Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-394/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-06-26
Bylos Nr.: 1A-394/2012
Teisminio proceso Nr.: 1-56-1-00635-2010-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Regina Gaudutienė, Kęstutis Jucys (pran.), Svajūnas Knizleris
Nuteistasis: T. V., V. B., L. B.
Advokatai: Anna Grinevič

Kategorijos

1.2.3.2.6Nužudymas kankinant ar kitaip žiauriai (BK 129 str. 2 d. 6 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-394/2012Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00635-2010-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.6.; 1.2.4.5.;1.2.6.1. (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Svajūno Knizlerio,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,gynėjams advokatams Annai Grinevič, Aldevinui Švedui, Mansurui Muksinovui,nuteistiesiems T. V., V. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. B., T. V. ir L. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. B. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 138 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą – laisvės atėmimu keturiolikai metų;pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (dėl D. M. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) – laisvės atėmimu vieneriems metams;pagal BK 146 straipsnio 2 dalį (dėl neteisėto laisvės atėmimo G. A.) – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi bausmes subendrinus dalinio sudėjimo bei apėmimo būdu, L. B. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų. Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

T. V. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 138 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas:

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punkto 6 dalimi, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo bei apėmimo būdu T. V. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų. Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

V. B. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 138 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas:

Žemesnės instancijos teismas

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi bausmes subendrinus dalinio sudėjimo bei apėmimo būdu, V. B. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai metų. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

L. B., T. V., V. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje (dėl D. M. neteisėto laisvės atėmimo) išteisinti, nepadarius veikos turinčios nusikaltimo požymių.

Priteista iš L. B., T. V., V. B. solidaria 150 000 (vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių) Lt nukentėjusiajai I. A., 150 000 (vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių) Lt R. A., 150 000 (vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių) Lt R. A. neturtinei žalai atlyginti, nustatant atstovei pagal įstatymą I. A. uzufrukto teisę į nepilnametėms dukroms priteistas lėšas.

Priteista iš L. B., T. V., V. B. solidariai 150 000 (vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių) Lt nukentėjusiajai A. A., 150 000 (vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių) Lt nukentėjusiajam G. A. neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš L. B., T. V., V. B. solidariai valstybei 410 (keturi šimtai dešimt) Lt už nukentėjusiesiems G. A. ir A. A. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Priteista iš L. B., T. V., V. B. solidariai 5 482,30 (penki tūkstančiai keturi šimtai aštuoniasdešimt du litai 30 ct) Lt nukentėjusiajai I. A., VSDFV Marijampolės skyriui 5 610,92 (penki tūkstančiai šeši šimtai dešimt litai 92 ct) Lt ir Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 29 684,58 (dvidešimt devyni tūkstančiai šeši šimtai aštuoniasdešimt keturi Lt 58 ct) Lt turtinei žalai atlyginti.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas nuteistojo L. B. turtui – mobiliojo ryšio telefonui XXX, IMEI Nr. XXXX iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktas nepakeistas, o nuosprendžiui įsiteisėjus nukreiptas civilinių ieškinių padengimui.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas nuteistojo T. V. turtui – mobiliojo ryšio telefonui XXXX, IMEI Nr. XXXX, automobiliui „F ”, valst. Nr. XXX, VIN XXXX, 18,52 Lt iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktas nepakeistas, o nuosprendžiui įsiteisėjus nukreiptas civilinių ieškinių padengimui.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimą nuteistojo V. B. turtui – mobiliojo ryšio telefonui XXX, IMEI Nr. XXXX, 287,12 Lt, esantiems AB banke „XXX” sąskaitoje Nr. LTXXXX iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktas nepakeistas, o nuosprendžiui įsiteisėjus nukreiptas civilinių ieškinių padengimui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B., T. V. ir V. B. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2010 m. lapkričio 23 d. laikotarpiu nuo 17 val. iki 19 val., paplūdimio prieigose prie (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, (duomenys neskelbtini) mieste, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami kartu, dėl asmeninių paskatų kilusio tarpusavio konflikto metu, tyčia sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip šešis smūgius G. A. į galvos sritį ir ne mažiau kaip tris smūgius į kitas kūno vietas. Po to nukentėjusįjį G. A. visi kartu prievarta įkėlė ir uždarė į automobilio „F”, valst. Nr. XXX bagažinę. L. B. tęsdamas nusikalstamą veiką ir vairuodamas minėtą automobilį, G. A. nuvežė į (duomenys neskelbtini) mišką, esantį (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, netoli kelio (duomenys neskelbtini), kur jis ir V. B. bei T. V. toliau veikdami kartu ištraukė nukentėjusįjį iš automobilio bagažinės, tyčiodamiesi nuo nukentėjusiojo nurengė viršutinius rūbus, dėl ko žema aplinkos temperatūra jam sukėlė hipotermiją bei bendrais veiksmais nukentėjusiajam tyčia sudavė daugybinius smūgius – ne mažiau kaip septynis smūgius rankomis ir kojomis į galvos sritį ir ne mažiau kaip dvylika smūgių į kitas kūno vietas. L. B., T. V. ir V. B. tokiu būdu bendrais veiksmais G. A. padarė kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio, kraujosruvas minkštuosiuose audiniuose abipus momeninėse ir smilkininėse srityse, pakaušio ir dešinio smilkinio riboje, abiejų akių vokų ir skruostų srityse, dešiniame žande, nosies, lūpų ir smakro srityse, poodines kraujosruvas dešinėje smilkininėje srityje, ausų kaušeliuose, nosies šaknies srityje, akių vokuose, lūpų srityje ir smakre, dvi muštines žaizdas kairiame antakyje ir kairiame skruoste, odos nubrozdinimus kaktoje ir momeninėse srityse abipus, ausų kaušeliuose bei dešiniame skruoste ir žande, odos nubrozdinimus abiejų rankų alkūnių ir dilbių viršutinių trečdalių išorinių paviršių srityse, dešiniojo peties sąnario srities išoriniame paviršiuje, kaklo šonuose, dešinės rankos dilbio apatinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, dešinės plaštakos nugarėlėje, dešinio klubo sąnario srities išoriniame paviršiuje, juosmens srityje palei kairės pusės apatinius šonkaulius ir palei stuburą bei kryžmens srityje, poodines kraujosruvas kairės rankos dilbio apatinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, kairės plaštakos nugarėlėje, kairio kelio sąnario srityje ties girnele ir kairės pėdos nugarėlės išorinėje dalyje, kraujosruvas kaklo minkštuosiuose audiniuose, nukentėjusįjį išrengtą tyčia paliko įvykio vietoje, dėl ko nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio, galvos smegenų suspaudimo, pabrinkimo bei strigimo nukentėjusysis 2010 m. lapkričio 26 d. 22 val. 30 min. mirė. L. B., T. V. ir V. B. tokiu būdu nurengdami ir taip tyčiodamiesi, sukeldami hipotermiją, ilgai mušdami ir taip padarydami daugybę sužalojimų, palikdami įvykio vietoje sukėlė G. A. dideles kančias bei skausmą.

