Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas S.Juocevičius Procesinio sprendimo kategorija: 42.11.3; 45.6; 121.15; 121.18;

2008 m. balandžio 25 d.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės B.Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2008 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B.Š. ieškinį atsakovams O.C., I.Č., Vilniaus apskrities viršininko administracijai bei trečiajam asmeniui VĮ „Registrų centras“ dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretysis asmuo Valstybės įmonės „Registrų centras“ civilinę bylą prašė nagrinėti jo atstovams nedalyvaujant.

Vilniaus m. 4 apylinkės teismas 2008-01-25 sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš B.Š. atsakovei O.C. 1 180 Lt advokato pagalbai apmokėti bei 86,90 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas nustatė, kad 1995 m. spalio mėn. namo (duomenys neskelbtini), savininkai E.C., O.C. ir B.Š. pasirašė namų valdos žemės sklypo ribų planą. Namas nuosavybės teise priklauso lygiomis dalimis I.Č., B.Š. ir O.C., kiekvienai po 1/3. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 1534V nustatytos (duomenys neskelbtini), esančias privačios namų valdos 1017 kv.m žemės sklypo ribos. 1999-10-20 O.C. ir Vilniaus apskrities viršininkas pasirašė 306 kv.m ploto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį; 1999-10-27 žemės sklypo dalį įregistravo Žemės ir kito nekilnojamojo kadastro ir registro valstybės įmonėje Vilniaus filiale. Ieškovė nurodo, kad ji apie žemės planus nieko neišmano, planų „skaityti“ nemoka, todėl atsakovės O.C. buvo suklaidinta. Teismas konstatavo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus. Pasirašydama ginčijamą žemės sklypo ribų nustatymo planą, ieškovė buvo palyginti jauno amžiaus – 44 metų, dirbo, taigi turėjo supratimą apie materialines vertybes, turėjo vidurinį išsilavinimą. Todėl ieškovės tvirtinimus, kad ji nesuprato, ką daro, pasirašydama 1995 m. spalio mėn. planą ir kad ją apgavo atsakovė O.C., kuriai tuomet buvo 74 metai, teismas laikė neįtikinamais ir vertintino kritiškai. Teismo nuomone, ieškovė nei ieškinyje, nei teismo posėdžių metu nenurodė motyvuotų priežasčių, dėl kurių turėtų būti panaikinta valstybės žemės pirkimo-pardavimo sutartis bei atlikta žemės sklypo dalies teisinė registracija O.C. vardu. Teismas konstatavo, kad ieškovė iš esmės ginčija ne pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų nevykdymą, o namų valdos sklypo naudojimosi tvarką. 2008-01-18 teismo posėdžio metu ieškovė bei jos atstovas savo reikalavimus grindė ir tuo, kad Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2006-03-14 sprendimu nustatytas faktas, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 3981/10000 namo dalis, todėl proporcingai turi priklausyti ir didesnė žemės sklypo dalis. Teismas su tokiais argumentais nesutiko, nes teismo sprendimas, įrodantis padidėjusią ieškovės namo dalį, priimtas tik 2006-03-14, t.y. daugiau nei po 10 metų, kai buvo pasirašytas 1995 m. spalio mėn. planas. 2006-03-14 teismo sprendimas 1995 m. situacijai įtakos neturi, nes byloje pagrįstai įrodyta, kad 1995 m., kai namo savininkai susitarė dėl namų valdos žemės sklypo dalių nustatymo pasirašydamos planą, namas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė E.C. (atsakovės I.Č. motinai), O.C. ir B.Š. lygiomis dalimis po 1/3 dalį kiekvienai. Teismas pažymėjo, kad ieškovei B.Šlepetytei, tuomet turėjusiai lygią gyvenamojo namo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, pagal 1995 m. spalio mėn. pasirašytą namų valdos žemės sklypo ribų planą atiteko didžiausia namų valdos sklypo dalis. Teismas nustatė, kad ieškovės reikalavimo dėl O.C. žemės sklypo dalies teisinės registracijos panaikinimo taip pat nėra pagrindo tenkinti, nes teisinė registracija nėra nuosavybės teisės pagrindas. Byloje yra pateiktas Vilniaus miesto valdybos 1997-09-25 sprendimas Nr. 1534 V, kurio pagrindu buvo pasirašyta su O.C. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis. Paminėto sprendimo ieškovė nei įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, nei savo ieškinyje, nei teismo posėdžių metu neginčijo. Teismas konstatavo, jog byloje pagrįstai įrodyta, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkės namų valdos žemės sklypo ribų planą pasirašė 1995 m. spalio mėnesį. Tokiu būdu, pagal tuomet galiojusią CK 84 str. 1 d. redakciją trejų metų senaties terminas pasibaigė vėliausiai 1998-10-31, o ieškinys byloje pareikštas tik 2002-04-09, t.y. praėjus 3,5 metų po tuomet galiojusio įstatymo nustatyto senaties termino pasibaigimo. Ieškovė dėl senaties termino praleidimo nepasisakė, nenurodė, kad šio termino nepraleido, taip pat nenurodė, kad šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir neprašo termino atnaujinti. Tokiu būdu, nors pasirašius 1995 m. spalio mėn. planą dėl namų valdo žemės sklypo ribų tuomet galiojantis įstatymas ir reikalavo, kad šis planas turėjo būti patvirtintas notariškai, tačiau be svarbių priežasčių praleidus įstatymo nustatytą terminą ieškinio reikalavimui reikšti, šis reikalavimas atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir laiko, kad ieškovės B.Š. apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigė, dėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais, sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 185, 263 str.).

