Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios I. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nuosprendžio.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 7 d. nuosprendžiu G. B. nuteista pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pritaikius BK 75 straipsnį bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams.

Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 7 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo G. B. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisinta jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiosios, prašiusios jos kasacinį skundą patenkinti – apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti iš dalies – apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

G. B. pirmosios instancijos teismo buvo nuteista už tai, kad 2004 m. vasario 2 d., apie 18.00 val., Vilniaus rajone, Nemenčinės seniūnijoje, kelyje Nemenčinė–Eitminiškės–Paberžė (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį „Audi 100“ (duomenys neskelbtini), pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 173 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, atsiradus kliūčiai, laiku nesustabdė transporto priemonės bei neapvažiavo kliūties, partrenkė klūpantį važiuojamojoje kelio dalyje (besikeliantį nuo žemės) pėsčiąjį J. V., kuris pažeidė KET 53, 90 punktų reikalavimus, sukeldamas eismo saugumo grėsmę ir sudarydamas sunkiai pastebimą pavojingą kliūtį link jo artėjančio minėto automobilio vairuotojai, ir padarė nukentėjusiajam J. V. sunkų sveikatos sutrikdymą, lėmusį nukentėjusiojo mirtį.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, jog G. B. turėjo objektyvią galimybę pamatyti nukentėjusįjį didesniu atstumu, negu jos automobilio sustabdymo kelias eismo įvykio metu buvusiomis kelio sąlygomis. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra surinkta patikimų, objektyvių duomenų, leidžiančių kategoriškai atsakyti į klausimą, koks buvo matomumas eismo įvykio vietoje buvusiomis oro ir kelio sąlygomis. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas remiantis prielaidomis, spėlionėmis, o visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai. Pats pėsčiasis J. V., tamsiu paros metu gulėdamas važiuojamojoje kelio dalyje, sukėlė eismo saugumo grėsmę ir sudarė sunkiai pastebimą, pavojingą kliūtį link jo artėjančiai automobilio vairuotojai G. B. ir tai techniniu požiūriu buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad G. B. veikė pagal KET reikalavimus. Važiuodama apie 30 km/h greičiu užmiesčio keliu, kuriame leistinas greitis 90 km/h, nesant kitų automobilių, nors ir sudėtingomis oro ir kelio sąlygomis, ji KET 53 punkto reikalavimų nepažeidė. Ji ėmėsi visų būtinų atsargumo priemonių, pamačiusi kliūtį stabdė automobilį, taigi nepažeidė ir KET 173 punkto reikalavimų, todėl neveikė nusikalstamai ir BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo nepadarė.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji I. V. prašo panaikint Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 7 d. nuosprendį.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą dėl oro sąlygų, t. y. dėl rūko buvimo. Šią išvadą teismas grindė pačios kaltinamosios G. B., jos sūnaus J. B., vyro J. Č. bei šeimos draugo V. M. parodymais. Akivaizdu, kad šie žmonės buvo suinteresuoti bylos baigtimi ir davė G. B. naudingus parodymus. Kiti liudytojai – S. Š., Č. I., D. K., M. V. ir I. V. parodė, kad rūko nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neargumentuota, kodėl remiamasi vienų liudytojų parodymais, atmetant kitų parodymus. Skunde pažymima, kad teismas turėtų remtis objektyviais duomenimis, t. y. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2004 m. kovo 16 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad 2004 m. vasario 2 d. 18.00 val. buvo apsiniaukę, tačiau jokių kritulių ar kitų pavojingų atmosferos reiškinių nebuvo.

