Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės, Donato Vansevičiaus, dalyvaujant pareiškėjo M. C. C. (M. C. C.) atstovui advokatui Modestui Sriubui, atsakovės Valstybinės kabos inspekcijos atstovui Dainiui Žemaičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. C. C. skundą atsakovei Valstybinei kalbos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju Inspekcija netinkamai aiškino teisės aktus, neteisėtai nusprendė pareiškėjo skundo toliau nenagrinėti, tokiu būdu pažeisdama tiek Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimų dėl nelietuviškų raidžių rašymo bei lietuvių kalbos vartojimo.

Atsakovės nuomone, pareiškėjas nėra subjektas, kurio teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Pažymėjo, kad LVAT yra ne kartą konstatavęs, kad suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Paaiškino, kad skundžiamu raštu Inspekcija suteikė bendro pobūdžio informaciją dėl viešai vartojamo simbolio „WC“, kurios pateikimas pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Pabrėžė, kad pareiškėjui nėra suteikta teisė ginti viešąjį interesą. Atkreipė dėmesį, jog LVAT jau yra išsakęs savo nuomonę analogiškose bylose.

Atsakovė taip pat pažymėjo, kad Valstybinės kalbos įstatymas nustato valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus. Raidės „WC“ – tai tarptautinis visose pasaulio šalyse pripažintas informacinis ženklas, turintis viso žodžio junginio reikšmę (viešasis tualetas). Toks informacinis ženklas yra numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintose Kelių eismo taisyklėse, kaip ir ženklai „@“, „P“ ir pan. Šiuose ženkluose nėra žodžių, todėl jie nepatenka į valstybinės kalbos apsaugos sferą ir jiems netaikomi viešiesiems užrašams skirti reikalavimai. Tai patvirtina ir 2014 m. vasario 24 d. gautas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos lingvistinis išaiškinimas, kuriame konstatuota, kad „WC“ – vienas iš daugelio įvairių sutartinių raidinių simbolių, vienintelis oficialiai kelio ženkluose tualeto reikšme vartojamas simbolis. Inspekcijos nuomone, pareiškėjas neturi materialinio teisinio intereso ir nėra įgaliotas ginti viešąjį interesą, be to, skundžiamo simbolio „WC“ naudojimas Lietuvos viešajame gyvenime neprieštarauja teisės aktams, reglamentuojantiems valstybinės kalbos vartojimą.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 28).

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Byla nutrauktina.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės kalbos inspekcijos 2015 m. sausio 12 d. rašto Nr. 10V-8 „Dėl valstybinės kalbos vartojimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 18 d. skundu kreipėsi į Inspekciją, nurodydamas, kad ant Vilniaus geležinkelio stoties pastato yra pareiškėjui nesuprantamas užrašas „WC“, kuriame vartojama lietuvių kalbos abėcėlei nepriklausanti raidė „w“, o tai, pareiškėjo įsitikinimu, prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymo 17 ir 23 str., Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimo „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“ Nr. N-5(136) 1 p. Minėtame skunde pareiškėjas prašė Inspekcijos ištirti, kokiu teisiniu pagrindu viešojoje erdvėje yra naudojamas užrašas „WC“, ar minėto užrašo naudojimas nepažeidžia Valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. N-5(136) bei Lietuvos Respublikos piliečių teisės žinoti viešoje erdvėje naudojamų užrašų turinio bei jais pateikiamos informacijos turinio (b. l. 19).

Į pareiškėjo skundą atsakovė atsakė skundžiamu 2015 m. sausio 12 d. raštu Nr. 10V-8, kuriame nurodė pareiškėjui, kad išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl informacinio ženklo „WC“ vartojimo, nustatė, kad nei Valstybinės kalbos įstatymas, nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys valstybinės kalbos vartojimą, nebuvo pažeisti. Be to, minėtame rašte paaiškinta, kad raidės „WC“ – tai tarptautinis visose šalyse pripažintas informacinis simbolis arba ženklas, turintis viso žodžio junginio reikšmę (viešasis tualetas). Toks informacinis ženklas yra numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintose Kelių eismo taisyklėse, kaip ir ženklas „@“ bei ženklas „P“ ir pan. Šiuose ženkluose nėra žodžių, todėl jie nepatenka į valstybinės kalbos apsaugos sferą ir jiems netaikomi viešiesiems užrašams skirti reikalavimai (b. l. 20).

