Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. (toliau – R. P.) apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 20 MGL dydžio, t. y. 760 eurų, bauda;

- pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, 21 MGL dydžio, t. y. 798 eurų, bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies, 1 punktu, R. P. paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, paskiriant jam subendrintą bausmę – 21 MGL dydžio, t. y. 798 eurų, baudą.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, R. P. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant jam galutinę 14 MGL dydžio, t. y. 532 eurų, baudą.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo R. B. įstatyminės atstovės D. B. civilinis ieškinys dėl 950 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš R. P. patenkintas iš dalies: R. B. iš R. P. priteista 300 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Iš R. P. priteista 200 eurų išlaidų D. B., nukentėjusiojo R. B. atstovo advokato padėjėjo K. Ž., teisinei pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. P. buvo pripažintas kaltu už tai, kad jis, 2016 m. rugpjūčio 8 d. apie 11.00 val. (duomenys neskelbtini), bendroje žaidimų aikštelėje, t. y. viešoje vietoje, mažamečių asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai – tyčia mažamečiui R. B., gim. (duomenys neskelbtini), vieną kartą sudavė ranka į veido sritį bei sugriebęs už rankos šį papurtė, tokiu būdu sukėlė mažamečiui R. B. fizinį skausmą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 3 dalyje. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – baudžiamąją bylą R. P. atžvilgiu nutraukti BK 40 straipsnio pagrindu ir perduoti jį pagal laidavimą M. P., kaip pasitikėjimo vertam asmeniui, nustatant 6 (šešių) mėnesių laidavimo terminą be užstato. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai R. P. neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pasak apelianto, iš skundžiamo nuosprendžio turinio sunku suprasti ar apylinkės teismas sprendė, jog R. P. savo kaltę pripažino visiškai, ar tik iš dalies. Nuteistasis teisiamojo posėdžio metu ne kartą akcentavo, kad savo kaltę pripažįsta visiškai, nurodė, kokius veiksmus atliko nepilnamečio atžvilgiu. Pažymima, kad praeityje R. P. nebuvo teistas, iš jo asmenybę charakterizuojančios medžiagos aišku, kad jis nėra linkęs pažeidinėti įstatymus, iš esmės charakterizuojamas teigiamai. Šių duomenų visuma patvirtina, jog analizuojamu atveju buvo visos būtinos sąlygos jo atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir nuteistojo gynėjas pritarė nuteistojo R. P. apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir šį prašymą pagrindžiantiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė D. Augustauskaitė, nesutikdama su apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti. Nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu nuteistojo skundu nėra ginčijama jo kaltė ir jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimas, bausmė, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Apeliaciniu skundu nesutinkama tik su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti nuteistajam BK 40 straipsnio nuostatų.BK 40 straipsnio 1 dalis numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, esant visoms šio straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir yra pagrindo manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Svarbu pažymėti, kad teismų praktikoje taip pat ne kartą konstatuota, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma, nes tik visų šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-319/2008, 2K-239/2008, 2K-51/2010). Ir vis tik, net ir esant visoms šioms aplinkybėms, teismas gali atsisakyti atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne pareigą priimti atitinkamą sprendimą. Taip pat teismas negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. būtinas nuodugnus, individualizuotas nusikalstamos veikos įvertinimas.Kaip numatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte, asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad praeityje R. P. teistas nebuvo (b. l. 88-89), tačiau skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu už dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 3 dalyje, padarymą. Šių duomenų kontekste pastebėtina, kad asmens, pirmą kartą padariusio nusikalstamą veiką, sąvoka Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme nepateikiama, tačiau detalus jos paaiškinimas randamas Lietuvos Aukščiausiojo teismo, formuojančio vienodą bendrosios kompetencijos Lietuvos Respublikos teismų praktiką, jurisprudencijoje, remiantis kuria, gramatinis ir sisteminis baudžiamojo įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog kelių pakartotinių nusikalstamų veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą. Asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. gegužės 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-85/2008. Teismų praktika. 2008, 29). Analogiški teisiniai argumentai, aiškinant, ką laikyti pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, nurodyti ir vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. vasario 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-976/2016). Aptartos teismų praktikos kontekste įvertinus tai, kad abi R. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo įvykdytos tuo pačiu metu, to paties asmens atžvilgiu ir tapačiais nuteistojo veiksmais, neabejotina, jog vertinamu atveju R. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį. Tokiu būdu jis atitinka asmens, nusikalstamą veiką padariusio pirmą kartą, sąvoką, BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme.Tuo tarpu spręsdama klausimą dėl R. P. atitikimo BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygai, visiško R. P. kaltės pripažinimo, padarius skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, teisėjų kolegija vis tik neįžvelgia. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu R. P. savo kaltę neigė iš esmės, nurodydamas, kad nukentėjusiojo R. B. jis nei purtė, nei ranka sudavė jam per veidą. Tačiau kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neabejotinai neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu. Tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis savo poziciją, lyginant su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kiek sušvelnino, pripažindamas tam tikras nagrinėjamo įvykio aplinkybes, tačiau jo parodymai, kiek jie susiję su jo prisipažinimu padarius jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, buvo prieštaringi. Nors perskaičius kaltinamąjį aktą R. P. ir nurodė, kad kaltę pripažįsta, tačiau kaip seka iš netrukus po to duotų parodymų, jis nurodė, kad mušti nukentėjusiojo vertinamo įvykio metu jis neketino, norėjo tik už ausies jam sugriebti (kas, teisėjų kolegijos vertinimu, vis tik rodo išankstinę nuteistojo tyčią „paauklėti“ vaiką ne kaip kitaip, bet fizinio smurto pagalba), gal ranka nuslydo ir sugriebė už rankos. Smūgį sudavė netyčia. To paties teisiamojo posėdžio metu, atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, savo poziciją jis vėl pakeitė, nurodydamas, kad smūgio vaikui jis vis tik nesudavė, apie jo veiksmus byloje apklausti nepilnamečiai liudytojai melavo. Iš dalies jis kaltas, tačiau vaikas kaltas daugiau (b. l. 142-143). Esant tokiems prieštaringiems nuteistojo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotiems parodymams, iš kurių akivaizdu, jog nuteistasis savo kaltę pripažino tik iš dalies, dėl įvykio kaltindamas patį nukentėjusįjį bei teigdamas, kad liudytojai meluoja, R. P. nepripažinus savo kaltės ikiteisminio tyrimo metu, pagrindo pripažinti, jog savo kaltę nuteistasis pripažino visiškai, nėra. Pažymėtina ir tai, kad netgi apeliacinės instancijos teisme, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo, R. P. nors ir teigė, savo kaltę pripažįstantis, tačiau vis tik nurodė, jog vaikai (liudytojai) primokinti ir jį apkalba, pažymėdamas ir tai, kad nors ir negerai padarė, tačiau tol, kol jis „neprikišo nagų“, niekas vaiko sutramdymui nieko ir nesiėmė ir tai leidžia pagrįstai abejoti nuoširdžiu ir visišku R. P. kaltės pripažinimu, padarius jam inkriminuotus neteisėtus veiksmus. Nors, kaip teisingai nurodoma R. P. apeliaciniame skunde, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra tam tikrų prieštaravimų, kiek jie susiję su R. P. kaltės pripažinimo vertinimu, tačiau tai, įvertinus aukščiau išdėstytus argumentus, nepaneigia apylinkės teismo išvados dėl negalimumo taikyti R. P. BK 40 straipsnio nuostatų. Nors pirmos instancijos teismas R. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tokiu būdu pagerindamas R. P. teisinę padėtį, sprendžiant skirtinos bausmės klausimą, tačiau šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimas, nepaneigia išvados dėl nuteistojo dalinio kaltės pripažinimo, vertinant galimybę atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pažymėtina, kad nesant prokuroro ar nukentėjusiojo apeliacinio skundo dėl nuteistajam nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, negalint bloginti nuteistojo padėties, aptarti skundžiamo nuosprendžio prieštaravimai, kiek jie susiję su paminėta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jos nustatymo pagrįstumu, neanalizuojami.Esant šių duomenų visumai, R. P. veiksmuose nenustačius vienos iš BK 40 straipsnio taikymui būtinų sąlygų – visiško jo kaltės pripažinimo, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nepaisant kitų BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų egzistavimo, nėra galimas. Tuo tarpu įvertinus tai, kad R. P. net ir atitinkant BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose įtvirtintas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas, teisėjų kolegijos sprendimas dėl atsisakymo atleisti R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nesikeistų, šių sąlygų aptarimas R. P. veiksmuose reikšmės neturi. Nors apeliaciniame skunde, analizuojami ir BK 140 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, kalbama apie nusikalstamos veikos mažareikšmiškumą, tačiau, kuo šie argumentai susiję su R. P. skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymu, iš pateikto apeliacinio skundo bei jame pareikšto prašymo (atleisti R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą) turinio, nėra aišku. Be to, apeliaciniu skundu R. P. iš esmės neneigia jam inkriminuotų nusikaltimų kvalifikavimo, neprašo baudžiamosios bylos nutraukti dėl mažareikšmiškumo, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su paminėtais apeliacinio skundo motyvais šioje nutartyje neaptariami. Šiame kontekste pažymėtina, kad R. P. inkriminuoti nusikaltimai buvo įvykdyti prieš mažametį, kaip kerštas už jo galimai neteisėtus veiksmus nuteistojo sūnaus atžvilgiu. Tokie R. P. veiksmai, įvertinus jo brandų amžių bei didelę gyvenimišką patirtį, neabejotinai jį charakterizuoja labiau neigiamai ir leidžia pagrįstai pritarti apylinkės teismo išvadai dėl BK 40 straipsnio nuostatų netaikymo jo atžvilgiu, aptartuose R. P. veiksmuose neįžvelgiant ir veikos mažareikšmiškumo požymių. Nors nuteistasis charakterizuojamas teigiamai, anksčiau neteistas, tačiau šios aplinkybės buvo tinkamai įvertinos paskiriant gan švelnią bausmę. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies, pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo, todėl nuosprendį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra - nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.