Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. P. ir R. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

- I. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 254 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme septyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi prie šiuo nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės iš dalies pridėta Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmė ir paskirta galutinė 8 (aštuonerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

- R. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 254 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir D. Š. , tačiau dėl jo Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. nuosprendis neapskustas.

Iš I. P. , R. G. , D. Š. , o pastarajam neturint pajamų ar turto – iš atstovo pagal įstatymą, civilinio atsakovo V. Z. , solidariai priteista nukentėjusiajam V. Š. 635 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti, 6000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti, 900 Lt patirtų išlaidų atstovui.

Iš I. P. , R. G. , D. Š. , pastarajam neturint pajamų ar turto – iš atstovo pagal įstatymą, civilinio atsakovo V. Z. solidariai priteista 1927,50 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. P. ir R. G. nuteisti už tai, kad 2008 m. lapkričio 23 d., apie 16 val. 30 min., veikdami kartu su nepilnamečiu D. Š. , visi būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, panaudoję fizinį smurtą pagrobė šaunamąjį ginklą - perlipę per tvorą įsibrovė į namo, esančio (duomenys neskelbtini) , kiemą, kilus tarpusavio konfliktui su name gyvenančiu V. Š. , D. Š. sudavė V. Š. ne mažiau kaip dvidešimt smūgių į įvairias kūno vietas bei galvą rankomis, ne mažiau kaip dešimt smūgių į įvairias kūno vietas šluotos kotu, ne mažiau kaip vieną smūgį į galvą pelenine, ne mažiau kaip vieną smūgį į galvą keramikine vaza, R. G. dūrė peiliu ne mažiau kaip penkis kartus V. Š. į galvos sritį bei rankomis sudavė ne mažiau kaip penkiolika smūgių į pilvą ir į galvą, I. P. sudavė V. Š. ranka į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip penkis smūgius ir spyrė koja ne mažiau kaip dešimt kartų į įvairias kūno vietas, tuomet R. G. ir D. Š. ištraukus iš V. Š. jam priklausantį šaunamąjį ginklą - dujinį pistoletą „ME8 Liberty L“, netrukus R. G. su peiliu rankoje nusivijo B. Š. į (duomenys neskelbtini) ir paėmė koridoriaus kampe stovėjusį, V. Š. priklausantį pneumatinį šautuvą „Norconia“, šiam grįžus į kiemą ir V. Š. bandant atsiimti iš R. G. pneumatinį šautuvą „Norconia“, vėl veikdami bendrai R. G. , D. Š. , I. P. laikė už šautuvo korpuso siekdami pagrobti, stūmė V. Š. , R. G. ištraukdamas iš šio rankų pneumatinį šautuvą „Norconia“, šautuvo buože sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį į galvą, tokiais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam V. Š. nepatikslinto pobūdžio žaizdas kaktoje, kairiame momenyje, nosyje; lengvą galvos smegenų sukrėtimą, krūtinės sumušimą, poodines kraujosruvas kaktoje, nosyje, kairės akies apatiniame voke, dešinės akies vokuose, kairiame šone, krūtinėje, dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimus kairiame žande, dešinės akies apatiniame voke, nosyje, kairiame petyje, dešinės mentės srityje, nugaroje, kairiame žaste, nesunkiai sutrikdė sveikatą. Taip pat, siekiant pagrobti šaunamąjį ginklą panaudojant fizinį smurtą, D. Š. sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius rankomis į įvairias kūno vietas ir dešinės rankos dilbį nukentėjusiajai B. Š. , laikė nukentėjusiąją B. Š. už rankų, kad ji negalėtų ginti sutuoktinio V. Š. , R. G. sudavė nukentėjusiajai B. Š. ne mažiau kaip vieną smūgį per rankas šluotos kotu, tokiais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajai odos nubrozdinimus kairėje plaštakoje ir dešiniame dilbyje, dešiniame žaste, dešinėje plaštakoje, poodines kraujosruvas kairėje plaštakoje, kairiame dilbyje, dešiniame žaste, nežymiai sutrikdė sveikatą, D. Š. sudavė ranka B. Š. ne mažiau kaip vieną smūgį į dešinę ranką, padarė nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, nežymiai sutrikdė sveikatą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis I. P. nesutinka su Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. nuosprendžiu ir nurodo, kad subendrindamas bausmes teismas pridėjo daugiau negu jis nuteistas 2009 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu. Apeliantas nurodo, kad subendrindamas Kauno apygardos teismas 2009 m. spalio 21 d. nuosprendžiu pridėjo vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tačiau, nuteistojo nuomone, tokios bausmės dalies jau nebuvo galima pridėti, kadangi įskaičius suėmimo laiką, o taip pat bausmės atlikimo laiką Vilniaus rajono apylinkės teismo pagal 2008 m. sausio 16 d. nuosprendį, buvo likę tik vieneri metai keturi mėnesiai ir septynios dienos laisvės atėmimo.

