Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mariaus Bajoro ir Jolitos Rasiukevičienės, dalyvaujant pareiškėjui G. L., atsakovės atstovui R. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. L. skundą atsakovei Turto vertinimo priežiūros tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas G. L. kreipėsi į teismą su skundu (1-14 b. l.), kuriame prašė panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – Garbės teismas) 2014-09-09 sprendimą Nr. GT-27(14)-S dėl drausminės nuobaudos G. L. skyrimo (toliau – Sprendimas).

Skunde pareiškėjas nurodė, kad UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ vardu 2012-05-11 parengė Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 011:2012(V) (toliau - Ataskaita), kuri pagal Turto vertinimo priežiūros tarnybos (toliau – Tarnyba) Išvadą Nr. GT-32(14)-I „Dėl vertintojo G. L. veiksmų rengiant vertinimo ataskaitą Nr. 011:2012(V)“(toliau - Išvada) neatitiko Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – Įstatymas) 22 straipsnio 4 dalies 13 ir 14 punkto reikalavimų, Turto ir verslo vertinimo metodikos (toliau - Metodika), patvirtintos LR finansų ministro 2012-04-27 įsakymu Nr. 1K-159, 55, 62.3, 62.4 punktų reikalavimų, kadangi Ataskaitoje neatskleista, kaip apskaičiuotos lyginamųjų objektų sandorių kainų pataisų koeficientų konkrečios reikšmės, kurias taikant ir apskaičiuota vertinamo turto rinkos vertė lyginamuoju metodu. Dėl šios priežasties, anot atsakovo, nebuvo galima patikrinti, ar pataisų koeficientai apskaičiuoti teisingai, ar teisingai apskaičiuota rinkos vertė. Dėl Ataskaitoje nustatytų pažeidimų Garbės teismas 2014-09-09 priėmė sprendimą Nr. GT-27(14)-S skirti jam Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytą drausminę nuobaudą – papeikimą.

Pabrėžė, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato, kiek detaliai aktualus turto vertės pagrindimas turi būti pateikiamas ataskaitoje, todėl Garbės teismas neturėjo teisinio pagrindo teigti, kad jis pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto nuostatas. Remdamasis Metodikos 62.3 punkto ir 58.2 punkto nuostatomis, tvirtino, kad Ataskaitos 7 dalyje (14-15 puslapiai) pateikė skaičiavimus, kurių pagrindu buvo padaryta išvada dėl turto rinkos vertės. Atitinkamai, pateikė detalias pasirinktų lyginamųjų objektų charakteristikas (Ataskaitos 2 ir 3 lentelės), kurių skirtumų buvimas ar nebuvimas, lyginant su vertinamu turtu, nulėmė ir taikytų pataisos koeficientų reikšmes ir dydžius (Ataskaitos 3 lentelė). Atsižvelgdamas į tai, kad Metodikoje yra nurodyti tik bendro pobūdžio reikalavimai, o pataisų ir jų koeficientų nustatymas iš viso neaptartas, laiko, kad vertintojas kiekvienu atskiru atveju sprendžia, koks rinkos vertės bei pataisos koeficientų skaičiavimo būdas turi būti naudojamas (ekspertinis metodas, porinis palyginimas, tikimybinė analizė, daugiakriterijinė regresinė analizė ir pan.). Anot pareiškėjo, taikytas pataisų skaičiavimo būdas pakankamai aiškiai aprašytas Ataskaitos 14-15 puslapiuose esančiose lentelėse bei pateikus papildomą komentarą Tarnybai ir Garbės teismui.

Dėl likvidacinės vertės pagrindimo pareiškėjas nurodė, kad visi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimai yra susiję tik su Įstatymo sąvoka „turto arba verslo vertė“ (toliau - vertė), o ne su jokiomis kitomis vertėmis. Įstatyme ir Metodikoje nėra teisiškai sureguliuotas priverstinio pardavimo arba likvidacinės vertės nustatymas, nėra jokių reikalavimų, susijusių su likvidacinės vertės taikymu, nei reikalavimų pateikti konkrečią informaciją ar duomenis ataskaitoje. Likvidacinės vertės nustatymą Ataskaitoje pateikė tik kaip papildomą informaciją. Išsamus šios vertės skaičiavimas yra Ataskaitos 15 lape. Jokių įrodymų, kad jis naudojo neteisingai nustatytus koeficientų dydžius bei reikšmes, nėra.

Dėl drausminės atsakomybės pagrindų atkreipė dėmesį į tai, jog LVAT nagrinėtose bylose, sietinose su valstybės tarnautojo drausminės atsakomybės taikymu, o tai, jo manymu, pagal analogiją (panašus teisiniai santykiai) taikytina bei aktualu sprendžiant ir jo patraukimo drausminėn atsakomybėn klausimus, ne vieną kartą konstatavo, jog valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose <...>. Taigi, nustatant ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (LVAT 2010-09-27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-706/2010; 2013-09-03 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-803/2013). Nurodė, kad šiuo atveju Tarnyba bei Garbės teismas jo, kaip vertintojo, atsakomybę taip pat siejo su neveikimu. Kadangi konkretaus ir aiškaus reglamentavimo, kaip ir kokiu būdu vertintojas privalo nustatyti bei pagrįsti skaičiavimams atlikti taikytose formulėse nurodytas reikšmes, nebuvo, mano, kad jo pasirinktas objektyvus elgesio modelis – tam tikrų reikšmių nustatymas ekspertiniu būdu negali būti vertinamas, kaip prieštaraujantis imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu.

