Panevėžio apygardos teismo nutartis

2015-08-27 · Civilinė byla Nr. 2A-544-212/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-08-27
Bylos Nr.
2A-544-212/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Zina Mickevičiūtė (pran.), Laimantas Misiūnas, Laimutė Sankauskaitė
Atsakovas
B. Š.
Trečiasis asmuo
A. Š.
Ieškovas
K. A.

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-544-212/2015

Vygintas Mažuika Teisminio proceso Nr. 2-08-3-02142-2014-9
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 35.2; 35.4; 42.6; 42.9; 63.1; 121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 27 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,

kolegijos teisėjų: Laimanto Misiūno, Laimutės Sankauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. Š. ir trečiojo asmens A. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-583-828/2015 pagal ieškovo K. A. ieškinį atsakovei B. Š., trečiajam asmeniui A. Š. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 1 565,69 Eur bei 2 306 JAV dolerių skolas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2011-02-10, 2011-02-25, 2011-05-16 paskolos sutartis paskolino atsakovei sutartyse nurodytas pinigų sumas. Atsakovė paskolų negrąžino, sutartyse numatytų palūkanų nemokėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 24 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą 2014-04-02 preliminarų sprendimą, priteisė ieškovui iš atsakovės 281,51 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 8,98 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Nustatė, kad 2011-02-10 susitarimu atsakovė pasiskolino iš ieškovo 3 200 Lt, kurią turėjo grąžinti iki 2013 m. rugsėjo mėn.; 2011-02-25 sutartimi atsakovė pasiskolino iš ieškovo 2 000 JAV dolerių iki 2013 m. liepos mėn. 2011-05-16 sutartimi –pasiskolino 1 500 Lt iki 2013 m. liepos mėn.

Atsakovė nenurodė, kad grąžino gautas paskolas ieškovui, todėl teismas darė išvadą, kad aplinkybė, jog ieškovas nepateikė į bylą 2011-02-25, 2011-05-16 skolos dokumentų originalų, neturi esminės reikšmės, sprendžiant dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo.

