- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-17
- Bylos Nr.
- P-146-173-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Antanas Ablingis, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
- Pareiškėjas
- UAB „Kraujo donorystės centras“
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingis, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756 – 35/2010 pagal pareiškėjo UAB „Kraujo donorystės centras“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“, VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ Klaipėdos filialui, dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Kraujo donorystės centras“ kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. V-452 „Dėl įsakymų pripažinimo netekusiais galios“.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2008 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-347 „Dėl viešosios įstaigos Nacionalinis kraujo centras veiklos pertvarkymo“: 1) pavedė viešajai įstaigai „Vilniaus kraujo centras“ telkti donorus ir rinkti donorinį kraują Vilniaus miesto ir Vilniaus regiono bei Panevėžio miesto ir Panevėžio regiono teritorijoje bei visiškai patenkinti šios teritorijos asmens sveikatos priežiūros įstaigų poreikį pagamintais saugiais ir kokybiškais kraujo komponentais ir preparatais; 2) perdavė viešosios įstaigos „Nacionalinis kraujo centras“ Klaipėdos filialo vykdytas donorų telkimo ir kraujo komponentų ruošimo funkcijas UAB „Kraujo donorystės centras“, nutraukiant filialo veiklą; 3) įpareigojo UAB „Kraujo donorystės centras“ užtikrinti viešosios įstaigos „Nacionalinis kraujo centras“ Klaipėdos filialo darbuotojų darbo tęstinumą tomis pačiomis sąlygomis; 4) įpareigojo UAB „Kraujo donorystės centras“ užtikrinti nepertraukiamą Klaipėdos miesto ir Klaipėdos regiono teritorijoje esančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų aprūpinimą kraujo produktais. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2008 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-348 „Dėl viešosios įstaigos Nacionalinis kraujo centras pavadinimo, įstatų pakeitimo“: 1) pakeitė viešosios įstaigos „Nacionalinis kraujo centras“ pavadinimą į viešąją įstaigą „Vilniaus kraujo centras“; 2) patvirtino viešosios įstaigos „Vilniaus kraujo centras“ įstatus; 3) įpareigojo viešosios įstaigos „Nacionalinis kraujo centras“ direktorių per mėnesį nuo įsakymo įsigaliojimo dienos nustatyta tvarka įregistruoti pakeistus dokumentus Juridinių asmenų registre ir atlikti kitus teisinius veiksmus, susijusius su šiuo įsakymu; 4) pripažino netekusiu galios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 12 d. įsakymą Nr. V-739 „Dėl viešosios įstaigos Nacionalinis kraujo centras įstatų patvirtinimo“. Tačiau 2008 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. V-452 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras pripažino netekusiais galios aukščiau nurodytus 2008 m. balandžio 30 d. įsakymus Nr. V-347 ir Nr. V-348. Pareiškėjo nuomone, atsakovo 2008 m. gegužės 16 d. įsakymas Nr. V-452 yra neteisėtas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad vadovaujantis Konstitucijos 109 straipsnio 1 punkto ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis minėtus įsakymus Nr. V-347 ir Nr. V-348 galėjo panaikinti tik teismas. Pareiškėjo nuomone, priimant skundžiamą įsakymą taip pat buvo pažeistos Civilinio kodekso 2.80 straipsnio 1 dalies ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 4 punktų, 8 straipsnio 1 dalies nuostatos bei teisėtų lūkesčių principas. Pareiškėjas pažymėjo, kad vadovaujantis Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 3 dalis nuostatomis, sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 30 d. įsakymai Nr. V-347 ir Nr. V-348 įsigaliojo jų pasirašymo dieną – 2008 m. balandžio 30 d. Todėl pareiškėjas jau buvo pradėjęs juos vykdyti. Šią aplinkybę įrodo 2008 m. balandžio 30 d. darbdavių susitarimas dėl darbuotojų perkėlimo, naujai sudarytos darbo sutartys, pareiškėjo įsakymai dėl priedų už darbo mobilumą skyrimo darbuotojams, 2008 m. gegužės 8 d. telekomunikacinių paslaugų sutartis su TEO LT dėl abonentinių telefonų numerių, patalpų, esančių Šaulių g. 21, Klaipėdoje, nuomos sutartis. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad priėmus skundžiamą įsakymą buvo sutrikdytas Klaipėdos miesto ir Klaipėdos regiono teritorijoje esančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų aprūpinimas kraujo produktais. Tokiu būdu buvo sukeltas tiesioginis pavojus pacientams, jų gyvybei bei sveikatai.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovo nuomone, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 5 punktu ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos darbo reglamento 8 punktu, ministras turėjo teisę priimti ir pasirašyti skundžiamą įsakymą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, nors ir padavė teismui skundą dėl atsakovo 2008 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. V-452 panaikinimo, tačiau būtent šiuo įsakymu vadovavosi pasirašydamas 2008 m. birželio 6 d. susitarimą, kuriame nurodoma, kad priėmus 2008 m. gegužės 16 d. įsakymą, susitarimu šalių sukurtos teisės ir pareigos nebetenka teisinės reikšmės ir šalys viena kitos atžvilgiu jokių įsipareigojimų neturi. Tai, atsakovo nuomone, įrodo, kad pareiškėjas faktiškai pripažino skundžiamo įsakymo teisėtumą ir pripažino, kad šiuo įsakymu jo teisės nebuvo ir nėra pažeistos. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas skundžiamo įsakymo priėmimo dieną neturėjo ir iki šiol neturi licencijos kraujo donorystės paslaugų teikimui ir nustatyta tvarka išduoto leidimo - higienos paso, kurie, vadovaujantis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 45 straipsnio 3 punkto, Sveikatos sistemos įstatymo 16 straipsnio 2, 5 dalių ir sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. V-156 „Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo“ 2, 12.2, 12.3, 12.4, 50.3 punktų nuostatomis, yra būtini sveikatos priežiūros veiklai konkrečiu adresu. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-3447-142/2008 patenkino VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo ir sustabdė sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 30 d. įsakymų galiojimą. Todėl pareiškėjas dar iki 2008 m. gegužės 16 d. įsakymo priėmimo privalėjo žinoti, kad 2008 m. balandžio 30 d. įsakymų galiojimas buvo sustabdytas. Pareiškėjo teiginys, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, yra nepagrįstas. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos teiginys, jog priėmus 2008 m. gegužės 16 d. įsakymą buvo sutrikdytas Klaipėdos miesto ir Klaipėdos regiono teritorijoje esančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų aprūpinimas kraujo produktais, neatitinka tikrovės ir nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais.
Tretysis suinteresuotas asmuo VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad sveikatos apsaugos ministras, skundžiamu įsakymu pripažindamas netekusiais galios anksčiau savo priimtus įsakymus, vykdė jo kompetencijai priskirtas funkcijas ir savo kompetencijos neviršijo (Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 5 punktas). Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas nagrinėjamu atveju negalėjo turėti jokių teisėtų lūkesčių, nes pagal sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-156 patvirtintų Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių 50.3 punktą kraujo donorystės veiklos vykdymui reikalinga licencija, kurioje nurodoma tokios veiklos vykdymo vieta, o pareiškėjas tokios licencijos neturėjo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
Teismas sprendime nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, kad joks teisės aktas iš esmės nedraudė sveikatos apsaugos ministrui savo paties įsakymu pripažinti netekusiais galios 2008 m. balandžio 30 d. įsakymus Nr. V-347 ir Nr. V-348. Todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju sveikatos apsaugos ministras viršijo savo kompetenciją. Priimant skundžiamą įsakymą teisėtumo, teisingumo, protingumo ir teisėtų lūkesčių principai nebuvo pažeisti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, patvirtinančios, pareiškėjo nuomone, kad jis pradėjo įgyvendinti 2008 m. balandžio 30 d. įsakymus, negali būti vertinamos kaip pagrindas pareiškėjo skundui patenkinti. Nustačius, kad, rengiant sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr. V-347 nebuvo atsižvelgta į Civilinio kodekso 2.80 straipsnio 1 dalį, draudžiančią valstybės ar vietos savivaldos institucijoms įstatymuose nenumatytais administraciniais metodais reglamentuoti juridinių asmenų veiklą, atsakovui atsirado juridinis pagrindas pripažinti netekusiais galios 2008 m. balandžio 30 d. įsakymus Nr. V-347 ir Nr. V-348. Be to, kaip matyti iš 2008 m. birželio 6 d. susitarimo, UAB „Kraujo donorystės centras“ pripažino, kad sveikatos apsaugos ministrui priėmus 2008 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. V-452, 2008 m. balandžio 30 d. susitarimu šalių sukurtos teisės ir pareigos netenka teisinės reikšmės ir šalys viena kitos atžvilgiu jokių įsipareigojimų neturi. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2008 m. birželio 27 d. raštas (b. l. 110-112) patvirtina, kad UAB „Kraujo donorystės centras“ Klaipėdos padalinys veiklą vykdė neturėdamas leidimo – higienos paso. Šio fakto pareiškėjas nepaneigė, todėl nėra pagrindo teigti, kad sveikatos apsaugos ministras, priimdamas 2008 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. V-452, pažeidė UAB „Kraujo donorystės centras“ lūkesčius vykdyti bendrovės įstatuose numatytą veiklą. Viešasis interesas nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo pažeistas. Byloje nėra įrodymų, kad skundžiamas sveikatos apsaugos ministro įsakymas trikdo Klaipėdos miesto ir Klaipėdos regiono teritorijoje esančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų aprūpinimą kraujo produktais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kraujo donorystės veikla Klaipėdos regione yra vykdoma. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas, manydamas, jog atitinkami atsakovo veiksmai jam sukėlė turtinę ir/ar neturtinę žalą, turi teisę kreiptis į teismą dėl minėtos žalos atlyginimo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „Kraujo donorystės centras“ prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. V-452 „Dėl įsakymų pripažinimo netekusiais galios“.
Pareiškėjas nurodė, kad Sveikatos apsaugos ministerija, o tuo pačiu ir sveikatos apsaugos ministras, yra viešojo administravimo subjektas, įgyvendinantis valstybės patikėtas funkcijas įstatymų ir kitų norminių teisės aktų pagrindu. Viešojo administravimo subjekto kompetenciją, veiklos sritį, funkcijas nustato teisės aktai, kurių viešojo administravimo subjektas privalo griežtai laikytis. Vykdant viešojo administravimo funkcijas dominuoja imperatyvus teisinio santykio reguliavimo metodas, todėl galioja principas, jog tai, kas nenustatyta įstatymo, yra draudžiama. Pareiškėjas sutiko, kad sveikatos apsaugos ministras turi teisę savo kompetencijos ribose leisti teisės aktus, juos keisti arba pripažinti netekusiais galios. Tačiau šios viešojo administravimo subjekto teisės nėra absoliučios ir gali būti realizuojamos tik neperžengiant savo kompetencijos ribų. Konstitucija, Vyriausybės įstatymas, Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatai, Sveikatos apsaugos ministerijos darbo reglamentas ir kiti teisės aktai nustato ir reglamentuoja tiek pačios ministerijos, tiek ministro funkcijas ir kompetencijos ribas bei šių įgyvendinimo tvarką. Nei viename iš išvardintų ar kituose teisės aktuose nėra nustatyta, jog ministras gali pripažinti netekusiu galios įsakymą tuo pagrindu, kad šis įsakymas yra neteisėtas, t. y. priimtas pažeidžiant imperatyvias teisės normas. Tačiau teisės aktų teisėtumo klausimą nagrinėja tik teismas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju sveikatos apsaugos ministras 2008 m. balandžio 30 d. įsakymus Nr. V-347 ir Nr. V-348 panaikino atsižvelgdamas į tai, kad šie įsakymai priimti pažeidžiant Civilinio kodekso 2.80 straipsnio nuostatas, t. y. konstatavęs, kad minėti įsakymai yra neteisėti. Tuo pačiu nagrinėjamu atveju buvo pažeisti ir teisėtumo bei teisingumo principai. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, priimdamas skundžiamą įsakymą, pažeidė ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Šis principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti iš tikrųjų įgyvendintos. Pagal teisėtų lūkesčių principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų. Teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių. Vadovaujantis Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 3 dalis nuostatomis, sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 30 d. įsakymai Nr. V-347 ir Nr. V-348 įsigaliojo jų pasirašymo dieną – 2008 m. balandžio 30 d. Todėl pareiškėjas jau buvo pradėjęs juos vykdyti. Šią aplinkybę įrodo 2008 m. balandžio 30 d. darbdavių susitarimas dėl darbuotojų perkėlimo, naujai sudarytos darbo sutartys, pareiškėjo įsakymai dėl priedų už darbo mobilumą skyrimo darbuotojams, 2008 m. gegužės 8 d. telekomunikacinių paslaugų sutartis su TEO LT dėl abonentinių telefonų numerių, patalpų, esančių Šaulių g. 21, Klaipėdoje, nuomos sutartis. Pareiškėjas nurodo, kad jis (o tuo pačiu ir jo filialas) turi galiojančią licenciją, suteikiančią jam teisę teikti asmens sveikatos priežiūros (kraujo donorystės) paslaugas (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, Licencijavimo taisyklių 7 punktas). Vadovaujantis Ūkinės komercinės veiklos rūšių, kurioms būtinas leidimas - higienos pasas, sąrašu ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. V-791 patvirtintomis Leidimų - higienos pasų išdavimo taisyklėmis, higienos pasas kraujo donorystės įstaigos mobilaus punkto veiklos vietai nėra būtinas. Tačiau teismas visiškai netyrė aplinkybių, susijusių su leidimo - higienos paso išdavimu ir jo privalomumu. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis, turėdamas visus būtinus leidimus veiklai vykdyti, teisėtai ir pagrįstai tikėjosi, jog pagal galiojančius ir teisėtus įsakymus įgytos teisės bus išlaikytos protingą laiką ir galės būti iš tikrųjų įgyvendintos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Kraujo donorystės centras“ apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija prašė palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Savo prašymą atsakovas grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymėjo, kad sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 30 d. įsakymų Nr. V-347 ir Nr. V-348 klausimas šiuo metu yra sprendžiamas kitoje administracinėje byloje Nr. I-3447-142/2008 pagal pareiškėjo VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ skundą atsakovui Sveikatos apsaugos ministerijai. Sveikatos apsaugos ministerija, veikdama įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos kompetencijos ribose, ir išreikšdama institucijos valią, skundžiamu įsakymu pripažino netekusiais galios sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 30 d. įsakymus Nr. V-347 ir Nr. V-348, tačiau nesprendė šių įsakymų teisėtumo klausimo. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo teiginys, kad UAB „Kraujo donorystės centras“ Klaipėdos filialui nėra reikalinga licencija teikti kraujo donorystės paslaugas ir patalpų leidimas - higienos pasas, prieštarauja Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1 daliai, 45 straipsnio 3 punktui, Sveikatos sistemos įstatymo 16 straipsnio 2 ir 5 dalims bei sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. V-156 „Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo“ 2, 12.2, 12.3, 50.3 punktams. Be to, minėtą pareiškėjo teiginį paneigia Valstybinės medicininio audito inspekcijos 2008 m. spalio 22 d. sprendimas, kuriuo konstatuoti pareiškėjo vykdomos veiklos pažeidimai.
Atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Kraujo donorystės centras“ apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ prašė palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą tretysis suinteresuotas asmuo grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo UAB ,,Kraujo donorystės centras“ apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: pareiškėjo UAB ,,Kraujo donorystės centras“ skundą tenkino ir panaikino Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. gegužės 16 d. įsakymą Nr. V-452 ,,Dėl įsakymų pripažinimo netekusiais galios“.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad konkrečių teisės nuostatų, kurios reguliuotų procedūrą ir pagrindus, kada institucija, vykdanti viešąjį administravimą, gali teisėtai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį sprendimą, kuris suteikia teises tam tikriems subjektams, tačiau buvo priimtas pažeidžiant taikytinas teisės normas arba joms prieštarauja pagal savo turinį (neteisėtas administracinis aktas), nėra. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog institucija pati negali panaikinti savo administracinio sprendimo (žr. pvz., 2005 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-161/2005).
Įstatymų leidėjas tiesioginio draudimo institucijai pačiai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį aktą, suteikiantį asmeniui tam tikras teises, nenumato. Tačiau pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas - ,,viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto (sveikatos apsaugos ministro) atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2008 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. V‑452 „Dėl įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ netekusiais galios Įsakymus Nr. V-347 ir Nr. V-348 pripažino vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsniu ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. V-232 ,,Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos darbo reglamento patvirtinimo“ 8 punktu, tuo pagrindu, kad rengiant 2008 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr. V-347 nebuvo atsižvelgta į Civilinio kodekso 2.80 straipsnio 1 dalį (b. l. 11). Teismas pažymėjo, jog nei Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio, nei juolab poįstatyminio akto – paties sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtinto Reglamento 8 punkto nuostatos nesuteikia teisės sveikatos apsaugos ministrui panaikinti (pripažinti netekusiais galios) administracinio pobūdžio aktų, kuriais subjektams buvo suteiktos tam tikros teisės, tokio administracinio akto teisėtumo klausimą sprendžia teismas.
Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla dėl Įsakymų Nr. V-347 ir Nr. V-348 teisėtumo ir pagrįstumo (administracinė byla Nr. I-316-142/2009, b. l. 124-126), kurioje VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ prašo panaikinti minėtus Sveikatos apsaugos ministro įsakymus. Teismas vertino, jog toje byloje ir turi būti sprendžiamas klausimas ar Sveikatos apsaugos ministrui priimant įsakymus Nr. V-347 ir Nr. V-348 nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, tam tikrų asmenų (šiuo atveju VšĮ ,,Nacionalinis kraujo centras“ bei VšĮ ,,Nacionalinis kraujo centras“ Klaipėdos filialas) teisės ir teisėti interesai.
Išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)143 str.), todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
V.
Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756 – 35/2010 vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.
Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Lietuvos vyriausias administracinis teismas nepagrįstai šioje byloje taikė teisės taikymo taisyklę, jog viešojo administravimo subjektas negali pats panaikinti individualaus administracinio akto.
2. Nagrinėjamu atveju sprendžiant individualaus administracinio akto panaikinimo klausimą turi būti taikoma taisyklė: individualius aktus gali pripažinti netekusiais galios pats priėmęs subjektas, išskyrus atvejus, kai teisės aktai konkrečiai numato kitokią to akto panaikinimo tvarką (pvz. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje) arba teisės aktai konkrečiai ir aiškiai išvardina tik subjekto įgaliojimus suteikti asmenims konkrečias teises ar nustatant teisinį statusą, nenurodant teisės tai panaikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Procesą atnaujinti atsisakytina.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutartimi, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią.Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs.
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.
Pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalies nuostatas, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A756 – 35/2010, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimta 2010 m. vasario 1 d. Prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas 2010 m. gegužės 3 d. (pirmą darbo dieną po savaitgalio), t. y. nepraleidus trijų mėnesių termino.
Atsakovas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Iš minėtos teisės normos turinio darytina išvada, kad procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, gali būti atnaujintas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu tik tuo atveju, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, patvirtinantys, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant ir dėl to galėjo būti priimtas neteisėtas procesinis sprendimas.
Prašyme dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu atsakovas kelia klausimą dėl galimai neteisingos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog viešojo administravimo subjektas negali pats panaikinti individualaus administracinio akto. Pažymėtina, kad atsakovas prašyme nenurodo kokią konkrečiai (kokiame teisės akte numatytą) atsakovo įgaliojimus priimti individualius teisės aktus reglamentuojančią teisės normą neteisingai taikė apeliacinės instancijos teismas. Priešingai, atsakovas iš esmės sutinka su teismo išvada, jog konkrečių teisės aktų nuostatų, kurios reguliuotų procedūrą ir pagrindus, kada institucija, vykdanti viešąjį administravimą, gali teisėtai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį sprendimą, kuris suteikia teises tam tikriems subjektams, tačiau buvo priimtas pažeidžiant taikytinas teisės normas arba joms prieštarauja pagal savo turinį (neteisėtas administracinis aktas), nėra. Tačiau atsakovas mano, jog nagrinėjamu atveju (t. y. tuomet, kai teisės aktai konkrečiai nenumato kitokios individualaus akto panaikinimo tvarkos) reiktų vadovautis principu „leidžiama tai, kas neuždrausta“. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliacinės instancijos teismas savo sprendime šioje byloje yra pažymėjęs, jog viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – ,,viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Teisėjų kolegija vertina, jog toks atsakovo pateiktas, priešingas teismo padarytoms išvadoms ginčo situacijos interpretavimas nėra pagrįstas materialinės teisės normomis, todėl negali būti pagrindu konstatuoti netinkamą jų taikymą. Nesant akivaizdžių įrodymų dėl materialinės teisės normų pažeidimo prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti patenkintas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog procesas administracinėje byloje Nr. A756 – 35/2010 negali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A756 – 35/2010 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756 – 35/2010 pagal pareiškėjo UAB „Kraujo donorystės centras“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“, VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ Klaipėdos filialui, dėl įsakymo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.