Taip pat, L. B., T. V. ir V. B. 2010 m. lapkričio 23 d. laikotarpiu nuo 17 val. iki 19 val., paplūdimio prieigose prie (duomenys neskelbtini) ežero, (duomenys neskelbtini) mieste esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami kartu dėl asmeninių paskatų kilusio konflikto metu, tyčia rankomis sudavė ne mažiau kaip po du smūgius D. M. į galvos ir kūno sitį. Po to tęsdami nusikalstamą veiką, L. B. vairuojamu automobiliu D. M. nusivežė į (duomenys neskelbtini) mišką, esantį (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, netoli kelio (duomenys neskelbtini), kur veikdami kartu nukentėjusįjį ištraukė iš automobilio salono ir dėl asmeninių paskatų jam tyčia sudavė ne mažiau kaip po du smūgius rankomis į galvos ir kūno sritį, taip padarė muštinę žaizdą kaktoje, odos nubrozdinimus veide, kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke ir dešinės akies obuolyje, odos nubrozdinimą nugaros srityje, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, kas sukėlė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio jo sveikata sutriko ilgiau, kaip dešimt dienų.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę bei sumažinti nukentėjusiesiems priteistus civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nuteistasis skunde nurodo, kad teismo procesas buvo šališkas, nebuvo atsižvelgta į liudytojų parodymus, ekspertų išvadas, lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apeliantas skunde akcentuoja į tai, kad pirmosios instancijos teismas patikėjo tik tais jo parodymais, kuriuos davė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, ir kurie neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Nuteistasis pažymi, kad konflikto iniciatoriumi buvo nukentėjusysis G. A., kuris įžeidė jo garbę ir orumą teigdamas, kad jis (apeliantas) garbę ne užsitarnavo, o užsidirbo neleistinais ir nepadoriais būdais. Teigia, kad jis labai susijaudino, todėl sudavė G. A. ranka į veidą ir vieną kartą spyrė į šoną. Nuo šių smūgių G. A. nukrito, tačiau buvo sąmoningas. Jis nežino, kodėl į konfliktą įsivėlė L. B. ir T. V. bei nematė, kiek jie sudavė smūgių G. A. Po to kraujuotas priėjo L. B. ir pasakė, kad su T. V. nusprendė G. A. dar pamokyti ir nuvežti į mišką. Pažymi, kad tuo metu jis dar buvo piktas dėl įžeidimo, todėl padėjo T. V. ir L. B. įkelti G. A. į bagažinę. G. A. bandė jam smogti, todėl jis (apeliantas) spyrė nukentėjusiajam į koją. Apeliantas pripažįsta, kad nesuprato savo veiksmų prasmės, tačiau taip padėjo įgyvendinti T. V. sumanymą, t. y. padėjo nutraukti džinsus nuo nukentėjusiojo, o jam priešinantis vėl spyrė į koją. Nuteistasis teigia, kad nuo jo suduotų smūgių G. A. gyvybei ar sveikatai pavojus negrėsė. Kodėl T. V. ir L. B. toliau mušė G. A. nežino. Skunde teigia, kad jis (apeliantas) nukentėjusiojo daugiau nemušė. Be to, šias aplinkybes patvirtino liudytoja J. P., kuri parodė, kad gulintį G. A. spardė prie nukentėjusiojo pasilenkęs L. B. Tačiau apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas liudytojos J. P. parodymų tinkamai neįvertino. Nuteistasis mano, kad jo parodymai yra nuoseklūs ir nuoširdūs, nes jam nustatytas tik 0,06 promilės girtumas, todėl gerai atsimena įvykio aplinkybes.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog G. A. buvo nužudytas itin žiauriai. Nuteistojo nuomone, itin žiaurus nužudymas yra tada, kai prieš mirtį iš nukentėjusiojo tyčiojamasi ir taip jam sukeliamos didelės kančios. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tokių aplinkybių nebuvo nustatyta.

V. B. taip pat nesutinka su tuo, kad jis (apeliantas) buvo nužudymo vykdytojas, nes santykius su G. A. aiškinosi vienas, kitų pagalbos neprašė. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta akistata su L. B. ir T. V.

Nuteistasis skunde nurodo, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 138 straipsnį dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo D. M. Pasak nuteistojo, teismo medicinos specialistas D. M. konstatavo lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, muštinę žaizdą kaktoje, odos nubrozdinimus veide, tačiau šie sužalojimai nepriskiriami prie nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad jis yra suimtas nuo 2010 m. lapkričio 24 d., todėl neturėjo galimybės atlyginti nukentėjusiesiems žalą, nes įkalinimo įstaigoje nedirba. Atkreipia dėmesį į tai, kad dėl padaryto nusikaltimo prisipažino, nuoširdžiai gailisi ir dėl to labai pergyvena, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, su šeima jį sieja tvirti socialiniai ryšiai, iki suėmimo dirbo, charakterizuojamas teigiamai.

Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nuosprendį dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį arba sušvelninti paskirtą bausmę ir sumažinti neturtinių žalų dydį. Taip pat, prašo sušvelninti paskirtas bausmes pagal BK 138 straipsnio l dalį ir BK 146 straipsnio 2 dalį bei pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo G. A. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), atsižvelgti į tai, kad neturėjo tiesioginės ar netiesioginės tyčios atimti gyvybę nukentėjusiajam, o jo suduoti smūgiai ir nukentėjusiojo mirtis nesudaro priežastinio ryšio.

Apeliantas skunde nurodo, kad vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso uždavinių yra tinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas, t. y. jog nekaltas asmuo nebūtų nuteistas. Tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą galima tik tuomet, kai bylos nagrinėjimo metu yra neginčijamai nustatomi ir įrodymais patvirtinami visi būtini inkriminuojamo nusikaltimo sudėties elementai. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdas gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais.

Apelianto nuomone, šioje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad 2010 m. lapkričio 23 d. jis (apeliantas) su V. B. atvyko į (duomenys neskelbtini) aikštelę švęsti Kariuomenės dieną. Vėliau prie jų prisijungė G. A. su D. M., kurie kartu toliau vaišinosi ir bendravo. Pažymi, kad G. A. pradėjo įžeidinėti V. B., priekaištauti dėl tarnybos ir suteikto seržanto laipsnio, vartoti necenzūrinius žodžius. Pasak apelianto, šią aplinkybę patvirtino ir D. M. Apelianto nuomone, toks G. A. elgesys buvo provokuojantis, todėl jį (apeliantą) taip pat įžeidė, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Atkreipia dėmesį į tai, kad V. B. parodė, jog G. A. savo netinkamu elgesiu jį (V. B.) išprovokavo, todėl pastarasis ranka sudavė jam per skruostą ir įspyrė į šoną. Po V. B. smūgių, G. A. nugriuvo ant žemės, po to nukentėjusįjį nunešė prie mašinos. L. B. taip pat pripažino, kad sudavė G. A. Po to V. B. liepė G. A. iš automobilio išlipti ir eiti namo, tačiau šis neklausė, todėl jis su L. B. nukentėjusįjį ištempė iš automobilio, o L. B. kumščiu sudavė kelis smūgius į veidą.

