- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-24
- Bylos Nr.
- 2S-355-881/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14540-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Atsakovas
- T. K.
- Ieškovas
- A. B.-K.
- Trečiasis asmuo
- UAB ,,Vilniaus energija“, UAB ,,Būsto paskolų draudimas“, AB SEB bankas
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. N2-26809-614/2013 pagal ieškovės A. B.-K. ieškinį atsakovui T. K. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir atsakovo T. K. priešieškinį ieškovei A. B.-K. dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, tretieji asmenys UAB ,,Vilniaus energija“, UAB ,,Būsto paskolų draudimas“, AB SEB bankas, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius, kuria atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkintas iš dalies.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovė A. B.-K. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo T. K. išlaikymą nepilnamečiui sūnui G. K. po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki sūnaus pilnametystės, priteistą sumą kasmet indeksuojat LR Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, bei 7 200 Lt išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 28 d. iki 2013 m. balandžio 28 d., paskiriant ją vaiko gaunamų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise.
Atsakovas T. K. byloje pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nutraukti šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nustatyti sūnaus G. K. gyvenamąją vietą su juo, priteisti iš ieškovės A. B.-K. sūnaus išlaikymui po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo dienos iki sūnaus pilnametystės, priteisti iš ieškovės 15 500 Lt išlaikymo įsiskolinimą, paskirti jį vaiko gaunamų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise, padalyti santuokoje įgytus finansinius įsipareigojimus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Priešieškinio reikalavimų užtikrinimui atsakovas T. K. prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną bendravimo su vaiku tvarką, t. y. nustatyti, jog kas antrą savaitgalį sūnus gyvena kartu su juo – vaikas paimamas penktadienį 17 val. ir grąžinamas sekmadienį 17 val., o jei atsakovas bylos nagrinėjimo metu turėtų kasmetinių ar nemokamų atostogų, pusę jų jis gali praleisti su sūnumi. Prašyme nurodė, jog jo ir ieškovės santykiai yra įtempti, todėl ieškovė jam neleidžia bendrauti su vaiku. Nuo 2013 m. balandžio 4 d. sūnų jis matė tik du kartus, kadangi ieškovė daro kliūtis bendrauti su vaiku.
Šalies argumentai
Ieškovė su atsakovo prašoma nustatyti bendravimo su vaiku tvarka nesutiko. Nurodė, kad dalyje dėl atostogų ji yra nekonkreti, o kitoje dalyje prašymas dėl laikinos bendravimo tvarkos nustatymo negali būti tenkinamas dėl vaiko sveikatos būklės bei kitų aplinkybių.
Išvadą teikianti institucija išvadoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, jog atsakovo gyvenimo bei buities sąlygų ištirti nepavyko atsakovui nesudarius tam sąlygų, todėl prašė sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo remtis ankstesne į bylą pateikta išvada. Skyriaus nuomone, atsakovo pasiūlyta bendravimo su vaiku tvarka, atsižvelgiant į vaiko sveikatos būklę ir jo specialius poreikius bei tėvo galimybes jais pasirūpinti, netinkamas vaikui svečiuotis gyvenimo sąlygas tėvo namuose ir akivaizdų atsakovo nenorą įsileisti į savo namus Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoją, neatitinka mažamečio interesų. Tačiau atsižvelgdamas į vaiko interesus, vaiko motinos nuomonę bei senelės pastebėjimus, siūlė nustatyti atsakovui minimalią laikiną bendravimo su sūnumi tvarką.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino iš dalies – nustatė, jog atsakovas turi teisę kas antrą savaitgalį (šeštadienį arba/ir sekmadienį) matytis su sūnumi G. K. vaiko namuose, nuo 10 val. iki 17 val. vaiko motinai sutikus, išeiti su vaiku pasivaikščioti, tačiau be vaiko nakvynės atsakovo namuose; likusioje dalyje prašymą atmetė.