Nurodė, kad Garbės teismas Sprendime nepasisakė dėl Metodikos 55 punkto reikalavimų, o tik pažodžiui perrašė Tarnybos pateiktą informaciją. Pažymėjo, kad Įstatymo 22 straipsnio 5 dalis leidžia vertinimo įmonės ir užsakovo susitarimu išplėsti vertinimo ataskaitos apimtį ir turinį, o tai reiškia, kad vertės pagrindimo pakankamumo vertinimas taip pat priklauso nuo susitariančių šalių. Pažymėjo, kad šiuo atveju Garbės teismas rėmėsi išimtinai Tarnybos Išvada, kurioje apie kreipimąsi į vertinimo ataskaitos užsakovą jokių duomenų nėra. Garbės teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje darė hipotetines išvadas, kad esant nepagrįstai rinkos ir likvidacinei vertei, iškyla reali grėsmė, jog įkaito turėtojas negalės patenkinti savo reikalavimų iš įkeisto daikto vertės, objektyviai neišsiaiškinęs realiai egzistuojančių aplinkybių ir taiko poveikio priemones jam už nenustatytas ir realybėje neegzistuojančias jo elgesio pasekmes. Garbės teismas neatsižvelgė į jo paaiškinimus, duotus Tarnybai ir posėdžio metu. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, kad drausmės byla buvo nagrinėjama vienpusiškai ir formaliai, neišsiaiškintos visos su ja susijusios aplinkybės, pažeistas objektyvumo principas.

Teigia, kad Garbės teismo pozicija dėl drausminės nuobaudos skyrimo turėtų būti vertinama kritiškai ir dėl tos priežasties, jog kitose jo paties nagrinėtose bylose analogiškas situacijas jis vertino visiškai priešingai. Paaiškino, kad kito vertintojo atžvilgiu iškeltoje drausmės byloje Garbės teismas, vadovaudamasis proporcingumo principu, priėjo išvados, jog vertintojui bylos nagrinėjimo metu paaiškinus jo taikytų skaičiavimų prasmę, nėra pagrindo vertintojui taikyti drausminę atsakomybę, todėl pareiškėjui nėra aišku, kodėl jam pateikus išsamius paaiškinimus, kuriuose aprašyta, kaip apskaičiuotos konkrečios pataisų koeficientų ir likvidacinės vertės reikšmės turto vertei nustatyti, Garbės teismas jam taikė drausminę atsakomybę už jo neva padarytą pažeidimą.

Pareiškėjo vertinimu, Garbės teismo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo pagristi (motyvuoti) taikomas poveikio priemones. Nurodė, kad Garbės teismo sprendime parinkta drausminė nuobauda nėra individualizuota, t. y. nenurodyta, kokios aplinkybės (nustatytų pažeidimų grubumas, jų pasekmės, pareiškėjo elgesys, nagrinėjant drausmės bylą, ar pareiškėjas anksčiau baustas drausmine tvarka, ar buvo paskirta drausminė nuobauda, ar turi galiojančių drausminių nuobaudų ir pan.) lėmė konkrečios nuobaudos (papeikimo) parinkimą.

Pareiškėjo manymu, ginčijamas Sprendimas turi būti panaikintas ir todėl, kad Tarnyba rašytinį teikimą iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą Garbės teismui pateikė nesilaikydama Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino. Paaiškino, kad Tarnyba Valstybinės mokesčių inspekcijos paklausimą kartu su Ataskaita, už kurią jam buvo taikyta drausminė atsakomybė, gavo 2014-05-30, paaiškinimą Tarnybai jis pateikė 2014-07-14, o Tarnyba į Garbės teismą kreipėsi tik 2014-08-07.

Atkreipė dėmesį į tai, kad tarptautiniai dokumentai, reglamentuojantys turto vertinimą, vertintojams nustato pareigą parengti tokias vertinimo ataskaitas, kurių turinys (taigi ir pagrindimas, pateikiant vertės skaičiavimus) būtų suprantamas asmenims, neturintiems jokių žinių apie turtą ar vertinimo veiklą. 2012 m. Europos vertinimo standartų 5 standarto (EVS 5) 4.1.5 paragrafas numato, kad ataskaita ar pažyma negali būti dviprasmiška, kokiu nors būdu klaidinti skaitytoją ar sukurti neteisingą įspūdį. Dėl šios ir kitų priežasčių ji turi būti suformuluota taip, kad ją tinkamai suprastų ir asmuo, neturintis jokių žinių apie turtą ar vertinimo veiklą. Todėl pareiškėjo argumentas, jog vertės skaičiavimuose naudojami esminiai koeficientai gali būti nustatomi tik vienam vertintojui suprantamu ekspertiniu būdu, todėl nepatikrinamu būdu, yra nesuderinamas ne tik su Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktu, bet ir su Europos vertinimo standartais.