Nukentėjusiosios I. V. manymu, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad G. B. nepažeidė KET 53 ir 173 punktų reikalavimų. Nuosprendyje nurodyta, kad pėsčiasis J. V., tamsiu paros metu gulėdamas važiuojamojoje kelio dalyje, sukėlė eismo saugumo grėsmę ir sudarė sunkiai pastebimą, pavojingą kliūtį link jo artėjančio automobilio vairuotojai G. B., kuri, pamačiusi kliūtį, stabdė automobilį. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad byloje nėra surinkta patikimų, objektyvių duomenų, leidžiančių kategoriškai atsakyti į klausimą, koks buvo matomumas eismo įvykio vietoje buvusiomis oro ir kelio sąlygomis.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nepripažino matomumo eksperimento, atlikto 2005 m. vasario 4 d., duomenų įrodymais baudžiamojoje byloje. Matomumui nustatyti eksperimentas buvo atliktas laikantis visų reikalavimų, t. y. panašiu laiku, panašiomis oro sąlygomis. Rūko ir eksperimento atlikimo, ir eismo įvykio dieną nebuvo, todėl eksperimentas atliktas nepažeidžiant BPK reikalavimų. Jei, apeliacinės instancijos teismo nuomone, eksperimentas buvo atliktas neteisėtai, tai teismas, prieš skirdamas papildomą autotechninį tyrimą, turėjo pašalinti visus trūkumus, o prireikus atlikti ir papildomą matomumo eksperimentą, bet nesiėmė visų galimų procesinių veiksmų, siekdamas pašalinti esančius prieštaravimus.

Vykdydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymus, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas nustatyti, kokiu tiksliai greičiu prieš J. V. partrenkimą važiavo G. B. automobilis (atsižvelgiant į tai, kad G. B. nurodė, jog patraukė savo automobilį atgal 4,2 m atstumu) ir ar netoli įvykio vietos esantis kelio posūkis neturėjo įtakos matomumui, skyrė eismo įvykio ekspertizę. Iš autotechninės ekspertizės išvados Nr. 11-2929(07), atliktos 2008 m. balandžio 15 d., matyti, kad automobilio „Audi 100“, vairuojamo G .B., važiavimo greitis prieš eismo įvykį buvo 33,7 km/h. Esant tokiam greičiui, stabdymo kelias yra apie 30,9 m. G. B. turėjo techninę galimybę saugiai apvažiuoti pėsčiąjį, važiuodama 33,7 km/h greičiu, jeigu turėjo objektyvią galimybę pamatyti jį didesniu nei 28,3 m atstumu. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad atstumas buvo didesnis – 34,8 m.

Nukentėjusioji I. V. atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neanalizavo vairuotojos veiksmų prieš eismo įvykį – kodėl G. B. stabdė savo automobilį, o ne bandė saugiai apvažiuoti pėsčiąjį.

Be to, kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pažeidė BPK 1 ir 20 straipsnių reikalavimus.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo

Byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta iš naujo, kasacinės instancijos teismui panaikinus ankstesnį apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo nuteistosios G. B. apeliacinis skundas atmestas. Apeliacinės instancijos teismas įvykdė kasacinės instancijos teismo nurodymus nustatyti automobilio greitį, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad automobilis buvo patrauktas atgal, ir įvertinti kelio posūkio įtaką matomumo atstumui. Paskyrus autotechninę ekspertizę, ekspertė pateikė išvadą, kad, atsižvelgus į minėtą aplinkybę, automobilio minimalus važiavimo greitis prieš eismo įvykį buvo 33,7 km/h. Tokiu atveju vairuotoja G. B. būtų turėjusi techninę galimybę išvengti J. V. partrenkimo laiku stabdydama vairuojamą automobilį, jeigu turėjo objektyvią galimybę jį pamatyti didesniu nei 30,9 m atstumu. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad tas atstumas buvo didesnis – 34,8 m. Pasak ekspertės, matomumo rezultatai gauti įvertinant ir kelio reljefą bei aplinką, todėl, duodant išvadą ekspertui, nebuvo reikalo dar papildomai vertinti kelio trajektoriją.

Taigi apeliacinės instancijos teismo specialisto pagalba nustatytos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad nuteistoji G. B. turėjo techninę galimybę išvengti J. V. partrenkimo laiku stabdydama automobilį. Tačiau šios instancijos teismas atmetė tiek ikiteisminio tyrimo metu pateiktą specialisto išvadą, tiek pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose atliktų ekspertizių rezultatus, teigdamas, kad specialistas ir ekspertai vadovavosi neteisingais ir nekokybiškais duomenimis dėl įvykio metu buvusio matomumo.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį įrodymų įvertinimas turi būti grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas šių įstatymo nuostatų nesilaikė. Tai yra esminis BPK pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Priešingai negu nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, ekspertė nesivadovavo bylos duomenimis apie eismo įvykio metu buvusi matomumą. Ji tik pagal teismo pateiktus duomenis apskaičiavo automobilio važiavimo greitį prieš eismo įvykį ir tuo greičiu važiavusio automobilio sustabdymo kelią eismo įvykio metu buvusiomis kelio sąlygomis, nurodydama, kad vairuotoja būtų turėjusi techninę galimybę išvengti nukentėjusiojo partrenkimo laiku stabdydama vairuojamą automobilį, jeigu turėjo objektyvią galimybę jį pamatyti didesniu nei automobilio sustabdymo kelias atstumu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pažymėta, kad teismui nepavyko pašalinti prieštaravimų tarp kaltinamosios, liudytojo J. Č. ir kitų liudytojų parodymų dėl eismo įvykio metu buvusio rūko, todėl visos abejonės aiškintinos kaltinamosios naudai. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu pasisakė tik tiek, kad sutinka su apylinkės teismo išvada, jog buvo rūkas. Tačiau, be asmenų parodymų dėl oro sąlygų įvykio metu, yra ir bylos dokumentų, kurie liko neįvertinti. Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole oro sąlygos apžiūros metu apibūdintos tik kaip tamsus paros metas. Apžiūra daryta netrukus po įvykio. Artimiausio meteorologijos centro duomenimis, buvo apsiniaukę, tačiau jokių kritulių ar kitų pavojingų atmosferos reiškinių nebuvo. Protokole taip pat užfiksuota, kad matomumas iš vairuotojo vietos transporto priemonėje įjungus artimų šviesų žibintus – 21,70 m, tolimų šviesų žibintus – 43,70 m. Šie atstumai, reikalui esant pasitelkus specialistą, taip pat leidžia spręsti apie oro sąlygas – rūko buvimą ar nebuvimą. Apeliacinės instancijos teismas atmetė šiuos duomenis kaip gautus pažeidžiant BPK 197 straipsnio reikalavimus, nors faktiškai tai ne eksperimentas, o įvykio vietos apžiūra, kurią reglamentuoja BPK 205 straipsnio nuostatos. Taigi sieti matomumo iš vairuotojo vietos transporto priemonėje nustatymą eismo įvykio vietos apžiūros metu su eksperimento metu atkuriama įvykio situacija nėra procesinio pagrindo.

Byloje buvo atliktas ir matomumo eksperimentas, tačiau jo rezultatus apeliacinės instancijos teismas irgi atmetė, motyvuodamas tuo, kad eksperimentas atliktas kitomis oro sąlygomis, negu buvo įvykio metu. Jau minėta, kad šio teismo išvados dėl įvykio metu buvusių oro sąlygų padarytos neatsižvelgiant į svarbias bylos aplinkybes. Kartu negalima teigti, kad oro sąlygos eksperimento metu neatitiko oro sąlygų įvykio metu, juolab kad įtakos matomumui turi ne visos oro sąlygos.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, abejodamas dėl eksperimento rezultatų, turi imtis priemonių toms abejonėms pašalinti. Pagal BPK reikalavimus įvertinęs bylos aplinkybes ir nustatęs oro sąlygas, turėjusias įtakos matomumui įvykio metu, šis teismas, laikydamas, kad nustatytos oro sąlygos neatitinka atlikto eksperimento metu buvusių sąlygų, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 7 dalimi, turi teisę įpareigoti ikiteisminio tyrimo teisėją ar prokurorą atitinkamomis oro sąlygomis organizuoti ar atlikti dar vieną eksperimentą.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.