V. B. parodė, kad su L. B. už parankių nuvedė G. A. prie bagažinės. V. B. pripažino, kad sudavė G. A. keliu į pilvą, o L. B. atidarė bagažinę. Tada jis, L. B. ir T. V. įkėlė G. A. į bagažinę. V. B. pripažino, kad kumščiu sudavė nukentėjusiajam į šlaunį, o L. B. – kelis smūgius į veidą, o apeliantas – į sėdmenis bei nugarą. Iš V. B. parodymų matyti, kad L. B. miške spyrė G. A. kelis smūgius į galvą, o jis (apeliantas) padėjo nukentėjusįjį nurengti, tačiau nemušė. Nuteistasis teigia, kad tuo metu jis pats buvo sumuštas.

Pažymi, kad liudytoja J. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jis prašė V. B. nemušti G. A., tokiu būdu stengėsi išvengti muštynių, todėl neturėjo tyčios nei tikslo nukentėjusįjį nužudyti. Liudytoja J. P. 2011 gruodžio 20 d. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad nematė, jog jis (apeliantas) sudavė smūgius G. A., o teisiamajame posėdyje parodė, kad „kažkokį ten vyrą mušė, bet kuris ką mušė nežino”. Tačiau, vėliau liudytoja J. P. parodė, kad mušė visi trys. Nuteistojo nuomone, šie liudytojos J. P. parodymai yra prieštaringi, todėl teismas juos turėjo vertinti kritiškai.

Apeliantas skunde pažymi, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymas glaudžiai siejasi su kvalifikavimo procesu, nes iš bendrininkavime būtina įvardinti kiekvieno asmens vaidmenį nužudymo metu. Tais atvejais, kai smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys, būtina nustatyti ne tik faktą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį, bet ir kiekvieno bendrininko tyčios turinį. Vertindami kelių asmenų dalyvavimą nužudyme būtina atsižvelgti ne tik į tai, kokius smūgius kiekvienas iš jų sudavė, bet ir į tai, kokio stiprumo ir kokius sužalojimus padarė. Nuteistojo nuomone, L. B., V. B. ir J. P. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui patvirtina jo (apelianto) parodymus, kad jis (apeliantas) sudavė smūgius G. A. į apatinę kūno dalį tik keldamas jį į bagažinę. Jis tyčios nužudyti G. A. neturėjo, todėl turi būti išteisintas.

Šalies argumentai

Skunde nurodo, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. Ml 184/10(02) nustatyta, kad G. A. mirties priežastis yra sunki galvos smegenų trauma pasireiškusi kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo pusrutulio ir lydima galvos smegenų suspaudimo, pabrinkimo bei strigimo. Mirties priežastimi tapusi kraujo išlaja po kietuoju galvos smegenų dangalu su vienoda tikimybe galėjo susidaryti kaip nuo kiekvieno iš mažiausiai trylikos trauminių poveikių į galvą ir veidą, taip ir nuo jų žalojančio poveikio visumos. Kiti sužalojimai padaryti mažiausiai penkiolikos trauminių poveikių atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, o nubrozdinimai juosmens srityje ir kryžmens srityje galėjo susidaryti ir griuvimo pasekoje. Apelianto nuomone, jo suduoti smūgiai nukentėjusiajam atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas priteisdamas nukentėjusiesiems neturtinę žalą turėjo atsižvelgti į netinkamą provokuojantį G. A. elgesį ir žymiai sumažinti priteistinos žalos dydį.

Be to, apygardos teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė į tai, kad apeliantas neteistas, augina du mažamečius vaikus, kuriuos turi išlaikyti, į nuopelnus tarnyboje, todėl paskyrė per griežtas bausmes.

Šalies argumentai

Nuteistasis L. B. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nuosprendį pakeisti dėl per griežtos bausmės ir sumažinti nukentėjusiesiems priteistus civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos. Pažymi, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Be to, skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Skiriant bausmę turi būti siekiama visų BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų. Pažymi, kad teismas turi įvertinti kaltininko elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, atsižvelgti į amžių, šeiminę padėti ir pan.

Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jam atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo jį išaiškinti. Mano, kad apygardos teismas netinkamai pritaikė BK 61, 54 ir 41 straipsnių nuostatas, neatsižvelgė į BK 54 straipsnyje nurodytų aplinkybių visumą ir jų išsamiai neįvertino, todėl tinkamai neindividualizavo bausmes. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis yra jauno amžiaus, nusikalto pirmą kartą, nebuvo teistas ar baustas administracine tvarka, seniūnijoje bei krašto apsaugos tarnyboje charakterizuojamas teigiamai. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus terminuotą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatomas sankcijos vidurkio ribose. Tačiau jam paskirta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, nes apygardos teismas galėjo paskirti laisvės atėmimo bausmę savo dydžiu mažesnę nei numato BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkis.

Žemesnės instancijos teismas

Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog teisminio nagrinėjimo metu jis kaltu prisipažino tik iš dalies, tačiau mano, kad jo parodymai nuoseklūs, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pripažino esmines bylos aplinkybes bei suduotus smūgius G. A. Apeliantas pripažįsta, kad G. A. keliamas į bagažinę priešinosi, o atvežus į (duomenys neskelbtini) mišką ir iškėlus iš bagažinės, jie visi trys kojomis ir rankomis sudavė smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas – galvą, krūtinę, šonkaulius (4 t., 6-8 b. l.). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, savo kaltę taip pat pripažino ir paaiškino, kad G. A. mušė visi trys (4 t., 13-15 b. l.), analogiškus parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklaustas įtariamuoju (4 t., 19-21 b. l.) bei patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (4 t., 23-28 b. l.). Apeliantas pripažįsta, kad aikštelėje G. A. sudavė smūgį į kaklą, du smūgius į veidą nukentėjusįjį keliant į automobilio bagažinę bei smūgius rankomis ir kojomis jį iškėlus iš bagažinės. L. B. taip pat pripažįsta kartu su V. B. ir T. V. nukentėjusiajam D. M. sudavęs smūgius rankomis ir kojomis.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog tiki jo (L. B.) ir V. B. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, tačiau skirdamas bausmę į šias aplinkybes neatsižvelgė. Apygardos teismas taip pat neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus. Šioje byloje nustatyta, kad nusikalstama veika numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte padaryta netiesiogine tyčia, tačiau teismas neįvertino, kad ši kaltės forma yra akivaizdžiai mažiau pavojinga nei tiesioginė tyčia. Apeliantas mano, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas neapibrėžta tyčia, t. y. suduodamas smūgius G. A. ir palikdamas jį išrengtą miške, dėl streso neiškvietė pagalbos, suprato veikos pavojingumą, tačiau nesuvokė konkrečių padarinių pavojingumo laipsnio. Pažymi, kad G. A. atimti gyvybę ar sunkiai jį sužaloti tikslo neturėjo.

