Kauno apylinkės teismo sprendimas

2014-05-20 · Civilinė byla Nr. 2-2207-945/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-05-20
Bylos Nr.
2-2207-945/2014
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-19065-2013-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Marius Bartninkas
Ieškovas
Compensa TU S
Atsakovas
UAB „Kauno vandenys“
Trečiasis asmuo
Kauno miesto savivaldybės, D. K., If P
Civilinė byla Nr. 2-2207-945/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19065-2013-7Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 38.; 44.5.2.; 116.1.
KAUNO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 20 d.Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Marius Bartninkas, sekretoriaujant I. B., Nomedai Skaburskienei, Ievai Mikalauskaitei, dalyvaujant ieškovės Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group atstovui J. S., atsakovės UAB „Kauno vandenys“ atstovui V. P., trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės atstovei A. J., trečiajam asmeniui D. K., nedalyvaujant trečiojo asmens If P&C Insurance AS Filialo atstovui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group ieškinį atsakovei UAB „Kauno vandenys“, tretiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybei, D. K., If P&C Insurance AS Filialui dėl žalos atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 1.995,50 Lt žalos atlyginimą, 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje nurodoma, jog 2011 m. rugpjūčio 12 d. Kaune, Raudondvario plente, trečiasis asmuo D. K. nakties metu vairuodamas transporto priemonę (duomenys neskelbtini) v.n. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į pakankamai neapšviesto kelio ruožo važiuojamojoje dalyje įdubusio šulinio ertmę, nepažymėtą jokiais kelio ženklais. Dėl šio įvykio buvo apgadinti minimos transporto priemonės abu dešinės pusės ratai. Ieškovė ir trečiasis asmuo buvo sudarę Transporto priemonių draudimo (Kasko) sutartį (draudimo liudijimo Nr. 9208011), pagal kurią ieškovei atsirado pareiga atlyginti automobiliui eismo įvykio metu padarytą žalą. Ieškovė atliko žalos sureguliavimą ir išmokėjo transporto priemonės savininkui 1.995,50 Lt draudimo išmoką. Vadovaujantis Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu, žala transporto priemonei buvo padaryta dėl kelyje buvusios įdubusio šulinio ertmės, kurios gylis kelio dangos atžvilgiu yra 10 cm, o apžiūrint šulinio dangtį, buvo akivaizdžiai matyti, kad šulinys neatitinka tiesios kelio dangos reikalavimų. Iš nubraižytos eismo įvykio schemos matyti, kad įdubęs šulinys yra važiuojamojoje kelio dalyje, už 270 metrų nuo tos vietos, kurioje buvo sustojęs sugadintas automobilis. Šiuo nutarimu konstatuota, kad trečiasis asmuo D. K. Kelių eismo taisyklių nepažeidė, vairuotojas negalėjo pastebėti kliūties bei išvengti eismo įvykio. Ieškovė įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo subrogacijos tvarka iš atsakingo už žalos padarymą asmens, todėl su 2012 m. birželio 1 d. pretenzija dėl žalos atlyginimo byloje Nr. 372242-1 ir pagrindžiančiais dokumentais kreipėsi į trečiąjį asmenį Kauno miesto savivaldybę, kaip vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių savininką ir valdytoją, kuris netinkamai vykdė gatvės priežiūrą ir padarė žalą apdraustam turtui. Kauno miesto savivaldybės administracija persiuntė pretenzinį reikalavimą pagal priklausomybę nagrinėti atsakovei. Nei Kauno miesto savivaldybės administracija, nei atsakovė nepateikė jokio atsakymo ir ieškovės reikalavimo nepatenkino. Atsakovė neginčija, kad yra Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių nuotekų šalinimo ir lietaus nuotekų tinklų valdytoja. Nustačius, kad defektas, dėl kurio įvyko eismo įvykis, yra įdubęs šulinys, bet ne duobė kelyje, darytina išvada, kad atsakingu dėl eismo įvykiu padarytos žalos pripažintina atsakovė. Dublike ieškovė papildomai nurodė, jog vairuotojui buvo neaktualu, ar žala atsirado jam įvažiavus į šulinį, ar į kelio duobę, kadangi pagal draudimo sutartį jam išmoka priklausė abiem atvejais, todėl remtis jo pateiktais rašytiniais paaiškinimais dėl eismo įvykio aplinkybių nėra pagrindo, tuo tarpu Kauno apskrities VPK atlikto tyrimo metu aiškiai konstatuota, jog buvo įvažiuota į šulinį, ši aplinkybė negali būti vertinama kaip prieštaraujanti vairuotojo pozicijai, kadangi šulinio ertmė taip pat laikytina duobe kelyje.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė su pareikštu ieškiniu nesutinkanti, nes vairuotojas 2011 m. rugpjūčio 12 d. paaiškinime ir 2011 m. rugpjūčio 16 d. pranešime draudimo bendrovei nurodė, kad automobilį apgadino įvažiavęs į duobę, o atsakovė nėra atsakinga už gatvių būklę Kauno mieste.

Trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškinį prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra ir nurodė, kad jos teisės ir pareigos su šia byla nėra susijusios, nes ji negali būti atsakinga už eismo įvykį. Vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo sąlygų užtikrinimas yra savivaldybės funkcija, tačiau teisės aktuose įtvirtinta galimybė savivaldybei tam tikras funkcijas, susijusias su viešųjų paslaugų suteikimu, perduoti pagal sudarytas sutartis kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims. 1998 m. gruodžio 14 d. sutartimi tarp Kauno miesto savivaldybės ir atsakovės dėl vandens tiekimo ir kanalizacijos paslaugų teikimo Kauno mieste yra sutarta, kad būtent atsakovė yra atsakinga už vandentiekio ir kanalizacijos paslaugų teikimą. Kauno miesto savivaldybės teritorijoje viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra (įskaitant šulinius) nuosavybės teise priklauso atsakovei. Tam tikslui, kad dėl sugedusių šulinių, atsitikus avarinei situacijai, transporto priemonių valdytojai nepatirtų nuostolių, šuliniai gatvėse yra apdrausti. Atsakovė neginčija, jog yra Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių nuotekų šalinimo ir lietaus nuotekų tinklų valdytoja. Statinio, pastato ar kitos konstrukcijos valdymas suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį, o valdytoju turi būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pareiga atlyginti žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, yra nustatyta ne tik šių objektų savininkui, bet ir valdytojui. Iš šios nuostatos darytina išvada, kad, jei minėtų objektų savininkas perduoda šiuos objektus valdyti kitam asmeniui (valdytojui), tai už jų sugriuvimą ar kitais trūkumais padarytą žalą tretiesiems asmenims atsako ne savininkas, o valdytojas.

Trečiasis asmuo If P&C Insurance AS Filialas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškinyje minimas eismo įvykis yra nedraudžiamasis įvykis, nes nepatenka į draudžiamojo įvykio apibrėžimą. Vadovaujantis draudimo sutartimi, kurią patvirtina bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijimas BCA Nr. 00003627, draudžiamasis įvykis yra draudimo laikotarpiu ir draudimo teritorijoje reikalavimo draudėjui pateikimas dėl draudimo teritorijoje, kuri nurodyta draudimo liudijime (polise), kilusios žalos trečiųjų asmenų kilnojamam, nekilnojamam turtui, sveikatai, gyvybei padarymo, neturtinės žalos, kylančios kaip žalos sveikatai ar gyvybei pasekmė vykdant veiklą, teikiant į rinką produktus, nurodytus draudimo liudijime ir atsižvelgiant į draudimo taisyklių 16-18 punktų nuostatas (Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 010 punktas Nr. 15). Apie tokį pareikštą reikalavimą draudimo bendrovė visais atvejais turi būti informuota ne vėliau, kaip per 30 dienų nuo draudimo sutarties nutraukimo, pasibaigimo dienos (Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 010 punktas Nr. 38). Minėtas 30 dienų terminas negali būti sustabdytas, nutrauktas, pratęstas, atnaujintas kitaip negu draudimo sutarties šalių susitarimu ar draudėjui įsigijus papildomą pranešimo apie reikalavimą pateikimo terminą. Taigi, visi reikalavimai, pateikti draudėjui ne draudimo sutarties galiojimo metu ir/arba reikalavimai, apie kuriuos nepranešta draudimo bendrovei per 30 dienų nuo draudimo sutarties nutraukimo, pasibaigimo dienos nėra draudžiamasis įvykis. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas atlyginti žalą draudėjui pateiktas jau pasibaigus draudimo laikotarpiui (neatitinka draudžiamojo įvykio apibrėžimo) ir kadangi apie įvykį trečiasis asmuo sužinojo tik 2012 m. rugpjūčio 29 d., kuomet atsakovė atsiuntė Kauno miesto savivaldybės administracijos lydraštį su pridėtais dokumentais, kuriame nurodoma, kad Kauno miesto savivaldybė persiunčia atsakovei ieškovės pretenziją dėl ieškinyje minimo eismo įvykio, o draudimo sutartis pasibaigė anksčiau, t.y. 2012 m. gegužės 31 d., ir nebuvo įsigytas papildomas pranešimo apie reikalavimą terminas (Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių 010 papildoma sąlyga Nr. 305), todėl įvykis yra nedraudžiamasis. Apie savo sprendimą dėl draudimo išmokos trečiasis asmuo atsakovę informavo dar 2012 m. rugpjūčio 30 d. pranešimu Nr. IF/BC/0000263.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, transporto priemonė (duomenys neskelbtini) v.n. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise registruota trečiojo asmens D. K. vardu. Transporto priemonę nuo 2011 m. liepos 11 d. iki 2012 m. liepos 10 d. buvo apdraudusi ieškovė. 2011 m. rugpjūčio 12 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadinti automobilio dešinės pusės priekinis ir galinis ratlankiai bei padangos (sugadinimus patvirtina 2011 m. rugpjūčio 16 d. transporto priemonės apžiūros protokolas ir prie jo pridėtos nuotraukos). Eismo įvykį registravusio patrulio tarnybiniame pranešime nurodoma, kad gavus iškvietimą 2011 m. rugpjūčio 12 d. apie 00.20 val. nuvykus į Raudondvario plentą prie namo Nr. 102, Kaune, kelio kryptyje link miesto centro stovėjo automobilis su apgadintais dešinės pusės ratais, kurio vairuotojas paaiškino, kad sustojo išgirdęs bildesį; kartu su vairuotoju nuėjus prie namo, pažymėto Nr. 117, važiuojamojoje kelio dalyje matėsi uždengtas šulinys, įdubęs apie 10 cm. Savo paaiškinime, teiktame po eismo įvykio, trečiasis asmuo D. K. nurodė apie 12 val. nakties važiavęs link centro dešiniąja juosta, pataikęs į duobę pajuto didelį bildesį, eismo sąlygos buvo prastos, lijo, buvo šlapia, blogas matomumas. 2011 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba nutarė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Nutarime konstatuotos patrulio pranešime ir vairuotojo paaiškinime nurodytos aplinkybės ir padaryta išvada, jog vairuotojo veiksmuose kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta, kadangi vairuotojas įvykio iš anksto numatyti neturėjo galimybės. Analogiškos aplinkybės nurodytos ir 2012 m. rugpjūčio 17 d. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato informaciniame rašte. Ieškovė 2011 m. gruodžio 14 d. apskaičiavo žalos sumą (1.995,50 Lt suma apskaičiuota atsižvelgiant į tai, jog ratlankių kaina pagal susirašinėjimo su UAB „Krasta Auto Kaunas“ medžiagą, pastarosios bendrovės pateiktą PVM sąskaitą- faktūrą ir mokėjimo kvitą sudaro 2.461,19 Lt, keičiamų detalių kaina- 257,28 Lt, remonto darbų vertė- 40 Lt, bendra suma be nusidėvėjimo- 2.758,47 Lt, minus 31% pagerinimas- 762,97 Lt), kurią tos pačios dienos išmokos akto ir vairuotojo prašymo dalį sumos pervesti tiesiogiai darbus atlikusiai įmonei pagrindu išmokėjo 2011 m. gruodžio 21 d. (dalį trečiajam asmeniui D. K., dalį remonto darbus atlikusiai UAB „WinArt“). Atlyginusi žalą, ieškovė 2012 m. birželio 1 d. parengė pretenziją Kauno miesto savivaldybės administracijai. Duomenų apie šios pretenzijos išsiuntimą ir/ar įteikimą ieškovė teismui nepateikė. Teismui buvo pateiktas Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugpjūčio 10 d. raštas, kuriame nurodoma, jog ieškovės 2012 m. liepos 30 d. pretenzija persiunčiama atsakovei nagrinėti pagal priklausomybę. Atsakovė, kurios civilinę atsakomybę laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. buvo apdraudęs trečiasis asmuo If P&C Insurance AS Filialas, persiuntė dokumentus draudikui. Patvirtindamas, jog dokumentus gavo 2012 m. rugpjūčio 29 d., trečiasis asmuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. pranešimu informavo draudiminių išmokų nemokėsiąs, nurodydamas analogiškas atsiliepime į ieškinį pateiktoms aplinkybes.

CK 6.266 straipsnyje įtvirtinta statinio savininko (valdytojo) atsakomybė už dėl daikto trūkumų atsiradusią žalą. Vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės taikymo taisyklėmis, žalą patyręs asmuo privalo įrodyti neteisėto veiksmo (pareigos užtikrinti tinkamą statinio būklę nevykdymo), patirtos žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėto veiksmo ir žalos atsiradimo sąlygas, tuo tarpu statinio savininko (valdytojo) kaltei taikoma nuginčijamoji prezumpcija lemia pastarojo asmens pareigą įrodyti, jog žalos atsiradimą ar jos mastą s1lygojo nukentėjusiojo ar trečiojo asmens veiksmai. Vadovaujantis CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi, draudikui, kuris išmoka draudimo išmoką draudėjui ar naudos gavėjui, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Įvykus draudžiamajam įvykiui subrogacijos pagrindu vietoj draudėjo į tą patį prievolinį santykį įstoja draudimo išmoką išmokėjęs draudikas, perimdamas draudėjo reikalavimo teisę į atsakingą asmenį.

Nagrinėjamu atveju reikalavimo teisė grindžiama draudimo išmokos išmokėjimo faktu. Pastarasis faktas, t.y. aplinkybė, jog ieškovė išmokėjo trečiajam asmeniui D. K. šioje byloje prašomai priteisti sumai lygią draudimo išmoką, byloje nėra ginčijamas. Ieškovės teisę reikšti ieškinį atsakovės atstovas ginčijo teismo posėdžio metu keldamas abejones dėl draudimo sutarties sudarymo aplinkybių. Šiuo aspektu teismas atkreipia dėmesį į kelias reikšmingas aplinkybes. Pirma, skirtingai nei nurodė atsakovės atstovas, draudimo sutartis buvo sudaryta ne prieš vieną dieną iki eismo įvykio, bet prie vieną mėnesį ir vieną dieną (draudimo sutartis sudaryta 2011 m. liepos 11 d., tuo tarpu eismo įvykis įvyko 2011 m. rugpjūčio 12 d.), todėl vien sutarties sudarymo ir eismo įvykio datos savaime nepagrindžia atsakovės atstovo abejonių. Antra, atsakovės atstovas nenurodė jokių papildomų jo poziciją pagrindžiančių aplinkybių, kurios būtų galėję tapti pagrindu tenkinti teismo posėdžio metu pateiktą prašymą dėl aptariamų aplinkybių kreiptis į teisėsaugos institucijas. Vien dalyvaujančio byloje asmens prielaidos negali tapti pagrindu inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą. Trečia, nors teismo posėdžio metu atsakovės atstovui buvo pasiūlyta pasirinkti alternatyvų jo pateiktas prielaidas pagrįsti galinčių įrodymų pateikimo ar išreikalavimo būdą, išaiškinta procesinė tvarka, pagal kurią papildomų įrodymų pateikimo galimybės vėlesnėse proceso stadijose yra ribotos, atsakovės atstovas aiškiai nurodė nepageidaujantis inicijuoti papildomų įrodymų pateikimo į bylą, pageidavo, jog byla būtų išnagrinėta iš esmės, nurodė ketinantis dėl papildomų įrodymų pateikimo apsispręsti teikdamas procesinius dokumentus apeliacinės instancijos teismui. Tokia situacija, esant dispozityviam bylos pobūdžiui, kuris riboja teismo galimybes įrodymus rinkti savo iniciatyva, lemia išvadą, jog atsakovė nenuginčijo ieškovę ir trečiąjį asmenį D. K. eismo įvykio metu siejusių draudimo teisinių santykių.

Atsakovės atstovas taip pat nurodė, jog ieškovė, išmokėdama draudimo išmoką, be pagrindo netaikė sutartinės 400 Lt išskaitos. Iš vienos pusės, trečiasis asmuo D. K. savo procesiniais veiksmais aiškiai nurodė pritariantis ieškinio reikalavimams, neginčijo ieškovės atstovo argumento dėl sutartinės sąlygos, jog esant aiškiam kaltininkui, o kartu ir draudiko teisei perimti reikalavimo teises, draudikas gali atlyginti nukentėjusiajam visą jo patirtą žalą (viešai skelbiamų ieškovės Sausumos kelių transporto priemonių draudimo taisyklių, galiojusių eismo įvykio metu, 16.1 p.). Iš kitos pusės, visos žalos atlyginimu nebuvo niekaip pažeisti atsakovės interesai. Nuo to, ar draudikas atlygina visą žalą nukentėjusiajam, ar tik jos dalį, priklauso tik subjektas, kuris gali reikšti reikalavimą už žalos atsiradimą atsakingo asmens atžvilgiu, tačiau aptariama aplinkybė niekaip neįtakoja pastarojo asmens atsakomybės apimties.

Neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, faktui pagrįsti ieškovė pateikė teismui aukščiau aptartus rašytinius įrodymus, kuriuose kompetentingos institucijos užfiksavo buvus eismo įvykį. Ginčo dėl šio įvykio, kaip ir dėl fakto, jog eismo įvykis įvyko dėl to, jog transporto priemonė buvo apgadinta dėl kelio važiuojamosios dalies nelygumų, kurių nepašalinimas ir vertintinas kaip neteisėtas neveikimas, byloje nėra.

Prašomos atlyginti žalos dydis taip pat siejamas su konkrečiomis sugadintų transporto priemonės detalių ir remonto darbų vertėmis. Nors atsakovės atstovas teismo posėdžio metu ir kėlė klausimą dėl to, kodėl esant sugadintiems 19 colių ratlankiams ir padangoms, išmokos suma buvo paskaičiuota pagal 16 colių ratlankių vertes, bylos nagrinėjimo metu nebuvo ginčijama ieškovės atstovo nurodyta aplinkybė, jog į eismo įvykį patekusiai transporto priemonei skirti būtent gamykliniai 16 colių ratlankiai. Be to, nesutiktina su atsakovės ir trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės atstovų išdėstyta pozicija, jog žala buvo paskaičiuota neatsižvelgiant į nusidėvėjimą. Kaip matyti iš išmokos dydžio paskaičiavimo, nustačius keistinų detalių vertes, išmokos suma buvo sumažinta 31% būtent atsižvelgiant į tai, jog sugadintos detalės nebuvo naujos, t.y. pritaikant nusidėvėjimą. Dėl šios priežasties išmokos, o kartu ir šioje byloje reiškiamo reikalavimo suma buvo sumažinta nuo 2.758,47 Lt iki 1.995,50 Lt. Kartu dėmesys atkreiptinas į tai, jog draudėjas nagrinėjamoje byloje yra fizinis asmuo, t.y. ne PVM mokėtojas, todėl į žalos dydį pagrįstai prašoma įtraukti ir mokėtino PVM sumą, kadangi susigrąžinti šią sumą nei draudėjas, nei jam draudimo išmoką išmokėjusi atsakovė neturi galimybės.

Taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su neteisėtais veiksmais. Nagrinėjamu atveju nebuvo ginčijama aplinkybė, jog žala atsirado dėl eismo įvykio, kurį sukėlė nelygumai važiuojamojoje kelio dalyje, t.y. dėl to, jog egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp eismo įvykio ir žalos, kuri buvo atlyginta sumokant draudimo išmoką.

Bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovas teikė visą eilę argumentų, susijusių su įstatyminės kaltės prezumpcijos nuginčijimu. Nors atsakovės atstovas ir pripažino trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės nurodytą aplinkybę, jog teisėta šulinių Kauno gatvėse valdytoja yra atsakovė, kuriai tenka sutartinė prievolė užtikrinti tinkamą šių statinių būklę (dėl ko papildomai analizuoti sutartinių santykių tarp atsakovės ir trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės sąlygas nėra pagrindo; CPK 268 str. 5 d.), byloje ginčijama ieškovės nurodyta aplinkybė, jog eismo įvykis įvyko įvažiavus būtent į šulinio ertmę. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog aplinkybę, kad transporto priemonės pažeidimus nulėmė būtent įvažiavimas į šulinį, patvirtino įvykio aplinkybes ištyręs policijos pareigūnas, jos konstatuotos ir nutarime nutraukti administracinę teiseną. Faktas, jog teikdamas paaiškinimą vairuotojas nurodė įvažiavęs į duobę, negali būti vertinamas kaip reikšmingas dėl kelių priežasčių. Pirma, duobė kelyje nebūtinai reiškia asfalto dangos nelygumus, kaip teisingai nurodė ieškovė, įdubęs lyginant su kelio danga šulinys asmens gali būti vertinamas kaip duobė. Antra, sutiktina ir su ieškovės atstovo pozicija, jog vairuotojo nuorodą, kad jis įvažiavo į duobę, galėjo nulemti faktas, jog jis neturėjo jokio teisinio suinteresuotumo tiksliu aptariamos aplinkybės užfiksavimu, kadangi, nepriklausomai nuo to, ar eismo įvykį nulėmė asfalto dangos pažeidimai, ar netinkama šulinio būklė, draudėjui bet kuriuo atveju priklausė draudimo išmoka. Trečia, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad policijos pareigūnų aprašytoje kelio atkarpoje buvo kitų nelygumų, kurie galėjo sukelti analogiškus pažeidimus. Šiuo aspektu reikšminga laikytina aplinkybė, jog, turėdama pareigą nuginčyti savo kaltę, ieškovė tesuformulavo prielaidą, kad abejones dėl eismo įvykio šaltinio kelia nemažas atstumas tarp transporto priemonės sustojimo vietos ir policijos pareigūno užfiksuotos šulinio ertmės, tačiau nesiekė, kad liudytoju byloje būtų apklaustas minėtas pareigūnas, kad būtų surinkta informacija apie nurodytos kelio atkarpos būklę. Atsakovės atstovo argumentas, jog apie eismo įvykį atsakovei tapo žinoma praėjus ilgam laiko tarpui, nepaneigia fakto, jog atsakovė nesiėmė jokių veiksmų tam, kad būtų išsiaiškinta, ar gatvė po eismo įvykio buvo tvarkyta, ar joje galėjo būti analogiškų aptariamai šulinio ertmei nelygumų, t.y. nevykdė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos. Kaip matyti iš patrulio pranešimo turinio, eismo įvykį nulėmė tai, jog šulinio dangčio aukštis akivaizdžiai neatitiko tiesios kelio dangos reikalavimų (buvo įdubęs apie 10 cm lyginant su kelio danga). Esant konkrečiai identifikuotam šuliniui, atsakovei teko pareiga įrodyti, jog nurodytas neatitikimas atsirado ne dėl jos kaltės, t.y. ne dėl to, jog šulinys, buvęs viename lygyje su kelio danga šios dangos tiesimo metu, vėliau įsmuko, bet, tarkim, dėl to, jog be atsakovės žinios nesilaikant reikalavimų buvo iškelta kelio danga šulinio atžvilgiu, kas lemtų už kelio dangos būklę ir priežiūrą atsakingo subjekto atsakomybę. Nors turėjo galimybę įvertinti šulinio būklę, inicijuoti duomenų apie šulinio ir asfalto dangos aukščio skirtumus, taip pat vėliau vykusius remonto darbus pateikimą ar išreikalavimą į bylą, atsakovė nurodytos aplinkybės neįrodinėjo, t.y. aptariamu aspektu įstatyminės savo kaltės prezumpcijos neginčijo. Savo atsakomybę, susijusią su netinkamu šulinių eksploatavimu ir su tuo susijusiais kelio nelygumais (tiek šulinio ertmėmis, tiek ir aplink juos esančiomis duobėmis asfalte, sąlygotomis netinkamo šulinio eksploatavimo) atsakovė netiesiogiai pripažino šią atsakomybę apdrausdama su trečiuoju asmeniui If P&C Insurance AS Filialu sudaryta sutartimi. Ieškovė įrodė, jog šulinio ertmės aukštis neatitiko lygiam keliui taikytinų reikalavimų, atsakovė neįrodinėjo tokio neatitikimo priežasčių, todėl, byloje nesant duomenų apie asfalto dangos trūkumus arba ją prižiūrinčių subjektų netinkamą elgesį, teismas vadovaujasi įstatymine prezumpcija, jog žalos atsiradimą nulėmė būtent netinkama atsakovės valdomo statinio priežiūra.

Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, jog žalos atsiradimą ar jos dydį nulėmė transporto priemonės vairuotojo tyčia ar didelis neatsargumas (CK 6.270 str. 1 d.). Kaip prielaida, nepagrįsta jokiais į bylą pateiktais įrodymais, vertintina atsakovės atstovo teismo posėdžio metu nurodyta aplinkybė, jog žalos mastą galėjo nulemti faktas, kad ant automobilio buvo sumontuoti didesni ratai ir pasirinktos siauresnės padangos. Iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, jog sumontuodamas didesnius ratus vairuotojas pažeidė kokius nors teisės aktų reikalavimus, taip pat spręsti, jog mažesnio diametro ratų buvimas būtų leidęs išvengti žalos atsiradimo, t.y. nebuvo įrodytas priežastinis ryšys tarp ratų dydžio ir žalos atsiradimo.

Be to, nėra pagrindo pripažinti, jog žalos atsiradimą ar jos dydį nulėmė tyčiniai ar neatsargūs transporto priemonės valdytojo veiksmai vairuojant. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2011 m. rugpjūčio 12 d. nutarime nutraukti ATP bylos teiseną nurodyta, jog kelio dangos nelygumų pastebėti buvo neįmanoma dėl tamsaus paros meto, pakankamai neapšviestos kelio atkarpos, jokiais kelio įspėjamaisiais ženklais nepaženklinto kelio ruožo. Vairuodamas transporto priemonę asmuo turi stebėti kelio ženklus, kelyje esančias transporto priemones ir pėsčiuosius. Išvada, jog vairuotojas privalo tikėtis, jog bet kurioje kelio vietoje gali būti nelygumas, lemtų nepagrįstą pareigos užtikrinti tinkamą atitinkamo objekto būklę nevykdančio atsakingo asmens prievolės perkėlimą. Nagrinėjamu atveju atsakovės pozicija, jog žalos atsiradimą lėmė neatsargus vairuotojo elgesys, yra vertintina kaip niekuo nepagrįsta prielaida. Pirma, kelio dangos nelygumai privalo būti pažymėti kelio ženklais. Nesant atitinkamo ženklo pozicija, jog vairuotojas privalo tikėtis, kad bet kurioje kelio vietoje gali būti nelygumas, negali būti vertinama kaip pagrįstas prievolių santykio nustatymas. Antra, vien aplinkybė, jog buvo tamsus paros laikas, negali būti vertinama kaip sąlygojanti vairuotojo pareigą pasirinkti mažesnį, nei maksimalus leistinas, važiavimo greitį. Šiuo aspektu reikšminga tai, jog policijos pareigūnai konstatavo, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas, susijęs su netinkamo važiavimo greičio pasirinkimu, nebuvo padarytas. Trečia, aplinkybė, jog kelio danga buvo slidi, galėjo turėti įtakos manevravimo galimybėms, t.y. galimybėms pamačius kelio nelygumus jų išvengti. Nagrinėjamu atveju eismo įvykį nulėmė tai, jog kelio nelygumų nebuvo įmanoma laiku pastebėti, vairuotojas patvirtino pajutęs dundėjimą (t.y. nenurodė matęs kelio nelygumus ir nesėkmingai bandęs jų išvengti), duomenų, kad įtakos eismo įvykiui galėjo turėti slidi kelio danga, byloje nėra. Ketvirta, byloje nėra jokių duomenų, jog lietus galėjo turėti esminės įtakos matomumui. Atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog mažesnio greičio pasirinkimas būtų turėjęs įtakos eismo įvykio atsiradimui. Be abejonės, važiavimas minimaliu greičiu galėtų turėti reikšmingos įtakos eismo įvykio pasekmėms, tačiau reikalauti iš vairuotojo, kuris turi pagrįstą pagrindą tikėtis, jog visi kelio nelygumai bus už juos atsakingų subjektų tinkamai pažymėti, laukti kelyje duobių ir tam, kad jas pastebėti, rinktis minimalų važiavimo greitį, neatitiktų protingumo principo, iškreiptų teisinio santykio subjektų teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą.

