Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 24 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla T. M. (T. M.) nutraukta nukentėjusiajai L. M. ir kaltinamajam T. M. susitaikius (BPK 3 str. 1 d. 5 p.).

Nukentėjusiosios L. M. ir Valstybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Iš T. M. nutarta išieškoti 21,70 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Iš bylos matosi, kad T. M. iš pradžių buvo kaltinamas pagal BK 135 str. 1 d. ir kaltinamasis aktas su bylos medžiaga pirmiausia perduotas Šilutės rajono apylinkės teismui. Teisiamajame posėdyje prokurorui BPK 256 str. 2 d. nustatyta tvarka pateikus rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą į BK 135 str. 2 d. 3 p., baudžiamoji byla pagal teismingumą buvo perduota Klaipėdos apygardos teismui. Šio teismo teisėjo nutartimi byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje kaltinant T. M. pagal BK 135 str. 2 d. 3 p.

T. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. spalio 18 d., po pietų, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančiame L. M. priklausančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė ne mažiau kaip du smūgius kumščiu į veidą savo žmonai L. M., padarydamas nukentėjusiajai galvos sumušimą su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu kairio pusrutulio srityje ir poodinėmis veido kraujosruvomis, kas sukėlė L. M. sunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu T. M. sunkiai sužalojo savo šeimos narį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Skundžiama teismo nutartis naikinama, o baudžiamoji byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 str. 5 d. 2 p.).

Nors apeliaciniame skunde apie tai tiesiogiai nenurodoma, kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į kai kuriuos skundžiamoje nutartyje išdėstytų teismo išvadų esminius prieštaravimus, dėl kurių neaišku, ar teismas šioje byloje iš viso nutraukė baudžiamąjį procesą, ar nutraukė tik bylą T. M. pagal BK 140 str. 1 d. T. M. buvo kaltinamas pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. tuo, kad 2009 m. spalio 18 d. sudavė kumščiais savo žmonai L. M. ne mažiau kaip du smūgius į veidą ir taip padarė nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas pripažino įrodytu, kad kaltinime nurodytą, t. y. 2009 m. spalio 18 d., T. M. kumščiu į veidą L. M. sudavė tik vieną smūgį, o kitas traumas nukentėjusioji, teismo nuomone, patyrė tikėtinai 2009 m. spalio 19 ar 20 dienomis. Nepavykus nustatyti, kuris iš trauminių poveikių į veido sritį sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, teismas padarė išvadą, kad 2009 m. spalio 18 d., suduodamas vieną smūgį, kaltinamasis padarė L. M. tik nežymų sveikatos sutrikdymą, o nukentėjusiajai pareiškus pageidavimą su kaltinamuoju susitaikyti, priėmė nutartį baudžiamąjį procesą nutraukti. Nors nutarties aprašomojoje dalyje nurodoma, kad T. M. nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota iš BK 135 str. 2 d. 3 p. į BK 140 str. 1 d., tačiau čia pat nurodoma ir apie tai, kad tokiu atveju baudžiamasis procesas nutraukiamas. Nutarties rezoliucinėje dalyje nenurodyta, dėl kokios nusikalstamos veikos ir pagal kokį BK straipsnį byla nutraukiama, o nurodyta tik apie tai, kad baudžiamoji byla kaltinamajam T. M. nutraukiama kaltinamajam ir nukentėjusiajai susitaikius (BPK 3 str. 1 d. 5 p.). Iš to, kas išdėstyta, iš tikrųjų negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, ar teismas šioje byloje iš viso nutraukė baudžiamąjį procesą, ar tik nutraukė bylą T. M. pagal BK 140 str. 1 d., juo labiau, kad abejonių dėl šios aplinkybės neišsklaido ir kitos nutarties aprašomojoje dalyje dėstomos išvados. Teismas nurodė, kad kitos L. M. tikėtinai 2009 m. spalio 19 ar 20 dienomis patirtos traumos padarymo aplinkybių ir mechanizmo nustatyti nepavyko. Nutartyje teismas remiasi liudytojos A. M. parodymais apie tai, kad jos motina dažnai girtavo, griuvinėdavo ir patirdavo traumas. Tačiau