Dėl likvidacinės vertės atsakovas nurodė, kad Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto nuostata, reikalaujanti pagrįsti turto vertę (taigi ir likvidacinę vertę), pateikiant vertės skaičiavimus, reiškia, kad vertintojas turi aiškiai ir nuosekliai parodyti, kaip buvo gautas kiekvienas vertei nustatyti naudotas skaičius. Atkreipė dėmesį į tai, kad turto vertės nustatymo pagrindimas laikytinas esmine ataskaitose privaloma būti informacija, kadangi turto arba verslo vertinimo rezultatas visada yra nustatyta vertė. Ginčo Ataskaitoje vertintojas nepateikė investitoriaus pelno normos, parduotų analogų įprastinės ekspozicijos laiko, pardavimo už likvidacinę vertę ekspozicijos laiko, diskonto normos, atspindinčios kreditoriaus, pasiskolinusio lėšas, pajamingumo normą, rizikos premijos, t. y. dydžių, kurių pagrindu nustatyta likvidacinė vertė, reikšmių skaičiavimų. Pažymėjo, jog būtent vertintojas turi pareigą pagrįsti konkrečias pataisų reikšmes vertinimo ataskaitoje.

Atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentus dėl drausminės nuobaudos griežtumo, atsakovas atsiliepime nurodė, kad Garbės teismo sprendime drausminės nuobaudos pasirinkimas yra motyvuotas pareiškėjo padarytais pažeidimais, dėl kurių Ataskaitoje nurodytos vertės negali būti laikomos pagrįstomis, ir aplinkybe, jog Ataskaita yra susijusi ne tik su vertinimo užsakovo interesais, bet ir su viešuoju interesu, nes parengta įkeitimo bankui tikslu. Atsižvelgiant į tai, kad vertinimas susijęs su viešuoju interesu, o nustatyti pažeidimai yra esminiai, padaryta išvada, kad švelnesnės drausminės nuobaudos skyrimas nagrinėjamu atveju nebuvo galimas.

Atsakovas taip pat mano, kad pareiškėjas nepagrįstai susiaurina Įstatyme nustatytą Tarnybos ir Garbės teismo kompetenciją, manydamas, kad vertintojų ir vertinimo įmonių veiklos priežiūra neapima priežiūros, ar vertintojai ir vertinimo įmonės laikosi reikalavimų, susijusių su pačių vertinimų atlikimui nustatytais reikalavimais. Pabrėžė, kad Tarnyba, atlikdama vertintojų ir vertinimo įmonių veiklos priežiūrą, turi kompetenciją prižiūrėti, ar vertintojai ir vertinimo įmonės laikosi teisės aktuose nustatytų reikalavimų, keliamų jų veiklai, įskaitant ir veiklą atliekant vertinimus ir rengiant vertinimo ataskaitas, o Garbės teismas turi teisę ir pareigą reaguoti į vertintojų veiklos (tiek atliekant vertinimus ar rengiant ataskaitas) pažeidimus. Tokį aiškinimą atsakovas grindžia Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 29 straipsnio 1-2 dalies ir Metodikos nuostatomis. Tarnyba nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog jos darbuotojams ir Garbės teismo nariams privalu turėti vertintojo eksperto kvalifikaciją vertinimo ataskaitų atitikčiai Įstatymo reikalavimams vertinti. Galiojantys teisės aktai tokių kvalifikacijos reikalavimų Tarnybos darbuotojams nenumato, o Garbės teismo nariai atitinka visus Įstatymo 28 straipsnyje nustatytus kvalifikacijos reikalavimus.

Dėl Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino nurodė, kad pagal LVAT formuojamą praktiką 10 darbo dienų terminas, per kurį Tarnyba turi kreiptis į Garbės teismą, pradedamas skaičiuoti nuo Tarnybos išvados, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuojami vertintojo padaryti pažeidimai, surašymo dienos. Nagrinėjamu atveju Tarnybos išvada dėl pareiškėjo veiksmų rengiant Ataskaitą Garbės teismui buvo pateikta nepraleidus 10 darbo dienų termino (išvadą ir teikimą iškelti drausmės bylą Garbės teismas gavo tą pačią dieną, kai išvada ir teikimas buvo parengti).

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skundą. Papildomai akcentavo, kad tvarka, kaip turi būti skaičiuojamos pataisos, nėra tiksliai reglamentuota Įstatyme ir Metodikoje. Likvidacinė vertė nėra apibrėžiama Įstatyme, todėl jos pagrindimui Metodikos reikalavimai nėra taikomi. Mano, kad jam paskirta per griežta nuobauda, kadangi kiti vertintojai nuo drausminės atsakomybės buvo atleisti, jiems pateikus papildomas rašytinius paaiškinimus dėl turto vertinimo ataskaitose nurodytų verčių apskaičiavimo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ vardu vertintojas G. L. 2012-05-11 parengė Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 011:2012(V), kurioje 613 000 Lt rinkos verte ir 415 000 Lt likvidacine verte įvertintas 213,21 m² butas, esantis (duomenys neskelbtini) (75-104 b. l.).

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcija 2014-05-27 raštu Nr. (11.29-30-l)-46-KD-3961 kreipėsi į Tarnybą su prašymu įvertinti, ar Ataskaita atitinka Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams (105 b. l.).

Tarnyba 2014-07-03 raštais Nr. (1.13)A2-1286(14) ir Nr. (1.13)A2-1287(14) kreipėsi į Ataskaitą parengusį vertintoją (pareiškėją) ir UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ prašydama pateikti Ataskaitos ir turto vertinimo paslaugų sutarties, kurios pagrindu parengta Ataskaita, kopijas, paaiškinimus dėl dviejų vertinimo metodų, dėl pataisų koeficientų dėl likvidacinės vertės, dėl Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 5, 7, 10 ir 14 punktų reikalavimų įgyvendinimo (106-108, 109-111 b. l.).