Teismui pripažinus, jog atsakovė neįvykdė pareigos nuginčyti savo kaltės prezumpciją, ir konstatavus, jog egzistuoja visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, keltinas klausimas dėl to, ar reikalavimas gali būti reiškiamas atsakovės atžvilgiu tuo aspektu, jog atsakovė eismo įvykio metu buvo apdraudusi savo civilinę atsakomybę. Civilinės atsakomybės draudimo fakto, taip pat aplinkybės, jog eismo įvykis įvyko galiojant draudimo sutarčiai (draudimo sutartis galiojo nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d.), neginčijo ir trečiuoju asmeniu į bylą įtrauktas civilinės atsakomybės draudikas If P&C Insurance AS Filialas. Kaip matyti iš į bylą pateikto draudimo liudijimo BCA Nr. 00003627 turinio, atsakovė buvo apsidraudusi savo atsakomybę, susijusią su dėl netvarkingų Kauno miesto gatvių tinklo važiuojamojoje dalyje esančių šulinių (netvarkingų dangčių ar jų nebuvimo, tinklų avarijos, dėl kurios asfalto dangoje atsiranda duobės, įdubimai, plyšiai) atsiradusia žala. Civilinės atsakomybės draudikas savo pareigą mokėti draudiminę išmoką žalą patyrusiam asmeniui (šiuo atveju- išmoką nukentėjusiam asmeniui išmokėjusiam draudikui) ginčijo remdamasis tuo, jog įvykis nepriskirtinas prie draudiminių. Byloje neginčijama aplinkybė, jog eismo įvykis įvyko draudimo liudijime nurodytoje teritorijoje galiojant draudiminei apsaugai. Civilinės atsakomybės draudikas savo nesutikimą mokėti draudiminę išmoką grindžia tuo, jog draudžiamojo įvykio sąvoka, vadovaujantis Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 010 (toliau- Taisyklės) 15 punktu, yra siejama su reikalavimo draudėjui pateikimu draudimo laikotarpiu, apie kurį draudikui turi būti pranešta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo draudimo sutarties nutraukimo (pasibaigimo) (Taisyklių 38 p.). Su tokiu teisinio santykio aiškinimu teismas nesutinka. Vadovaujantis Taisyklių 38 punktu, atsitikus įvykiui, dėl kurio, draudėjo nuomone, jam gali būti pareikštas reikalavimas, draudėjas apie tai tuoj pat, kai tik sužinojo, ar per trumpiausią terminą nuo sužinojimo, bet visais atvejais ne vėliau kaip per 30 dienų praneša draudikui. Draudėjo sužinojimo apie galimą žalą momentas, vadovaujantis Taisyklių 11-13 punktais, siejamas su reikalavimo gavimu. Reikalavimas laikomas gautu, kai jis pateikiamas draudėjui ar kitam skolininkui, kurio atsakomybė yra solidari su draudėju. Nagrinėjamu atveju jokio kito solidaraus skolininko nėra, todėl atsakovės sužinojimo apie galimos žalos atsiradimą momentas yra sietinas su ieškovės trečiajam asmeniui Kauno miesto savivaldybei išsiųstos pretenzijos persiuntimu atsakovei (nors konkretų įteikimo faktą patvirtinantys įrodymai teismui nepateikti, akivaizdu, jog tai įvyko ne anksčiau kaip 2012 m. rugpjūčio 10 d., kai buvo parengtas Kauno miesto savivaldybės administracijos lydraštis dėl pretenzijos persiuntimo). Kaip minėta, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog į bylą pateikta 2012 m. birželio 1 d. pretenzija buvo išsiųsta ir kada ji buvo įteikta, be to, Kauno miesto savivaldybė neatitinka Taisyklėse įtvirtinto bendraskolio statuso, todėl pretenzijos pateikimas šiam viešojo administravimo subjektui negali būti prilyginamas Taisyklėse numatyto reikalavimo draudėjui įteikimui. Gavusi informaciją apie pareigą atlyginti žalą ne anksčiau kaip 2012 m. rugpjūčio 10 d., atsakovė, nepraleisdama Taisyklėse nustatyto 30 dienų termino, 2012 m. rugpjūčio 29 d. ją persiuntė draudikui. Aplinkybė, jog draudėjas sužinojo apie žalos atsiradimą ir informavo apie tai draudiką jau po draudimo liudijime nustatyto draudiminio laikotarpio pabaigos, nagrinėjamu atveju negali turėti jokios įtakos draudimo pareigai mokėti draudimo išmoką. Vadovaujantis Taisyklių 38 punktu, draudimo išmoka privalo būti mokama tuo atveju, jeigu reikalavimas draudėjui pateikiamas per tris metus nuo draudimo sutarties nutraukimo ar pasibaigimo dienos. Pastaroji norma aiškintina kaip reiškianti, jog visą įstatyme nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.) galioja draudiminė apsauga, kuri yra sąlygojama dviejų ribų: pirma, žala turi būti atsiradusi draudimo laikotarpiu (dėl to ginčo, kaip minėta, nėra); antra, draudėjas į draudiką turi kreiptis ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimo jam pateikimo (nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, jog atsakovei apie žalos atsiradimą tapo žinoma anksčiau, nei 2012 m. liepos 30 d.). Civilinės atsakomybės draudiko cituojama Taisyklių 39 punkto nuostata negali būti vertinama kaip turintį įtakos sprendžiant dėl įvykio priskyrimo draudžiamiesiems nagrinėjamu atveju dėl kelių priežasčių. Pirma, ši norma reglamentuoja situacijas, kai reikalavimas draudėjui yra pareiškiamas iki draudimo sutarties pasibaigimo arba per 30 dienų po draudimo sutarties pasibaigimo, tuo tarpu nagrinėjamu atveju reikalavimas atsakovei Taisyklių 13 punkte nustatyta tvarka buvo įteiktas šiam terminui pasibaigus. Situacijos, kai reikalavimas pareiškiamas praėjus 30 dienų po draudimo sutarties pasibaigimo laikotarpiui, Taisyklių 39 punktas tiesiogiai nereglamentuoja, todėl jai taikytina bendroji Taisyklių 38 punkto nuostata. Antra, Taisyklių 39 punkto taikymas taip, kaip jį interpretuoja draudikas, paneigtų Taisyklių 38 punkto sąlygą dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką, jeigu reikalavimas draudėjui pateikiamas per 3 metų laikotarpį nuo draudimo sutarties pabaigos. Šios dvi sąlygos aptariamu aspektu vertintinos kaip nesuderinamos tarpusavyje, todėl aiškintinos jas pasiūliusios šalies (šiuo atveju draudiko, parengusio standartines sutarties sąlygas), nenaudai (CK 6.193 str. 4 d.), kitoks jų aiškinimas nepagrįstai apribotų draudėjo teises. Trečia, Taisyklių papildoma sąlyga Nr. 305 dėl papildomo pranešimo apie reikalavimą termino, taip pat Taisyklių 40 punkto nuostata, reglamentuojanti terminų pratęsimą, nagrinėjamoje situacijoje netaikytinos, kadangi ši sąlyga sietina su galimybe pratęsti 30 dienų terminą nuo sužinojimo apie žalos atsiradimą, kuris, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nebuvo praleistas, nagrinėjamoje situacijoje nekeliamas klausimas dėl terminų pratęsimo, sprendžiama dėl jų pradžios ir trukmės. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog aptariamas eismo įvykis pateko į draudžiamųjų įvykių sampratą tiek žalos atsiradimo, tiek ir reikalavimo apie žalos atsiradimą pateikimo draudėjui bei draudiko informavimo terminų aspektu.

