičiuoti teisingai jo tarnybos Lietuvos muitinėje stažą; 2) įpareigoti Kauno teritorinę muitinę perskaičiavus teisingai tarnybos Lietuvos muitinėje stažą nuo 2011 m. spalio 17 d. teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti priedą, išmokas už tarnybos metus Lietuvos muitinėje; 3) priteisti iš Kauno teritorinės muitinės 526,59 Eur piniginę išmoką už nepriemoką dėl algos koeficiento neteisėto sumažinimo; 4) priteisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.261 straipsnio pagrindu 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priskaičiuotos 526,59 Eur kompensacijos sumos, t. y. 26,38 Eur, už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d.; 5) priteisti iš Kauno teritorinės muitinės vidutinį darbo užmokestį, t. y. 1 020,46 Eur, už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6) priteisti pagal patikslintą skaičiavimą iš Kauno teritorinės muitinės 5 881,58 Eur piniginę išmoką už nepriemoką dėl neteisingo atostogų dienų skaičiavimo; 7) kreiptis teisės aktų nustatyta tvarka į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) išaiškinimo šioje byloje.Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1996 m. spalio 17 d. buvo muitinės pareigūnas – statutinis valstybės tarnautojas, tačiau nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d. dėl Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo taikymo jam nebuvo sumokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, t. y. liko neišmokėta 526,59 Eur. Pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir teigė, kad jam atsirado teisė kreiptis į teismą su reikalavimu dėl sumažinto atlyginimo skirtumo priteisimo. Be to, pareiškėjas akcentavo, kad Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2010 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 2K-71 nuo 2010 m. birželio 30 d. buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) pareigų, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-3741/2011 šį įsakymą pripažino neteisėtu ir nurodė, kad pareiškėjo atleidimo iš užimamų pareigų data yra 2011 m. gruodžio 22 d. Kadangi atsakovas nevykdė teismo sprendimo, pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo, kuris skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad „Nors pirmosios instancijos teismas 2012 m. liepos 31 d. sprendime nepagrįstai nustatė, jog atsakovas su pareiškėju visiškai ir laiku atsiskaitė 2012 m. sausio 23 d., tačiau atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes iš esmės priėmė teisėtą sprendimą, kuris nenaikintinas, tačiau jo motyvai pakeičiami. Pagrindo priteisti pareiškėjui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką ir tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra“. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2011 m. spalio 17 d. skaičiuojant atlyginimą už tarnybos stažą turėjo būti taikomas 15 proc., o ne 12 proc. koeficientas, kadangi jo tarnybos stažas 2011 m. spalio 17 d. buvo 15 metų. Pareiškėjo nuomone, atsakovo pateiktoje 2016 m. balandžio 7 d. pažymoje Nr. (6.27)1B-4376 turėjo būti nurodyta teisinga, išsami, objektyvi, pagrįsta dokumentinė medžiaga apie tarnybinį užmokestį, iš kurios būtų matyti tarnybinio atlygio dalis ir procentais išreikštas priedas už tarnybos Lietuvos muitinėje stažą. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad jam iš atsakovo turi būti priteista vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką, kadangi atsakovas pagal teisinį reglamentavimą privalėjo visiškai su juo atsiskaityti jo atleidimo dieną. Pareiškėjas kartu reiškė reikalavimą priteisti jam iš atsakovo 5 881,58 Eur piniginę išmoką už nepriemoką dėl neteisingo atostogų dienų skaičiavimo, kadangi jam yra nustatytas neįgalumas, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 166 straipsnio 2 dalies 3 punktu, jam priklausė minimalios 35 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų, be to, jo tarnybos muitinėje stažas 2008 m. spalio 17 d. buvo 12 metų, todėl, vadovaujantis Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 47 straipsnio 1 dalimi, jam priklausė papildomos 6 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, kad nuo 2005 m. spalio 17 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d. jam priklausė 252,84 kalendorinės dienos arba 176,99 darbo dienos atostogų. Tačiau atsakovas kompensavo tik už 53,01 darbo dienas, todėl dar liko nesumokėta už 123,98 darbo dienas, iš viso 5 881,58 Eur. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai išaiškinimo šioje byloje, kadangi jam negrąžinama visa nesumokėta alga, kuri iš jo neteisėtai buvo atimta.Atsakovas Kauno teritorinė muitinė atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą bei jo papildymus (b. l. 15–16, 57–58, 75–76, 85–86) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas nurodė ir jo atstovė teismo pasėdžio metu paaiškino, jog pareiškėjas muitinės sistemoje pradėjo dirbti 1996 m. spalio 17 d., o Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2010 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. K2-71 „Dėl A. K. atleidimo“ buvo atleistas iš pareigų, išmokant piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, taip pat už įspėjimo laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 26 d. bei 4 mėnesių gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. 2010 m. birželio 30 d. buvo paskutinė pareiškėjo darbo diena, už kurią jis gavo darbo užmokestį, todėl vidutinis pareiškėjo darbo užmokestis buvo skaičiuojamas iš trijų paskutinių pareiškėjo dirbtų mėnesių. Atleidimo dieną jo stažas buvo 13 metų 8 mėnesiai 14 dienų, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 25 straipsnio 2 dalies ir 42 straipsnio nuostatomis bei Statuto 47 straipsnio 1 dalimi, priedas už šį stažą pareiškėjui skaičiuotas 12 proc. nuo pareiginės algos. Atsakovas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-3741/2011 pareiškėjo atleidimo iš užimamų pareigų datą nukėlė į 2011 m. gruodžio 22 d. Minėtoje nutartyje akcentuota, kad Statutas nereglamentuoja muitinės pareigūno atleidimo iš tarnybos pripažinimo neteisėtu pasekmių. Statuto 53 straipsnyje yra nustatyti atleidžiamam pareigūnui iš tarnybos tam tikrais pagrindais išmokėtini išeitinės išmokos dydžiai. Pagal Statuto 1 straipsnio 3 dalį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai muitinės pareigūnams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Statutas ir VTĮ, todėl teismas taikė DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas ir, pripažinus atleidimą neteisėtu, priteisė DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos laiką. Kadangi pareiškėjas darbo užmokesčio, už kurį būtų taikomas 15 proc. priedas už 15 metų stažą valstybės tarnyboje, po 2011 m. spalio 17 d. negavo, stažo padidėjimas nuo minėtos datos darbo užmokesčio vidurkio skaičiavimui įtakos neturėjo. Atsakovas pabrėžė, kad darbo užmokestis pareiškėjui buvo mokamas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas įsiteisėjusius Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Šiuo aspektu akcentavo, jog asmenims, kurių pareigybės kategorija darbo užmokesčio sumažinimo metu buvo 14 ir žemesnė, grąžintini dydžiai yra neigiami, todėl grąžintina neišmokėta darbo užmokesčio dalis nesusidaro. Be to, tvirtino, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už uždelstą laiką nuo priskaičiuotos kompensacijos sumos taip pat nepagrįstas, kadangi viešosios teisės normos, reglamentuojančios darbo užmokesčio mokėjimo valstybės tarnautojams santykius, dėl darbo užmokesčio ar jo dalies neišmokėjimo nenumato procesinių palūkanų. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti vidutinį darbo užmokestį, t. y. 1 020,46 Eur, už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3201/2012 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir nurodė, jog pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas įsiteisėjusiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu 2011 m. gruodžio 22 d. Kadangi pareiškėjas buvo atleistas teismo sprendimu, neatsiskaičius atsakovui su pareiškėju po teismo sprendimo įsiteisėjimo taikytinas ne DK 141 straipsnis, o DK 300 straipsnis, numatantis teismo priimto sprendimo darbo byloje neįvykdymo pasekmes. Atitinkamai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad tuo metu, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą, atsakovas jau buvo įvykdęs teismo sprendimą, todėl taikyti DK 300 straipsnį ir priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį nėra pagrindo. Atsakovas taip pat manė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo stabdyti šią administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą kompensavimo mechanizmą pareiškėjui nepriklauso grąžintinos sumos, nes jo darbo užmokestis buvo sumažintas tokia apimtimi, dėl kurios sumažinimo dydžio pagrįstumo, teisėtumo ir atitikties Konstitucijai jau yra pasisakęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime.