Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016 m. gegužės 11 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo I.B. (I.B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato areštinėje.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo kamerose, dėl minimalaus areštinės kamerų ploto, tenkančiam vienam asmeniui, neužtikrinimo, netinkamo apšvietimo kamerose, dėl kamerose esančios drėgmės, pelėsių jose buvimo, surūdijusių kriauklių, veidrodžių ir lentynėlių duše nebuvimo, sanitarinio mazgo neatskyrimo, dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose per mažos trukmės, dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis ir komisariato administracijai teikiamų prašymų ignoravimo.

Pirmiausia teismas vertina, ar pareiškėjas dėl savo teisių pažeidimo kreipėsi nepraleisdamas ieškinio senaties termino.

Atkreiptinas dėmesys, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje S. prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-553/2014, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškinius dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pagal Civilinio kodekso 126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. balandžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-661-442/2016 pažymėjo, kad atsakovui prašant, nuo patirtos žalos atsiradimo iki kreipimosi į teismą praėjęs laiko tarpas gali būti pagrindas ieškinio senačiai taikyti.

Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjo skundas surašytas 2016-03-10 (išsiųsta iš Vilniaus pataisos namų 2016-03-15, registracijos Nr. 1144, b.l. 9), Klaipėdos apygardos administraciniame teisme gautas 2016-03-17 (b.l. 3-8). Pareiškėjas prašo priteisti patirtą neturtinę žalą už netinkamų kalinimo sąlygų buvimą laikotarpiais nuo 2006 iki 2013 metų. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, sprendžia, jog yra akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Atsižvelgiant į pareiškėjui padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, akcentuojant tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog ne kartą skundėsi administracijai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, prašydamas jas užtikrinti, tačiau administracija prašymus ignoravo. Pareiškėjo motyvas, kad ieškinio senatis turi būti skaičiuojama nuo Civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo (2013-12-19 Įstatymas Nr. XII-700 įsigaliojo 2014-06-13) atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi minėtu teisės aktu nebuvo keičiami jokie ieškinio senaties terminai, o pakeitimai susiję su sutartiniais teisiniais santykiais. Taip pat pareiškėjas nurodo, jog apie teisių pažeidimą sužinojo iš žiniasklaidos, televizijos ir kitų laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų tik 2015-01-10, tačiau šiam teiginiui pagrįsti jis nepateikė jokių argumentų. Pareiškėjas taip pat argumentuoja, jog jam nebuvo žinomi Europos Žmogaus teisių teismo nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, kadangi ši literatūra areštinėje neprieinama, todėl mano, jog ieškinio senaties termino eigos data turi būti skaičiuojama nuo paskutinės jo teisių pažeidimo dienos, t.y. 2016 metų. Teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmeta kaip nepagrįstus, kadangi atsakovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas Kretingos rajono policijos komisariato areštinėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2012-01-05 iki 2012-01-11, nuo 2012-09-04 iki 2012-09-07 ir nuo 2012-12-12 iki 2012-12-14 (b.l. 18-20), taigi akivaizdu, kad būtent laikymo areštinės kamerose metu jis patyrė skunde nurodomus nepatogumus ir galimai patyrė neturtinę žalą, todėl nuo pažeidimų momento ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Nurodytos priežastys, kad Konvencijos turinys buvo nežinomas, nes literatūra neprieinama vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios ieškinio senaties termino praleidimą pateisinančių priežasčių, dėl kurių terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės (argumentai dėl aptariamo termino praleidimo priežasčių) nagrinėjamu atveju negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Teismas sprendžia, jog argumentų, kurių pagrindu būtų galima atnaujinti praleistą senaties terminą pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalį, pareiškėjas nenurodė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus, todėl atsakovo atstovui atsiliepime išreiškus prašymą taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, yra pagrindas šį prašymą tenkinti ir reikalavimui atlyginti žalą laikotarpiu iki 2013-03-15 taikyti ieškinio senaties terminą bei skundą šio reikalavimo dalyje tuo pagrindu atmesti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1296-624/2016).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog byloje keliami reikalavimai dėl asmeninių neturtinių teisių pažiedimų, kuriems pagal CK 1.134 straipsnio 1 punktą ieškinio senatis netaikoma. Kaip jau buvo minėta, CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Tuo tarpu CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis netaikoma: 1) iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus; 2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredito įstaigas; 3) kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams. Iš įvardinto teisinio reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma, be kita ko, tik tais atvejais, kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, tuo tarpu reiškiamam turtiniam reikalavimui, tame tarpe – atlyginti neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiame kontekste taip pat yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Teismas turėtų vertinti atsakovo veiksmų teisėtumą laikotarpiu nuo 2013-03-15, tačiau atsakovo pateiktais duomenimis pareiškėjas 2013 metais Kretingos rajono policijos komisariato areštinėje nebuvo laikomas, t.y. todėl akivaizdu, kad taikant sutrumpintą ieškinio senaties terminą, reikalavimas turėtų būti atmetamas pilna apimtimi.

Kita vertus, pastebėtina ir tai, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013).

Kiek tai būtų susiję su ieškinio senaties termino atnaujinimu, pabrėžtina, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjo teikiami įrodymai dėl sveikatos būklės (b.l. 24-28) nėra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi pagal pateiktus duomenis pareiškėjas buvo gydomas laikotarpiais nuo 2002-07-25 iki 2002-10-16, nuo 2002-10-16, nuo 2011-12-20 iki 2012-01-05, nuo 2012-01-17 iki 2012-02-10, t.y. tik paskutinis laikotarpis apėmė laiko tarpą, kada jis buvo laikomas Kretingos rajono policijos komisariato areštinėje, tačiau jokių duomenų, kad dėl sunkios sveikatos būklės įvairiais atsakovo nurodytais pareiškėjo laikymo areštinės kamerose laikotarpiais jis negalėjo kreiptis į teismą dėl teisių gynimo, byloje nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas, išnagrinėjęs bylą, taip pat jokių objektyvių priežasčių atnaujinti praleistą minėtą terminą, nenustatė.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo I.B. (I.B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti.

Sprendimą per 14 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.