Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos,

teismo posėdyje išnagrinėjo L. M. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 18 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylų procesą pagal 2012 m. liepos 11 d. L. M. skundą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde yra pažymima, jog pareiškėjui nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, vietą ir kolegijos sudėtį. Be to, L. M. aiškina, jog vienas iš skundžiamą nutartį priėmusių teisėjų anksčiau yra aplaidžiai atlikęs savo pareigas, tačiau ir vėl daro analogiškus pažeidimus.

Pareiškėjui yra neaišku, kodėl asmens, kurį jis kaltina padarius nusikalstamas veikas, veiksmai, buvo įvardinti kaip atitinkantys viešąjį interesą. L. M. nurodo, jog prokuroras nutarime jį šmeiždamas bei įžeisdamas padarė ne tik nusikalstamas veikas, bet ir nesilaikė šiam pareigūnui keliamų etikos reikalavimų.

Skunde teigiama, kad nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 139 straipsnyje, padarymo faktą patvirtina nedarbingumo pažymos, laikraščių santraukų kopijos.

Į teismo posėdį skundą padavęs L. M. neatvyko, todėl jokių paaiškinimų skundo argumentams patikslinti ar papildyti nedavė, taip pat nepateikė jokių papildomų su skundu susijusių dokumentų.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog teisėjas (nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija), gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Sprendžiant privataus kaltinimo skundo priėmimo klausimą ir atisakant pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, teismo posėdis nėra rengiamas. Sistemiškai aiškinant BPK normas, konstatuotina, kad teismas pirmą posėdį (taikinamąjį) rengia tik tokiu atveju, jeigu nėra BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylų procesą (BPK 413 straipsnis). Taigi niekuo nepagrįstas L. M. skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo informuoti jį apie posėdžio datą ir vietą, taip pat apie teisėjų kolegijos sudėtį. Tokia informacija negalėjo būti pateikta pareiškėjui, kadangi joks teismo posėdis paprasčiausiai nebuvo rengiamas.

L. M. tvirtina, jog joks procesinis sprendimas dėl jo privataus kaltinimo skundo negalėjo būti priimtas Kauno apygardos teisme, kadangi šio teismo teisėjai yra šališki. Toks skundo teiginys irgi yra nepagrįstas.

BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, jog teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Minėtame straipsnyje nustatytų aplinkybių byloje nėra, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog kuris nors iš skundžiamą sprendimą priėmusių teisėjų kolegijos narių ar visa teisėjų kolegija, negalėjo priimti sprendimo dėl L. M. privataus kaltinimo skundo. Aplinkybė, jog skundžiamą nutartį priėmusios teisėjų kolegijos nariai, be to, kiti Kauno apygardos teismo teisėjai anksčiau kitose bylose yra priėmę pareiškėjo netenkinančius procesinius sprendimus, taip pat nėra pagrindas manyti, jog šie teisėjų kolegijos nariai negalėjo priimti procesinio sprendimo dėl L. M. privataus kaltinimo skundo. Pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Pagal galiojančią teismų praktiką teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti bešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Apeliacinės instancijos teismui pateiktoje medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti, jog 2012 m. liepos 18 d. nutartį priėmęs teismas būtų buvęs šališkas ir subjektyviuoju, ir objektyviuoju aspektais.

Pagal BPK 229 straipsnio 1 dalį, siekiant užtikrinti svarbius valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar teisingumo interesus, baudžiamoji byla gali būti perduota iš teismo, kuriam ji teisminga, kitam teismui. Nagrinėjamu atveju, Kauno apygardos teisme sprendžiant klausimą dėl privataus kaltinimo bylos proceso pradėjimo pagal L. M. skundą, nebuvo iškilus jokia grėsmė nei valstybės saugumui, nei viešajai tvarkai ar teisingumo interesams, todėl taikyti BPK 229 straipsnio nuostatų nebuvo jokio poreikio. Pažymėtina dar ir tai, kad pats L. M. skundą padavė būtent Kauno apygardos teismui, vėliau jokių prašymų perduoti šį skundą nagrinėti kitam teismui irgi nepateikė.

Pareiškėjas skunde mini atskirus procesinius sprendimus, kuriuos priėmė Kauno apygardos teismo teisėjai, aiškina, jog šie sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nurodo, kad dėl šių sprendimų yra kreipęsis į įvairias institucijas. Tokie L. M. skundo teiginiai yra nenagrinėtini, kadangi jie nėra susiję su skunde suformuluotu prašymu ir su pačiu skundo dalyku.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama skundą, šio proceso metu tikrina tik tai, ar žemesniojo teismo teisėjų kolegija, svarstydama paduoto L. M. skundo pradėti privataus kaltinimo bylų procesą priimtinumo klausimą, teisingai įvertino skunde išdėstytus faktus ir ar pagrįstai atsisakė tokį procesą pradėti, todėl skundo argumentai, susiję su galimu prokuroro profesinės etikos taisyklių pažeidimu, irgi yra nenagrinėtini.

