Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėjas Z.Pocius Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.2.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 5 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš M. P. valstybei priteista 167,06 Lt proceso išlaidų.

O.J.K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

M. P. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 3 d., nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R.Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, nuo 2004 m. liepos 17 d., 21 val., iki 2004 m. liepos 18 d., 10 val., slapta pagrobė (duomenys neskelbtini) 14 400 Lt vertės O.J.K. automobilį „Volkswagen Caravelle“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) bei jame buvusius automobilio registracijos dokumentus, t.y. M. P. šiais savo veiksmais įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ir liudytojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu gauti parodymai buvo gauti pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 182 str. ir 183 str. reikalavimus. Pažymi, kad teismo posėdyje apklausti pareigūnai V. Z. ir R. N. negalėjo paaiškinti, kodėl A. K. apklausos atlikimui buvo atvežtas į Klaipėdos VPK TVS bei kodėl apklausa vyko iki 23 val. Taip atkreipia dėmesį, kad nesulaukta paaiškinimo, kodėl A. K. apklausai buvo paimta tiesiai iš darbo ir atvežta į skyrių. Apeliantas ginčytinu laiko atliktą asmens parodymą atpažinti iš nuotraukų. Pabrėžia, jog A. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad pareigūnas R. N. jam parodė nuotraukas bei pasakė turįs informacijos, jog nusikaltimo padaryme dalyvavo apeliantas bei dar vienas asmuo, todėl liudytojas A. K. asmens atpažinimo iš nuotraukų metu ir nurodė atpažįstantis jį, t.y. apeliantą. Skunde taip pat atkreipia dėmesį į šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, t.y. A. K. , apibūdindamas automobilį atvariusius asmenis, nenurodė juos individualizuojančių požymių. Pabrėžia, kad A. K. atpažinimo metu nurodė apeliantą atpažįstantis iš veido bruožų, plaukų spalvos, šukuosenos, t.y. tokių požymių, kurių jis nebuvo nurodęs apklausos protokole. Teigia ikiteisminio tyrimo metu prašęs, jog būtų atlikta jo bei A. K. akistata, tačiau šis prašymas buvo atmestas. Nurodo, jog teismas nuosprendyje pažymėjo, kad A. K. buvo įtakojamas A. B. atpažinti kaip automobilį pavogusį asmenį, tačiau, apelianto teigimu, nėra jokių įrodymų, kad šiam liudytojui nebuvo daromas spaudimas dėl jo atpažinimo arba neatpažinimo. Be to, pabrėžia, jog teismo posėdyje A. K. patvirtino, jog apelianto nebuvo tarp asmenų, atvariusį automobilį „Volkswagen Caravelle“.

Nurodoma, kad ant vogto automobilio nerasta jo pirštų pėdsakų, kiti įrodymai taip pat nepatvirtina jį dalyvavus nusikaltimo padaryme. Teigia, kad teismas jo kaltę grindžia prielaidomis ir ankstesniais teistumais, itin akivaizdžiai tai atsispindi teismui parenkant bausmės rūšį bei nustatant jos dydį. Mano, jog teismo paskirta maksimali bausmė parodo, jog buvo pažeistos Lietuvos Respublikos BK 41 str. 1 d., 2 d. nuostatos, kadangi bausmė paskirta kaip recidyvistui. Be to, pažymi, kad teismas pažeidė ir Lietuvos Respublikos BK 66 str., kadangi į bausmės atlikimą įskaitė tik nuo 2004 m. rugsėjo 15 d. iki 2005 m. liepos 1 d. išbūtą laiką. Nurodo, jog teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme, todėl privalėjo į bausmės atlikimo laiką įskaičiuoti ir suėmime pagal tą nuosprendį išbūtą laiką.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras prašė nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti, o gynėja prašė šį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. P. skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir betarpiškai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tuo pačiu teisingai pritaikydamas baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Nuteistojo kaltė pilnai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais.