Vertintojas G. L. 2014-07-14 Tarnybai pateikė paaiškinimus (112-118, 119 b. l.).

Tarnyba, išanalizavusi Ataskaitos turinį ir vertintojo G. L. raštiškus paaiškinimus, 2014-08-07 parengė išvadą Nr. GT-32(14)-I dėl vertintojo Gintaro lankelio veiksmų rengiant Ataskaitą Nr. 011-2012(V) (120-123 b. l.), kurioje konstatavo Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 ir 14 punktų, Metodikos 55, 62.3 ir 62.4 punktų pažeidimus. Atsižvelgdama į tai, Tarnyba 2014-08-07 kreipėsi į Garbės teismą teikimu Nr. GT-32(14)-T iškelti vertintojui G. L. drausmės bylą (124 b. l.).

Garbės teismo 2014-08-12 parengiamajame posėdyje nuspręsta vertintojui G. L. (pareiškėjui) iškelti drausmės bylą (125-126 b. l.).

Tarnybos 2014-08-12 raštu Nr. (1.13)A2-3497(14) pareiškėjas informuotas apie drausmės bylos jam iškėlimą ir bylos nagrinėjimo datą ir laiką (127 b. l.). Pareiškėjui taip pat išaiškinta teisė dalyvauti teismo posėdyje, teikti paaiškinimus, susipažinti su bylos medžiaga.

G. L. 2014-08-21 prašymu, Tarnyba 2014-09-03 raštu Nr. (1.13)A2-1580(14) jam pateikė 2014-08-07 Išvados Nr. GT-32(14)-I, teikimo Nr. GT-32(14)-T ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-05-27 rašto patvirtintas kopijas bei Garbės teismo 2014-08-12 posėdžio protokolo išrašą. Pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad kiti dokumentai - jo parengta Ataskaita, Tarnybos paklausimai dėl Ataskaitos ir Vertintojo atsakymai į Tarnybos klausimus - papildomai neteikiami, kadangi šių dokumentų turinys jam yra žinomas. Tarnyba nurodė, kad susipažinti su visa iškeltos drausmės bylos medžiaga ir gauti drausmės byloje esančių dokumentų kopijas galima Tarnybos patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Tarnybos darbo valandomis (129,130 b. l.).

2014-09-09 įvyko Garbės teismo posėdis, kurio eiga įforminta protokolu Nr. GT-26(14)-P (131-133 b. l.).

Garbės teismas 2014-09-09 sprendimu Nr. GT-27(14)S pareiškėjui paskyrė Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytą drausminę nuobaudą – papeikimą (134-139 b. l.), kurio teisėtumą pareiškėjas ginčija teismui.

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 28 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato, kad Garbės teismo pareiga yra nagrinėti turto arba verslo vertintojų drausmės bylas. Pagal Įstatymo 29 straipsnio nuostatas už šio įstatymo, Tarptautinių vertinimo standartų, Europos vertinimo standartų, Turto ir verslo vertinimo metodikos, Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodekso pažeidimus Garbės teismas turto arba verslo vertintojui skiria šių rūšių drausmines nuobaudas 1) pastabą; 2) papeikimą; 3) turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymą arba kitų valstybių narių turto arba verslo vertintojo, kuris laikinai arba vienkartinai vertina turtą arba verslą Lietuvos Respublikoje, teisės verstis turto arba verslo vertinimo veikla laikiną apribojimą ir kvalifikacijos patikrinimą; 4) turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo arba kitų valstybių narių turto arba verslo vertintojo, kuris laikinai arba vienkartinai vertina turtą arba verslą Lietuvos Respublikoje, teisės verstis turto arba verslo vertinimo veikla panaikinimą. Garbės teismui rašytinį teikimą iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą pagal esamą (asmenų raštu pateiktą arba Priežiūros įstaigos turimą) informaciją apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo šios informacijos gavimo (paaiškėjimo) dienos parengia ir pateikia Priežiūros įstaiga (2 dalis).

Įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad turto vertinimas – tai turto vertės nustatymas pagal atitinkamą turto vertinimo metodą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra įgijęs turto vertintojo kvalifikaciją ir parengė Ataskaitą (103, 75-100 b. l.).

Pagal Įstatymo 22 straipsnio nuostatas turto arba verslo vertinimo ataskaita sudaroma raštu. Reikalavimai Ataskaitos turiniui nustatyti Įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje. Turto ar verslo vertinimo procedūros atlikimą detalizuoja Turto ir verslo vertinimo metodika, patvirtinta finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 (Žin., 2012, Nr. 50-2502). Pagal Metodikos nuostatas, turto vertintojas vertindamas atsižvelgia į vertinimo sritį bei tikslą ir surenka duomenis apie: vertinamo turto arba verslo buvimo vietos ekonominius, socialinius rodiklius; vertinamo turto arba verslo rinkos konjunktūrą ir finansavimo sąlygas; vertinamo turto arba verslo teisinį režimą (nuosavybės teisė, kitos daiktinės teisės, juridiniai faktai, specialios naudojimo sąlygos ir kt.); turto arba verslo plėtros galimybes ir (arba) alternatyvų panaudojimą (28 p.).