Nuteistasis mano, kad byloje nėra tikslių įrodymų, patvirtinančių kaltinimą pagal BK 254 straipsnio 2 dalyje ir nurodo, kad jokių dujinių pistoletų ar orinių šautuvų su optiniais taikikliais jis nėra nei matęs, nei laikęs savo rankose, o tai patvirtino ir kiti nuteistieji, nukentėjusieji, liudytojai. I. P. nurodo, kad iš nuteistųjų D. Š. ir R. G. parodymų aišku, jog tiek ilgą šautuvą, tiek ir pistoletą iš V. Š. pagrobė būtent R. G. . Atitinkamai pareigūnai K. Kunigiškis ir A. Budrys taip pat parodė, kad atvykus prie (duomenys neskelbtini) namo, pastebėjo vieną jaunuolį, kuris peršokęs tvorą nubėgo link automobilio ir turėjo ilgą į šautuvą panašų daiktą (nustatyta, kad minėtas asmuo buvo R. G. ), o tai patvirtino ir liudytojas A. K. (t. 1, b. l. 163–164, 166). Be to, apeliantas pažymi, kad pirminės apklausos metu V. Š. parodė, kad pistoletą iš jo atėmė R. G. bei D. Š. . Tuo tarpu orinį šautuvą iš buto koridoriaus pagrobė irgi R. G. , o kai pastarasis išėjo į lauką, I. P. jau nebuvo, todėl jis negalėjo laikyti šautuvo. Be to, R. G. ir nereikėjo atiminėti šautuvo iš nukentėjusiojo V. Š. , nes R. G. buvo paėmęs šautuvą iš koridoriaus trenkdamas vieną kartą per galvą ir pirmas nubėgo su pagrobtu šautuvu. Nuteistasis I. P. pripažįsta sudavęs kelis smūgius V. Š. , tačiau atkreipia dėmesį, kad pirminės apklausos metu V. Š. parodė, jog pirmas išėjo R. G. , o teisme jau parodė, jog matė pistoletą pas D. Š. , o šautuvą turėjo R. G. ir visi kartu išėjo. Tačiau tai, nuteistojo I. P. nuomone, prieštarauja visų anksčiau minėtų asmenų parodymams, iš kurių aišku, kad I. P. be jokių ginklų į automobilį atėjo pirmas, o R. G. atėjo paskutinis. Be to, B. Š. V. Š. teismo posėdyje taip pat patvirtino, kad tuo metu, kai R. G. atėmė šautuvą, I. P. kieme ji nematė, paskui I. P. išbėgo D. Š. ir tik po to su šautuvu rankose išbėgo R. G. . Atitinkamai, apelianto nuomone, tai įrodo, kad šautuvo I. P. neatiminėjo, nes jo tuo metu įvykio vietoje jau tiesiog nebuvo, o tai padarė R. G. . Tokiu būdu apeliantas prašo atsižvelgti į teisingus liudytojos B. Š. parodymus, nes jokių kitų veiksmų, išskyrus smurto naudojimą, I. P. teigia neatlikęs.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai V. Š. išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. I. P. kaltė padarius BK 254 straipsnio 2 dalyje bei R. G. kaltė padarius BK 254 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nuteistasis R. G. neginčija faktinių bylos aplinkybių. Nuteistasis nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu, todėl nuosprendis peržiūrimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis I. P. apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai subendrino skundžiamu nusprendžiu paskirtą bausmę su kitais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis. Šis apelianto teiginys nėra pagrįstas. Iš baudžiamojoje byloje esančios medžiagos matyti, kad I. P. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 16 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 1 metams 2 mėnesiams, Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 24 d. nutartimi jis buvo 2008 m. spalio 7 d. paleistas lygtinai neatlikus 4 mėnesių ir 20 dienų laisvės atėmimo bausmės. Nusikaltimą, numatytą BK 254 straipsnio 2 dalyje, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė 2008 m. lapkričio 23 d., t. y. lygtinio paleidimo metu ir pilnai neatlikęs bausmės. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu dėl nusikaltimo padaryto 2006 m. vasario 10-11 d. I. P. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams, ši bausmė vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi subendrinta su 2008 m. sausio 16 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi iš dalies sudedant, galutine bausme laisvės atėmimo bausme 2 metams 2 mėnesiams, ir įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2007 m. vasario 12 d. iki 2007 m. kovo 14 d. bei laikotarpis atliekant laisvės atėmimo bausmę pagal 2008 m. sausio 16 d. nuosprendį. . Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nuosprendis dėl 2006 m. vasario 10-11 dienomis padaryto nusikaltimo įsiteisėjęs. Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. nuosprendžiu I. P. nuteistas laisvės atėmimo bausme 7 metams už 2008 m. lapkričio 23 d. įvykdytą nusikaltimą, todėl vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi pirmosios instancijos teismas bausmes subendrino iš dalies sudedant, prie griežtesnės šiuo nuosprendžiu (2009 m. spalio 21 d. ) paskirtos bausmės iš dalies pridedant 2009 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį, nurodydamas ir įskaitymus pagal 2009 m. rugsėjo 2 d. nuosprendį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad I. P. nuo 2008 m. lapkričio 23 d. iki 2009 m. spalio 20 d. buvo suimtas baudžiamojoje byloje kurioje priimtas skundžiamas Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. nuosprendis, taigi bausmės paskirtos Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu I. P. neatlikinėjo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai prie griežtesnės Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėjo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį, nurodydamas ir įskaitymus pagal 2009 m. rugsėjo 2 d. nuosprendį.