remiamasi ir tos pačios liudytojos parodymais, kad L. M. girtaudama nuolat konfliktuodavo su savo sūnumi S. S.. Dar po to nutartyje nurodoma, kad nėra galimybės nustatyti, kuriuo būtent į galvą suduotu smūgiu nukentėjusiajai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Tai reiškia, kad teismas neatmetė nei galimybės, kad sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusią galvos traumą nukentėjusioji patyrė pati griūdama, nei galimybės, kad ne kaltinime nurodytą dieną, o vėliau tokį sužalojimą L. M. tyčia padarė kitas, nenustatytas asmuo. Pirmuoju atveju baudžiamasis procesas šioje byloje iš viso turėtų būti nutrauktas, o antruoju, įsiteisėjus teismo nutarčiai nutraukti bylą T. M., byla turėtų būti perduota prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nustatyti asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. Tuo tarpu jau paminėti teismo išvadų prieštaravimai ir skundžiamos nutarties rezoliucinės dalies trūkumai neleidžia padaryti išvados dėl tolesnės baudžiamojo proceso šioje byloje eigos. Teismo sprendimas nutraukti T. M. baudžiamąją bylą nukentėjusiajai ir kaltinamajam susitaikius (BPK 3 str. 1 d. 5 p.), kolegijos nuomone, irgi priimtas pažeidžiant BPK normų reikalavimus. Nutartyje nurodyta, kad teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji L. M. pareiškė, jog tuo atveju, jeigu kaltinamojo veika būtų perkvalifikuota į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, ji nepageidauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už šią veiką, jam atleidžia ir sutinka su juo taikytis. Kaltinamasis T. M. taip pat nurodė sutinkantis taikytis su nukentėjusiąja ir teikti jai materialinę pagalbą gydantis. Tačiau iš bylos teisiamojo posėdžio protokolų matosi, kad apklausų metu nei nukentėjusioji, nei kaltinamasis apie jų galimą susitaikymą nei patys savo iniciatyva, nei atsakydami į jiems užduotus klausimus, nieko neparodė. Kaltinamasis T. M. tik sakydamas paskutinį žodį nurodė, kad visada sutikdavo savo žmonai padėti. Tuo tarpu nukentėjusioji L. M. apie sutikimą taikytis su kaltinamuoju irgi nurodė tik sakydama baigiamąją kalbą. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad L. M. baigiamosios kalbos metu teisėjas uždavinėjo nukentėjusiajai klausimus ir tik atsakydama į teisėjo klausimą L. M. atsakė, kad ji nenori, jog T. M. būtų nuteistas ir kad ji nori su juo taikytis. BPK 293 str. 6 d. numato tik teisiamojo posėdžio pirmininko teisę nutraukti baigiamąją kalbą, jeigu ji aiškiai nesusijusi su nagrinėjama byla. Tačiau baigiamųjų kalbų metu nei teisėjas, nei kuris nors iš bylos nagrinėjimo teisme dalyvių negali užduoti kalbančiam asmeniui klausimų. Baigiamųjų kalbų metu jokie tyrimo veiksmai neatliekami. Tuo tarpu šioje byloje, kaip jau buvo nurodyta, teisėjas uždavė baigiamąją kalbą sakančiai nukentėjusiajai klausimą, o atsakymu į šį klausimą apie tai, kad nukentėjusioji sutinka su kaltinamuoju taikytis, po to pagrindė sprendimą bylą T. M. nutraukti. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 293 str. reikalavimus, nes užduoti klausimus nukentėjusiajai buvo galima tik atnaujinus įrodymų tyrimą BPK 295 str. 1 d. nustatyta tvarka.

Kolegijos nuomone, skundžiama teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta jau vien dėl aptartų teismo išvadų prieštaringumo bei nustatytų BPK pažeidimų. Tačiau kolegija taip pat sutinka ir su prokurorės apeliacinio skundo argumentais dėl nutartyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių.

Apeliaciniame skunde prokurorė sutinka su teismo išvada, kad 2009 m. spalio 18 d. nukentėjusiąją sumušė kaltinamasis T. M.. Tačiau nurodo, kad faktinių bylos aplinkybių neatitinka kita teismo išvada apie tai, kad nukentėjusiąją sužalojo dar ir koks nors pašalinis asmuo galimai 2009 m. spalio 19 ar 20 dienomis. Būtent ši teismo išvada apie sužalojimų, sukėlusių nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą, padarymo laiką, kaip tik ir kelia didžiausių abejonių.