Tuo atveju, jeigu asmuo yra apsidraudęs civilinę atsakomybę, reikalavimai, kurie turi būti tenkinami išmokant draudimo išmoką, negali būti reiškiami draudėjo atžvilgiu. Nagrinėjamoje byloje reikalavimas yra pareikštas draudėjo atžvilgiu, draudikas į bylą atsakovu nebuvo įtrauktas, teismui išaiškinus ieškovės atstovui pareigą tinkamai įvardinti civilinės atsakomybės subjektą, ieškovei atsisakius reikšti reikalavimus draudiko atžvilgiu, draudikas į bylą teismo iniciatyva įtrauktas trečiuoju asmeniu.

Taip pat reikšminga laikytina aplinkybė, jog civilinės atsakomybės draudimo liudijime buvo numatyta 1.000 Lt privaloma išskaita, kuri lemia, jog draudikas atsako tik už 1.000 Lt sumą viršijančią žalą, tuo tarpu žalos dalį, neviršijančią 1.000 Lt, privalo atlyginti pats už žalos atsiradimą atsakingas asmuo. Nurodytų aplinkybių visuma, nustačius visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, vertintina kaip pagrindas ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo tenkinti iš dalies, priteisiant ieškovei iš atsakovės 1.000 Lt žalos atlyginimo sumą. Likęs reikalavimas atmestinas kaip pareikštas netinkamam subjektui.

Atsakovei, praleidusiai terminą įvykdyti piniginę prievolę, kyla prievolės neįvykdymo teisinės pasekmės- pareiga mokėti įstatyme įtvirtintas procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Ieškinį patenkinus iš dalies (pagrįstais pripažinus 50% ieškinio reikalavimų), iš atsakovės ieškovei, vadovaujantis CPK 93 straipsniu, priteistinas pusės ieškovės 2013 m. rugsėjo 3 d. vietinio mokėjimo nurodymu sumokėto žyminio mokesčio atlyginimas- 27 Lt. Taip pat ieškovei iš atsakovės priteistina dalis ieškovės atstovo kelionių į teismo posėdžius išlaidų. Vadovaujantis Susisiekimo ministro 1995 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 405 „Dėl automobilių kuro normų nustatymo metodikos“ pagrindu parengta viešai prieinama kuro normų paskaičiavimo skaičiuokle (http://www.buhalteriams.lt/index.php?id=42), 1,996 cm³ variklio darbinio tūrio benzinu varomos transporto priemonės kontrolinė (bazinė) kuro sąnaudų norma sudaro 9,32 l/ 100 km. Atsižvelgiant į tai, jog atstumas tarp Vilniaus ir Kauno sudaro apie 100 km, o ieškovės atstovas į teismo posėdžius ir atgal vyko tris kartus, pateikė kuro pylimosi kvitus, kuriuose nurodyta kuro kaina sudaro atitinkamai 4,65 Lt, 4,63 Lt ir 4,68 Lt už litrą, bendra pagrįstomis pripažintinų išlaidų kurui suma sudaro 260,22 Lt (86,68 Lt +86,30 Lt + 87,24 Lt). Šią sumą padalinus per pusę atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją, iš atsakovės ieškovei priteistina 130,11 Lt išlaidų kurui suma.

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei nepriteistinos, kadangi jų dydis mažesnis už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 259-260 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės UAB „Kauno vandenys“, įmonės kodas 132751369, ieškovei Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group, atstovaujamai Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialo, įmonės kodas 302495752, 1.000 Lt (tūkstančio litų) žalos atlyginimą, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1.000 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. lapkričio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 27 Lt (dvidešimt septynis litus) žyminio mokesčio ir 130,11 Lt (šimto trisdešimties litų 11 ct) išlaidų kurui atlyginimą.

Likusius ieškinio reikalavimus atmesti.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.

Teisėjas Marius Bartninkas