Nuteistasis I. P. apeliaciniame skunde atkartojo savo įvykių versiją ir vertinimą, kurį buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismo posėdyje kur neigė ginklų grobimo faktą. I. P. teigia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tai, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 254 straipsnio 2 dalyje ir nurodo, kad jokių dujinių pistoletų ar orinių šautuvų su optiniais taikikliais jis nėra nei matęs, nei laikęs savo rankose, o tai patvirtino ir kiti nuteistieji, nukentėjusieji, liudytojai. Šie nuteistojo argumentai nepagrįsti ir juos paneigia baudžiamojoje byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti įrodymai.

Nuteistasis R. G. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, jog 2008 m. lapkričio 23 d. įvykio vietoje prie nukentėjusiojo V. Š. namų įvyko konfliktas. Prie jo ir D. Š. priėjo V. Š. ir paklausė kaip jie pateko į jo namo kiemą ir pasakė, kad eina paleisti šunis. Po to D. Š. nuėjo paskui V. Š. . Nuėjęs iš paskos R. G. pamatė, kad V. Š. įrėmęs D. Š. į kaklą pistoletą, todėl jis norėjo iš jo atimti ginklą, kad nešautų. Dujinį pistoletą R. G. teigia atiminėjęs kartu su D. Š. , po to atėjo I. P. ir atiminėjo kartu su jais. Atėmęs pistoletą R. G. jį įsidėjo į kišenę. Atėjusi V. Š. dukra pasakė, kad pakvies policiją, tada jis nuėjo paskui ją į namą ir pamatė prie lauko durų šautuvą. Paėmęs šautuvą išėjo į kiemą, tada V. Š. norėjo atsiimti šautuvą, vėl visi grūmėsi, mušė V. Š. .