Garbės teismo sprendime nurodyta, kad vertintojas G. L. pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto bei Metodikos 62.3 ir 62.4 papunkčių reikalavimus, kadangi Ataskaitoje neatskleidė, kaip apskaičiuotos lyginamųjų objektų sandorių kainų pataisų koeficientų konkrečios reikšmės, kurias taikant apskaičiuota vertinamo turto rinkos vertė lyginamuoju metodu. Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktas numato pareigą vertinimo ataskaitoje nurodyti vertės nustatymo pagrindimą, pateikiant vertės skaičiavimus. Metodikos 62.3 papunktis numato pareigą taikant lyginamąjį metodą vertinimo ataskaitoje nurodyti padarytų pataisų būtinumo pagrindimo aplinkybes, o Metodikos 62.4 papunktis numato pareigą vertinimo ataskaitoje nurodyti taikytas formules ir atliktų skaičiavimų sekas bei rezultatus.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte nurodyti skaičiavimai turi būti pakankami, kad tiek turto vertinimo užsakovas, tiek tretieji asmenys galėtų įsitikinti turto vertės nustatymo pagrįstumu. Vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytas vertinamo objekto vertės nustatymo pagrindimas, kartu ataskaitoje nurodant ir pritaikytas formules, atliktų skaičiavimų seką bei galutinius rezultatus (2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1589/2014). Taigi, Ataskaitoje pateiktas vertės nustatymo pagrindimas turi būti aiškus ne tik pačiam turto vertintojui, bet jis objektyviai turi atitikti tikslumo, išsamumo reikalavimus. Ataskaitoje turi būti pateikti tikslūs ir aiškūs skaičiavimai, kad siekiant nustatyti, ar teisingai buvo apskaičiuotas pataisos koeficientas, būtų galima patikrinti duomenis, kurių pagrindu skaičiavimai atlikti. Išsamaus turto vertės nustatymo pagrindimo nepateikimas leidžia abejoti pateiktų duomenų pagrįstumu ir objektyvumu.

Iš ginčo Ataskaitos turinio matyti, kad vertinimo objektu buvo butas, esantis (duomenys neskelbtini). Ataskaitos 1.4. papunktyje nurodyta, kad vertinimo tikslas – nustatyti buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertę lyginamosios vertės metodu 2012-05-04 (81 b. l.). Ataskaitos 1.5. papunktyje vertintojas nurodė, kad įvertinimo metodas parinktas atsižvelgiant į tai, jog vertinant nekilnojamąjį turtą lyginamosios vertės metodu, vertintojų nuomone, geriausiai atsispindės turto rinkos vertė. Lyginamosios vertės metodu nustatoma buto rinkos vertė, nes vertintojai, atlikę vertinamo nekilnojamojo turto objekto rinkos segmento apžvalgą, tyrimą ir analizę, turi pakankamai duomenų apie panašių į vertinamą butų pasiūlą ir pirkimo-pardavimo sandorius (81 b. l.).

Ataskaitos dalyje „Nekilnojamojo turto vertės skaičiavimas lyginamosios vertės metodu (rinkos požiūriu“ (Ataskaitos 14-15 pusl.; 89-90 b. l.) 3 lentelėje „Rinkos vertės nustatymas“ yra nurodyti tokie lyginamųjų objektų sandorių kainos pataisų koeficientai: buto patalpų naudingas plotas (be lodžijos) – 1 lyginamasis objektas – - 25 proc., 2 lyginamasis objektas – -30 proc., 3 lyginamasis objektas – -25 proc.; patalpų apdailos lygis ir būklė – 1 lyginamasis objektas – -10 proc., 4 lyginamasis objektas – -10 proc.; langų orientacija – 1 objektas – -5 proc., 3 lyginamasis objektas +10 proc., 4 lyginamasis objektas – - 10 proc.; daugiabučio pastato aukštingumas – 1 lyginamasis objektas – -2 proc., 3 ir 4 lyginamieji objektai – -4 proc.; galutinė pataisa – 1 lyginamasis objektas – -42 proc., 2 lyginamasis objektas – -30 proc., 3 lyginamasis objektas – -9 proc., 4 lyginamasis objektas – -44 proc. (89-90 b. l.).

Pareiškėjas iš esmės neneigia Tarnybos Išvadoje ir Garbės teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių dėl Ataskaitos turinio. Pareiškėjas paaiškinimuose raštu Tarnybai nurodė, kad Ataskaitos 3 lentelėje pateiktų pataisų koeficientų apskaičiavimo formulės ir skaičiavimo sekos nurodytos G. Š. straipsnyje „Concept of economical mathematical model of land market // Technological and economic development of economy, 2007, Vol XIII, No 4, 333-340“. Kadangi minėtas straipsnis yra intelektinės nuosavybės objektas, todėl negali būti paviešintas. Konkrečios Ataskaitoje naudotos pataisos skaičiuotos naudojantis kompiuterinėmis programomis, kurios pateikia tik skaičiavimų rezultatus, bet nepateikia tarpinių rezultatų, formulių ir pan. Dėl šios priežasties Ataskaitoje pateikė suminio pataisos dydžio skaičiavimo aprašymą ir kita, per daug nedetalizuodamas (112-118 b. l.). Garbės teismo posėdyje pareiškėjas pripažino, kad kiekvieno koeficiento apskaičiavimo nenurodė, Ataskaitoje pateikė tik suvestinius skaičiavimus (131 b. l.).