Kaltinamasis T. M. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad iš Klaipėdos į Kintus pas savo žmoną atvažiavo 2009 m. spalio 17 d., tos dienos vakare su žmona ir jos sūnumi S. S. gėrė degtinę ir nuėjo miegoti. Kitą, t. y. spalio 18 d. visi trise toliau girtavo, jis vėl nuėjo miegoti, girdėjo kaip grįžusi dukra A. M. barė savo motiną, o kai pabudo spalio 19 d. ryte, žmona skundėsi galvos skausmais, dukra iškvietė jai GMP, tačiau L. M. vykti į ligoninę atsisakė. Tą pačią dieną, apie 12.45 val., jis autobusu išvažiavo į Klaipėdą. Kaltinamasis parodė, kad spalio 18 d. išgertuvių metu kokių nors konfliktų nekilo, kad jis būtų savo žmoną sumušęs, neprisimena, o vėliau jam apie tai nieko nesakė ir pati L. M.. Nukentėjusioji L. M. teisme parodė, kad 2009 m. spalio 17 d. po pietų namuose tikrai girtavo su savo vyru T. M. ir sūnumi S. S., tačiau tą dieną jokių konfliktų nekilo. Spalio 18 d. trise vėl girtavo toliau, ji su vyru ėmė bartis, o sūnus išėjo iš namų. Ji prisimena, kad tada T. M. smogė jai į galvą, tampė už plaukų, o tikslesnių aplinkybių jau neprisimena, atsipeikėjo tik po operacijos Klaipėdos ligoninėje. Tačiau teisme perskaitytuose L. M. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose (t. 1, b. l. 12) nukentėjusioji buvo nurodžiusi kitokias aplinkybes. Tuomet ji parodė, kad būtent 2009 m. spalio 18 d. T. M. kumščiu sudavė jai į galvą ne mažiau kaip du smūgius, ji nugriuvo ant žemės, neteko sąmonės ir ten ją surado vakare į namus sugrįžusi dukra. Nukentėjusioji parodė, kad ją sumušė tik T. M., o ne joks kitas asmuo. Teisme nukentėjusioji patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė teisybę ir tais jos parodymais galima remtis. Liudytojas S. S. teisme parodė, kad jo motina su T. M. išgėrę visada susipykdavo ir konfliktuodavo. Taip buvo ir 2009 m. spalio 18 d., tačiau jis muštynių nematė, nes kilus barniui išėjo iš namų. Liudytoja J. Ž. teisme parodė, kad gyvena tame pačiame name. Būtent 2009 m. spalio 18 d., apie 15 val., L. M. bute girdėjo triukšmą, o vėliau tą pačią dieną laiptinėje L. M. jai sakė, kad T. M. sumušė ją ir anūką. Dar vėliau matė, kad buvo atvažiavusi GMP. Liudytojos L. V. ir S. S. parodė, kad kažkurią 2009 m. spalio dieną buvo atėjusios pas L. M. į jos namus. Iš pradžių L. M. paskambino L. V. ir skundėsi, kad T. M. ją sumušė. Kitą dieną atėjusios pas L. M. abi liudytojos pastebėjo, kad nukentėjusiosios akys ir žvilgsnis keisti, parodė, kad ant L. M. skruosto matė mėlynę. Jos trise išgėrė alkoholio, L. M. pasakė, kad jaučiasi jau geriau ir liudytojos išėjo namo. Nukentėjusiosios dukra liudytoja A. M. ir jos draugė liudytoja K. G. parodė, kad į L. M. butą atvažiavo 2009 m. spalio 18 d. vakare, L. M. rado gulinčią ant grindų, tačiau jokių sužalojimų ant jos veido nepastebėjo. Kitą dieną A. M. pastebėjo, kad motinos akis keistai „išvirtusi“, ji iškvietė GMP, bet motina vykti į ligoninę atsisakė. Tą dieną sumušimų motinos veide A. M. ir K. G. irgi nematė. Iš nutarties matosi, kad liudytojų A. M. ir K. G. parodymus apie tai, kad jos jokių sumušimo pėdsakų L. M. veide nepastebėjo nei spalio 18, nei spalio 19 dieną, pats teismas motyvuotai atmetė kaip neatitinkančius kitų bylos aplinkybių.

