Panevėžio apygardos teismo nutartis

2020-09-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-137-366/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-09-02
Bylos Nr.
1A-137-366/2020
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Sigitas Bagdonavičius, Donatas Jatužis, Daina Vaidachavičienė
Nuteistasis
R. R., ir A
Advokatai
Rolandas Vaitekūnas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-137-366/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05628-2019-6Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 2 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Dainos Vaidachavičienės,

sekretoriaujant Donatai Petraško,dalyvaujant prokurorei L. L.,nuteistajam R. R.,gynėjui advokatui Rolandui Vaitekūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020-06-03 nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį 60 MGL, t.y. 3000 (trijų tūkstančių) dydžio bauda.

R. R. iš kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas jam nepadarius šios nusikalstamos veikos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. B., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis nebuvo apskųstas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. R. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su A. B. bei su nenustatytu asmeniu, 2019 m. vasario 10 d. apie 4.20 val. viešojoje vietoje, tai yra automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o A. B. su nenustatytu asmeniu be kita ko iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą;

2. R. R. buvo kaltinamas ir tuo, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje kartu su A. B. spardė kojomis ant žemės pargriautą nukentėjusįjį J. B., kiekvienas suduodami ne mažiau kaip po du smūgius J. B. į galvą, tuo padarydami jam lengvą galvos smegenų sukrėtimą, kairio skruostikaulio ir kairio viršutinio žandikaulio lūžius, poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, muštines žaizdas dešinės akies apatiniame voke viršutinėje ir apatinėje lūpose, viršutinės lūpos pasaito nuplyšimą, veido odos nubrozdinimą – iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė J. B. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo nuosprendžio dalį, kuria pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino šališkai, nes vadovavosi tik jo kaltę pagrindžiančiais įrodymais, neanalizuodamas ir nevertindamas nekaltumą patvirtinančių įrodymų.

4. Skunde apeliantas nurodo, kad niekam smūgių nesudavė, smurto nevartojo. Kaltės nepripažino ir teismui paaiškino, kad iš klubo išėjo gerokai išgėręs. Tuo pačiu metu iš klubo išėjo dar keliolika žmonių, išeinančiųjų tarpe buvo ir A. B.. Pats ėjo link mamos namų (duomenys neskelbtini), bet vėliau persigalvojo ir pasuko į savo namų pusę. Tuo pačiu taku ėjo būrys žmonių. Eidamas pamatė muštynes prieš kokius 3 metrus, tačiau ir toliau ėjo į konfliktuojančių asmenų pusę, nes nesitikėjo, kad bus užkabintas. Jam einant, iš pradžių konfliktuojantys asmenys judėjo prieš jį, po to jis konfliktą stebėjo iš jo vidaus kai įvyko kontaktas su šiais asmenimis, tačiau po kontakto jokių smūgių niekam nesudavė, nes suprato, kad tie pastūmimai įvyko muštynių įkarštyje ir nebuvo nukreipti tiesiogiai į jį. Matė, kad vieną kartą pastūmė G. V., todėl atsisukęs jo paklausė ar jis ruošiasi jį (R. R.) mušti. Šis atsakė, kad nesiruošia ir toliau nusisuko link kitų asmenų aiškintis santykių. Einant pro konflikto vietą, matė, kad jame dalyvavo 4 – 7 žmonės, kurių tarpe buvo ir moteris. Nesakė „griebkit garbanių“, nebuvo tikslo jį griebti. Praėjęs konfliktuojančius žmones, nuėjo savo keliu. A. B. teisme patvirtino, kad nepamena jį (R. R.) dalyvavus muštynėse.

5. Bylos duomenimis ant bato ir drabužių rasta kraujo, tačiau kraujas galėjo užtikšti einant pro įvykio vietą. Įvykio metu sužalojimų nepatyrė, nustatyti sužalojimai ant rankų nesusiję su įvykiu, jie padaryti darbo metu, nes nešioja sunkius karstus. Pakeliui namo daugiabučio kieme buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

6. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad G. V. teisme teigė nematęs, kad jis (R. R.) jam būtų trenkęs, tačiau tokią išvadą padarė iš to, kad matė jį (R. R.) 5 metrų atstumu atbėgantį ir šaukiantį „griebkit garbanių“. Todėl G. V. ir nurodė ikiteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu jį (R. R.) kaip smūgį sudavusį asmenį. G. V. teisme nurodė ir tai, kad jis nematė jo (R. R.) tarp J. B. ir K. B. spardžiusių asmenų, o atpažinimo iš nuotraukų procese užrašyti jo parodymai yra tik spėjimas. Skunde pažymima, kad G. V. ir V. B. iš karto po įvykio policijos pareigūnams nurodė, kad juos sumušė įvykio vietoje sulaikytas asmuo, t. y. A. B.. G. V. duodamas parodymus praėjus apie 9 val. po įvykio, tvirtino, kad matė kaip vienas iš tų vyrų, kurie buvo pastoję J. ir K., priėjo prie V. ir sudavė jai į veidą, po ko V. nugriuvo, todėl jis atsistojo prieš tą vyrą, kad šis daugiau nemuštų V., ir tada tas pats vyras sudavė jam į veidą, po ko jis irgi nugriuvo ant nugaros ir pajuto, kad jį spardo trys, keturi asmenys. Policijos pareigūnas D. K. 2019-10-02 parodė, kad įvykio vietoje buvo sulaikytas vyras. Prie policijos pareigūnų priėjusi V. B. pasakė, kad šis vyras trenkė jai į galvą ir mušė jos draugą bei gulintį ant žemės vyrą. Tai įvykio metu patvirtino ir G. V.. Apie tai, kad jis (R. R.) dalyvavo spardant G. V., byloje įrodymų nėra.

7. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad tiek jis (R. R.), tiek nukentėjusieji, įskaitant ir G. V., bei įvykyje dalyvavę liudytojai, buvo neblaivūs ir tai turėjo įtakos visų jų gebėjimui fiksuoti įvykio detales ir jas prisiminti. Tačiau teismas, vertindamas nukentėjusiųjų parodymus, girtumą vertino kaip aplinkybę, pateisinančią jų parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą ir pan., o jo (R. R.) parodymų atžvilgiu girtumą vertino priešingai, kaip pagrindą juos vertinti kritiškai

8. Aptartų aplinkybių visetu konstatuotina, kad jis (R. R.) nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, todėl nuosprendis skundžiamojoje dalyje naikintinas.

Šalies argumentai

9. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

10. Nuteistasis R. R. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, ir mano, kad jis už viešosios tvarkos pažeidimą nuteistas nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

11. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemą. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

12. Kolegija, susipažinusi su apeliaciniu skundu, skundžiamu nuosprendžiu bei baudžiamosios bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą, ir padarė pagrįstą išvadą dėl R. R. kaltės pagal BK 284 straipsnį.

13. Kaip jau minėta, R. R. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su A. B. bei su nenustatytu asmeniu, 2019 m. vasario 10 d. apie 4.20 val. viešojoje vietoje, tai yra automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. R. nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jis dalyvavo spardant G. V., nes nukentėjusysis G. V. nematė, kad jis (R. R.) jam būtų trenkęs, be to G. V. ir V. B. jo nenurodė kaip smurtavusio asmens į įvykio vietą atvykusiam policijos pareigūnui, nuteistasis A. B. teisme teigė, jog nepamena kad jis (R. R.) dalyvavo muštynėse, rastas kraujas ant bato ir drabužių galėjo užtikšti einant pro įvykio vietą, nustatyti rankų sužalojimai padaryti darbe ir nesusiję su įvykiu ir t. t.

14. Pritartina skundo argumentams, kad nei vienas iš jame išvardintų įrodymų, vertinant atskirai nuo kitų įrodymų, tiesiogiai neįrodo nuteistojo dalyvavimo nusikaltimo daryme, tačiau toks atsietas įrodymų vertinimas negali būti laikomas teisingu BPK 20 straipsnio bei formuojamos teismų praktikos, įpareigojančios teismą vertinti įrodymų visetą, kontekste. Byloje nėra liudytojų ar nukentėjusiųjų, kurie galėtų patvirtinti matę kaip konkrečiai R. R. sudavė smūgius G. V.. R. R. aktyvų dalyvavimą konflikte pirmosios instancijos teismas konstatavo įvertinęs byloje esančių ir vienas kitą papildančių tarpinių (netiesioginių) įrodymų visumą. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiosee bylose Nr. 2K-597/2005, 2K-589/2006, 2K-287/2013).

