Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

2015 m. balandžio 9 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas A.D. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (teisme gautas 2014-04-22, b. l. 4) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK), priteisti žalos atlyginimą po 50 Lt už kiekvieną dieną, praleistą Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerose. Skunde nurodo, jog Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerose blogomis kalinimo sąlygomis buvo laikomas periodiškai nuo 2010-06-07 iki 2012-12-21. Teigia, kad areštinės kameros neatitiko sanitarinių reikalavimų dėl drėgmės ir pelėsių. Kamerose, kuriose dvi gulimos vietos, būdavo laikomi 3-4 asmenys. Kameros būdavo pastoviai perpildytos, tuo suvaržoma kalinių judėjimo laisvė, tai prilyginama kankinimams. Teigia, kad pažeidimų aplinkybės visuotinai žinomos. Nežmoniškos laikymo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, jis jautėsi nepagrįstai baudžiamas, kankinamas ir dvasiškai gniuždomas. 2014-06-09 teismo posėdžio metu papildomai nurodė, jog kamerose trūkdavo šviesos, šviesdavo tik 2-3 elektros lemputės, matėsi, kad jų turėjo būti daugiau. Be to, sienelė tarp tualeto ir kitos kameros dalies buvo per žema.

Pareiškėjas nepareiškė noro atvykti į teismo posėdį Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 95).

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsiliepimu (b. l. 27-30) bei patikslintu atsiliepimu (b. l. 98-99) nurodo, jog pareiškėjo skundas iš dalies pagrįstas. Atsakovas prašo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A.D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas dėl kartais nepakankamo kameros ploto, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą, kadangi pažeidimas dėl minimalaus areštinės kameros ploto tenkančio vienam žmogui buvo nežymus.

Nurodo, jog asmenys Klaipėdos apskrities VPK areštinėje yra laikomi, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-357 patvirtinta teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija). Instrukcijos 23 punkte numatyta dvylika į policijos areštinę uždarytų asmenų paskirstymo reikalavimų: vyrai uždaromi atskirai nuo moterų, nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų; sulaikyti asmenys, įtariami padarę nusikalstamą veiklą – atskirai nuo kitų asmenų; rūkantys asmenys atskirai nuo nerūkančių; įtariamieji toje pačioje byloje laikomi atskirai ir pan.

Yra galiojantys Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai visų Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerų eksploatavimui. Klaipėdos apskrities VPK areštinėje visose esančiose kamerose yra įrengtos ir atitvertos prausyklos bei tualetai. Pabrėžia, jog niekada nebuvo nustatyta, kad areštinės kamerose būtų drėgmė ar pelėsių.

Pažymi, jog pareiškėjas, kai buvo laikomas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje, nepateikė areštinės administracijai jokių nusiskundimų ar pageidavimų dėl laikymo sąlygų, ar sveikatos sutrikimų.

Pareiškėjas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje buvo laikomas ir saugomas Klaipėdos apskrities VPK areštinės viršininko 2014-05-07 tarnybiniame pranešime nurodytais laikotarpiais ir sąlygomis. Pažymi, jog informacijos apie pareiškėjo buvimą areštinėje laikotarpiu nuo 2010-06-30 iki 2010-12-31 pateikti negali, kadangi pagal galiojančias teisės aktų nuostatas, tokia informacija yra saugoma trejus metus. Akcentuoja, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2014-06-30, todėl pareiškėjo reikalavimams dėl galimai padarytos žalos atlyginimo turi būti taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo skundas turėtų būti nagrinėjamas už areštinėje pareiškėją laikytą laiką nuo 2011-06-30. Nurodo, jog pareiškėjas Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerose laikotarpiu nuo 2011-06-30 iki 2012-12-21, iš viso buvo laikomas 45 dienas, o pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam žmogui ne mažiau kaip 3,6 m², buvo laikomas tik 6 dienas. Pažymi, kad minimalaus ploto vienam asmeniui pažeidimai buvo nedideli, t. y. tomis dienomis kameros plotas vienam asmeniui buvo nuo 3,2 m² ir daugiau.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 96). Patikslintu atsiliepimu prašo bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, atstovas į teismo posėdį neatvyko. Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 97).

Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti bylą iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės proceso šalims nedalyvaujant (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl pareiškėjo netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK) areštinėje laikotarpiu 2010-06-07 iki 2012-12-21. Pareiškėjas Klaipėdos apskrities VPK veiklos neteisėtumą grindžia tuo, kad jam nebuvo užtikrintas reikiamas plotas kamerose, buvo laikomas areštinės kamerose antisanitarinėmis sąlygomis, trūko šviesos, tai sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, žemino jo orumą.