Teismas nustatė, jog šalių mažametis vaikas turi sveikatos problemų ir specialių poreikių. Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktoje išvadoje dėl ieškovės ieškinio nurodyta, jog atsakovo bute trūksta švaros ir tvarkos, bute nėra vaikui skirto kambario ir reikiamų daiktų. Išvadoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodyta, jog atsakovas nesudarė skyriaus darbuotojui ištirti jo buities bei gyvenimo sąlygų net ir susitarus su pačiu atsakovu. Todėl atsakovo gyvenamoji aplinka, teismo nuomone, yra netinkama mažamečiui vaikui, turinčiam specialių poreikių, likti su nakvyne visam savaitgaliui. O atsakovo prašymas dėl bendravimo su vaiku jo atostogų metu negali būti tenkintinas, nes yra labai nekonkretus ir jos vykdymo nebūtų galima sukontroliuoti.
Tačiau atsižvelgiant į mažamečio vaiko interesus bei jo išsakytą nuomonę, kad jis myli abu tėvus ir kad teismas neturi jokių duomenų apie atsakovo netinkamą elgesį bei žalingos įtakos darymą vaiko atžvilgiu bei netinkamas gyvenimo sąlygas savo namuose ir į tai, jog iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados matyti, kad ieškovė iš esmės neprieštarauja, kad atsakovas lankytų sūnų jos namuose, teismo manymu, tikslinga iki bylos išnagrinėjimo nustatyti minimalią atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką, kuri nepažeistų abiejų vaiko tėvų ir mažamečio interesų, atsižvelgiant į jo dienos bei paros režimą. Todėl nustatytina, jog atsakovas T. K. turi teisę kas antrą savaitgalį (šeštadienį arba sekmadienį) matytis su sūnumi vaiko motinos namuose, nuo 10 val. iki 17 val., vaiko motinai sutikus, išeiti su vaiku pasivaikščioti, tačiau be vaiko nakvynės atsakovo namuose. Teismo manymu, tokia atsakovo bendravimo su vaiku tvarka iki šalių ginčo išsprendimo neleis vaikui atitolti nuo tėvo ir išlaikyti jų socialinį ryšį. Kadangi atsakovas konkrečiai nenurodė, kada jis turės atostogas, jo prašymas yra nekonkretus, todėl šioje proceso stadijoje atmestinas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas T. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti iš esmės – nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su vaiku tvarką: kas antrą savaitgalį sūnus G. K. gyvena kartu su atsakovu jo namuose ((duomenys neskelbtini)) nuo penktadienio iki sekmadienio, vaikas paimamas penktadienį 17 val. ir grąžinamas sekmadienį 17 val.; taip pat tuo atveju, jeigu atsakovas bylos nagrinėjimo metu turėtų kasmetinių ar nemokamų atostogų, pusę jų jis turi teisę praleisti su sūnumi, iš anksto (ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki vaiko paėmimo atitinkamam atostogų laikotarpiui) jų datas suderinęs su ieškove. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus teiginiai, jog atsakovo gyvenimo ir buities sąlygų nepavyko ištirti atsakovui tam nesudarius sąlygų, yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Atsakovas yra įspėjęs skyriaus darbuotoją, kad apsilankymo jo namuose laiką būtina derinti iš anksto. Tokį apsilankymą jie buvo suderinę, tačiau darbuotoja jam paskambino dieną anksčiau, teigdama, kad esanti netoliese ir norinti apsilankyti. Negalėdamas tuo metu nuvykti į namus, atsakovas pasiūlė laikytis sutarto laiko ir apsilankyti jo namuose rytojaus dieną, tačiau darbuotojos skambučio dėl apsilankymo taip ir nesulaukė. Atsakovas neneigia, kad jo gyvenimo sąlygos yra kuklios, tačiau jos tikrai yra tinkamos ir pakankamos vaiko normaliam gyvenimui ir vystymuisi – butas tvarkingas, švarus, jame yra virtuvė bei du kambariai, tad atsakovas galėtų suteikti vaikui atskirą kambarį.
2. Teiginiai apie vaiko sveikatos būklę ir specialiuosius poreikius yra tikrovės neatitinkantys ir stipriai perdėti, patvirtinti ne kokiais nors objektyviais įrodymais, bet ieškovės subjektyviu įsitikinimu ir sąmoningu noru manipuliuojant vaiko sveikata atskirti jį nuo atsakovo. Šalių sūnui buvo nustatytas nežymus kalbos neišsivystymas ir mokymosi sunkumai dėl sulėtėjusios socialinės raidos, kurių korekcija visiškai įmanoma ir sėkmingai gali būti atliekama vaiko lankomoje švietimo ir ugdymo įstaigoje. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių tokius specialiuosius vaiko poreikius, kurie kaip nors kliudytų vaikui nakvoti tėvo namuose, juo labiau, kad ieškovo prašoma laikinoji bendravimo su vaiku tvarka apima tik savaitgalius, kurių metu vaikas pas jokius specialistus nesilanko.
3. Tiek Vaiko teisių apsaugos skyrius, tiek teismas vadovavosi išimtinai vaiko motinos ir senelės teiginiais, visiškai ignoruodami atsakovo kaip tėvo pareigas, atsakomybę ir jausmus bei grėsmę, kad bus pažeistas vaikos ir tėvo emocinis ryšys.
4. Byloje nėra objektyvių duomenų bei įrodymų, jog vaiko gyvenimas su atsakovu prieštarautų jo interesams, todėl teismai neturėtų vadovautis vaiko teisių apsaugos tarnybos išvada, bet pirmenybę teikti esminiam vaiko interesui – neprarasti emocinio ryšio su tėvu.
5. Skundžiama nutartimi, kuri yra nelogiška, teismas nustatė maksimaliai nepalankaus pobūdžio atsakovui bendrauti su sūnumi laikinąsias apsaugos priemones (kas antro savaitgalio vieną arba abi dienas ieškovės tėvų namuose, su kuriais atsakovo santykiai įtempti nuo pat ieškovės ir atsakovo santuokos sudarymo). Tokia tvarka paverstų vaiką ieškovės įrankiu jai konfliktuojant su atsakovu sūnaus akivaizdoje, kas neabejotinai pakenktų ir paties vaiko emocinei būklei ir atsakovo santykiams su juo.
6. Nuo balandžio mėnesio iki šiol ieškovė neleidžia atsakovui bendrauti su sūnumi. Tai ne tik skaudina atsakovą kaip tėvą, bet ir kelia didelį nerimą dėl tolesnio bendravimo su sūnumi perspektyvų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo T. K. atskirąjį skundą ieškovė A.-B K. ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad priimdamas nutartį teismas turi vadovautis objektyviais duomenimis, o ne atsakovo aiškinimais. Žinodama atsakovo charakterį, ieškovė mano, kad atsakovas galėjo vengti jo gyvenimo sąlygų ištyrimo. Ieškovė neturi pagrindo netikėti išvadą teikiančios institucijos darbuotojų pateikta informacija. Teismas pagrįstai vertino joje išdėstytus faktus, o taip pat tai, kad iš byloje jau esančios išvados matyti, jog vaikui atsakovo bute nėra sudarytos tinkamos sąlygos bendravimui ir nakvynei. Be to, nors vaikas šalims gyvenant santuokoje gyveno kartu su jais, tai nereiškia, kad atsakovas juo rūpinosi – atsakovas buvo tik „formalus“ tėvas. Atsakovas visiškai be pagrindo teigia, esą ieškovė neleidžia ir trukdo jam matytis su vaiku. Tokiais teiginiais atsakovas tik siekia pateisinti savo neveikimą. Atsakovas taip pat nepagrįstai sumenkina sūnaus sveikatos būklę, ir tai tik patvirtina, kad apie vaiko būklę jis nieko nežino. Vaikui yra reikalinga saugi, rami aplinka bei nuolatinė priežiūra, kurios atsakovas niekada nesistengė atlikti. Atskirajame skunde atsakovas koreguoja savo prašymą dalyje dėl bendravimo tvarkos nustatymo jo atostogų metu, kas nėra galima. Kita vertus, toks prašymas nėra konkretus, o teismas negali priimti sąlyginių sprendimų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos laikinos bendravimo su vaiku tvarkos kaip laikinosios apsaugos priemonės.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Šeimos bylose šių priemonių taikymo pagrindas yra būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t. y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės (CPK 3.65 str. 1 d.).