Atsiliepimas

Atsakovė 2014-06-17 teismo posėdyje nurodė, kad minėtus dokumentus surašė ji ir pasirašė. Skolos dokumentai buvo surašyti pinigų perdavimo metu arba iškart po jų perdavimo. Pinigų negavimo faktą atsakovė grindžia tik tuo, kad dokumentuose nėra padaryta įrašo apie tai, kad jai pinigai perduoti, ji juos gavo. Tačiau atsakovė tuo pačiu laikotarpiu analogiška forma (naudodama žodžius „pasiskolinu“) yra surašiusi dar keturis skolos dokumentus ieškovui, kuriuose t. p. nėra įrašų apie pinigų perdavimą, tačiau šias skolas ji pripažįsta. Be to tretysis asmuo buvo pateikęs ieškovui skolų suderinimo aktą, į kurį įtraukė ir ginčo skolas. Atsakovė skolas akto ieškovui atsiuntimo metu pripažino. Teismas sutiko su ieškovo atstovu, jog mažai tikėtina yra tai, kad atsakovė, negavusi paskolos po 2011-02-10 dokumento surašymo, 2011-02-25 surašytų dar vieną skolos dokumentą jos taip pat negavusi, o dar mažiau tikėtina, kad dar vėliau 2011-05-16 ji surašytų trečią skolos dokumentą, negavusi pinigų nei pagal vieną iš šių dokumentų. Atsakovės pozicija, kai ji nurodo, jog pagal septynias iš esmės analogiškas savo turiniu ginčo dokumentams sutartis pinigus gavo, o pagal ginčo tris, kurios be to savo surašymo laiku įsiterpia tarp atsakovės neginčijamų, negavo, atrodo nelogiška. Kadangi tokia pozicija nepagrįsta jokiais argumentais, teismo vertino, mažai tikėtina, kad pinigai iš tikrųjų būtent nagrinėjamus tris kartus perduoti nebuvo. Teismas darė išvadą, kad ieškovas byloje įrodė paskolos sutarties sudarymą, o atsakovė, remdamasi pinigų negavimo aplinkybe, jai tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė. Teismas sprendė, kad preliminariu 2014-04-02 sprendimu ieškinys patenkintas pagrįstai, todėl sprendimą paliko nepakeistu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė ir trečiasis asmuo prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-24 galutinį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei rėmėsi nepatikimais įrodymais. Teismas neteisingai išaiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias paskolos sudarymo teisinius santykius. Sutarčių tekstas rodo apie ketinimą pasiskolinti pinigus, tačiau pinigų priėmimo nepatvirtina. Sutarčių tekstas nepatvirtina pinigų perdavimo, t. y. nėra jokių įrodymų, kad ieškovas perdavė atsakovei pinigus. Ieškovas neįrodė pinigų perdavimo fakto pagal 2011-02-10 susitarimą, nes jis tuo metu buvo Ukrainoje. Tretysis asmuo neigė pinigų perdavimą atsakovei, atsakovė norėjo pasiskolinti 3 200 Lt, tačiau negalėjo to padaryti, nes ieškovo nebuvo Lietuvoje ir pinigų perduoti negalėjo. Šios aplinkybės patvirtina, jog skolindamasi pinigus iš ieškovo, pirmiausiai buvo surašomas susitarimas ar sutartis, o tik vėliau ieškovas iš banko perveždavo pinigus ir paduodavo atsakovei. Tokiu būdu pas ieškovą atsirado originalus 2011-02-10 susitarimas, kurio kažkodėl su seifu nepavogė. Mano, kad ieškovas neįrodė 3 200 Lt perdavimo atsakovei, todėl šioje dalyje ieškinys turėjo būti atmestas. Ieškovas taip pat neįrodė apie 2 000 JAV skolinimą atsakovei, nes tuo metu ieškovas gyveno pas atsakovę, todėl visiškai nelogiška, jog pinigų perdavimas vyko ieškovo neįrengtame name. Be to, nėra galimybių nustatyti ar 2011-02-25 paskolos sutartis yra surašyta atsakovės, nes nėra sutarties originalo. Atsakovė tokios sutarties nepamena, to patvirtinti negalėjo ir tretysis asmuo. Ieškovas taip pat neįrodė, kad 2011-05-16 savo namuose perdavė atsakovei 1 500 Lt, nes jis iš Druskininkų grįžo tik 2011-05-18, todėl atsakovei negalėjo paskolinti 1 500 Lt. Teismas turėjo kritiškai įvertinti apie 2011-02-25 ir 2011-05-16 sutarčių originalų pavogimą, nes to nepatvirtino iš policijos išreikalautas raštas dėl įvykdytos vagystės, o ir pats vagystės faktas kelia įtarimų. Atsakovė, gaudama iš ieškovo pinigus, visada pasirašydavo ieškovo atskiroje knygelėje, tačiau šios knygelės teismui jis nepateikė, nors ir buvo įpareigotas. Teismas sprendimą pagrindė prielaidomis, o ne įrodymais. Tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai santykiai ir atsakovei grąžinus ieškovui paskolintus pinigus, ieškovas grąžindavo atsakovei skolos raštelio originalą. 2011-02-25 ir 2011-05-16 sutarčių originalų ieškovas neturėjo, advokatas tvirtindamas kopijas, taip pat nematė originalų, todėl šios kopijos nelaikytinos paskolinių santykių įrodymais. Teismas tokiais įrodymais negalėjo vadovautis ir tenkinti ieškinį. Vien ta aplinkybė, jog atsakovė ne vieną kartą skolinosi iš ieškovo, neįrodo, jog atsakovė gavo pinigus ir pagal 2011-02-10 bei 2011-05-16 sutartis. Teismas visiškai nepagrįstai paskolos sutarties sudarymo fakto egzistavimą taip pat konstatavo ir trečiojo asmens ieškovui pateiktu skolų suderinimo aktu. Šis dokumentas nėra tinkamas skolinamų pinigų perdavimo atsakovei įrodymas, nes šis aktas nepasirašytas, akto turinio visa apimtimi nepripažįsta ir pats ieškovas, tokio akto nėra mačiusi atsakovė ir šis aktas yra surašytas ieškovui padiktavus. Todėl teismas priimdamas sprendimą rėmėsi netinkamais įrodymais.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog tarp šalių objektyviai negalėjo susiformuoti paskoliniai santykiai, nes atsakovė nei vienos paskolos nėra grąžinusi geranoriškai. Atsakovė teismo posėdžio metu pati pripažino, jog paskolos sutartys yra parašytos jos ranka ir pasirašytos, todėl ginčo dėl paskolos sudarymo autentiškumo nėra. Be to, ieškovas yra išsaugojęs vieną originalą paskolos, tačiau atsakovė ir to nepripažįsta. Mano, jog dėl dviejų paskolos originalų nebuvimo neturi teisinės reikšmės ir nepaneigia paskolos santykių. Ieškovas įrodė pinigų perdavimo faktą atsakovei, o atsakovė neįrodė aplinkybės, jog negavo pinigų. Mano, kad atsakovė klaidina teismą pateikdama tikrovę klaidinančius duomenis. Atsakovė pagal susitarimus iš ieškovo pinigus gavo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad atsakovė daug kartų skolinosi iš ieškovo įvairias pinigų sumas. Nagrinėjamojoje byloje ginčas yra dėl atsakovei suteiktų paskolų pagal 2011-02-10 susitarimą, 2011-02-25 paskolos sutartį ir 2011-05-16 sutartį. Minėtos sutartys įrašytos į 2013-01-04 surašytą „Skolų suderinimo aktą“, kuriame konstatuota, kad atsakovės ir trečiojo asmens skola ieškovui 2013-01-04 yra 78 224 Lt (b. l. 9-11, 30). Atsakovė neginčija, kad visas šias sutartis surašė ir pasirašė ji pati. Trečiasis asmuo patvirtino, kad jis „Skolų suderinimo aktą“ surašė ir išsiuntė ieškovui iš savo kompiuterio. Apeliantė teigia, kad visus skolintus bet kada iš ieškovo pinigus, jam yra grąžinusi, kad pagal 2011-02-10 susitarimą, 2011-02-25 paskolos sutartį ir 2011-05-16 sutartį pinigų negavo, kad sutarčių tekstai neįrodo pinigų perdavimo, žodis „pasiskolinu“ nusako ketinimą pasiskolinti pinigus ir nepatvirtina pinigų priėmimo.