Skunde apeliantas iš esmės ginčija liudytojų A. B. ir A. K. parodymus, nurodydamas, jog šių liudytojų parodymai gauti neteisėtais būdais bei vertina juos kaip nepakankamus jo kaltei, įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino liudytojų A. B. ir A. K. parodymus bei pagrįstai jais rėmėsi, pagrįsdamas M.P. kaltę, bendrininkų grupe įvykdžius automobilio „Volkswagen Caravelle“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) vagystę. Liudytojas A. B. parodymų metu parodė buvęs skolingas K. R. , tad pastarojo prašymu jis, norėdamas grąžinti skolą, sutiko prisipažinti kaltu dėl automobilio „Volkswagen Caravelle“ vagystės. Taigi A. B. nurodė, kad jo pažįstamas K. R. jį suvedė su M. P. (šio susitikimo metu dalyvavo ir R. V. ), kuris detaliai papasakojo įvykdyto nusikaltimo, kurio metu buvo pagrobtas automobilis, aplinkybes, parodė su šiuo nusikaltimu susijusias vietas, t.y. kiemą, iš kurio pavogtas automobilis, taip pat garažą, kuriame vėliau buvo paslėpta mašina (t. 1, b.l.132-136, 156-157, 164; t. 4, b.l.). Teisme jis patvirtino tokius parodymus davęs niekieno neverčiamas (t. 4, b.l. 118). Liudytojas A. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog 2004 m. liepos 18 d. naktį jis sutiko žmonos brolio R. V. draugams savo garaže palikti tariamai sugedusį automobilį „Volkswagen Caravelle“, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo vogtas (t. 1, b.l. 94-97, 112-113). Asmens parodymo iš nuotraukų atpažinimo metu jis žmonos brolio draugus atpažino kaip M. P. (vairavo „Volkswagen Caravelle“) bei A. Bv. (vairavo automobilį „Volkswagen Golf“) (98-99, 100-101). Tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu A. K. ėmė iš dalies keisti savo parodymus, t.y. posėdžių salėje pamatęs M. P. ir A. Bv. jis ėmė sakyti negalįs patvirtinti, kad tai tie patys asmenys, kurie buvo pas jį atvažiavę 2004 m. liepos 18 d. naktį, nors šio fakto ir nepaneigė. Teisme A. K. ėmė teigti, kad jis, verčiamas pareigūnų, atpažino jų nurodytus asmenis, bijodamas grasinimų, kad gali būti suimtas (t. 4, b.l. 74-76). Tačiau apygardos teismas pagrįstai rėmėsi šio liudytojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. yra susijęs giminystės ryšiais su R. V. , t.y. yra jo svainis, o R. V. yra apelianto M. P. draugas. Akivaizdu, kad pirminiams A. K. parodymams buvo daromas poveikis, o geriausiai šią galimybę realizuoti galėjo jo svainis R. V. . A. K. negalėjo paaiškinti, kodėl pareigūnai vertė, kad jis atpažintų M. P. bei A. Bv. , taip pat nenurodė, kokiais veiksmais pasireiškė jo atžvilgiu vykdyta prievarta. Teismo posėdžio metu buvo apklausta aptariamą procesinį veiksmą atlikusi tyrėja D. B. bei asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu dalyvavęs skyriaus viršininkas R. N. . Tiek D. B. , tiek R. N. patvirtino, jog neprocesiniai veiksmai panaudoti nebuvo, o teismas netikėti šių asmenų parodymais neturi jokio pagrindo (t. 4, b.l. 99-102). Be to, iš liudytojų A. B. parodymų matyti, kad apeliantas, padedamas draugų, stengėsi išvengti atsakomybės už įvykdytą nusikaltimą, bandydamas teisėsaugos institucijas įtikinti, kad šią nusikalstamą veiką padarė A. B. . Nors pastarasis ir vartoja narkotines medžiagas, tačiau šiuo atveju nėra jokio pagrindo manyti, kad parodymus jis davė, nesuvokdamas savo veiksmų esmės. A. B. savo parodymų tikrumą patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu, jo parodymai proceso metu nekito, jie sutampa su liudytojų A. K. ir R.K. parodymais. Skunde apeliantas atkreipia dėmesį, jog A. B. į teismo posėdį atvedė pareigūnai, kurie jį apklausinėjant sėdėjo teismo posėdžių salėje. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojui A. B. neatvykus į teismo posėdį buvo priimta nutartis jį atvesdinti, tačiau nesuradus jo gyvenamojoje vietoje to padaryti nepavyko. Ir tik kuomet tame pačiame teisme buvo nagrinėjama kita A. B. baudžiamoji byla, jis buvo atvesdintas į teismo posėdį, vykusį šioje baudžiamojoje byloje. Ta aplinkybė, kad jį į posėdį atvesdinę pareigūnai sėdėjo salėje nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad tokiu būdu jam buvo daromas spaudimas. A. B. ir ikiteisminio tyrimo, ir teismo metu davė analogiškus parodymus, pabrėžė, jog niekada pareigūnų nebuvo įtakojamas dėl parodymų davimo. Apeliantas taip pat nurodo, jog A. K. atpažinimo metu jį atpažino pagal požymius, kurių jis nebuvo nurodęs apklausos metu, apibūdindamas automobilį atvariusius asmenis. Kolegija pažymi, kad apklausos metu atpažįstantis asmuo ne visada gali nurodyti visus individualius atpažintino objekto požymius arba tiksliai juos apibūdinti. Kai pamato objektą, jis prisimena ir nurodo tokius požymius, kurių nepaminėjo apklausoje. Tai psichologiškai paaiškinamas procesas, todėl tokiais atvejais atpažinimo pagrįstumu nereikėtų abejoti. Taigi teismas nuosprendyje išsamiai išdėstė argumentus, kodėl vienais parodymais remiasi, o kitus atmeta, apklausė policijos pareigūnus D. B. , R. N. ir V. Z. dėl aplinkybių, susijusių su liudytojų A. B. ir A. K. parodymais bei jų atpažintais asmenimis, taip pat dėl kitų bylos aplinkybių. Duomenų, patvirtinančių, kad buvo naudojami neteisėti parodymų gavimo būdai, nėra. Todėl apelianto argumentai, jog liudytojų A. B. bei A. K. parodymai buvo išgauti neteisėtais būdais, atmetami kaip nepagrįsti.