Be to, apygardos teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Teigia, kad pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tada, kai veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio, jeigu ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apeliantas pripažįsta, kad įvykio metu buvo išgėręs, tačiau jis alkoholio poveikio realiai nejautė ir tai neturėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes gerai orientavosi aplinkoje ir tiksliai prisimena visas įvykio aplinkybes. Po įvykio jam buvo nustatytas 1,28 promilių girtumas, t. y. lengvas girtumo laipsnis, tačiau nebuvo įvertinta tai, kad po įvykio jis patyrė stresą, todėl dar išgėrė alkoholio (4 t., 1 b. l.).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant bendrininkų grupe ir tai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pažymi, kad BK 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. L. B. skunde akcentuoja, kad jo vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme nebuvo pagrindinis, jo veiksmai nebuvo iš anksto apgalvoti ir kilo netikėtai. Nurodo, kad įvykio dieną prie (duomenys neskelbtini) ežero jį pakvietė T. V., kuris paskambino telefonu ir pasakė, jog vyksta muštynės. Kai jis atvažiavo, ten jau buvo T. V. ir V. B., tarp V. B. ir G. A. vyko konfliktas. Apeliantas mano, kad jo veiksmai kilo staiga, būtent V. B. buvo įvykio iniciatorius, nukentėjusįjį G. A. nurengė T. V. ir G. B. Be to, nuteistasis nenumatė, kad visų jų bendri veiksmai nukentėjusiajam G. A. sukels mirtį, nes su T. V. ir V. B. dėl veiksmų apimties iš anksto nesitarė. Todėl, pasak apelianto, negalima teigti, kad jį tenkino bet kokios pasekmės ir bendri jų veiksmai, kurie G. A. sukels dideles fizines kančias ir mirtį. Apelianto nuomone, kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai turi būti kvalifikuojami individualiai, pagal dalyvavimo nusikalstamoje veikoje pobūdį ir aktyvumo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46).

Taip pat pažymi, kad nukentėjusiesiems I. A., R. A., R. A., A. A. ir G. A. priteista po 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė suma ir neatitinka jo turtinės padėties bei prieštarauja protingumo principui.

T. V., V. B. ir jų gynėjai, nuteistojo L. B. gynėjas prašo nuteistųjų skundus tenkinti. Prokuroras prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų V. B., T. V., L. B. apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų V. B., T. V., L. B. kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės, jų įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikacijos nenustatyta.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistieji L. B., T. V. ir V. B. apeliaciniuose skunduose neskundžia įrodymų vertinimo dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo, o tik prašo sušvelninti paskirtas bausmes. Todėl apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliantas V. B. skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nebuvo neatsižvelgta į liudytojų parodymus, ekspertų išvadas, lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, kad pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų nuteistasis ir gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai vertinami ne taip, kaip pageidavo nuteistasis V. B., nepatvirtina teismo šališkumo, o teismo nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 ir 3.1.8 punktuose išdėstytas nuostatas. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad jei yra abejojama dėl teismo šališkumo, įstatymas suteikia tiek nuteistajam, tiek jo gynėjui teisę pareikšti nušalinimą teismui (BPK 59 straipsnis). Tačiau remiantis teisiamojo posėdžio protokolais matyti, kad proceso dalyviai šia teise nepasinaudojo ir nušalinimo teismui nepareiškė. Todėl apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti ir atmestini.

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą

Iš bylos medžiagos matyti, kad L. B., V. B. ir T. V. kaltė dėl G. A. nužudymo grindžiama pačių apeliantų (nuteistųjų), liudytojos J. P. parodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuteistųjų L. B., V. B. ir T. V. parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja tarpusavyje, byloje surinktiems rašytiniams įrodymams ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo yra pagrįsti, patikimi ir įtikinami. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, neatitinkantis kaltininko lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą patvirtinančios aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nuteistųjų L. B. ir V. B. parodymais apie jiems žinomas bylai svarbias aplinkybes, o nuteistojo T. V. parodymus vertina kritiškai. Todėl pirmosios instancijos teismas nuteistųjų parodymus, rašytinę medžiagą, specialistų išvadas vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Priešingai, nuteistasis T. V. savo apeliaciniame skunde vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vertina vienpusiškai ir selektyviai, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistieji L. B., V. B. ir T. V. buvo apklausti nepažeidžiant BPK reikalavimų, jiems buvo išaiškintos teisės turėti gynėją arba jo atsisakyti, todėl jų teisės į gynybą nebuvo pažeistos.

Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų V. B. parodymų matyti, kad prie ežero tarp jo ir G. A. kilo konfliktas dėl santykių Krašto apsaugos tarnyboje, jis pirmas sudavė smūgius nukentėjusiajam, po to smūgiavo L. B., visi trys (V. B., L. B. ir T. V.) nukentėjusįjį prievartą įgrūdo į bagažinę ir nuvežė į (duomenys neskelbtini) mišką, kur L. B. ir T. V. rankomis ir kojomis sudavė mažiausiai po keturis smūgius į galvą ir krūtinę. Kadangi G. A. priešinosi, visi trys rankomis ir kojomis vėl sudavė smūgius, po ko nukentėjusysis nebesipriešino (6 t., 5-7 b. l.). V. B. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant gynėjui, savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad G. A. nužudyti nenorėjo, o tik norėjo jį pagąsdinti bei pasišaipyti. Prie ežero keliant G. A. į bagažinę, pastarasis priešinosi, todėl visi trys (nuteistieji) sudavė jam smūgius (6 t., 11-14 b. l.). V. B. apklausiamas įtariamuoju papildomai parodė, kad G. A. mušė visi trys (nuteistieji), nukentėjusįjį visi prievarta įkėlė bei iškėlė iš automobilio bagažinės, mušė į įvairias kūno vietas, po to nukentėjusįjį nurengė ir paliko miške (6 t., 18-19 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu V. B., dalyvaujant gynėjui, šiuos savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (6 t., 21-28 b. l.).

L. B. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis parodė, kad prie ežero G. A. rankomis ir kojomis mušė V. B., o jis (L. B.) tik atžagaria ranka sudavė nukentėjusiajam į kaklą ar apatinį žandikaulį. V. B. ir T. V. pasiūlė nukentėjusįjį nuvežti į mišką. Kai G. A. kėlė į bagažinę, V. B. ranka sudavė nukentėjusiajam į petį ar krūtinę. G. A. atvežus į (duomenys neskelbtini) mišką ir iškėlus iš bagažinės, visi trys (nuteistieji) kojomis ir rankomis sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą, krūtinę, šonkaulius, po to jį paguldė ant šakų ir paliko (4 t., 6-8 b. l.). L. B. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant gynėjui, savo kaltę pripažino visiškai ir davė analogiškus parodymus (4 t., 13-15 b. l.). L. B. papildomai apklaustas kaip įtariamasis ir parodymų patikrinimo vietoje metu, dalyvaujant gynėjui, taip pat patvirtino anksčiau duotus parodymus (4 t., 19-21, 23-28 b. l.).