15. Šiuo atveju skundžiamame nuosprendyje R. R. aktyvus dalyvavimas konflikte ir smūgių sudavimas nukentėjusiajam G. V. yra įrodytas nukentėjusiųjų G. V. ir V. B., liudytojų L. ir G. B., nuteistojo A. B. parodymais, duomenimis, esančiais asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole (1 t., b. l. 153-157), specialisto išvadoje (1 t., b. l. 169-170). G. V. tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek teismui teigė, kad smūgio į dešinį smilkinį metu jis nematė užpuoliko, taip pat nematė kas spardė jį nugriuvusį ant žemės. Tačiau pagal tuo metu sąmonėje užfiksuotas aplinkybes, nukentėjusysis buvo įsitikinęs, kad jį užpuolė būtent R. R. ir pateikė teismui tai patvirtinančius argumentus. Iš pradžių G. V. teismui duoti parodymai buvo neišsamūs, tačiau teismui pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus, kuriuose jis R. R. nurodė kaip smūgius jam sudavusį asmenį ir jį atpažino pagal veido bruožus iš pateiktų atpažinti nuotraukų, jis tuos parodymus patvirtino kaip teisingus ir papildomai nurodė, kad jam tikrai trenkė R. R.. G. V. papasakojo, kad įvykio vietoje už 5 metrų buvęs R. R. šaukė „griebkit garbanių“ ir bėgo link jo. Jis nusisuko į dešinę pusę, kur gulėjo draugai ir norėjo jiems padėti, tuo metu gavo smūgį į galvą. Kai jis (G. V.) pasisuko į dešinę draugų pusėn, R. R. buvo jam iš kairės. Du asmenys, spardę jo draugus, buvo priekyje jo, o atbėgantį iš kairės matė tik R. R. ir smūgį nusisukus gavo iš nugaros. Todėl G. V. neabejoja, kad smūgį jam sudavė būtent R. R., kurį ir atpažino 2019-02-19 pagal nuotraukas, nes jam užsifiksavo veidas to žmogaus, kuris šaukė: „griebkit garbanių“. Teismas šiuos G. V. parodymus sulygino su liudytojos V. B. parodymais, kuri papasakojo kaip keli asmenys, kurių vienas buvo A. B., užpuolė J. B. ir K. B., G. V. siekė padėti jai, kurios atžvilgiu taip pat buvo smurtaujama, ir nuo smūgių nugriuvusiems J. B. ir K. B. – tai patvirtina G. V. žodžius, kad jam suduoto smūgio metu jis buvo pasisukęs į gulinčius draugus. Teismas taip pat atsižvelgė į nukentėjusiosios V. B., liudytojų L. ir G. B. įvardintą prieš nukentėjusiuosius smurtavusių asmenų skaičių, kad tai buvo daugiau negu 2 asmenys. Sulyginus visus parodymus, seka, kad tuo metu kai 2 asmenys spardė gulinčius J. B. ir K. B., trečias, t. y. R. R. smūgiavo G. V. galvos sritį. Teismas įvertino A. B. parodymus apie R. R. dalyvavimą muštynėse, o taip pat ir paties kaltinamojo R. R. parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą. Minėtų aplinkybių visuma davė pirmosios instancijos teismui pagrindą išvadai, kad R. R. kaltinime nurodytomis aplinkybės sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą nukentėjusiajam G. V., po ko šis parkrito. Įvertinęs įrodymais pagrįstą R. R. aktyvų puolimą G. V. atžvilgiu, suduodant smūgį į smilkinį, teismui neliko abejonių ir dėl to, kad kaltinamasis R. R. po minėtojo smūgio sudavimo ir nukentėjusiajam parkritus ant žemės, tęsė smurtinius veiksmus spardant G. V..

16. Tokiais R. R. veiksmais viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, buvo sutrikdyta ten buvusių asmenų rimtis, nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo G. V. sveikata, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip viešosios tvarkos sutrikdymas pagal BK 284 straipsnį.

17. Pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms dėl R. R. dalyvavimo nusikaltimo daryme, pritaria ir apeliacinės instancijos teismas, nes toks teismo vidinis įsitikinimas skundžiamame nuosprendyje yra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, pateikiant išsamius motyvus. Beje, tai kad teismas R. R. atžvilgiu buvo nešališkas rodo ir ta aplinkybė, kad jis skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ne pagal visą kaltinimą. Iš jam inkriminuotos sunkesnės nusikalstamos veikos - nesunkaus J. B. sveikatos sutrikdymo iš chuliganiškų paskatų, prokuroro kvalifikuotos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jis buvo išteisintas ir nuteistas tik dėl švelnesnės nusikalstamos veikos. Taigi, atmestinas skundo argumentas, kad teismas vertino tik nuteistąjį kaltinančius įrodymus ir neatsižvelgė į jį teisinančius įrodymus.

18. Skundo argumentai, kad ant bato ir drabužių rastas kraujas galėjo užtikšti einant pro įvykio vietą, o nustatyti sužalojimai ant rankų su įvykiu nesusiję ir padaryti darbo metu nešiojant sunkius karstus, teismo nustatytų aplinkybių nepaneigia, o vertinant kraujo dėmes ant R. R. drabužių ir gausius sužalojimus ne tik ant rankų (nustatyti odos nubrozdinimai kaktoje, dešiniame skruoste, nosyje, kraujosrūvos dešinės akies vokuose, muštinė žaizda dešinio antakio srityje) kitų byloje esančių įrodymų kontekste tik patvirtina teismo išvadas dėl nuteistojo dalyvavimo nusikaltimo daryme.

19. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėtos bylos aplinkybės nepalieka abejonių nuteistojo kalte, todėl nuteistojo skunde išdėstytais argumentais naikinti apkaltinamąjį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo R. R. apeliacinį skundą.

Teisėjai Sigitas BagdonavičiusDonatas JatužisDaina Vaidachavičienė