Nuteistasis D. Š. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, jog 2008 m. lapkričio 23 d. jam su R. G. būnant namo, esančio Hipodromo gatvėje, kieme atėjo V. Š. ir pasakė, kad jie išeitų iš kiemo, gąsdino paleisti šunis ir nuėjo į namą. I. P. nuėjo prie durų ir per duris kalbėjosi su moterimi. D. Š. nuėjęs V. Š. iš paskos, kieme jo nerado, tai pabeldė į langą. Tada V. Š. atidarė duris ir įrėmė jam į gerklę pistoletą. Tuo metu atėjo I. P. ir R. G. . Prasidėjo muštynės. Matė kaip R. G. ir V. Š. grūmėsi dėl ginklo. Pistoletą iš V. Š. atėmė R. G. . Po to I. P. nubėgo prie mašinos, o jam iš paskos nubėgo D. Š. . R. G. su savimi atsinešė ilgą šautuvą.

Taigi abu nuteistieji kaip D. Š. , taip ir R. G. duodami parodymus tvirtino, kad nukentėjusysis V. D. Š. buvo įrėmęs dujinį pistoletą į gerklę, po ko prasidėjo muštynės. Muštynėse dalyvavo ir mušė V. Š. visi trys nuteistieji ir bandė atimti iš nuskentėjusiojo turėtą dujinį pistoletą. Taigi I. P. pats betarpiškai dalyvavęs kartu su kitais nuteistaisiais muštynėse negalėjo nematyti dujinio pistoleto nukentėjusiojo V. Š. rankose, kadangi pats dalyvavo jį atimant iš nukentėjusiojo. I. P. buvo netoli D. Š. tuo metu, kai nukentėjusysis V. Š. grasino D. Š. dujiniu pistoletu po ko ir prasidėjo grumtynės su nukentėjusiuoju. I. P. taip pat dalyvavo mušant nukentėjusįjį po to kai V. Š. bandė atimti iš R. G. pneumatinį šautuvą, taigi I. P. taip pat negalėjo nematyti minėto šautuvo.

Šias nuteistųjų R. G. ir D. Š. pirmosios instancijos teismo posėdyje paminėtas aplinkybes patvirtino ir pats nukentėjusysis V. Š. , nurodęs, kad jam grįžus iš namų po to kai buvo nuėjęs paskambinti policijai, namo terasoje įvyko grumtynės. I. P. tuo metu stovėjo prie namo durų, vėliau jis taip pat įsivėlė į muštynes. V. Š. nurodė, kad jį mušė visi trys nuteistieji, bandė atimti rankose turėtą dujinį pistoletą. R. G. , nusivijęs jo dukrą, kad ji nepaskambintų policijai, pasiėmė koridoriuje buvusį šautuvą. Tuo metu pasakė: „radau geresnį laimikį“. V. Š. norėjo šautuvą atsiimti, bet vėl visi trys jį užpuolė, mušė, trenkė šautuvu į krūtinę. Pistoletą matė D. Š. rankose, šautuvą turėjo R. G. . Jį sumušę ir atėmę ginklus visi trys vyrai išėjo. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pirminės apklausos metu V. Š. parodė, kad pistoletą iš jo atėmė R. G. bei D. Š. . Tuo tarpu orinį šautuvą iš buto koridoriaus pagrobė irgi R. G. , o kai pastarasis išėjo į lauką, I. P. jau nebuvo, todėl apeliantas negalėjo laikyti šautuvo. Be to, R. G. ir nereikėjo atiminėti šautuvo iš nukentėjusiojo V. Š. , nes R. G. buvo paėmęs šautuvą iš koridoriaus trenkdamas vieną kartą per galvą ir pirmas nubėgo su pagrobtu šautuvu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistasis neteisingai atkartoja nukentėjusiojo V. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, bandydamas paneigti nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą ir taip suklaidinti teismą. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. Š. nurodė, kad dujinį pistoletą iš jo „pagrinde atiminėjo R. G. ir D. Š. “ (t. 1, b. l. 112). Taigi nukentėjusysis nebuvo kategoriškas ir neneige I. P. dalyvavimo muštinėse. Nukentėjusysis V. Š. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas 2008 m. lapkričio 25 d. taip ir 2009 m. balandžio 30 d. tvirtino, kad po to kai jis bandė atimti šautuvą iš R. G. jį puolė mušti visi trys užpuolikai (t. 1, b. l. 109-110, 112-113). Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad R. G. pirmas nubėgo iš kiemo, tačiau šiuo parodymų netikslumu negalima paneigti visų V. Š. parodymų. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis parodė, kad tuo metu kai vyko grumtynės dėl šautuvo jam buvo suduota į galvą po ko jis buvo trumpam praradęs sąmonę, atsižvelgiant į tai ir į stresinę nukentėjusiojo būklę jis galėjo tiksliai neatsiminti visų įvykio detalių. Šį aplinkybė negali paneigti visų nukentėjusiojo parodymų ir dėl to, kad jo parodymai neprieštarauja ir aukščiau paminėtiems nuteistųjų parodymams.

Nukentėjusiojo V. Š. parodymų objektyvumą patvirtina ir nukentėjusios B. Š. V. Š. parodymai apie tai, kad kieme buvę trys nepažįstami vyrai, kurie su jos tėvu kalbėjosi, stumdė ir tampė jį už rūbų. Visi trys sudavė V. Š. rankomis ir kojomis smūgius. Nukentėjusioji patvirtino, kad dujinį pistoletą iš tėvo atiminėjo visi trys kieme buvę vyrai. R. G. ją buvo nusivijęs į namus, nes ji ėjo skambinti policijai, ten pamatęs šautuvą jį pasiėmė ir išbėgo į kiemą, sušukęs kad tai geras laimikis. V. Š. norėjo atimti šautuvą, bet jam nepavyko, vėl vyko muštynės. Kai iš V. Š. atėmė šautuvą, I. P. kieme ji nematė, paskui jį išbėgo D. Š. ir R. G. , šautuvas buvo pas R. G. rankose, iš kiemo trise pasišalino kai pagrobė šautuvą. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį būtent į šiuos nukentėjusiosios B. Š. parodymus apie tai, kad kai iš V. Š. atėmė šautuvą, I. P. kieme ji nematė, paskui jį išbėgo D. Š. ir R. G. . Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji B. Š. nurodė, kad po to kai R. G. išbėgo su šautuvu iš namo, ji dar kartą paskambino policijai, po to paslėpė telefoną ir išėjo į kiemą, kur pamatė, kad visi trys užpuolikai grumiasi su tėvu dėl orinio šautuvo, jų visų rankas ji tikrai matė ant šautuvo (t. 1, b. l. 107).