Taigi, iš Ataskaitos turinio ir paties pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad Ataskaitos 14-15 puslapiuose pareiškėjas nurodė tik galutines pataisų koeficientų reikšmes, nenurodydamas skaičiavimų sekų. Nenurodžius koeficiento apskaičiavimo būdo, neįmanoma patikrinti, ar teisingai apskaičiuota vertė. Pareiškėjas nepagrindė lentelėse nurodytų rodiklių (pataisos koeficientų) reikšmių dydžio, nenurodė matematinių veiksmų, kurie buvo atlikti apskaičiuojant taikytas pataisas, kurių pagrindu buvo koreguojamos palyginamųjų objektų sandorių kainos ir apskaičiuojama buto rinkos vertė. Kadangi Ataskaitoje pataisų skaičiavimai nėra pateikti, konstatuotina, kad vertinamo objekto rinkos vertės nustatymas lyginamuoju metodu nėra tinkamai pagrįstas. Nesant tinkamo taikytų pataisos koeficientų apskaičiavimo pagrindimo, yra pagrindas abejoti vertinamo objekto (buto) vertės teisingumu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Garbės teismas pagrįstai pripažino pareiškėją pažeidus Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto, Metodikos 62.3 ir 62.4 p. reikalavimus.

Dėl likvidacinės vertės pagrindimo

Iš Ataskaitos 15 puslapio turinio matyti, kad jame pateikiama likvidacinės vertės apskaičiavimo formulė, aprašant formulėje nurodytas kintamųjų reikšmes: RV – rinkos vertė, t e.r. – parduotų analogų įprastinės ekspozicijos laikas ir t. t. (90 b .l.). Taip pat nurodyta likvidacinei vertei apskaičiuoti reikalingos diskonto normos apskaičiavimo formulė ir aprašytos šioje formulėje nurodytų kintamųjų reikšmės. Toliau pateikiamas diskonto normos ir likvidacinės vertės apskaičiavimas pagal aukščiau nurodytas formas, į formules įrašius kintamųjų reikšmes, kurios nėra pagrįstos jokiais apskaičiavimais.

G. L., paaiškinimuose Tarnybai dėl Ataskaitos 15 puslapyje pateiktos likvidacinės vertės apskaičiavimo paaiškino, kad 0,05 investitoriaus pelno norma (ip.n. koeficientas) - apskaičiuota ekspertiniu vertinimo metodu, 0,5 diskonto norma, atspindinti kreditoriaus, pasiskolinusio lėšas, pajamingumo normą (id koeficientas) - vadovaujantis įmonės darbuotojų atliktų tyrimų pagrindu sukurtu metodu 0,08 rizikos premija (R koeficientas) - ekspertiniu vertinimo metodu. Kaip apskaičiuoti 18 mėnesių parduotų analogų įprastinės ekspozicijos laikas (Te.r.. koeficientas) ir 8 mėnesių pardavimo už likvidacinę vertę ekspozicijos laikas (Te.l. koeficientas), vertintojas nenurodė. Pareiškėjas tiek skunde, tiek paaiškinimuose Tarnybai teigė, kad likvidacinė vertė buvo pateikta kaip papildoma informacija. Akcentavo, kad vertinimą reglamentuojantys teisės aktai nereglamentuoja, kaip turėtų būti apskaičiuojama likvidacinė vertė. Taip pat paaiškino, kad kintamųjų reikšmes apskaičiavo ekspertiniu metodu, kadangi kitaip jų negalima buvo nustatyti. Skaičiavimams atlikti naudojo agentūros parengtą algoritmą ir programinę įrangą, kuri yra intelektinės nuosavybės objektas.

Pažymėtina, kad Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte įtvirtintas imperatyvas pateikti vertės nustatymo pagrindimą reiškia, kad, jeigu atliekant vertinimą remiamasi įvairių atliktų tyrimų ir analizės duomenimis (ekspertiniu būdu ar tyrimo pagrindu sukurto algoritmo ir programinės įrangos pagalba), vertinimo ataskaitoje būtina aiškiai aprašyti gautus duomenis, reikšmingus vertinimui, padarytas išvadas, atliktus skaičiavimus ir gautus rezultatus. Šiuo aspektu vertintojas yra laisvas pasirinkti skaičiavimo būdą, tačiau yra neatleidžiamas nuo pareigos pagrįsti gautą rezultatą matematiniais veiksmais, jų sekomis, atlikta analize. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad ekspertinis koeficientų apskaičiavimo būdas atleidžia nuo pareigos ataskaitoje pateikti koeficientų skaičiavimus, prieštarauja nurodytoms normoms ir atmetamas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamos Ataskaitos galutinėje išvadoje be nustatytos vertinamo turto rinkos vertės vertintojas nurodė ir apskaičiuotą šio turto likvidacinę vertę, kuri, atsižvelgiant į vertinimo tikslą (vertinimas skirtas turto vertės nustatymui įkeitimo tikslu), yra reikšmingas domuo. Todėl atsižvelgiant į Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimą, nepriklausomai nuo to, kad likvidacinė vertė yra nurodoma kaip papildoma informacija, pateikus jos vertę, jos apskaičiavimas taip pat privalo būti pagrįstas, pateikiant ne tik formules, bet ir jose naudojamų kintamųjų dydžių (koeficientų) apskaičiavimų sekas, analizę. Kaip matyti, nagrinėjamoje Ataskaitoje vertintojas nepateikė jokių duomenų apie kintamųjų, naudojamų apskaičiuojant likvidacinę vertę, reikšmių apskaičiavimą, atliktą analizę ir jos metu gautus rezultatus. Teikdamas paaiškinimus Tarnybai, G. L. apsiribojo lakoniškais paaiškinimais, kad vertinimo įmonė, kurios vardu jis rengė Ataskaitą, parengė algoritmą ir programinę įrangą šiam skaičiavimui atlikti, kad rėmėsi rinkos duomenimis. Šis algoritmas ir programinė įranga yra intelektinės nuosavybės objektas, saugomas įstatymu ir negali būti verčiamąjį viešinti. Be to, pareiškėjas dalies kintamųjų dydžių apskaičiavimo apskritai nepagrindė. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas, Ataskaitoje nepateikdamas detalaus likvidacinės vertės pagrindimo, nesilaikė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimų, todėl pagrįstai patrauktas drausminėn atsakomybėn už šį pažeidimą.

