Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį.

Ieškovo apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovo pateikti įrodymai neįrodo, kad jam priklauso ieškinyje nurodyti kilnojamieji daiktai, be to, nepagrindžia ieškovo nurodomos šių daiktų vertės, padarytos, pažeidžiant procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, ir materialinės teisės normas, nustatančias nuosavybės teisės į kilnojamuosius daiktus atsiradimo momentą, žalos dydžio nustatymą teismo nuožiūra;pirmosios instancijos teismo nurodoma nesirūpinimo kilnojamaisiais daiktais aplinkybė nėra pagrindas nuosavybės teisei į daiktus pasibaigti. Ieškovas neatsisakė ginčo daiktų, todėl jis neprarado nuosavybės teisės į juos;pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo daiktai yra antraeiliai daiktai, neatitinka materialinės teisės normų. Be to, atsakovei tenka procesinė pareiga įrodyti, kad ginčo daiktai yra antraeiliai daiktai (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-565/2012); pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui pareikšti, padaryta, netinkamai ištyrus ir įvertinus įrodymus. Kitaip negu pripažino teismas, ieškovas apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2013 metų birželio mėnesį, kai dėl pakeistos durų spynos negalėjo patekti į butą. Be to, apelianto materialinis subjektinis reikalavimas savo esme gali būti kvalifikuojamas tiek reikalavimu taikyti deliktinę civilinę atsakomybę, tiek reikalavimu atlyginti be pagrindo įgytų daiktų vertę. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl antrojo gynybos būdo taikymo. Reikalavimui dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo pareikšti taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas. Taip kvalifikavus ieškovo reikalavimą, nebūtų pagrindo atmesti jį dėl ieškinio senaties termino praleidimo.

pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui pareikšti. Ieškovas neįrodė aplinkybės, jog jis tik 2013 metų birželio mėnesį sužinojo apie savo galimai pažeistas teises. Be to, ieškovas neįrodė, kad ieškinio senaties termino praleidimą lėmė svarbios priežastys, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti terminą;pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovo pateikti įrodymai neįrodo, kad jam nuosavybės teise priklauso ginčo daiktai. Ieškovas nepagrįstai teigia, jog pats teismas turėjo nustatyti nuostolių dydį;ieškovo nesirūpinimas ginčo daiktais suponuoja, kad jis atsisakė nuosavybės teisės į šiuos daiktus;priešingai negu teigia ieškovas, jo nurodomi daiktai – unitazas, plytelės, virtuvės baldai ir vonios baldai – yra antraeiliai daiktai, kurių nebuvimas apsunkintų naudojimąsi pagrindiniu daiktu – butu.

Atsakovė pagal 2011 m. vasario 22 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą įsigijo nuosavybėn apeliantui priklausiusį butą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Apeliantas pareiškė teisme ieškinį, prašydamas priteisti iš apeliantės 8 688,60 Eur (30 000 Lt) žalos atlyginimą. Apeliantas pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad bute liko jam priklausantys kilnojamieji daiktai. Apelianto vertinimu, atsakovė pasisavino jo nurodomus kilnojamuosius daiktus. Todėl privalo atlyginti šių daiktų vertę. Skundžiamu sprendimu buvo atmestas apelianto ieškinys. Apelianto materialinis subjektinis reikalavimas buvo kvalifikuotas reikalavimu taikyti deliktinę civilinę atsakomybę. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliantas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų ir reikalaujamos atlyginti žalos dydžio. Be to, teismas nustatė, jog apeliantas praleido ieškinio senaties terminą savo materialiniam subjektiniam reikalavimui pareikšti, ir atsakovės prašymu taikė ieškinio senatį.