T. V. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis savo kaltės nepripažino ir parodė, kad G. A. mušė bei spardė L. B. ir V. B., o jis jokių smūgių niekam nesudavė (5 t., 6-8 b. l.). T. V. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas papildomai, dalyvaujant gynėjui, parodė, kad G. A. įkėlus į automobilio bagažinę, jis ranka sudavė smūgį nukentėjusiajam į dešinį šoną, o nukentėjusįjį nuvežus į (duomenys neskelbtini) mišką ir iškėlus iš bagažinės, spyrė du kartus į nugarą (5 t., 12-13 b. l.). T. V. ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklaustas kaip įtariamasis parodė, kad prie ežero G. A. į bagažinę nekėlė, tačiau jam sudavė ranka į nugarą, o nukentėjusįjį atvežus į (duomenys neskelbtini) mišką, jo nemušė, sudavė smūgius tik D. M. (5 t., 17-22 b. l.). T. V. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, kad G. A. mušė L. B. ir V. B., o jis nukentėjusįjį iš nugaros pusės tik pastūmė į bagažinę (5 t., 24-29 b. l.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistųjų L. B., V. B. ir T. V. parodymus atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad visi nuteistieji vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį G. A. Sprendžiant kaltės klausimą dėl nužudymo svarbi ne vien tik aplinkybė, kiek smūgių ir į kurias konkrečias kūno vietas kaltininkas sudavė nukentėjusiajam. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai byloje dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, teismas priimdamas nuosprendį gali remtis mirtino smūgio arba mirties dėl sužalojimų visumos doktrina. Remiantis mirtino smūgio doktrina, jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Tačiau, jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas liudija apie tyčią nužudyti arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai už nužudymą atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (Kasacinės nutartys Nr. 2K-423/2006, Nr. 2K-10/2010, 2K-7-156/2010). Liudytoja J. P. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad G. A. rankomis ir kojomis mušė visi nuteistieji, suduodami smūgius į galvą ir kitas kūno vietas (3 t., 151-153, 161-164 b. l.) Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytoja J. P. buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jos apklausoje dalyvavo nuteistieji L. B., V. B., T. V. ir jų gynėjai, kurie turėjo galimybę užduoti jai klausimus, liudytoja savo parodymus patvirtino pirmosios instancijos teisme, todėl netikėti jais nėra jokio pagrindo (8 t., 82 b. l.). Be to, jos parodymai iš dalies sutampa su nuteistųjų L. B., V. B. parodymais ir atitinka teismo medicinos specialisto išvadą dėl G. A. padarytų sužalojimų lokalizacijos ir pobūdžio. Todėl T. V. skundo argumentas, kad liudytojos J. P. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nepagrįstas ir atmestinas. Šioje byloje nenustatyta, kuris iš nuteistųjų sudavė mirtiną smūgį G. A., tačiau neginčijamai įrodyta, kad smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo visi nuteistieji, taip pat ir T. V. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad T. V. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštarauja kitų nuteistųjų parodymams, pirmosios instancijos teisme ištirtiems rašytiniams įrodymams, todėl tokie nuteistojo parodymai vertinami kritiškai. Byloje nėra jokių duomenų, kad L. B., V. B. ir liudytoja J. P. apkalbėtų T. V. ar kitus nuteistuosius. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs nuteistojo T. V. parodymus aukščiau aptartų įrodymų kontekste, motyvuotai juos paneigė, nurodydamas, jog jie nenuoseklūs ir prieštarauja bylos medžiagai bei pagrįstai pripažino tokių parodymų davimą kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, pats nuteistasis T. V. jokių įtikinamų ir patikimų įrodymų, kad jis G. A. nemušė, nenurodo. Iš T. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jis neprisimena, ar sudavė nukentėjusiajam (5 t., 19 b. l.). Logiška ir natūralu, kad T. V. ar kiti nuteistieji negali tiksliai prisiminti įvykio aplinkybių, nes visi buvo apsvaigę nuo alkoholio. Tačiau teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 1184/10(02) objektyviai ir neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiojo G. A. mirties priežastis yra sunki galvos smegenų trauma, pasireiškusi kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio ir lydima galvos smegenų suspaudimo, pabrinkimo bei strigimo. Kraujo išlaja po kietuoju smegenų dangalu, kuri yra nukentėjusiojo mirties priežastis, su vienoda tikimybe galėjo atsirasti, kaip nuo kiekvieno iš mažiausiai trylikos trauminių poveikių į galvą ir veidą, taip pat ir nuo jų žalojančio poveikio visumos (akte nurodyta – sumavimosi). Smegenis spaudžianti kraujo išlaja po kietuoju dangalu atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo masto kriterijus (3 t., 15-27 b. l.). L. B., V. B., liudytojos J. P. parodymai ir teismo medicinos specialisto išvada įrodo, kad smurtą prieš G. A. intensyviai ir kryptingai vartojo nuteistieji, taip pat ir T. V., suduodami smūgius rankomis, kojomis į įvairias kūno vietas ir į gyvybiškai svarbias kūno dalis – galvą bei krūtinę. Tokiu atveju, kaip paminėta aukščiau, už nužudymą atsako visi asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Nors nuteistieji L. B. ir V. B. skunduose teigia, kad nebuvo susitarimo nužudyti nukentėjusiojo G. A., nesiekė jo mirties, tačiau pirmosios instancijos teismas pagristai nustatė, kad visi nuteistieji veikė bendrininkų grupe.

Nužudymas padarytas bendrininkaujant yra tada, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Kasacinės nutartys Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog tarp nuteistųjų nebuvo išankstinio susitarimo nužudyti nukentėjusįjį, jis kilo staiga ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – suderintu elgesiu, suduodant smūgius rankomis ir spardant nukentėjusįjį G. A. Todėl šioje byloje nukentėjusiajam padarytų sužalojimų didelis kiekis, suduotų smūgių lokalizacija (smūgiai suduoti į įvairias kūno dalis, taip pat ir į gyvybiškai svarbias – galvą, krūtinę) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistieji suduodami smūgius, matydami ir žinodami, kad kitas bendrininkas taip pat sudavė smūgius nukentėjusiajam, suvokė, jog šiais bendrais veiksmais G. A. gali ne tik sutrikdyti sveikatą, bet ir kėsinasi į jo gyvybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad tarp nuteistųjų L. B., V. B. ir T. V. veiksmų – sudavimo kumščiais, spardymo į itin svarbias gyvybei kūno dalis – ir padarinių – nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jie buvo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad kokio stiprumo smūgius nukentėjusiajam sudavė kiekvienas iš nuteistųjų neturi jokios reikšmės veikos kvalifikavimui, be to, tai objektyviai nustatyti nėra galimybės. Pažymėtina, kad V. B. skunde klaidingai nurodo, kad jis nepagrįstai pripažintas šio nusikaltimo vykdytoju. Iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad V. B. pripažintas šio nusikaltimo iniciatoriumi ir vykdytoju. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad V. B. buvo šio nusikaltimo iniciatoriumi ir vykdytoju, nes konfliktas tarp jo ir G. A. buvo sukeltas dėl menkavertės dingsties (mažareikšmės priežasties), dėl ko vėliau kilo sunkūs padariniai.