Dėl Metodikos 55 punkto nuostatų pažeidimo

Metodikos 55 punktas nustato, kad turto vertinimas atliekamas ne mažiau kaip dviem metodais. Jeigu du turto vertinimo metodai netaikomi, turto vertintojas tai privalo pagrįsti turto vertinimo ataskaitoje. Tiek turto, tiek verslo vertinimo atveju kiekvieno vertinimo metodo taikymo ar netaikymo pagrindimas turi būti pateiktas vertinimo ataskaitoje, tai numato Metodikos 55, 62.1, 71.1, 83.1, 102.1, 107.1, 113 punktai.

Iš Ataskaitos 1.5 papunkčio matyti, kad pareiškėjas tik aprašė, kodėl naudoja lyginamąjį metodą, tačiau visiškai nepasisakė dėl to, kodėl netaiko kitų metodų. Šios aplinkybės pareiškėjas neneigia ir tokius savo veiksmus skunde aiškina tuo, kad kitų metodų netaikymo pagrindimas yra aptartas Metodikos atitinkamuose punktuose, reglamentuojančiuose atitinkamų metodų taikymo atvejus. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad pajamų metodo netaikė, nes vertinamas turtas buvo gyvenamosios (butų) paskirties patalpos, t. y. turtas skirtas gyvenamajai paskirčiai savininko būsto poreikiams tenkinti, be to, vertintojas nerado Nekilnojamojo turto registre registruotų duomenų apie užfiksuotas panašių objektų nuomos kainas. Pareiškėjas skunde akcentavo ir tai, kad pageidavimą atlikti turto vertinimą lyginamuoju metodu buvo išreiškęs užsakovas.

Pažymėtina, kad turto vertinimo metodai ir jų taikymo atvejai yra nustatyti Įstatyme. Tai, kad paslaugų teikimo sutartyje užsakovas išreiškė pageidavimą atlikti turto vertinimą konkrečiu metodu, nereiškia, kad neturi būti laikomasi Įstatymo reikalavimų. Įvertinus aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, bei nustačius, kad pareiškėjas, atlikdamas turto vertinimą vadovavosi tik lyginamuoju metodu, ir nepagrindė, kodėl netaikė antro metodo, darytina išvada, kad Metodikos 55 punktas buvo pažeistas. Be to, kaip matyti iš Garbės teismo posėdžio protokolo, pareiškėjas iš esmės pripažino, jog Ataskaitoje jis turėjo nurodyti, kodėl atliekant vertinimą netaikė pajamų metodo.

Dėl Garbės teismo kompetencijos

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A556-2434/2013) akcentuojama, kad atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, laikytina, jog Tarnyba nagrinėja paklausimus dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Įstatyme nustatytiems reikalavimams, o Garbės teismas vertina turto vertintojo galimai padarytus pažeidimus, t. y. tiria, ar vertinant turtą ir rengiant ataskaitą, nebuvo pažeisti Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų reikalavimai. Šiuo atveju, Garbės teismas, nagrinėdamas drausmės bylą, vertino pareiškėjo veiksmus rengiant Ataskaitą bei jų atitiktį Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems teisės aktams, konstatavo minėtus Įstatymo bei Metodikos reikalavimų pažeidimus, todėl savo kompetencijos ribų neperžengė ir turėjo teisę skirti pareiškėjui vieną iš Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje numatytų drausminių nuobaudų.