Aukščiau paminėtos aplinkybės paneigia nuteistojo I. P. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad jokio dujinio pistoleto ar orinio šautuvo jis nėra nei matęs, nei laikęs savo rankose. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais buvo nustatyta, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe: pirmasis su V. Š. ėmė konfliktuoti ir smurtauti D. Š. , netrukus prie jo prisijungė R. G. , kiek vėliau ir I. P. . Jie trise mušė V. Š. , siekė atimti šaunamąjį ginklą – dujinį pistoletą „ME8 Liberty L“, ką ir padarė. Po to kai R. G. iš gyvenamojo namo pagrobė pneumatinį ginklą – šautuvą „Norconia“ nukentėjusysis bandė atimti šautuvą iš R. G. , tačiau siekdami V. Š. sukliudyti tą padaryti, kaltininkai vėl trise panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, ir tik tuomet, visiškai realizavę savo nusikalstamus ketinimus, jie pasišalino iš įvykio vietos, turėję realias galimybes pilnai disponuoti pagrobtu šaunamuoju ginklu savo nuožiūra. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog jis pirmas pasišalino iš įvykio vietos ir jokio ginklo su savimi neturėjo, o ginklus atsinešė po jo atbėgęs D. Š. , o vėliau su pneumatiniu šautuvu – R. G. , nepaneigia I. P. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 254 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad smurtą prieš nukentėjusįjį V. Š. vartojo ir ginklus gagrobė visi trys nuteistieji, visi šiems veiksmams pritarė, kas patvirtina, kad jie veikė bendrininkų grupe.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtus motyvus atmetami nuteistojo argumentai dėl jo padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 254 straipsnio 2 dalies į BK 138 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo minėta, pagrįstai pripažino, kad visi kaltininkai veikė bendrininkų grupe, todėl jų padarytos veikos neišskirtinos į atskiras. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pagrobiant šaunamuosius ginklus D. Š. ir R. G. veiksmai nelaikytini vykdytojų ekscesu. Pagal įvykio aplinkybes ir jėgų pasiskirstymą, šie abu jaunuoliai buvo pakankamai pajėgūs pagrobti minėtus ginklus, tačiau ir I. P. nors ir kiek vėliau, tačiau taip pat prisijungė prie smurtaujančių bendrininkų ir taip pat vartojo fizinį smurtą siekiant pagrobti iš nukentėjusiojo dujinį pistoletą, kiek vėliau vėl smurtavo su bendranuteistaisiais prieš nukentėjusįjį, kai jis bandė atimti iš R. G. pneumatinį šautuvą.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Kauno apygardos teismas, skirdamas I. P. bausmę, atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad I. P. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe ir apsvaigęs nuo alkoholio, kas įtakojo nusikalstamos veikos padarymą, ką pirmosios instancijos teismas pripažino atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Skiriant I. P. bausmę buvo atsižvelgta į tai, kad jis padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis) būdamas teistu 5 kartus, nusikaltimą padarė lygtinio paleidimo metu. Apeliantas skunde tvirtina, kad iš visų nuteistųjų jis sudavė mažiausiai smūgių rankomis ir kojomis, o nuo jo nukentėjo tik V. Š. . Tačiau pirmosios instancijos teismas skirdamas I. P. bausmę atsižvelgė į šią aplinkybę nurodęs, kad iš bendrininkų grupės narių jis fiziškai smurtavo mažiausiai, specialistai negalėjo atriboti bei konkretizuoti poveikių ir sužalojimų, kad V. Š. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl supūliavusių veido žaizdų, sveikata sutrikdyta ilgiau nei dešimties dienų laikotarpiui. Pagrobtas šaunamasis ginklas yra dujinis pistoletas, priskirtas mažiausiai pavojingų ginklų D kategorijai, buvo pagrobtas ir pneumatinis šautuvas, priskirtinas D kategorijos ginklams, kad abu ginklus netrukus paėmė policijos pareigūnai, ginklai grąžinti savininkui V. Š. . Buvo atsižvelgta ir į tai, kad pareikšti civiliniai ieškiniai neatlyginti.

Pirmosios instancijos teismas vertindamas nuteistąjį I. P. charakterizuojančią medžiagą atkreipė dėmesį į tai, kad I. P. ankščiau buvo baustas administracinėmis nuobaudomis (t. 2, b.1. 45). Tačiau šios aplinkybės neturėjo įtakos bausmės skyrimui nuteistajam I. P. . LR ATPK 36 straipsnyje, reglamentuojančiame terminą, kuriam pasibaigus laikoma, kad asmeniui nebuvo paskirta administracinė nuobauda, nustatyta, kad jeigu asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda. Pirmosios instancijos teismas konstatavo tik patraukimo administracinėn atsakomybėn faktus, tačiau nelaikė, kad I. P. nusikaltimo padarymo metu buvo paskirta administracinė nuobauda. Ši aplinkybė neturi reikšmės sprendžiant bausmės nuteistajam skyrimo klausimą, tačiau šalinti šios aplinkybės iš skundžiamo nuosprendžio ar keisti nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo.