Pažymėtina, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovės skundžiamame rašte pateiktu atsakymu ir mano, kad jo skundas buvo netinkamai išnagrinėtas. Kaip matyti iš skundo teismui reikalavimų, pareiškėjas iš esmės siekia, kad Inspekcija pakartotinai išnagrinėtų jo 2014 m. gruodžio 18 d. skunde nurodytas aplinkybes.

Teismas pažymi, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str., kurio 1 d. įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 str. 3 d. 1 p. ir 22 str. 1 d. yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (LVAT 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). LVAT ne kartą yra konstatavęs, jog ABTĮ 5 str. 1 d. bei 22 str. 1 d. nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7?121/2004).

Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) nustato tris kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas – prašymą, skundą ir pranešimą. Nors pareiškėjas Inspekcijai adresuotą 2014 m. gruodžio 18 d. kreipimąsi pavadino skundu, tačiau, atsižvelgiant į minėto kreipimosi turinį bei VAĮ 2 str. 14 d., minėtas dokumentas laikytinas prašymu, t. y. su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijusiu asmens kreipimusi į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašyme pateikta informacija apie galimus teisės aktų pažeidimus, tačiau nenurodoma, kokios pareiškėjo teisės ar teisėti interesai yra pažeisti. Skunde teismui pareiškėjas taip pat nenurodė, kaip užrašu „WC“ bei Inspekcijos pateiktu išaiškinimu pažeidžiami jo teisėti interesai ar teisės.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad atsakovė skundžiamu raštu atsisakė nagrinėti jo skundą (pranešimą). Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė skundžiamame rašte aiškiai nurodė, kad išnagrinėjo pareiškėjo skundą, o tai kad minėtame rašte yra nurodoma, kad pareiškėjo skundas toliau nenagrinėtinas, reiškia tai, kad, nenustačius pareiškėjo įtariamų teisės aktų pažeidimų, atsakovė apie ginčo užrašo „WC“ galimą nesupratimą detaliau nepasisako. Pažymėtina, kad skundžiamu Inspekcijos raštu pareiškėjui pateikta prašoma informacija – užrašo „WC“ naudojimo teisinis pagrindas ir paaiškinta, kad pareiškėjo nurodomi pažeidimai nenustatyti, taigi toks Inspekcijos atsakymas laikytinas informaciniu-aiškinamuoju raštu, nedarančiu jokios įtakos pareiškėjo teisėms ar pareigoms.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ar nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Pažymėtina, kad LVAT laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (2010 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-483/2010, 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-511/2010 ir kt. ). Konstatavus, jog skundžiamas aktas (raštas) negali būti ginčo dalyku administracinėje byloje, byla nutrauktina pagal ABTĮ 101 str. 1 d.

Kaip minėta, pareiškėjas 2014 m. gruodžio 18 d. skundu, pateiktu Inspekcijai išreiškė savo poziciją dėl viešai vartojamo užrašo „WC“ teisėtumo, tačiau jokio administracinio sprendimo, kuriuo būtų apginamos jo teisės ar teisėti interesai, atsakovės priimti neprašė. Inspekcija pareiškėjui atsakė 2015 m. sausio 12 d. raštu Nr. 10V-8, kuriame pateikiamas vertinimas pareiškėjui rūpimais klausimais, tačiau tokiu atsakymu pareiškėjui teisės ir pareigos nebuvo sukurtos, jo teisiniai interesai pažeisti nebuvo. Pažymėtina, kad toks aiškinimas pateiktas LVAT 2013 m. spalio 2 d. nutartyje iš esmės analogiškoje administracinėje byloje Nr. AS-438-781-2013.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kad skundžiamas Inspekcijos 2015 m. sausio 12 d. raštas Nr. 10V-8, nelaikytinas skundžiamu aktu ABTĮ 2 str. 15 d., 22 str. 1 d. prasme, o šio rašto panaikinimas, kaip ir pakartotinis pareiškėjo skundo išnagrinėjimas, nesukels jokių teisinių pasekmių, todėl byla nutrauktina ABTĮ 101 str. 1 p. pagrindu. Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 102 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p., 102 str. 2 d., 105–106 str., 149 str. 2 d.,

nutaria:

Nutraukti administracinę bylą Nr. I-6652-629/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00584-2015-8) pagal pareiškėjo M. C. C. (M. C. C.) skundą atsakovei Valstybinės kabos inspekcijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis per septynias dienas nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.