Deliktinei civilinei atsakomybei taikyti yra būtinos šios sąlygos: teisės pažeidimas (deliktas), galintis pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu (Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalis), žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis), priežastinis delikto ir žalos ryšys (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis). Apeliantas pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad atsakovė neteisėtai pateko į butą ir užvaldė jame buvusius ginčo kilnojamuosius daiktus. Tokios pačios pozicijos jis laikosi ir apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė 2011 m. liepos 14 d., pasitelkusi trečiuosius asmenis, pateko į butą. Atsakovė 2011 m. liepos 14 d. buvo buto savininkė. Apeliantas nebebuvo teisėtu buto valdytoju. Todėl, priešingai negu jis nurodo, atsakovė teisėtai pateko į butą. Šiai jos, kaip buto savininkės, teisei įgyvendinti nebuvo reikalingas apelianto sutikimas ir / ar teismo leidimas (Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalis). Apeliantas nurodo, jog buvo pažeista jo teisė į būsto neliečiamumą. Iš kitos pusės, jis pirmosios instancijos teisme net neįrodinėjo, kad butas buvo jo gyvenamasis būstas. Priešingai, apeliantas pripažino, jog butas nebuvo visiškai įrengtas ir pritaikytas gyventi. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas ir tas apelianto teiginys, jog atsakovė pasisavino bute buvusius kilnojamuosius daiktus. Pasak apelianto, jis iki pat 2013 metų birželio mėnesio nežinojo, kad yra atliekami priverstinio išieškojimo iš buto veiksmai. Vykdomosios bylos duomenys patvirtina, jog antstolės procesiniai dokumentai buvo siunčiami apelianto deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Apelianto teigimu, šiuo adresu gyveno jo buvusi sutuoktinė ir vaikas. 2010 m. rugpjūčio 26 d. registruotos siuntos įteikimo pranešime nurodyta, jog siunta yra įteikta pačiam apeliantui. Jis pirmosios instancijos teisme iškėlė abejones dėl parašo, esančio šiame įteikimo pranešime, autentiškumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios apelianto iškeltos abejonės nėra pakankamos aplinkybėms, jog ne jis pasirašė įteikimo pranešime ir jam nebuvo tinkamai pranešta apie vykdymo procesą ir / arba atskirus vykdymo veiksmus, pagrįsti. Be to, pats apeliantas pirmosios instancijos teisme, nors ir nurodė, kad negyveno deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, pripažino, jog buvusi sutuoktinė informuodavo jį, kad yra gaunami jam adresuoti antstolės procesiniai dokumentai. Apeliantas pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jis nereikalavo šių dokumentų ir tiesiog nekreipė į juos dėmesio. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog apeliantas žinojo arba turėjo žinoti apie vykdomas priverstinio išieškojimo iš buto procedūras. Apeliantas suvokė arba turėjo suvokti, kad butas, jam neatsiskaičius su hipotekos kreditore, bus realizuotas priverstine tvarka – parduotas varžytynėse arba perduotas hipotekos kreditorei, šiai sutikus jį perimti. Butas buvo areštuotas dar 2010 m. rugpjūčio 24 d. Atsakovui 2010 m. rugpjūčio 30 d., be kitų antstolės procesinių dokumentų, buvo pateiktas turto arešto aktas. Pirmosios varžytynės, kurios neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas potencialus pirkėjas, buvo numatytos ir turėjo įvykti 2010 m. lapkričio 18 d. Antrosios varžytynės įvyko 2011 m. vasario 22 d. Nuo buto areštavimo momento praėjo ilgas laiko tarpas, kuriuo apeliantas galėjo pasiimti, kaip jis nurodo, jam priklausančius kilnojamuosius daiktus. Apeliantas pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jis vis dirbdavo užsienio valstybėse. Bet apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę. Be to, tokia aplinkybė, jeigu ji ir pasitvirtintų, nepateisintų apelianto, žinojusio arba turėjusio žinoti, kad yra vykdomos priverstinio išieškojimo procedūros, neveikimo. Apeliantas galėjo pasitelkti trečiuosius asmenis, siekdamas pasiimti kilnojamuosius daiktus. Be to, jis pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog kartas nuo karto grįždavo į Lietuvą. Vadinasi, galėjo ir pats pasiimti kilnojamuosius daiktus.

Nuo tos dienos, kurią atsakovė įsigijo nuosavybėn butą, iki tos dienos, kurią ji, pasitelkdama trečiuosius asmenis, pateko į butą, praėjo beveik penki mėnesiai. Vadinasi, apeliantas, net ir priverstine tvarka realizavus butą, turėjo galimybę pasiimti jo nurodomus kilnojamuosius daiktus. Apeliantas nepasinaudojo ir šia galimybe. Apeliantas teigia, kad atsakovė turėjo kreiptis į jį dėl bute rastų daiktų, o jos nesikreipimas rodo sąmoningą siekį pasisavinti daiktus. Šie apelianto teiginiai yra nepagrįsti. Būtent apeliantas turėjo imtis aktyvių veiksmų, siekdamas pasiimti kilnojamuosius daiktus. Atsakovė, kaip buto pirkėja, nustatytomis aplinkybėmis neprivalėjo aiškintis, ar bute, kurį ji įsigijo varžytynių metu, yra koks nors turtas, kurį reikėtų vertinti kaip trečiųjų asmenų turtą. Atsakovė pagrįstai galėjo tikėtis, kad visi įprastai buityje ir kasdieniame gyvenime naudojami daiktai, esantys varžytynėse įsigytame bute, pirktame be galimybės jį apžiūrėti, yra varžytynių nugalėtojo nuosavybė. Tokiomis aplinkybėmis, esant ribotai galimybei apžiūrėti butą ir tokiai galimybei tapus ribotai dėl apelianto procesinio pasyvumo arba net jo faktinio atsisakymo bendradarbiauti vykdymo procese, pirkėja prisiėmė riziką, nes galėjo gauti tiek daugiau naudos, negu galėjo įprastai tikėtis, patekus į butą tik po varžytynių, tiek mažiau naudos ir, negana to, patirti praradimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo kilnojamieji daiktai – antraeiliai daiktai, kuriuos ištiko pagrindinio daikto – buto – likimas (Civilinio kodekso 4.14 straipsnio 1 dalis), yra nevisiškai pagrįsta. Ne visi ginčo kilnojamieji daiktai yra taip funkciškai susiję ir priklausantys butui ar esantys jo dalimi, kad juos būtų galima laikyti antraeiliais daiktais. Tokie apelianto nurodyti daiktai kaip magnetola, spintelė, veidrodis, praustuvė, unitazas, sūkurinė vonia, statybiniai įrankiai ir medžiagos, skirtos būstui įrengti, negali būti vertinami kaip daiktai, kurie turi būti be atskiro susitarimo atskiriami nuo buto, šį pardavus varžytynėse, nes tokie daiktai įprastai randami būste, o be jų gyvenamosios patalpos paprastai nebūna naudojamos. Taigi jie laikytini esminėmis pagrindinio daikto dalimis CK 4.13str.2d. prasme. Tuo tarpu padangos akivaizdžiai nėra antraeiliai daiktai, buto kaip pagrindinio daikto dalys, vaisiai, produkcija, pajamos ar priklausiniai (CK 4.13str.2d.). Kaip minėta, pirkėjas, varžytynėse įsigydamas gyvenamąjį būstą, pagrįstai tikisi, kad patalpos yra sukomplektuotos įprasta gyvenamųjų patalpų ir kita įranga, todėl siūlo atitinkamą kainą, tokius savo pagrįstus lūkesčius įgyvendindamas. Taip pat, kaip jau konstatuota, atsakovė pagrįstai galėjo tikėtis, kad visi įprastai buityje naudojami daiktai, esantys varžytynėse įsigytame bute, pirktame be galimybės jį apžiūrėti, yra varžytynių nugalėtojo nuosavybė. Vadinasi, apeliantas iš tokio buto pardavimo be išankstinio apžiūrėjimo galimybės gavo naudą, nes, taip vertinant, varžytynių dalyviui rizikuojant aklai kelti kainą ir kartu tikintis rasti geriausią įmanomą sumokėtos kainos ir įsigyto turto vertės santykį, varžytynių kaina labiau tikėtinai yra didesnė.