Nuteistasis V. B. skunde taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta akistata tarp jo ir L. B. bei T. V., be to, byloje nenustatyta, jog G. A. buvo nužudytas itin žiauriai, nes iš nukentėjusiojo nebuvo tyčiojamasi ir taip jam sukeltos didelės kančios.

Pažymėtina, kad kokius ikiteisminio tyrimo veiksmus būtina atlikti sprendžia tyrimą atliekantis pareigūnas ir prokuroras (BPK 169, 170-172 straipsniai). Akistata ikiteisminio tyrimo metu gali būti daroma, jeigu yra esminių prieštaravimų tarp proceso dalyvių parodymų, bet neprivaloma (BK 190 straipsnis). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo pareigūnai akistatos tarp V. B. ir kitų nuteistųjų neatliko galimai dėl taktinių bylos tyrimo aplinkybių. Teisėjų kolegija tai nelaiko BPK normų pažeidimu ar turinčiu įtakos objektyviam šios bylos ištyrimui, ar išnagrinėjimui teisme.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Pažymėtina, kad itin žiaurų nužudymo ypatumą gali nustatyti tik teismas, atsižvelgęs į panaudoto smurto pobūdį, jo laiką, intensyvumą, padarytų sužalojimų kiekį, lokalizaciją, įrankius bei kitas aplinkybes. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad nužudymas, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą kaip padarytas itin žiauriai. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas itin žiaurų nužudymo būdą atsižvelgė į tai, kad sužalojimai G. A. buvo padaryti dvidešimt aštuoniais trauminiais poveikiais, t. y. buvo suduota daug smūgių į galvą ir kitas kūno vietas, smurtas tęsėsi ilgą laiko tarpą, nukentėjusysis mirė ne iš karto, o tik po trijų dienų. Teisėjų kolegija sutinka su aukščiau paminėtais argumentais ir konstatuoja, kad nuteistieji L. B., V. B. ir T. V. ne tik intensyviai mušė rankomis ir spardė G. A. į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, krūtinę, bet ir tada, kai nukentėjusysis negalėjo pasipriešinti ir apsiginti, jis buvo įgrūstas į automobilio bagažinę ir nuvežtas į mišką, kur nuteistieji ne tik vartojo smurtą, bet tyčiodamiesi jį nurengė ir esant žemai oro temperatūrai paliko miške. Iš Kybartų meteorologinės stoties pažymos matyti, kad 2010 m. spalio 23 d. 17 val. oro temperatūra buvo 9,1 laipsnio, o 20 val. – tik 4,9 laipsnių šilumos (l t., 18 b. l.). Net tada, kai nuteistieji L. B. ir T. V. grįžo prie ežero, kur ieškojo pamestų dokumentų, po to grįžo į mišką, kur matė ten pat ant šakų krūvos gulintį leisgyvį G. A., tačiau jokios pagalbos jam nesuteikė, nors tokią galimybę turėjo. Akivaizdu, kad visi nuteistieji suprato, jog G. A. yra gyvas ir jaučia skausmą, dėl to kankinasi, tokiu būdu suprato itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą ir taip nukentėjusiajam sukėlė dideles kančias ir skausmą. Teisėjų kolegijos nuomone, nors papildomoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. pM 9/11-M1184/10(2) nurodyta, kad G. A. žemos temperatūros poveikį patyrė jau būdamas sutrikdytos sąmonės dėl mechaninės galvos traumos, todėl šalčio poveikio nebesuvokė ir tai jo kančios nepadidino, tačiau tai nepaneigia nuteistųjų žiauraus elgesio bei tyčiojimosi iš nukentėjusiojo (3 t., 29-30 b. l.).

BK 129 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Kasacinės nutartys Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-109/2009). Taip pat svarbu pažymėti tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Kasacinės nutartys Nr. 2K-281/2008, 2K-469/2007, 2K-237/2005). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad L. B., T. V. ir V. B. nužudė G. A. veikdami netiesiogine tyčia (9 t., 12 b. l.). Teisėjų kolegija įvertinusi visas bylos aplinkybes konstatuoja, kad L. B., T. V. ir V. B. veikė netiesiogine tyčia: jie suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (tyčia sudavė ne mažiau kaip trylika smūgių į galvą, kuri laikoma gyvybiškai pavojinga vieta ir ne mažiau penkiolika smūgių į kitas kūno vietas), numatė, kad dėl tokių veiksmų gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai (nukentėjusiojo mirtis), tačiau nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. jie suduodami smūgius G. A. nenorėjo ir nesiekė nukentėjusiojo mirties, tačiau po nukentėjusiojo sumušimo, jį paliko miške, medicinos pagalbos nukentėjusiajam nekvietė ir nesuteikė, nors matė ir suprato, jog nukentėjusysis sumuštas. Šios aplinkybės įrodo, kad nuteistieji L. B., T. V. ir V. B. buvo abejingi galimiems sunkiems padariniams atsirasti (G. A. mirčiai) ir sąmoningai leido tokiems padariniams kilti.

Be to, pirmosios instancijos teismas toliau konstatavo, kad L. B., T. V. ir V. B. šį nusikaltimą padarė veikdami neapibrėžta tyčia padarinių atžvilgiu, todėl jie turi atsakyti už faktiškai kilusias pasekmes (9 t., 12 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra prieštaringa, nes neapibrėžta tyčia yra tiesioginės tyčios rūšis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistieji L. B., T. V. ir V. B. tiesioginės tyčios nužudyti G. A. neturėjo, o jų tikslas buvo atkeršyti nukentėjusiajam už netinkamą elgesį ir kalbas. Todėl nuteistieji šį nusikaltimą padarė veikdami netiesiogine tyčia. Apeliacinio teismo nuomone, šis pažeidimas nėra esminis, todėl ištaisomas apeliacinio proceso metu, nekeičiant nuosprendžio.

Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Nėra svarbu, kada nukentėjusysis nuo gautų sužalojimų mirė, tačiau svarbu nustatyti, kad padaryti sužalojimai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo mirtimi. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi nusikalstamų veiksmų intensyvumą, padarytų sužalojimų lokalizaciją (galvą), kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai – daro išvadą, kad tarp nuteistųjų L. B., T. V. ir V. B. veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. B., T. V. ir V. B. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nuteistųjų padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

L. B., T. V. ir V. B. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2010 m. lapkričio 23 d. laikotarpiu nuo 17 val. iki 19 val., paplūdimio prieigose prie (duomenys neskelbtini) ežero, (duomenys neskelbtini) mieste, esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami kartu dėl asmeninių paskatų kilusio konflikto metu, tyčia rankomis sudavė ne mažiau kaip po du smūgius D. M. į galvos ir kūno sitį. Po to tęsdami nusikalstamą veiką, L. B. vairuojamu automobiliu D. M. nusivežė į (duomenys neskelbtini) mišką, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, netoli kelio (duomenys neskelbtini), kur veikdami kartu nukentėjusįjį ištraukė iš automobilio salono ir dėl asmeninių paskatų jam tyčia sudavė ne mažiau kaip po du smūgius rankomis į galvos ir kūno sritį, taip padarė muštinę žaizdą kaktoje, odos nubrozdinimus veide, kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke ir dešinės akies obuolyje, odos nubrozdinimą nugaros srityje, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, kas sukėlė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio jo sveikata sutriko ilgiau, kaip dešimt dienų.

L. B., V. B. ir T. V. pripažįsta, kad vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį D. M., to nuteistieji apeliaciniuose skunduose neginčija, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima. Tačiau nuteistasis V. B. skunde nurodo, kad teismo medicinos specialistas D. M. konstatavo lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, muštinę žaizdą kaktoje, odos nubrozdinimus veide, tačiau šie sužalojimai nepriskiriami prie nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Apelianto nuomone, esant šioms aplinkybėms, neteisingai kvalifikuota jo veika pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodyti V. B. argumentai nepagrįsti ir atmestini. Iš byloje esančių teismo medicinos specialisto išvadų Nr. G 1113/10(09), Nr. KG 4/11(09), Nr. KG 7/11(09) matyti, kad D. M. nustatytas lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, muštinė žaizda kaktoje, odos nubrozdinimai veide, kraujosruvos dešinės akies apatiniame voke ir dešinės akies obuolyje, kurie buvo padaryti ne mažiau kaip trimis poveikiais, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir odos nubrozdinimai nugaros srityje, kuris buvo padarytas vienu poveikiu, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. D. M. nustatomas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl to, kad jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei dešimt dienų (3 t., 53, 55, 57 b. l.). 2003 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-298/158/A1-86 „Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo” 7 ir 7.1 punktuose nurodyta, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai dėl sužalojimo ar susargdinimo nebūna šių taisyklių III skyriuje „Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 straipsnis)” numatytų padarinių arba sužalojimas arba susargdinimas sutrikdo sveikatą ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui. Iš aukščiau paminėtų teismo medicinos specialistų išvadų matyti, kad D. M. nesunkus sveikatos sutrikdymas konstatuotas ne dėl sužalojimo pobūdžio, o todėl, kad jam sveikata buvo sutrikdyta ilgiau kaip dešimt dienų (gydėsi nuo 2010 m. lapkričio 24 d. iki 2010 m. gruodžio 10 d. (F 094)). Tai atitinka aukščiau paminėtų taisyklių 7.1 p. nuostatas, todėl esant šioms aplinkybėms V. B. ir kitų nuteistųjų nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės paskyrimo ir civilinių ieškinių

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji L. B., T. V. ir V. B. prašo sušvelninti paskirtas bausmes pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Nuteistasis T. V. taip pat prašo sušvelninti paskirtas bausmes pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 146 straipsnio 2 dalį.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apygardos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bei vadovaudamasis BK 41 straipsnio ir BK 54 straipsnio nuostatomis, nuteistiesiems L. B., T. V. ir V. B. pagrįstai paskyrė BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistieji padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), jų veiksmai sukėlė neatstatomus padarinius (G. A. mirtį), dvi jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes (nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jos padarymui), V. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi), L. B. ir T. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą.

Svarbu pažymėti, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiame punkte nustatytos dvi savarankiškos lengvinančios aplinkybės. Viena jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pažymėtina, kad teismai turi įvertinti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, tikras, ar ne apsimestinis. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pvz., kaltininko duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, jo elgesį po įvykio ir pan. (Kasacinės nutartys Nr. 2K-453/2005, 2K-471/2009, 2K-276/2006, 2K-94/2010 ir kt.).