Iš L. M. privataus kaltinimo skundo turinio matyti, jog pareiškėjas mano, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2011 m. sausio 25 d. nutarimo teiginiai, jog „...prokuroro veikoje jokių nusikalstamos veikos požymių nenustatyta“, bei „...L. M. piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis civilinio proceso metu, už ką jam teismas skyrė 1000 litų baudą. Šiuo metu L. M. taip pat rašo šmeižikiško pobūdžio prašymus, kurie yra niekuo nepagrįsti...“, šmeižia bei įžeidžia pareiškėją. Tokie L. M. kaltinimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Pagal BK 155 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neviešai įžeidė žmogų. Minėtos nusikalstamos veikos padaromos tik tiesiogine tyčia. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atlikdamas savo funkcijas, prokuroras yra nepriklausomas nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų ir klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų. Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas (toliau – prokuroras) priimdamas 2011 m. sausio 25 d. nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal L. M. prašymą, atliko įstatymu jam pavestas funkcijas. Nutarime išdėstytas išvadas prokuroras grindė turėtais ir jo įvertintais duomenimis, todėl jos nelaikytinos nei šmeižimu, nei įžeidimu. Aplinkybė, kad prokuroras priėmė pareiškėjo netenkinantį procesinį sprendimą, nėra pagrindas konstatuoti, jog buvo padaryta kokia nors nusikalstama veika.

Iš Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktos medžiagos matyti, jog prokuroro 2011 m. sausio 25 d. nutarimas Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. vasario 17 d. nutartimi buvo panaikintas, šią nutartį Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 22 d. nutartimi paliko galioti. Prokuroro nutarimas buvo panaikintas, kadangi ikiteisminio tyrimo teisėjas konstatavo, jog skųstas nutarimas buvo nepakankamai motyvuotas. Tokia ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, kuriai pritarė ir aukštesnės instancijos teismas, nėra pagrindas konstatuoti, jog prokuroras atlikdamas savo funkcijas padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 2 dalyje. Skirtingas, tačiau motyvuotas analogiškų duomenų vertinimas negali būti pagrindu kilti baudžiamajai atsakomybei, prokuroras negali būti persekiojamas už tai, kad atlikdamas savo funkcijas jis priėmė sprendimą, kurį vėliau BPK nustatyta tvarka panaikino ikiteisminio tyrimo teisėjas.

L. M. yra pateikęs Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį, kuria jis buvo nubaustas 1000 litų bauda už tai, kad piktnaudžiavo teismo nušalinimo teise. Taigi prokuroro nutarime buvo pagrįstai nurodyta, kad L. M. buvo baustas bauda už tai, jog piktnaudžiavo savo teisėmis. Pažymėtina, kad nutarties, kuria ši bauda būtų panaikinta, pareiškėjas nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei skundą nagrinėjančiam teismui. Bet kokiu atveju, prokuroro nutarime nurodytas nubaudimo faktas atitinka tikrovę.

Pritarus pirmosios instancijos teismo išvadai, kad yra akivaizdu, jog nebuvo padarytos veikos, turinčios nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 2 dalyje, požymių, išvestiniais tampa privataus kaltinimo skundo argumentai, susiję su nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio 1 dalyje, padarymu, kadangi pastarosios veikos padarymas yra siejamas su anksčiau minėtų nusikalstamų veikų padarymu. Konstatavus, jog pareiškėjas nebuvo apšmeižtas bei įžeistas, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog prokuroro nutarime padarytos išvados turėjo įtakos L. M. sveikatos būklei. Taigi klausimai susiję, su BK 139 straipsnio 1 dalies taikymu, detaliau nenagrinėjami.

Pažymėtina, jog pagal BK 139 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Pareiškėjo pateiktos nedarbingumo pažymėjimų kopijos, taip pat išrašas iš medicininių dokumentų, nepatvirtina aplinkybės, jog jis prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo dėl skunde minimo prokuroro veiksmų. L. M. teiginių nepatvirtina ir jo pateiktos laikraščių santraukų kopijos. Atkreiptinas dėmesys, kad pateiktos laikraščių straipsnių kopijos visiškai nėra susijusios su nagrinėjamais klausimais, be to, iš jų net nėra matyti, apie kokį laikotarpį juose yra kalbama.

Esant tokioms aplinkybėms L. M. skundas atmetamas ir paliekama galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartis.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

L. M. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartį.

Ši nutartis dėl skundo įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.