Kaltinamojo, nukentėjusiosios ir jau išvardintų liudytojų parodymai išsamiai išdėstyti ir skundžiamoje teismo nutartyje, ir prokurorės apeliaciniame skunde. Jau vien tik šie apklaustų asmenų parodymai patvirtina paties teismo padarytą išvadą, kad T. M. būtent 2009 m. spalio 18 d. sumušė savo žmoną. Be to, tie patys parodymai, kolegijos nuomone, leidžia padaryti išvadą, kad būtent tą, t. y. kaltinime nurodytą dieną, T. M. sudavė savo žmonai ne vieną, o ne mažiau kaip du smūgius, padarydamas nukentėjusiajai ne tik nežymų, bet ir sunkų sveikatos sutrikdymą. Nors teismas ir padarė išvadą, kad dalį trauminių poveikių į veidą L. M. galėjo patirti spalio 19 ar 20 dieną, nei kaltinamasis T. M., nei nukentėjusioji, nei visi jau išvardinti liudytojai apie nukentėjusiosios sumušimą ar traumų patyrimą kitokiomis aplinkybėmis ne spalio 18 d., o kitomis, vėlesnėmis dienomis, nieko neparodė. Šiuo atveju teismas, kolegijos nuomone, tinkamai neįvertino pirmiausia paties kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymų. Kaltinamasis T. M. kaltu neprisipažino, tačiau jis kategoriškai ir nepaneigė, kad būtent spalio 18 d. galėjo sumušti savo žmoną, taip pat kad galėjo suduoti jai į galvą ar į veido sritį ne vieną, o ir daugiau smūgių. Kaltinamasis parodė tik apie tai, kad jis tokių aplinkybių neprisimena, nes buvo girtas. Teisme perskaitytuose ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose (t. 1, b. l. 61-62) T. M. tas pačias aplinkybes nurodė dar konkrečiau. Tuomet jis parodė, kad kaltu prisipažįsta iš dalies, nes visų aplinkybių tiksliai negali prisiminti. Parodė, kad 2009 m. spalio 18 d. vakare buvo labai girtas. Kitą dieną atvykę GMP gydytojai liepė L. M. važiuoti į ligoninę, tačiau ši atsisakė. Bet jis girdėjo, kaip žmona gydytojams sakė, kad jis ją iš vakaro sumušė. T. M. parodė, kad gali būti, jog jis sudavė L. M. kumščiu, pabrėžė, kad tik kumščiu, nes kojomis žmonos niekada nespardydavo. Dar parodė, kad jeigu L. M. buvo suduoti smūgiai, tai tuos smūgius galėjo suduoti tik jis pats, nes bute tuo metu nieko daugiau nebuvo. Pačios nukentėjusiosios parodymai teisme ir vienoje ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje jau buvo aptarti. Nutartyje teismas nurodo, kad nukentėjusioji dėl patirtos galvos traumos tiksliai neprisimena įvykio aplinkybių ir, kaip pažymėjo teismo medicinos specialistas, gali jas netinkamai interpretuoti. Tačiau iš nutarties matosi, kad teismas įvertino ir ne visus bylos duomenis apie galimai būtent kaltinime nurodytą dieną T. M. suduotus savo žmonai smūgius, ir įvertino tik dalį teismo posėdyje dalyvavusio eksperto paaiškinimų. Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas D. Vitkus iš tikrųjų paaiškino, kad dažniausiai po patirto sužalojimo netenkama sąmonės, po to ji atgaunama ir antrasis sąmonės praradimas įvyksta tada, kai kraujo išsiliejimas suspaudžia galvos smegenis. Laikotarpis tarp pirmo ir antro sąmonės praradimo vadinamas šviesiuoju laikotarpiu. Ekspertas taip pat paaiškino, jog, turint omenyje operaciją, tikėtina, kad L. M. gali būti atminties sutrikimai. Iš šių eksperto paaiškinimų matosi, kad atminties sutrikimus jis pirmiausia sieja su dėl galvos traumos L. M. atlikta chirurgine operacija. Be to, ekspertas paaiškino ir apie po patirtos galvos traumos ir iš karto po jos galimo sąmonės praradimo vėliau sekusį „šviesųjį laikotarpį“, kurio metu dar tik vystantis hematomai, žmogus gali atrodyti sveikas ir net gydytojai išorinės apžiūros metu sužalojimų gali nematyti. Iš bylos matosi, kad iš savo namų jau be sąmonės į ligoninę L. M. buvo išvežta 2009 m. spalio 28 d., spalio 29 d. buvo operuota, atlikta kaukolės kairės pusės trepanacija, iš ligoninės nukentėjusioji išrašyta ir nukreipta reabilitacijai 2009 m. lapkričio 6 d. Jau buvo paminėta, kad teismas nutartyje rėmėsi L. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (t. 1, b. l. 12). Šiuos parodymus L. M. davė 2010 m. sausio 13 d., t. y. po galvos operacijos praėjus jau daugiau kaip 2 mėn. laiko. Tačiau, nepaisant eksperto paaiškinimų, kad tuo metu L. M. galėjo turėti atminties sutrikimų, šios apklausos metu nukentėjusioji aiškiai parodė, kad T. M. sudavė jai ne mažiau kaip du smūgius kumščiu į galvą būtent 2009 m. spalio 18 d. Iš bylos taip pat matosi, kad dar 2009 m. lapkričio 25 d. protokole pareiškime L. M. nurodė, kad būtent 2009 m. spalio 18 d., po pietų, ją sumušė jos vyras. T. M. sudavė jai kumščiu į veidą ne mažiau kaip du kartus. (t. 1, b. l. 2). Tas pačias aplinkybes L. M. patvirtino ir apklausta liudytoja 2009 m. lapkričio 25 d. (t. 1, b. l. 8-9). Šios apklausos metu įvykių aplinkybes nukentėjusioji išdėstė labai aiškiai, prisiminė netgi tai, kad būtent 2009 m. spalio 18 d. su T. M. gėrė sidrą ir „Starką“ ir kad po to kilusio konflikto metu T. M. sudavė jai du kartus kumščiu į veidą. Taip pat parodė, kad pati susižaloti negalėjo, sužalojimus jai padarė tik jos vyras T. M.. Be to, byloje yra dar ir 2009 m. spalio 22 d., t. y. netrukus po kaltinime nurodytos spalio 18 d. ir eksperto vadinamuoju „šviesiuoju laikotarpiu“ L. M. policijai parašytas protokolas pareiškimas (t. 1, b. l. 54). Jame L. M. irgi aiškiai nurodė, kad būtent 2009 m. spalio 18 d. ją sumušė neblaivus T. M., sudavė „rankomis porą kartų į galvą“. Visi šie papildomi bylos duomenys turi reikšmės vertinant nukentėjusiosios vėlesnius parodymus ir jų patikimumą, tačiau skundžiamoje nutartyje tai nebuvo įvertinta.

Iš nutarties matosi, kad išvadą, jog dalį galvos traumų L. M. galėjo patirti tikėtinai 2009 m. spalio 19 ar 20 dienomis, teismas grindžia GMP kvietimo kortelių įrašais, GMP felčerių liudytojų parodymais, teismo medicinos specialisto išvada ir teismo medicinos eksperto paaiškinimais teisiamajame posėdyje. Byloje nustatyta, kad GMP nukentėjusiajai L. M. į jos namus buvo kviečiama tris kartus: 2009 m. spalio 19 d., spalio 22 d. ir spalio 28 d. Spalio 19 d. GMP kvietimo kortelėje nurodyta diagnozė – įtariama galvos trauma. Galvoje hematomų nematyti, sumuštas dešinys žandas. L. M. medikei aiškino, kad 2 dienas vartojo alkoholį, nurodo, kad sumušė vyras. Skundžiasi stipriu galvos skausmu, pykinimu, vykti į ligoninę atsisakė. Teisme apklausta liudytoja GMP felčerė I. U. parodė, kad nurodytoje kortelėje užrašė L. M. nusiskundimus ir vizualiai matomus sužalojimus. Ant dešinio L. M. žando matė mėlynę, daugiau sužalojimų nekonstatavo. L. M. pati pasakė, kad ją sumušė vyras. Spalio 22 d. GMP kvietimo kortelėje nurodyta diagnozė – galvos, veido, pilvo sumušimas, galvos smegenų sukrėtimas. Nurodoma, kad prieš tris dienas sumušė vyras, ligonei skauda galvą, pykina. Obj. stebimos veido senos hematomos, skausminga nugara inkstų projekcijoje. L. M. nuvežta į ligoninę, bet iš priėmimo skyriaus pabėgo. Teisme apklausta liudytoja GMP felčerė R. D. parodė, kad ji padarė šiuos kortelės įrašus, bet iškvietimo smulkmenų jau neatsimena. L. M. pasakė, kad ją sumušė vyras, dejavo ir