L. B. pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų gailestį bei padėjimą išaiškinti nusikaltimą nėra pagrindo, nes jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme yra nenuoseklūs. Nuteistasis L. B. apygardos teisme įtikinamų argumentų dėl savo parodymų keitimo nenurodė (7 t., 174-176 b. l.). Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes matyti, kad L. B. dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų prisipažino tik iš dalies ir ne savo noru, o priverstas byloje surinktų įrodymų, dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai nesigaili. Toks nuteistojo L. B. prisipažinimas ir gailėjimasis vertinamas tik kaip formalus. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad L. B. padėjo išaiškinti nusikaltimą. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad sumuštą ir be sąmonės nukentėjusįjį G. A. paliko miške, po to nuteistieji L. B. ir T. V. grįžo prie ežero, kur ieškojo pamestų dokumentų, po to nuvažiavo į mišką, kur paliko nukentėjusįjį, matė jį gulintį ant šakų krūvos, tačiau jokios pagalbos nesuteikė, teisėsaugos pareigūnams apie tai nepranešė, nors tokią galimybę turėjo. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl šių priežasčių nėra pagrindo L. B. nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis G. A. išprovokavo V. B. ar kitus nuteistuosius padaryti nusikalstamą veiką. Provokuojamu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką nukentėjusiajam, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos jam, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką. Iš V. B. parodymų matyti, kad tarp jo ir G. A. kilo žodinis konfliktas dėl nuteistajam suteikto seržanto laipsnio, nukentėjusysis taip pat priekaištavo dėl susiklosčiusių nepalankių santykių Krašto apsaugos tarnyboje (nukentėjusysis pavadino nuteistąjį „subinlaižiu”), po to nukentėjusysis pradėjo keiktis ir užsimojo, tačiau nuteistasis išvengė smūgio. Po to nuteistasis V. B. sudavė nukentėjusiajam G. A. į veidą ir spyrė į šoną. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie G. A. veiksmai nėra ir negali būti laikomi kaip provokuojantys ar rizikingi, nes žodinis konfliktas prasidėjo dėl nuteistojo ir nukentėjusiojo anksčiau susiklosčiusių santykių Krašto apsaugos tarnyboje metu, tai nebuvo netikėta nė vienam iš jų. Byloje nėra jokių duomenų, kad konflikto metu V. B. ar kuriam nors kitam iš nuteistųjų G. A. padarė kokius nors kūno sužalojimus. Tai, kad nukentėjusysis G. A. neva pavadino V. B. „subinlaižiu”, vartojo necenzūrinius žodžius (keikėsi) nėra ir negali būti pripažinta sunkiu įžeidimu ar provokuojančiu elgesiu, nepriklausomai nuo to, kaip ši aplinkybė suprantama karinės tarnybos metu. Teisėjų kolegijos nuomone, konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo dėl anksčiau susiformavusių abipusių nesutarimų Krašto apsaugos tarnyboje, o ne dėl nukentėjusiojo provokuojančio ar rizikingo poelgio. Kaip matyti iš bylos medžiagos, toks santykių aiškinimasis kilo tik tarp V. B. ir G. A., tačiau tiesiogiai nelietė nei T. V., nei L. B. Bylos duomenys patvirtina, kad visi nuteistieji vartodami smurtą prieš G. A. tokiu būdu keršijo nukentėjusiajam dėl pastarojo „netinkamo” elgesio. Esant šioms aplinkybėms, V. B. ir T. V. pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad G. A. elgesys buvo provokuojantis ar rizikingas nėra jokio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems skirdamas bausmes pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą taip pat įvertino kiekvieno iš jų asmenybes, šeiminę padėtį, teigiamą jų charakteristiką darbe ir buityje, nuopelnus Krašto apsaugos tarnyboje, konkrečius veiksmus, kaltės formą, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Tai, kad visiems nuteistiesiems pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą paskirtos vienodos laisvės atėmimo bausmės (po keturiolika metų laisvės atėmimo) nulėmė atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir jų įžūlūs veiksmai po nusikaltimo padarymo. Tai, kad V. B. nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – negali būti lemiama aplinkybe dar labiau mažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Iš bylos medžiagos matyti, kad netrukus po G. A. nužudymo ir D. M. sumušimo, 2010 m. lapkričio 23 d. 22 val. 30 min. T. V. buvo nustatytas 1,83 promilių girtumas (5 t., 1 b. l.), 22 val. 46 min. L. B. – 1,28 promilių girtumas (4 t., 1 b. l.), o 2010 m. lapkričio 24 d. 7 val. 15 min. V. B. – 0,06 promilių girtumas (6 t., 1 b. l.). Iš nuteistųjų L. B., T. V. ir V. B. parodymų matyti, kad 2010 m. lapkričio 23 d. (Kariuomenės dienos proga) vartojo alkoholinius gėrimus, visi išgėrė daugiau kaip 1,5 litro alkoholio. Akivaizdu, kad nusikalstamų veikų padarymo metu L. B., T. V. ir V. B. buvo apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Tik nuteistasis V. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažino alkoholio poveikį nusikalstamų veikų padarymui (6 t., 14 b. l., 8 t., 79 b. l.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistajam V. B. girtumas (0,06 promilės) buvo nustatytas kitos dienos ryte – 2010 m. lapkričio 24 d. 7 val. 15 m., t. y. praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo įvykio, todėl natūralu, kad buvo nustatytos mažesnės alkoholio promilės.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, Kauno apygardos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, nuteistiesiems L. B., T. V. ir V. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra teisingos ir neprieštarauja baudžiamojo įstatymo reikalavimams, todėl nėra aiškiai per griežtos. Aplinkybių bei teisinių pagrindų, kurie leistų švelninti nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes, teisėjų kolegija nenustatė, o nuteistieji apeliaciniame skunde taip pat jokių pagrįstų bei įtikinamų argumentų nenurodė.

T. V. taip pat prašo sušvelninti paskirtas bausmes pagal BK 138 straipsnio l dalį ir BK 146 straipsnio 2 dalį. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, šioje dalyje nuteistiesiems L. B., T. V. ir V. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, nors įstatymo sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės, t. y. atitinkamai laisvės apribojimas arba areštas. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistiesiems L. B., T. V. ir V. B. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, BK 146 straipsnio 2 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės pagrįstai. Teisėjų kolegija įvertinusi kiekvieno iš bendrininkų nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį D. M., tyčią, jų brutalius ir įžūlius veiksmus prieš G. A. atimant jam laisvę uždarius į automobilio bagažinę, atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir veiksmus po nusikaltimo padarymo, darytina išvada, kad nuteistiesiems teisingai paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Apeliacinio teismo nuomone, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai dėl padarytų aukščiau paminėtų nusikalstamų veikų gali būti pasiekti tik paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad L. B., T. V. ir V. B. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 146 straipsnio 2 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra žymiai mažesnės, nei numato įstatymo sankcijos vidurkiai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų. Byloje nenustatyta jokių nuteistiesiems teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų paskirti švelnesnes bausmes, paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisingos ar per griežtos ir jų švelninti nėra pagrindo, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl G. A. nužudymo kaltais pripažinti L. B., T. V. ir V. B., todėl jie privalo solidariai nukentėjusiesiems atlyginti šia nusikalstama veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas pagrįstai iš dalies tenkino nukentėjusiosios I. A. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistieji skunduose jokių pagrįstų argumentų dėl turtinės žalos priteisimo ar sumažinimo nenurodo.

Tuo tarpu pagal Civilinį kodeksą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Atkreipiamas dėmesys, kad CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus netekus artimųjų ir kt.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji I. A. neteko artimo žmogaus – vyro, nukentėjusieji G. A. ir A. A. – sūnaus. Pažymėtina, kad dėl visų nuteistųjų nusikalstamų veiksmų nužudytojo G. A. dvi mažametės dukros R. ir R. neteko tėviškos meilės, šilumos, jo globos ir išlaikymo, kas ateityje turės įtakos jų, kaip asmenybių, formavimuisi. Tarp žuvusiojo G. A. ir visų nukentėjusiųjų buvo susiformavę artimi santykiai, todėl akivaizdu, kad artimo žmogaus netektis jiems sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus ir emocinius pergyvenimus. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į kilusius neatstatomus padarinius, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais ir į formuojamą teismų praktiką, nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir nukentėjusiesiems I. A., G. A., A. A. iš nuteistųjų solidariai priteisė po 150 000 Lt, o žuvusiojo dukroms R. A. ir R. A. taip pat po 150 000 Lt kiekvienai neturtinei žalai atlyginti, nustatant atstovei pagal įstatymą I. A. uzufrukto teisę į šias lėšas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė priteistinos turtinės ir neturtinės žalos kriterijus, juos aptarė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pusiausvyra tarp nukentėjusiųjų teisių į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą, teisėtą jos prioritetą yra išlaikyta. Apeliacinio teismo nuomone, nuteistųjų L. B., T. V. ir V. B. turtinė padėtis ar kitos jų asmenybę apibūdinančios aplinkybės (pvz., šeiminė padėtis ar pan.) neturi ir negali turėti lemiamos reikšmės nustatant nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydį. Tai, kad V. B. įkalinimo įstaigoje nedirba taip pat nėra pagrindu mažinti nukentėjusiesiems priteistą neturtinę žalą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų V. B., T. V., L. B. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis JucysTeisėjai Regina GaudutienėSvajūnas Knizleris