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).

Dėl ieškinio senaties termino

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-03-05 nutartimi nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka (administracinė byla Nr. A552-442/2015) pirmosios instancijos teismo sprendimą Nr. I-912-386/2014 panaikino iš esmės dėl to, kad pareiškėjas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2010-06-07 iki 2012-12-21, tačiau pirmosios instancijos teismas laikotarpio nuo 2010-06-07 iki 2011-02-14 d. netyrė ir neanalizavo, motyvuodamas tuo, jog atsakovas neišsaugojo dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo kalinimo aplinkybes nurodytu laikotarpiu (b. l. 88-91).

Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėdamas šią bylą iš naujo, 2015-03-10 nutartimi įpareigojo pareiškėją ir atsakovą pateikti papildomus įrodymus apie pareiškėjo įkalinimo sąlygas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje laikotarpiu nuo 2010-06-07 iki 2012-12-21 (b. l. 94). Atsakovas pateikė papildomą atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir vertinti pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje sąlygas ne už pareiškėjo nurodytą laikotarpį (t. y. nuo 2010-06-07 iki 2012-12-21), bet už laikotarpį po 2011-06-30 (b. l. 98-99). Taigi, atsakovui pateikus prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo, teismas tokį atsakovo prašymą privalo įvertinti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškinius dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pagal Civilinio kodekso 126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-553/2014 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 pažymėjo, kad atsakovui prašant, nuo patirtos žalos atsiradimo iki kreipimosi į teismą praėjęs laiko tarpas gali būti pagrindas ieškinio senačiai taikyti.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad pažeidimų metu nežinojo ar negalėjo žinoti apie neatitinkančias reikalavimų kalinimo sąlygas. Remiantis bylos medžiaga, pareiškėjo skundas surašytas ir Klaipėdos apygardos administraciniam teismui išsiųstas 2014-04-14 (b. l. 4-5). Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus ir pareiškėjui kreipusis į teismą tik 2014-04-14, todėl yra pagrindas reikalavimui atlyginti žalą laikotarpiu iki 2011-04-14 taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą šio reikalavimo dalyje tuo pagrindu atmesti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Atsižvelgiant į konstatuotas aplinkybes dėl ieškinio senaties termino praleidimo, nagrinėjamoje byloje teismas vertins atsakovo veikos teisėtumą laikotarpiu nuo 2011-04-14.

Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Pagal 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą, tardymo izoliatoriuose ir areštinėse vienam asmeniui tenkantis minimalus patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 4,1 kv. m. – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Šias normas įtvirtina Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (Žin., 2010, Nr. 55-2731) 1.3.1 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1249, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Klaipėdos apskrities VPK pateiktais duomenimis (b. l. 31-32) nustatyta, jog pareiškėjas ieškinio senaties taikymą neapimančiu laikotarpiu buvo laikomas Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerose periodiškai nuo 2011-05-05 iki 2011-05-10 (6 paras), kameroje Nr. 22, kurioje plotas asmeniui buvo 4,9 m²; 2011-06-07, kameroje Nr. 23 d. (1 para), kurioje plotas asmeniui buvo 3,2 m²; 2011-06-08 (1 para), kameroje Nr. 23, kurioje plotas asmeniui buvo 4 m²; nuo 2011-09-13 iki 2011-09-16 (4 paras), kameroje Nr. 2, kurioje plotas asmeniui buvo 4,51 m²; nuo 2011-09-19 d. iki 2011-09-22 (4 paras), kameroje Nr. 31, kurioje plotas asmeniui buvo 4,38 m²; nuo 2011-11-03 iki 2011-11-09 (7 paras), kameroje Nr. 32, kurioje plotas asmeniui buvo 6,7 m²; nuo 2011-11-28 d. iki 2011-11-30 (3 paras), kameroje Nr. 15, kurioje plotas asmeniui buvo 3,89 m²; 2011-12-06 iki 2011-12-08 (3 paras), kameroje Nr. 7, kurioje plotas asmeniui buvo 3,52 m²; 2012-01-09 (1 para), kameroje Nr. 38, kurioje plotas asmeniui 5,3 m²; 2012-01-10 iki 2012-01-12 (3 paras), kameroje Nr. 19, kurioje plotas asmeniui 6,16 m²; nuo 2012-03-05 iki 2012-03-13 (9 paras), kameroje Nr. 24, kurioje plotas asmeniui buvo 4,88 m²; 2012-04-16 (1 para), kameroje Nr. 13, kurioje plotas asmeniui buvo 3,29 m²; 2012-04-17 iki 2012-04-18 (2 paras), kameroje Nr. 5, kurioje plotas asmeniui buvo 4,96 m²; 2012-06-05 iki 2012-06-07 (3 paras), kameroje Nr. 10, kurioje plotas asmeniui buvo 3,09 m²; 2012-06-25 iki 2012-06-27 (3 paras), kameroje Nr. 33, kurioje plotas asmeniui buvo 5,44 m²; nuo 2012-09-04 iki 2012-09-06 (3 paras), kameroje Nr. 26, kurioje plotas vienam asmeniui buvo 6,36 m²; 2012-10-11 iki 2012-10-17 (7 paras), kameroje Nr. 23, kurioje plotas asmeniui buvo 5,34 m²; 2012-11-27 iki 2012-11-29 (3 paras), kameroje Nr. 34, kurioje plotas asmeniui buvo 6,38 m²; nuo 2012-12-19 iki 2012-12-20 (2 paras), kameroje Nr. 3, kurioje plotas asmeniui buvo 3,05 m²; 2012-12-21 (1 para), kameroje Nr. 3, kurioje plotas asmeniui buvo 15,27 m².