sakė, kad skauda nugarą. Ligonė buvo nuvežta į ligoninę, bet iš ten pabėgo. Liudytoja parodė, kad L. M. veide matė seną hematomą po dešine akimi. Pripažino, kad kortelės įraše gali būti klaidų, kodėl buvo parašyta apie pilvo sumušimą, negali paaiškinti. Tiksliai negali pasakyti, ar buvo sumušta galva, ar pilvas. Spalio 28 d. GMP kvietimo kortelėje nurodyta diagnozė – neaiškios kilmės koma. Kortelėje įrašyta, kad L. M. kaimynai rado iškritusią iš lovos, be sąmonės. Obj.: nesąmoninga, vyzdžiai lygūs, kvėpavimas gilus, nosies srityje hematoma. Ligonė nuvežta į ligoninės priėmimo skyrių, iš kur perkelta į reanimacijos skyrių. Teisme apklausta liudytoja GMP felčerė R. V. parodė, kad tą dieną nuvykusi pagal iškvietimą L. M. rado gulinčią ant grindų be sąmonės, buvo panašu, kad nukentėjusiąją ištiko insultas, ji buvo nuvežta į ligoninę. Liudytoja parodė, kad L. M. palei nosį matė hematomą, tačiau ši hematoma, jos nuomone, buvo seno sumušimo žymė, jau pageltonavusi. Liudytoja spėja, kad sena hematoma buvo ir kairėje pusėje.

2009 m. gruodžio 18 d. teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 2017/09 (03) nurodyta, kad L. M. patyrė galvos sumušimą su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu kairio didžiojo pusrutulio srityje ir poodinėmis veido kraujosruvomis. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduoties aprašomojoje dalyje nurodytu laiku, sumušus galvą kietais daiktais, tikriausiai suduodant kumščiais. L. M. patirtos poodinės veido kraujosruvos nebūdingos griuvimui, atsitrenkiant į krosnį. Šios veido kraujosruvos taip pat nebūdingos metalinio žarsteklio smūgiams – mušant žarstekliu turėtų gautis žaizdos bei odos nubrozdinimai. L. M. galva sužalota keliais smūgiais. Iš pateiktų medicininių dokumentų įrašų spręsti apie smūgių skaičių bei eiliškumą negalima, nes jie aprašyti labai lakoniškai. Apžiūrint 2009 m. spalio 28 d. Šilutės ligoninėje išoriniai sužalojimai jau buvo išnykę – atžymėta, kad išorinių traumos požymių nestebima. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu, suspaudus galvos smegenis, sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, o poodinės veido kraujosruvos, imant atskirai, vertinamos nežymiu sveikatos sutrikdymu. Kraujas po kietuoju smegenų dangalu išsiliejo nuo galvos sumušimo, įtrūkus smegenų žievės venai. Spręsti, nuo kurio į galvą (veidą) suduoto smūgio išsiliejo kraujas, iš turimų medicininių duomenų negalima. Šią teismo medicinos specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas D. Vitkus buvo apklaustas teisiamajame posėdyje. Ekspertas iš esmės savo išvadą patvirtino ir paaiškino, kad pats nukentėjusiosios L. M. neapžiūrėjo, o specialisto išvadą surašė tik pagal jam pateiktus medicininius dokumentus, tačiau juose, ypač GMP kvietimo kortelėse, sužalojimai (kraujosruvos veide) aprašytos labai neinformatyviai. Teisme ekspertas dar kartą patvirtino, kad L. M. nustatyti veido sužalojimai nebūdingi griuvimui, ji buvo sužalota keliais smūgiais, ne mažiau kaip 2 trauminiais poveikiais. L. M. ligos istorijoje apie sužalojimus nosies srityje nukentėjusiąją atvežus į ligoninę nieko neparašyta. Paaiškino, kad neurochirurgų L. M. konstatuotas kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu, kaip poūmė hematoma, yra senesnė negu 2 parų, bet ne senesnė negu 14 parų. Hematoma veide išnyksta greičiau, po 9-10 dienų jau nebus nieko. Mėlynės išryškėja paros laikotarpyje, o per 10 dienų jau turėjo būti išnykusios.