Negalima sutikti su apelianto argumentais, jog teismas, skirdamas maksimalią bausmę, pažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. 1 d. ir 2 d. nuostatas, kadangi bausmė paskirta kaip recidyvistui. Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam M. P. bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis ir skyrė sankcijoje numatytą maksimalų bausmės dydį. Ta aplinkybė, kad teismas vertino jo ankstesnius teistumus įeina į Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. numatytų nuostatų, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, sąrašą. Taigi bausmės skyrimo pagrindai nepažeisti, o apeliantui už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė laikytina tinkama ir ne per griežta.

Skunde apeliantas nesutinka su tuo, jog teismas į bausmės laiką įskaitė tik nuo 2004 m. rugsėjo 15 d. iki 2005 m. liepos 1 d. kardomajame kalinime išbūtą laiką ir nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė buvo subendrinta su Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme, todėl, apelianto manymu, teismas privalėjo į bausmės atlikimo laiką įskaičiuoti ir suėmime pagal tą nuosprendį išbūtą laiką. Šis apelianto prašymas negali būti patenkintas, kadangi Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu nagrinėjo M.P. ir kitų nuteistųjų skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. liepos 8 d. nuosprendžio, o toje byloje M.P. kardomoji priemonė – suėmimas paskirta nebuvo. Taigi apygardos teismas teisingai M. P. į skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmės laiką įskaitė suėmime nuo 2005 m. rugsėjo 15 d. iki 2005 m. liepos 1 d. išbūtą laiką ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 64 str. 1 d., 3 d., dalinio sudėjimo būdu subendrino su Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. balandžio 25 d. paskirta bei neatlikta bausme.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.