Taigi, remiantis minėtais Klaipėdos apskrities VPK pateiktais duomenimis, iš viso pareiškėjas ieškinio senaties taikymą neapimančiu laikotarpiu, pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 1 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančią minimalus ploto normą pareiškėjas buvo laikomas 10 parų. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjo teisių pažeidimas įvyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes būtina laikytis Instrukcijos reikalavimų dėl į policijos areštinę uždarytų asmenų paskirstymo.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog Klaipėdos apskrities VPK areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 ir 6.250 straipsnius, atsiradusią žalą, taip pat ir neturtinę, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia, teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662 – 417/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje neužtikrinant areštinės kameros ploto vienam asmeniui minimalios normos (ne mažiau 3,6 m²) tik 10 parų, be to, kartais areštinės kameroje ploto trūkdavo labai nežymiai. Atkreiptinas dėmesys į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip pusantrų metų nuo tada, kai jis paskutinį kartą išvyko iš Klaipėdos apskrities VPK areštinės. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012), todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo prašoma suma už kiekvieną dieną, praleistą Klaipėdos apskrities VPK areštinėje, kada nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, priteisiant po 50 Lt (14,48 Eur) už kiekvieną dieną. Byloje nenustatyta, jog Klaipėdos apskrities VPK administracija kuriuo nors pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiu išskyrė jį iš kitų sulaikytųjų asmenų ir dirbtinai sudarė jam ankštas sąlygas ar kitaip blogino jo sąlygas.

Pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2692/2012, 2014 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492 -388/2014).

Papildomai pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl jo laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje nenustatyti, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo jauno amžiaus (gimęs (duomenys neskelbtini) , t. y. buvo 26–27 m.), jis yra vyriškos lyties asmuo, o byloje nėra duomenų, kad Klaipėdos apskrities VPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgėsi. Tuo tarpu tam tikras areštinėje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo nedidelę trukmę, mastą bei intensyvumą, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2014 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442 -516/2014 ir kt.).

Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad areštinės kameros neatitiko sanitarinių reikalavimų dėl drėgmės ir pelėsių, sienelė tarp tualeto ir kitos kameros dalies buvo per žema, kartais trūkdavo gulimų vietų, kamerose trūkdavo šviesos – šviesdavo tik 2-3 elektros lemputės. Šie pareiškėjo argumentai neparemti jokiais faktiniais duomenimis ir abstraktūs. Pareiškėjas net nedetalizavo kamerų pagal jų Nr. ar plotą, kurios tariamai neatitiko sanitarinių reikalavimų. Yra galiojantys Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai visų Klaipėdos apskrities VPK areštinės kamerų eksploatavimui. Klaipėdos apskrities VPK areštinėje visose esančiose kamerose yra įrengtos ir atitvertos prausyklos bei tualetai. Pažymėtina, jog pareiškėjas, kai buvo laikomas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje, nepateikė areštinės administracijai jokių nusiskundimų ar pageidavimų dėl laikymo sąlygų. Šie pareiškėjo argumentai dėl areštinės kamerų sanitarinių reikalavimų neatitikimo atmestini kaip nepagrįsti.

Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo A.D. skundą tenkinti iš dalies ir pripažinti, kad buvo pažeista jo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjo A.D. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.