Nutartyje teismas nurodė, kad aiškinantis, kada buvo padaryti sužalojimai L. M., labai reikšmingas yra teismo medicinos specialisto paaiškinimas, kad poodinės kraujosruvos veide susiformuoja paros laikotarpyje ir išnyksta per keletą parų, 9-10 dieną po trauminio poveikio poodinės kraujosruvos veide jau būna beveik išnykusios. Iš to seka, kad hematoma L. M. dešiniajame skruoste, kurią medikai 2009 m. spalio 19 d. apibūdino kaip šviežią, 2009 m. spalio 22 d. – kelių dienų senumo ir kuri 2009 m. spalio 28 d. jau nebebuvo stebima, tikrai galėjo būti padaryta 2009 m. spalio 18 d. ir 2009 m. spalio 28 d. jau buvo išnykusi. Tuo tarpu hematoma nosies srityje, 2009 m. spalio 22 d. medikų apibūdinta kaip sena, gyjanti, kuri dar buvo matoma ir 2009 m. spalio 28 d., galėjo būti padaryta ne anksčiau kaip 2009 m. spalio 19 d. Iš skundžiamos nutarties matosi, kad paminėtos aplinkybės faktiškai ir buvo pagrindinis motyvas, kuriuo teismas pagrindė savo išvadą, kad dalis sužalojimų L. M. galėjo būti padaryta ne 2009 m. spalio 18 d., o tikėtinai spalio 19 ar 20 dienomis. Nepavykus nustatyti, nuo kurio iš suduotų smūgių nukentėjusiajai išsiliejo kraujas į smegenis, teismas padarė išvadą, jog įrodyta, kad T. M. savo žmonai 2009 m. spalio 18 d. padarė tik nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl jo nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 135 str. 2 d. 3 p. į BK 140 str. 1 d. Kolegijos nuomone, ši teismo išvada yra labai abejotina ir prieštaraujanti kitoms bylos aplinkybėms. Iš prie bylos pridėtų GMP kvietimo kortelių įrašų matosi, kad visus tris kartus į nukentėjusiosios namus atvykusios medicinos felčerės L. M. apžiūrėjo tik labai paviršutiniškai, konstatuoti sužalojimai aprašyti labai neinformatyviai, liudytojomis apklausos L. M. apžiūrėjusios medikės pripažino, kad kortelių įrašuose galėjo būti klaidų, o liudytoja R. D. teisme netgi nesugebėjo paaiškinti, kodėl kortelėje konstatavo L. M. pilvo sumušimą, apie tai nurodoma ir pačioje skundžiamoje nutartyje. Abejonių kelia ir teismo išvada, kad GMP atvykus pas nukentėjusiąją 2009 m. spalio 28 d., jai tikrai buvo konstatuotas sužalojimas nosies srityje. Tos dienos GMP kvietimo kortelėje tikrai nurodoma apie hematomą nosies srityje, tačiau toks įrašas prieštarauja kitiems medicininiams duomenims. Tą pačią dieną L. M. nuvežus į ligoninę, ligos istorijoje jokie išoriniai traumų požymiai nebuvo aprašyti. Ligos istorijoje Nr. 6259 netgi aiškiai įrašyta, kad išorinių traumos požymių nestebima, tas pats nurodoma ir teismo medicinos specialisto išvadoje. Pažymėtina dar ir tai, kad teisme apklausto teismo medicinos eksperto D. Vitkaus paaiškinimai apie tai, kad kraujosruvos veide išnyksta per 9-10 dienų laikotarpį, yra tik bendro pobūdžio. Todėl daryti kategorišką išvadą, kad viena ar kita kraujosruva L. M. veide galėjo būti padaryta 2009 m. spalio 18 d., o kiti sužalojimai būtinai viena ar dviem dienomis vėliau, teismas, kolegijos nuomone, neturėjo pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tokia teismo išvada apie galimai spalio 19 ar 20 dienomis L. M. padarytus sužalojimus iš viso prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai. O joje, kaip jau buvo paminėta, aiškiai nurodyta, kad sužalojimai L. M. galėjo būti padaryti užduoties aprašomojoje dalyje nurodytu laiku, sumušus galvą bukais daiktais, tikriausiai suduodant kumščiais. Tai reiškia, kad pagal specialisto išvadą, kurios ją pateikęs ekspertas nepaneigė ir teisme, visi sužalojimai L. M. galėjo būti padaryti būtent 2009 m. spalio 18 d. ir jie buvo padaryti suduodant smūgius kumščiais. Ši specialisto išvada nebuvo paneigta ir ji patvirtina ir kaltinime nurodytą nusikalstamos veikos padarymo laiką, ir nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmą. Kad L. M. sunkiai sužaloti galėjo būtent jos vyras T. M. būtent 2009 m. spalio 18 d., faktiškai patvirtina ir jau aptarti nukentėjusiosios, liudytojų, o iš dalies ir paties kaltinamojo parodymai.