Dėl procesinių terminų

Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Garbės teismui rašytinį teikimą iškelti vertintojui drausmės bylą pagal esamą informaciją apie nurodytus 1 dalyje pažeidimus per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo šios informacijos gavimo (paaiškėjimo) dienos parengia Priežiūros įstaiga (Tarnyba). Šiuo atveju Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-05-27 raštas (105 b. l.) su Ataskaita negali būti vertinamas kaip informacija apie pažeidimus, nes šiame rašte jokie pažeidimai nėra konstatuojami, o tik prašoma Tarnybą įvertinti teikiamos Ataskaitos atitiktį Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams. Kaip matyti iš bylos rašytinių įrodymų, Tarnyba pradėjo tyrimą ir 2014-07-03 pateikė pareiškėjui paklausimą dėl paaiškinimų pateikimo. Pareiškėjas paaiškinimus pateikė 2014-07-14 (112-118 b. l.). Tarnyba surinktos medžiagos pagrindu 2014-08-07 surašė Išvadą, kurioje konstatuojami padaryti pažeidimai ir 2014-08-07 Teikimu kreipėsi į Garbės teismą dėl drausmės bylos iškėlimo. Taigi, 2014-08-07 yra ta diena, kurią paaiškėjo pareiškėjo padaryti pažeidimai, todėl darytina išvada, kad į Garbės teismą Tarnyba kreipėsi nepažeisdama Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino, o Garbės teismas, laikydamasis Įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatyto termino, priėmė sprendimą drausmės byloje.

Dėl drausminės nuobaudos griežtumo

Vadovaujantis Garbės teismo nuostatų 36 punktu, priimdamas sprendimą skirti drausminę nuobaudą, Garbės teismas įvertina vertintojo padaryto pažeidimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes ir galiojančias vertintojui paskirtas drausmines nuobaudas. Garbės teismo sprendimo mastas ir griežtumas turi būti proporcingi vertintojo padarytų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nurodytų pažeidimų mastui ir pasekmėms (3.5 p.).

Pažymėtina, kad teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, jog pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga poveikio priemonė (2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-360/2013).

Garbės teismas Sprendime pagrįstai pažymėjo, kad vertinimo veikla vertintojui yra profesinė veikla, todėl vertinimas turi būti atliktas pagal šiai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Vertintojas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų vertinimo užsakovo ir visuomenės interesus, nes vertintojo, t. y. tam tikros srities specialisto, turima kvalifikacija sukuria teikiamų paslaugų kokybės prezumpciją, todėl atitinkamos profesijos asmeniui yra taikomi griežtesni atidumo, atsargumo bei rūpestingumo reikalavimai. Tai yra esminis profesionalo atsakomybės bruožas. Pažymėtina, kad Įstatyme ir Metodikoje nustatytas reikalavimas pateikti turto vertinimo ataskaitose atliktų skaičiavimų sekas (vertės pagrindimą) būtinas siekiant užtikrinti turto vertintojų rengiamų turto vertinimo ataskaitų kokybę ir patikimumą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nustatytų Ataskaitos turinio reikalavimų pažeidimų negalima laikyti formaliais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, būdamas vertintoju, padarė esminį Ataskaitai Įstatymo keliamo reikalavimo pagrįsti vertinamo turto vertės nustatymą pažeidimą, nenurodė tiesioginę įtaką rinkos ir likvidacinei vertei darančių įvairių koeficientų skaičiavimų sekų, o pateikė tik suvestinius skaičiavimus. Garbės teismo posėdyje pareiškėjas pripažino, kad jam buvo žinomi Įstatymo ir Metodikos reikalavimai, keliami vertinimo ataskaitos turiniui. Tai patvirtino savo veiksmais, pateikdamas Tarnybai paaiškinimus su skaičiavimais.

Pažymėtina, kad vertintojo apskaičiuota vertė (ypač rinkos vertė) yra naudojama civiliniuose ir kituose teisiniuose bei komerciniuose santykiuose ir gali sukelti neigiamų pasekmių užsakovui arba kitiems, tretiesiems, asmenims, todėl vertintojo nustatyta vertė visada turi būti pagrįsta būtent vertinimo Ataskaitoje. Nustatyta, kad šiuo atveju vertinimas atliktas įkeitimo bankui tikslu. Tai reiškia, kad Ataskaitoje nepagrįstos turto rinkos ir likvidacinė vertės skirtos esamo arba būsimo turtinio įsipareigojimo įvykdymui bankui užtikrinti, o skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, bankas turės teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.198 straipsnio 1 ir 4 dalys). Todėl, esant nepagrįstai rinkos vertei, iškyla reali grėsmė, jog įkaito turėtojas negalės patenkinti savo reikalavimų iš įkeisto daikto vertės. Be to, neatsakingas paskolų finansavimas gali padaryti neigiamą įtaką visai Lietuvos finansinei sistemai. Tai, kad Garbės teismas nesiaiškino, ar įkaito turėtojas realiai negalės patenkinti savo reikalavimų iš įkeisto turto, dar nereiškia, kad pareiškėjas nepadarė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto, Metodikos 62.3 ir 62.4 punktų pažeidimų. Nurodyti pažeidimai įrodyti byloje surinkta medžiaga, pareiškėjas iš esmės pripažino Ataskaitos turinio trūkumus.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Garbės teismas, skirdamas pareiškėjui drausminę nuobaudą, atsižvelgė į padarytų pažeidimų pobūdį ir mastą, įtaką Ataskaitos teisėtumui, į pareiškėjo Tarnybai ir posėdžio metu duotus paaiškinimus, bei skyrė vieną iš švelniausių Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatytų drausminių nuobaudų – papeikimą, kuri nėra susijusi su vertintojo profesinės veiklos apribojimu. Teismo vertinimu, pareiškėjui paskirta nuobauda yra proporcinga padarytam pažeidimui.

Taigi, apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamas Garbės teismo 2014-09-09 sprendimas Nr. GT-27(14)-S yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidus nei materialinių, nei procesinių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų, todėl jį panaikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjo G. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.