CK 3.170 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatyta, jog tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. CK 3.156 straipsnyje nustatyta, jog tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Todėl tiek motina, tiek tėvas yra vienodai atsakingi už tėvų valdžios įgyvendinimą ir turi lygias su savo vaikais susijusias teises ir pareigas, nesvarbu, ar tėvai gyvena santuokoje, skyrium ar santuoka nutraukta. Tokiu įstatyminiu reglamentavimu siekiama sudaryti sąlygas maksimaliam abiejų tėvų dalyvavimui auklėjant vaiką. Tačiau sprendžiant, kokia tvarka toks dalyvavimas vyks, prioritetas turi būti teikiamas vaiko interesų apsaugai (CK 3.3 str.).
Atskiruoju skundu apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą laikiną bendravimo su vaiku tvarką, nes mano, kad ji yra maksimaliai nepalanki tėvo ir vaiko bendravimui. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais sutinka iš dalies.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas pavedė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui pateikti išvadą dėl apelianto siūlomos laikinos bendravimo tvarkos. Vykdydami teismo pavedimą skyriaus specialistai turėjo atnaujinti apelianto buities ir gyvenimo sąlygų aktą, tačiau dėl apelianto nebendradarbiavimo to padaryti nepavyko. Aplinkybės, kad iš anksto sutartu laiku apelianto nepavyko rasti jo namuose, užfiksuotos specialisto surašytame akte (b. l. 21), kuriuo teismas neturi pagrindo abejoti. Atskirajame skunde dėstoma kitokia šių įvykių versija – kad patys vaiko teisių apsaugos specialistai sutartu laiku neapsilankė jo namuose, nepagrįsta jokiais įrodymais (CPK 178 str.). Kita vertus, teismas pažymi, kad būdamas iš tikrųjų suinteresuotas savo gyvenimo sąlygų patikrinimu, o kartu ir pageidaujamu bendravimu su vaiku, apeliantas turėjo ne pasyviai/abejingai laukti kito specialistų skambučio, o pats parodyti iniciatyvą ir dėti aktyvias pastangas tam, kad specialistai jo namuose apsilankytų. Taigi, apeliantui neįrodžius tinkamų vaikui buities ir gyvenimo sąlygų, konkrečiai – nesuteikus galimybės jas patikrinti kompetentingiems asmenims, teismas pagrįstai netenkino jo prašymo leisti su vaiku bendrauti jo gyvenamojoje vietoje ir kartu leisti atostogas, nes tokio prašymo tenkinimas galėtų pažeisti vaiko interesus.
Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad bendravimo su vaiku nustatymas ieškovės gyvenamojoje vietoje neužtikrina tinkamo tėvo ir vaiko bendravimo.
Tiek abiejų šalių paaiškinimai, tiek jų teikiamų procesinių dokumentų turinys patvirtina, kad šalių santykiai yra konfliktiški, šalys viena kitos atžvilgiu nusiteikusios priešiškai, todėl normalus vaiko ir tėvo bendravimas ieškovės (jos tėvų) namuose yra neįmanomas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo svarstyti galimybę nustatyti laikiną bendravimo tvarką neutralioje teritorijoje, pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus patalpose.
Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartis panaikinama ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Apeliacinės instancijos teismas išaiškina apeliantui, kad ši nutartis neužkerta jam kelio pasirūpinti savo buities ir gyvenimo sąlygų akto atnaujinimu ir prašyti pirmosios instancijos teismo nustatyti laikiną bendravimo su vaiku tvarką savo namuose.
Šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas teismo sprendimu dėl ginčo esmės (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartį panaikinti ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.