Įvertinusi išdėstytus ir jau aptartus bylos duomenis, kolegija konstatuoja, kad teismo išvados apie L. M. sužalojimų padarymo laiką (2009 m. spalio 19 ar 20 d). faktiškai grindžiamos tik prielaidomis ir neatitinka visumos kitų bylos aplinkybių, o tai nulėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą perkvalifikuojant kaltinamojo veiką. Šioje dalyje prokurorės apeliacinis skundas yra pagrįstas, o teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Prokurorės apeliacinį skundą kolegija tenkina tik iš dalies, nes perkvalifikuoti L. M. nusikalstamą veiką į BK 135 str. 2 d. 3 p., paskirti jam laisvės atėmimo bausmę ir patenkinti byloje pareikštus civilinius ieškinius, kaip yra prašoma skunde, apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neturi pagrindo, įstatymas net nenumato tokios galimybės.

Vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo yra tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Tai aiškiai nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. ir BPK 29 str. Prokurorės apeliaciniame skunde netgi neprašoma šioje byloje priimti nuosprendį, o prašoma priimti naują sprendimą vadovaujantis BPK 326 str. 5 d. 5 p. Šiuo atveju nurodytoje BPK normoje nurodytą sprendimo rūšį – sprendimą panaikinti nutartį ir priimti naują sprendimą apeliantė klaidingai painioja su galimybe panaikinus teismo nutartį priimti byloje naują, apkaltinamąjį nuosprendį. BPK 326 str. 4 d. yra nurodyta, kad priimti naują nuosprendį BPK 329 str. numatytais pagrindais apeliacinės instancijos teismas gali tik išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje dėl apskųsto nuosprendžio ir panaikinęs būtent pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Tuo tarpu BPK 326 str. 5 d. nurodyta, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųstos nutarties apeliacinės instancijos teismas priima nutartį. Tai reiškia, kad dėl apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties apeliacinės instancijos teismas, taip pat ir vadovaujantis BPK 326 str. 5 d. 5 p., gali priimti tik vienos rūšies procesinį sprendimą, t. y. tik nutartį. Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 326 str. 5 d. 2 p., tokią nutartį panaikina ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Šioje nutartyje jau buvo konstatuota, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis dėl joje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybių yra neteisėta ir nepagrįsta. Todėl vadovaujantis BPK 326 str. 5 d. 2 p., ši nutartis naikinama ir baudžiamoji byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kadangi bylą pirmosios instancijos teismas nagrinės iš naujo, kolegija šioje nutartyje klausimų dėl kaltinamojo T. M. kaltės, jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo, taip pat bausmės ir civilinių ieškinių išsprendimo klausimų nesprendžia. Bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teismas turėtų atkreipti dėmesį į šioje nutartyje aptartas bylos aplinkybes, atliekant įrodymų tyrimą, apklausų metu ir tiriant kitus įrodymus šioje byloje iš tikrųjų labai svarbu nustatyti tikrąjį nukentėjusiosios L. M. sužalojimų padarymo laiką. Siekiant pašalinti su tuo susijusias abejones, kolegijos nuomone, svarstytinas klausimas dėl teismo medicinos (galbūt komisijinės) ekspertizės paskyrimo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.