Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-12-05 · Administracinė byla Nr. A-556-2687-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-05
Bylos Nr.
A-556-2687-13
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01057-2013-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
P. B.
Atsakovas
Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556-2687/2013Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01057-2013-5Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. B. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas P. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Telšių apskr. VPK) darbo užmokesčio nepriemoką – 1 931,90 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1984 m. dirbo Vidaus reikalų sistemoje, prieš išeinant į pensiją, dirbo Telšių apskr. VPK. 2011 m. vasario 28 d. Telšių apskr. VPK viršininko įsakymu Nr. 86-TE-36 buvo atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2011 m. vasario 28 d. pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai). Atsakovas Telšių apskrities VPK, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 23 straipsnio 2 dalį, nes tai apsunkino teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymu, Vidaus tarnybos statutu buvo nustatytas reguliavimas, sudarantis prielaidas neišmokėti jam visų priklausančių priemokų už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo, už papildomų užduočių vykdymą. Teigė, kad skirtingai nuo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK), Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (redakcija galiojo iki 2009 m. sausio 1 d.) apribojo galimų priemokų ir priedų sumą iki 70 procentų pareiginės algos. Jam atsakovas 2005-2008 metais neišmokėjo 1 931,90 Lt priedų ir priemokų. Pareiškėjas savo prašymo reikalavimą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika administracinėse bylose bei Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis. Apie tai, kad susidariusi neišmokėto darbo užmokesčio dalis jam nebuvo išmokėta, jis sužinojo po to, kai su prašymu išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą kreipėsi į Telšių apskrities VPK ir 2013 m. birželio 20 d. gavo atsakymą Nr. 86-S-12474 apie priskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokestį.

Atsakovas Telšių apskr. VPK prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti trejų metų ieškininės senaties terminą, nes pareiškėjas tik 2013 m. birželio 28 d. su skundu kreipėsi į teismą, tačiau pateikė reikalavimus dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios anksčiau nei prieš trejus metus.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjo pareikštam reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 30 d. sprendimu (b. l. 41?45) pareiškėjo P. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatė, jog ginčas byloje kilo dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui P. B. už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d., kai atsakovas Telšių apskr. VPK neišmokėjo pareiškėjui visos priedų ir priemokų sumos. Pareiškėjas P. B. 2005–2008 metais dirbo Telšių apskr. VPK. Kaip matyti iš atsakovo Telšių apskrities VPK pateiktos pažymos, pareiškėjui neišmokėta priedų ir priemokų dalis viršijanti 70 procentų pareiginės algos sudarė 1 931,90 Lt. Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžio tarp proceso šalių nebuvo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimo į teismą dienos. Tiek atsakovas Telšių apskrities VPK, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė šioje administracinėje byloje pareiškėjo pateiktam reikalavimui taikyti ieškininės senaties terminą.

III.

Pareiškėjas P. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 50?54) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo prašymą tenkinti. Teismui pripažinus, kad yra praleistas senaties terminas, skunde nurodytas termino praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis ir atnaujinti skundo padavimo terminą bei priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Atsiliepimas

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 62-63) pažymi, kad apeliacinis skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad DK 298 straipsnis, kuriame nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas praleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrąjį trejų metų senaties terminą.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, per 2005-2008 m. pareiškėjui nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų dydžio pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo. Pareiškėjas į teismą prašymu kreipėsi 2013 m. liepos 1 d. (spaudas ant voko). Pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, paneigtina teisė reikalauti darbo užmokesčio dalies nepriemokos, susidariusios minėtu laikotarpiu, todėl atitinkamai pareiškėjo reikalavimas dėl nepriemokos dalies priteisimo turėjo būti atmestas. Akivaizdu, jog pareiškėjas praleido senaties terminą ir kitoks sprendimas nei skundžiamas negalėjo būti priimtas.

Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo ir nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos šiuo klausimu, nes analogiškas sprendimas (bendrine prasme) yra priimtas ir, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. administracinėje byloje Nr. A444-2686-13. Teisėjų kolegijos vertinimu, tikrinamoje administracinėje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti kitokią išvadą, ir kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su jo nurodoma diskriminacija, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tai – bendroji diskriminaciją draudžianti nuostata, kuri plėtojama ir įgyvendinama kituose teisės aktuose, vienas iš kurių, kaip pagrįstai nurodo pareiškėjas, yra Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas (toliau – ir Lygių galimybių įstatymas). Lygių galimybių įstatyme yra nustatytas visų diskriminacijos formų (tiesioginės, netiesioginės, priekabiavimo, nurodymo diskriminuoti) dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu draudimas (2 str. 1 d.).

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnį, yra pažymėjęs, kad lygybės įstatymui principas teisėje reiškia „lygų matą”, kai reikia tą pačią normą taikyti skirtingiems asmenims (žr. 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimą). Šis principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Lygybės principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimus).

Be to, pabrėžtina, jog lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą (žr. Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, jog asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip ne diskriminacija. Diskriminacija, anot Konstitucinio Teismo, paprastai yra suprantama kaip asmens ar asmens grupių padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą). Šių nuostatų pagrindu, turint omenyje faktines bylos aplinkybes, paneigtina apeliacija dėl diskriminacijos.

Remdamasi išdėstytais argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius