Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-14 · Administracinė byla Nr. I-1201-739/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-14
Bylos Nr.
I-1201-739/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01546-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1201-739/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01546-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 1.15; 1.15.2.3.2; 1.21.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 14 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G.skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, atskirai pateiktu prašymu prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (105-106 b. l.).

Pareiškėjas skunde (2-7 b. l.) prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 20 000,00 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Šiaulių TI buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2014-01-16 iki 2014-04-16, nuo 2014-06-09 iki 2014-09-05, 2014-11-03 iki 2015-03-15 kamerose Nr. 71, Nr. 31, Nr. 103, Nr. 100, Nr. 57, pažeidžiant jo kaip kalinamojo asmens teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Paaiškino, kad Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau kaip 5 kv. m. ploto, o kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų: kamerose buvo šalta, drėgna. Kamerose buvo stalas, dviejų aukštų lovos, sanitarinis mazgas, todėl dėl jų užimamo ploto nelikdavo vietos judėjimui. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, kas, pareiškėjo teigimu, labai kenkė regėjimui. Teigė, jog rūkantieji yra laikomi kartu su nerūkančiais, kas žemina asmens orumą. Taip pat nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nes asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais, emociniais sukrėtimais, emocine depresija, pažeminimu, galimybių sumenkinimu.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta ABTĮ nustatyta tvarka, teismo šaukimu. Šiaulių TI atsiliepimu prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant (70 b. l.).

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (63-70 b. l.) nurodė, kad su pareiškėjo skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m. (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Šiaulių TI atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Higienos normos HN 76:2010 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodė, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pažymėjo, kad mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso (pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam yra sudarytos sąlygos (esant poreikiui, išduodamas valymo inventorius). Esant reikalui Šiaulių TI administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą. Todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, Šiaulių TI mano, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teigė, kad pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Nenustačius Šiaulių TI veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Dėl sąlygų priėmimo – paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje Šiaulių TI nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Suimtojo arba nuteistojo krata atliekama laikantis nustatytų reikalavimų. Taip pat paaiškino, kad nuo 2010 m. į Šiaulių TI atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų arba nerūkančiųjų. Šiuo aspektu, jokių nusiskundimų dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais pareiškėjas nėra pateikęs atsakovui. Teigė, kad pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių, negalima nustatyti neteisėtų Šiaulių TI veiksmų ar neveikimo. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiaulių TI prašė teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, laikotarpiu nuo 2014-01-17 iki 2015-03-15( toliau - ginčo laikotarpis) neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 27 d., nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2014 m. vasario 13 d., nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2014 m. kovo 3 d., nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2014 m. kovo 24 d., nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki 2014 m. balandžio 10 d., nuo 2014 m. birželio 13 d. iki 2014 m. birželio 18 d., nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d., nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. kovo 12 d. su pertraukomis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose(14-20 b. l.).

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Šiame kontekste Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su aplinkybe dėl jo laikymo Šiaulių TI kamerose, pažeidžiant vienam asmeniui tekusio 5 kv. m. ploto normos reikalavimą.

Teismas kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo argumentus dėl vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m. kameros ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriuje kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), todėl nacionaliniai teismai remiasi šia ploto norma. Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m. (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 buvo pripažinta netekusia galios. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta jau minėtu Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pareiškėjas teigė, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkanti plotą, turi būti atsižvelgiama į patalpų užstatymą baldais ir kitais įrenginiais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad apskaičiuojant suimtajam tekusį plotą kamerose, neišskaičiuojami baldų ir kitų įrenginių plotai, tačiau, nustačius tekusio ploto trūkumus, į tai atsižvelgiama nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį (2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2015-09-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A2849-624/2015 ir kt.). Tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė, atsižvelgdamas į tai, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, kartu įskaičiuoti užstatytą gyvenamąjį plotą.

Iš atsakovo pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-14 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. G.“ (14-20 b. l.), kurioje fiksuojamas ginčui aktualiu laikotarpiu buvusių asmenų skaičius kamerose nuo 7 val. 30 min. iki 19 val. 30 min., duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas kamerose: kameroje Nr. 72 nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 21 d., kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,96 kv. m. iki 4,44 kv. m.; kameroje Nr. 75 nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2014 m. sausio 25 d., kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,93 kv. m. iki 4,4 kv. m.; kameroje Nr. 73 nuo 2014 m. sausio 25 d. iki 2014 m. sausio 27 d., kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,23 kv. m. iki 2,97 kv. m.;

kameroje Nr. 71 nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2014 m. vasario 13 d., nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2014 m. kovo 3 d., nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2014 m. kovo 24 d., nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki 2014 m. balandžio 10 d., kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 1,88 kv. m. iki 15, 09 kv. m.; kameroje Nr. 102 2014 m. birželio 13 d., pareiškėjui teko 5,54 kv. m. plotas; kameroje Nr. 41 nuo 2014 m. birželio 13 d. iki 2014 m. birželio 18 d., kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 4,62 kv. m. iki 5,78 kv. m.; kameroje Nr. 31 nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. liepos 24 d., kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,66 kv. m. iki 5,31 kv. m.; kameroje Nr. 103 nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d., kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,93 kv. m. iki 5,86 kv. m.; kameroje Nr. 100 nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. vasario 25 d., kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 4,03 kv. m. iki 20,14 kv. m.; kameroje Nr. 57 nuo 2014 m. vasario 25 d. iki 2015 m. kovo 12 d., kai pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 3,33 kv. m. iki 4,99 kv. m.

Taigi, iš viso ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas 251 paras, iš kurių 77,5 parų, pareiškėjui tekęs plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu 77,5 paras pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje normos.

Minėta, kad Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m. – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl pareiškėjo teiginys, jog į kameros plotą turi būti neįskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas, atmestinas kaip nepagrįstas. Tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.).

Taigi, įvertinus byloje pateiktą medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kietuoju inventoriumi, teismas sprendžia, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Konstatavus neteisėtus atsakovo veiksmus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, todėl pareiškėjui turi būti atlyginta neturtinė žala.

Dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Šiaulių TI kamerose

Pareiškėjas nurodė, kad kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, kadangi kamerose buvo šalta, drėgna, taip pat gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas.

Nagrinėjamu aspektu teismas pažymi, jog tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriaus bei Higienos normos HN 76:2010 VI skyriaus nuostatos.

Pažymėtina, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.11 punktas nustato, jog kamerose turi būti patalpos šildymo įranga. Tuo tarpu iš atsakovo pateiktos 2015-07-14 pažymos Nr. 62/08-742 matoma, kad Šiaulių TI visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja (21 b. l.).

Higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė šiltuoju periodu yra 35-65%, šaltuoju periodu 35-60%, tuo tarpu oro temperatūra atitinkamai šiltuoju periodu 18–28 °C, o šaltuoju periodu 18–22 °C. Iš byloje surinktų įrodymų, matoma, kad kameroje Nr. 57, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, 2013-01-14 buvo atliktas higienos normos atitikties patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad kameroje Nr. 57, santykinė oro drėgmė 58,6%, oro temperatūra 16,3 °C. Atsižvelgiant į tai, kad santykinės oro drėgmės patikrinimas buvo atliktas šaltuoju periodu, bei tai, kad nustatyta santykinės oro drėgmės norma atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, teismas sprendžia kad santykinė oro drėgmė kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau oro temperatūra kameroje Nr.57 buvo mažesnė nei numato Higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatytos temperatūrų normos. Nors pareiškėjas savo reikalavimo dėl drėgmės bei šalčio nedetalizavo, nenurodė, kuriose kamerose ir kada pareiškėjas buvo laikomas galimai pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, kuo pasireiškė tokios sąlygos, tačiau byloje esant duomenų, kad kameroje Nr. 57 šaltuoju periodu temperatūra ir anksčiau būdavo mažesnė, negu nustatyta teisės aktuose, o atsakovui nepateikus tai paneigiančių įrodymų, teismas sprendžia, kad 8 paras šaltuoju periodu pareiškėją laikant kameroje Nr. 57 dėl oro temperatūros neatitikimo teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir jam turi būti atlyginta neturtinė žala.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pažymėta, jog pagal minėtųjų taisyklių 14.3. punktą, kamerose taip pat turi būti dieninis ir naktinis apšvietimas. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tuo tarpu gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.

Šiaulių TI pateiktoje 2015-07-14 pažymoje apie laikymo sąlygas Nr. 62/08-742 (21-24 b. l.) nurodoma, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Minėtoje pažymoje atsakovas taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI kamerose yra skaidraus stiklo langai, kiekvienoje kameroje įrengta po du šviestuvus, kuriuose įstatytos 2-4 dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI kamerose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, tačiau šio reikalavimo pareiškėjas nedetalizavo, t. y. nenurodė, kuriose kamerose natūralus apšvietimas buvo netinkamas, taip pat dėl kokių priežasčių jis buvo netinkamas, pvz., ar dėl metalinių grotų, metalinio tinklo ar apsauginės plėvės, t. y. dėl priežasčių, kurios yra sietinos su langų įrengimu nustatytu Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte ar dėl kitų priežasčių. Pareiškėjas nepaaiškino, kokią žalą tokios laikymo sąlygos sukėlė pareiškėjui. Pareiškėjo abstraktaus teiginio dėl regėjimui daromos žalos bylos duomenys - išrašai iš pareiškėjo sveikatos istorijos nepatvirtino, pareiškėjas į gydytojus dėl regėjimo sutrikimų nesikreipė (38-62 b. l.). Teismas nenustatė, kad buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, reglamentuojantys kamerų apšvietimą.

Dėl atvykstančių/išvykstančių asmenų paskirstymo patalpų

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: šalta, purvina; asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti, daiktai dedami į nešvarias dėžes.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) (ginčo laikotarpiu galiojo 2012-03-13 įsakymu Nr. V-92 Instrukcijos redakcija) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Instrukcijos 144 punktas numatė, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Instrukcijos 145.1 punktas nustatė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai nustatė visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje, atliekant minėtame punkte nurodytus veiksmus. Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, be to, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Šiuos pareiškėjo teiginius paneigia Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224 nustatyti patikrinimo rezultatai, pagal kuriuos priėmimo paskirstymo patalpoje (švarinimo patalpoje) natūralaus apšvietimo nėra; patalpą valo ūkio būrio tvarkinys; patalpų ir plastmasinių indų, į kuriuos kratos metu dedami suimtųjų daiktai, valymui dezinfekcinių medžiagų tvarkinys nenaudoja; tačiau kilimėlių, kratos indų dezinfekavimą atlieka dezinfektorė; priėmimo-paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos; kabinos tvarkingos, švarios. (97 b. l.). Be to, 2014-10-03 Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. EP-406 pažymėta, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos yra naujai įrengtos (30 b. l.).

Pastebima, kad asmens krata nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala. Teismas, vertindamas byloje pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuotus Šiaulių TI kamerų patikrinimo rezultatus, remiantis kuriais teisinio reglamentavimo dėl patalpų, skirtų asmenų ir jų daiktų apžiūrai, įrengimo pažeidimų, nebuvo nustatyta, sprendžia, kad aptartos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat sieja su aplinkybe, jog ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) (ginčui aktuali 2012-06-21 įstatymo Nr. XI-2102 redakcija) 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 6 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, šią nuostatą detalizuoja 14 punktas, kuris numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad nuo 2010 metų Šiaulių TI, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskirstomi į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Teigė, jog Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek 2013-07-09 Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. EP-224, taip pat ir 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 nustatyta, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose rėžiminio korpuso apgyvendinimo kamerose, pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į laisvės atėmimo vietą (30, 97 b. l.).

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtina, jog pareiškėjas prašymu kreipėsi į Šiaulių TI direktorių prašydamas jį paskirti į kamerą, kurioje yra kalinami rūkantys asmenys (25 b. l.). Be to, iš byloje atsakovo pateikto asmens sveikatos istorijos išrašo matoma, kad vienu iš žalingų įpročių pareiškėjas nurodė rūkymą. Šiuo aspektu atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas jokių pretenzijų dėl Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo ginčo laikotarpiu neteikė. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas buvo supažindintas su suimtųjų teisėmis ir pareigomis, laikymo Šiaulių TI tvarka bei sąlygomis, tame tarpe ir suimtųjų (nuteistųjų) žodinių bei rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) ir skundų priėmimo ir nagrinėjimo tvarka (26-27 b. l.). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad pareiškėjas informavo atsakovą apie tai, kad jis yra rūkantis, be to, kaip nustatyta byloje, yra pateikęs prašymą jį paskirti į kamerą kartu su rūkančiais asmenimis, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą ir į teisės aktais nustatytą oro temperatūrą šaltuoju periodu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į byloje nustatytas kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, sukeliančius dvasines kančias, bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daroma išvada, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą.

Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad dėl teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo būtų padaryta žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Šiaulių TI administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Taip pat jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualią praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo (2015-02-11 nutartis byloje Nr. A-550-575/2015, 2015-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, 2015-06-12 nutartis byloje Nr. A-2045-520/2015 ir kt.),vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 470,00 eurų. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 470,00 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. G., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 470,00 eurų (keturis šimtus septyniasdešimt eurų nulis euro centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalia Pranckienė