Įvertinęs visas bausmei skirti svarbias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas I. P. už BK 254 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, švelnesnę už įstatyme numatytą bausmės vidurkį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, I. P. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar per švelni, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Apeliantas R. G. skunde nurodo, kad pats nukentėjusysis V. Š. pradėjo gąsdinti, kad paleis šunis ir nušaus, todėl, nuteistojo nuomone, jis pats savo veiksmais ir grasinimais išprovokavo fizinio smurto panaudojimą bei ginklų atėmimą, kad nebūtų patys sužaloti ar nušauti. Šie nuteistojo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš baudžiamojoje byloje esančių paties nuteistojo R. G. parodymų, kurie yra patvirtinti nukentėjusiųjų V. Š. ir B. Š. parodymais, bei kito nuteistojo D. Š. parodymais, matyti, kad nukentėjusysis V. Š. pamatęs jam nepažįstamus asmenis savo namo kieme perspėjo, kad paleis šunis, po ko nuėjo skambinti policijai. Šie nukentėjusiojo veiksmai negali būti laikomi provokuojančiu elgesiu ar užpuolimu, nuo kurio R. G. ar D. Š. buvo priversti gintis. Nuteistieji, vykdydami teisėtą nukentėjusiojo V. Š. reikalavimą, galėjo pasišalinti ir išvengti konflikto, tačiau to nepadarė. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad konfliktą išprovokavo ir pradėjo D. Š. , į kurį įsijungė R. G. , o vėliau ir I. P. .

Kauno apygardos teismas, skirdamas R. G. bausmę, atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad R. G. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe ir apsvaigęs nuo alkoholio, kas įtakojo nusikalstamos veikos padarymą, ką pirmosios instancijos teismas pripažino atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis.

Skiriant R. G. bausmę buvo atsižvelgta į tai, kad jis padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis) būdamas neteistas, baustas administracine tvarka (t. 2, b.1. 157). Pirmosios instancijos teismas skirdamas R. G. bausmę atsižvelgė į tai, kad veikiant bendrininkų grupėje fiziškai smurtavo prieš V. Š. panaudodamas ir peilį, kad V. Š. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl supūliavusių veido žaizdų, sveikata sutrikdyta ilgiau nei dešimties dienų laikotarpiui, taip pat smūgiavęs ir B. Š. . Kad abu su D. Š. pradėjo nusikalstamą veiką, atliko aktyviausius veiksmus grobiant šaunamąjį ginklą ir pneumatinį ginklą. Pagrobtas šaunamasis ginklas yra dujinis pistoletas, priskirtas mažiausiai pavojingų ginklų D kategorijai, buvo pagrobtas ir pneumatinis šautuvas, priskirtinas D kategorijos ginklams, kad abu ginklus netrukus paėmė policijos pareigūnai, ginklai grąžinti savininkui V. Š. . Buvo atsižvelgta ir į tai, kad pareikšti civiliniai ieškiniai neatlyginti.

Įvertinęs visas bausmei skirti svarbias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas R. G. už BK 254 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, švelnesnę už įstatyme numatytą bausmės vidurkį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, R. G. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar per švelni, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Nuteistasis I. P. apeliaciniame skunde iš dalies nesutinka su iš jo solidariai su R. G. , D. Š. (neturint turto – iš atstovės pagal įstatymą V. Z. ) priteistais civiliniais ieškiniais. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus laiko nepagrįstais. Kaip jau buvo minėta aukščiau, I. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką veikdamas bendrininkų grupe kartu su R. G. ir D. Š. , todėl ir atsako solidariai su kitais nuteistaisiais už nusikaltimu sukeltas pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad iš nuteistųjų nukentėjusiajam priteista 6 000 Lt suma padarytai neturtinei žalai atlyginti nėra per didelė ir pagrįsta atsižvelgiant į nusikaltimo pasekmes, trijų asmenų sukeltą fizinį skausmą ir išgąstį, gydymosi diskomfortą, išgyvenimus dėl sutuoktinės ir dukters mušimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai priteisė nukentėjusiajam ir 900 Lt patirtų išlaidų atstovui, kadangi BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta teismo teisė nuspręsti iš kaltininko išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad dėl sunkios turtinės padėties nuteistasis savo dalies šios sumos negalėtų išmokėti nukentėjusiajam.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų I. P. ir R. G. apeliacinius skundus atmesti.