Įstatymas reglamentuoja, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.). Taigi, esminės paskolos sutarties sąlygos - pinigų perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką išaiškino, kad šios kategorijos bylose teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl įsipareigojimo grąžinti pinigus, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimo laikas, palūkanų mokėjimas ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame CPK numatytas išimtis. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas gali konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-430/2013.

Panevėžio apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2A-747-212/2014 pažymėjo, kad visose į bylą pateiktose paskolos sutartyse nėra įrašo apie pinigų perdavimą, o tekste įrašytu žodžiu „pasiskolinu“ konstatuojama, kad pinigus apeliantė jau pasiskolino. Apeliantė nepagrįstai žodį „pasiskolinu“ interpretuoja ir aiškina, kaip jos ketinimą pasiskolinti pinigus. Apeliantė neįrodė nurodomos aplinkybės, kad pinigų pagal minėtas sutartis negavo, t. y. neįrodė esminės paskolos sutarties sąlygos (CK 6.875 str. 1 d.).

Vertinant tai, kad visas sutartis apeliantė surašė savo ranka, pasirašė, nurodė paskolų grąžinimo terminus bei mokamas palūkanas, sutarčių neginčijo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko preliminarų 2014 m. balandžio 2 d. sprendimą nepakeistų.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185, 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Zina MickevičiūtėLaimantas MisiūnasLaimutė Sankauskaitė