- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-21
- Bylos Nr.
- I-4657-484/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03192-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- M. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. T. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).
Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 5 d. iki 2018 m. rugsėjo 8 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, kadangi buvo pažeista minimalaus gyvenamojo ploto norma.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–18). Atsiliepime nurodo gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki 2018 m. rugpjūčio 30 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Paaiškina, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Lukiškių TI-K administracija skirstydama atvykusius asmenis į kameras, laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kamerų įrengimas, bendra kamerų būklė atitinka teisės aktų reikalavimus.
Atsakovės atstovo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas.
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 papunktyje, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015), kaip ir iki 2015 m. spalio 30 d. galiojusi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Nors pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 5 d. iki 2018 m. rugsėjo 8 d., tačiau iš atsakovo į bylą pateikų duomenų (b. l. 10–13) matyti, jog pareiškėjas į įstaigą atvyko 2017 m. rugpjūčio 4 d. ir buvo laikomas iki išvykimo į Šiaulių tardymo izoliatorių 2018 m. rupjūčio 30 d. Teismas neturi pagrindo abejoti pateiktais duomenimis, todėl vadovausis jais spręsdamas kilusį ginčą.
Pareiškėjas buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 2017 m. rugpjūčio 4 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107 (plotas 7,38 kv. m), kameroje tą dieną buvo laikomas vienas; 2017 m. rugpjūčio 5 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 295 (plotas 7,95 kv. m), kurioje iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. buvo laikomas vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2017 m. rugpjūčio 11 d. buvo perkeltas į kamerą Nr, 182 (plotas 7,94 kv. m). Kameroje buvo laikomas iki 2017 m. rugsėjo 19 d. vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2017 m. rugsėjo 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 154 (plotas 7,94), kurioje buvo laikomas iki 2017 m. spalio 3 d. vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2017 m. spalio 4 d. perkeltas į kamerą Nr. 287 (plotas 7,70 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2017 m. spalio 30 d. vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2017 m. spalio 31 d. perkeltas į kamerą Nr. 327 (plotas 7,65 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2017 m. lapkričio 20 d. vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2017 m. lapkričio 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 137 (plotas 7,75 kv. m), kurioje vienas, arba su dar vienu asmeniu buvo laikomas iki 2017 m. gruodžio 6 d.; 2017 m. gruodžio 7 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 224 (plotas 5,33 kv. m), kurioje buvo laikomas vienas iki 2017 m. gruodžio 29 d.; 2017 m. gruodžio 30 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 378 (plotas 6,54 kv. m), kurioje buvo laikomas vienas iki 2017 m. sausio 8 d.; 2018 m. sausio 9 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 295 (plotas 7,95 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2018 m. vasarrio 19 d. vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2018 m. vasario 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 330 (plotas 7,52 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2018 m. kovo 19 d. vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2018 m. kovo 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 120 (plotas 7,38 kv. m), kameroje buvo vienas, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 307 (plotas 8,22 kv. m), kurioje iki 2018 m. gegužės 23 d. buvo laikomas vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2018 m. gegužės 24 d. perkeltas į kamerą Nr. 253 (plotas 34,43 kv. m), kameroje buvo 8 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 105 (plotas 7,38 kv. m), kameroje tą dieną buvo laikomas vienas; 2018 m. gegužės 25 d. perkeltas į kamerą Nr. 272 (plotas 7,75 kv. m), kurioje iki 2018 m. birželio 24 d. buvo laikomas vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2018 m. birželio 25 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 310 (plotas 7,77 kv. m), kurioje iki 2018 m. liepos 9 d. buvo laikomas vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2018 m. liepos 10 d. perkeltas į kamerą Nr. 322 (plotas 7,77 kv. m), kurioje iki 2018 m. liepos 23 d. buvo laikomas vienas, arba su dar vienu asmeniu; 2018 m. liepos 24 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 263 (plotas 7,83 kv. m), kurioje buvo laikomas vienas, arba su dar vienu asmeniu iki 2018 m. liepos 30 d.; 2018 m. liepos 31 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 257 (plotas 34,57 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2018 m. rupgjūčio 27 d. kameroje įvairiais laikotarpiais buvo nuo 1 iki 9 asmenų; 2018 m. rugpjūčio 28 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 253 (plotas 34,43 kv. m), kurioje buvo išvykimo į Šiaulių tardymo izoliatorių dienos, t. y. 2018 m. rugpjūčio 30 d. kameroje įvairiais laikotarpiais buvo nuo 3 iki 5 asmenų. Įvertinus Lukiškių TI-K pateiktą informaciją, darytina išvada, jog pareiškėjas vertinamu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 392 paras.
Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių, spręstina, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį, pareiškėjui skirtingais laikotarpiais teko nuo 34,57 kv. m (2018 m. liepos 31 d., kamera Nr. 257). iki 3,76 kv. m (2018 m. vasario 20 d. kamera Nr. 330) ploto. Pareiškėjui būnant kamerose vienam ar laikomam su kitu asmeniu visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į nacionalinių aktų numatytą minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Pažymėtina taip pat, jog ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m) pareiškėjui visais laikotarpiais teko daugiau nei EŽTT praktikoje nustatyto minimalaus 3 kv. m ploto. Be to, teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas itin abstrakčiai nurodė menamą pažeidimą, kadangi nenurodė nei kamerų, nei laikotarpių, kuriais jam trūko vietos kamerose. Todėl apibendrintai teigtina, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovės atstovas neužtikrino minimalaus gyvenamojo ploto pareiškėjui jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu. Kitų pažeidimų pareiškėjas skunde nenurodė.
Taigi, byloje nenustačius neteisėtų Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.