Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-02-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-186-719/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-06
Bylos Nr.
1S-186-719/2014
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Artūras Ridikas
Pareiškėjas
R. P. R.
Kategorijos

Teisėja Gražina Kazilionienė Baudžiamoji byla Nr. 1S-186-719/2014

Procesinio sprendimo kategorija: 2.12.4. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2014 m. vasario 6 d.

PanevėžysPanevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas,sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei,dalyvaujant pareiškėjui R. P. R.,

teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo R. P. R. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nutarties ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. gruodžio 4 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal R. P. R. pareiškimą. Šį nutarimą pareiškėjas apskundė prokurorui, kuris 2014 m. sausio 2 d. nutarimu skundą tenkinti atsisakė. Pastarąjį nutarimą R. P. R. apskundė Panevėžio miesto apylinkės teismui, kuris skundžiama nutartimi šį nutarimą paliko galioti.

Šalies argumentai

Skundu R. P. R. prašo skundžiamą nutartį panaikinti. Jis cituoja prokuroro 2014 m. sausio 2 d. nutarimą, savo skundą apylinkės teismui, skundžiamą nutartį ir mano, kad ši nutartis neteisėta. Nurodo, kad apylinkės teismas visiškai neanalizavo nei ikiteisminio tyrimo medžiagos, nei jo skundo motyvų ir apie tai visiškai nieko nepasisakė skundžiamoje nutartyje, todėl nebuvo galima kategoriškai spręsti, ar prokuroro nutarimas pagrįstas. Be to, skundžiama nutartis surašyta nesilaikant jai keliamų reikalavimų, nes nutartyje nėra aprašomosios dalies. Taip pat pareiškėjas teigia, kad apylinkės teismas nepasiūlė, kokią poveikio priemonę taikyti asmeniui, nuo kurio veiksmų jis nukentėjo. Kartu R. P. R. nurodo, kad jis nei prokurorui, nei apylinkės teisme nekėlė civilinio pobūdžio ginčo ir neprašė įpareigoti kaltininko sumokėti jam nuompinigių įsiskolinimą – jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas pranešdamas apie tai, kad jis sudarė žodinę nuomos sutartį su asmeniu, kuris nuslėpęs savo tapatybę užvaldė jo nuosavybę, naudodamasis ja neatlygintinai daro jam žalą ir prašydamas nutraukti šią neteisėtą minėto asmens veiką. R. P. R. mano, kad teisėsaugos darbuotojai netinkamai suprato jo aiškinamą situaciją, todėl tokia padėtis yra taisytina.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašo jo skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 168 str. 1 d. įtvirtinta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. BPK 3 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Čia aukštesnysis teismas pažymi, kad įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, nuspręsti dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl jo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais yra prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno kompetencija. Jie privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, kurie gali būti skundžiami įstatymo nustatyta tvarka. Proceso dalyvių pozicija aptartais klausimais nesaisto prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno, jeigu jo įsitikinimas, vadovaujantis medžiagoje esančia duomenų visuma, yra kitoks.

Be to, baudžiamoji teisė savo funkcijas įgyvendina imperatyviuoju metodu – nustato bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones už nustatytų draudimų pažeidimą. Baudžiamųjų įstatymų draudimų ir sankcijų turi būti imamasi tik tada, kai tai neišvengiama, kai neįmanoma kitomis teisinėmis priemonėmis apginti pažeidžiamų teisinių gėrių. Ši teisė taikytina pažeidus viešąjį interesą, kuomet veika yra pavojinga ir negali būti palikta nukentėjusiajam kaip jo privatus reikalas reikalauti kompensacijos. Tuo tarpu civilinei teisei būdingas dispozityvusis reguliavimo metodas, kuomet teisės normomis nustatomos teisinių santykių dalyvių privalomo ir leistino elgesio ribos, suteikiant galimybę jiems patiems nustatyti sau teises ir pareigas bei atsakomybę už jų pažeidimą. Sutartis ją sudariusiems asmenims turi tokią pat galią kaip ir įstatymas. Imperatyviosios normos civilinėje teisėje nustatomos ir taikomos tik išimtiniais atvejais, kai siekis apginti vieno teisinio santykio teises ir interesus nuo kitos šalies neteisėtų veiksmų sutampa su viešųjų interesų apsauga. Civilinė atsakomybė taikytina pažeidus privatų interesą.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, R. P. R. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą iš esmės pranešdamas apie tai, kad jis su asmeniu, kurio anketinių duomenų tiksliai nežino, sudarė žodinę garažo nuomos sutartį. Tačiau nuomininkas šios sutarties nevykdo – nemoka jam nuompinigių ir neatlygintinai naudodamasis jo nuosavybe daro jam žalą. R. P. R. mano, kad nuomininko veikoje yra nusikalstamos veikos požymių, todėl prašė nutraukti šią veiką.

Tačiau tiek R. P. R. pareiškime, tiek ir byloje esantys kiti duomenys patvirtina, kad tarp R. P. R. ir jo garažo nuomininko yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai ir ginčas dėl tarp jų sudarytos garažo nuomos sutarties vykdymo, atlygio už garažo nuomą nemokėjimo, nuomos sutarties nutraukimo vienai iš šalių nevykdant savo įsipareigojimų ir garažo grąžinimo (jo atlaisvinimo) kilo būtent iš šių santykių. Čia būtina pažymėti, kad civiliniai teisiniai santykiai į baudžiamuosius teisinius santykius gali peraugti esant tam tikroms papildomoms sąlygoms, kurios susiję su objektyviu sudarytų sutarčių vykdymo suvaržymu, kai viena šalis sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tačiau konkrečiai šiuo atveju tokių sąlygų, kurios būtų neteisėtos ir trukdytų kuriai nors iš nuomos sutarties šalių tinkamai vykdyti sudarytą sutartį, nėra nustatyta.

Įvertinus visus ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenis matyti, kad R. P. R. pareiškime nurodytos aplinkybės apie galimą nusikalstamą veiką nepasitvirtino. Pareiškėjo garažo nuomininkui nemokant jųdviejų sutarto nuomos mokesčio ir neatlaisvinant garažo, nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o minėtas galimas garažo nuomos sutarties ir R. P. R. privataus intereso pažeidimas gali būti pašalintas civilinio proceso nustatyta tvarka. Todėl Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2013 m. gruodžio 4 d. nutarimu pagrįstai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal R. P. R. pareiškimą, o prokuroro 2014 m. sausio 2 d. nutarimu ir skundžiama nutartimi minėtas nutarimas teisingai buvo paliktas galioti. Šiuo metu atlikti kokius nors procesinius veiksmus nėra jokios prasmės.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes aukštesnysis teismas, sutikdamas su žemesniojo teismo motyvais ir argumentais bei pritardamas jiems konstatuoja, kad nagrinėdamas R. P. R. skundą žemesnysis teismas, priešingai, nei mano pareiškėjas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos duomenis, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priėmė teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose atitinkantį procesinį sprendimą. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės žemesniojo teismo išvadų nepaneigia, todėl žemesniojo teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, jis priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų. Keisti ar naikinti tokį procesinį sprendimą nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Pareiškėjo R. P. R. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartį.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjas Artūras Ridikas