Apeliantė pareiškė reikalavimą dėl 1995 m. spalio mėnesio namo bendraturčių pasirašyto susitarimo dėl sklypo naudojimosi tvarkos (žemės sklypo plano) nuginčijimo dviem pagrindais: kaip sandorio, sudaryto suklydimo įtakoje (1964 m. CK 56 str.) bei kaip sandorio, sudaryto nesilaikant įstatymo reikalaujamos notarinės formos. Ieškinyje B.Š. nurodė 1964 m. CK 47 str. kaip įstatyminį ieškinio pagrindą, apeliaciniame skunde kvalifikavo jį tiksliau, pagal 1964 m. CK 58 str. 3 d.

Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškinio dėl sandorio sudarymo suklydimo įtakoje nepagrįstumo, nes ieškovė neįrodė, kad sandorio sudarymo metu veikė suklydimo įtakoje (1964 m. CK 56 str.). Sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu dėl sandorio šalies suklydimo, jei suklydimas yra esminis. Esminiu yra pripažįstamas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokiant sandoris nebūtų sudarytas. Ieškovė nurodė, kad po sklypo pasirašymo paaiškėjo, kad sklypas buvo padalintas ne pagal nusistovėjusią bendraturčių žemės sklypo naudojimosi tvarką, o kitaip, pažeidžiant ieškovės interesus, t.y. sumažinant jos naudojamo žemės sklypo dalį. Teismas pažymėjo, kad susitarimo sudarymo metu ieškovės ir atsakovių idealios dalys namų valdoje buvo lygios, po 1/3 kiekvienos; pagal ginčijamą susitarimą ieškovei priskirta naudojimui 333 kv.m ploto žemės sklypo dalys, atsakovėms O.C. – 306 kv.m, E.C. – 314 kv.m, taigi argumentas, kad susitarimu jos naudojimui paskirta sklypo dalis buvo nepagrįstai sumažinta, atmestinas. Ieškovė taip pat neįrodė, kad esminiai buvo pažeista nusistovėjusi naudojimosi sklypu tvarka, taigi apeliacinio skundo argumentas, kad planas ir sutartis yra ydingi ir dėl faktinės padėties, nes praėjimas iš (duomenys neskelbtini) gatvės į kiemą yra tik 45 cm pločio, taip pat atmestinas.

Apeliacinio skundo argumentai dėl sandorio negaliojimo pagal 1964 m. CK 58 str. 3 d. atmestini, kaip nepagrįsti. Apeliantės manymu, sandorio sudarymo metu galiojusio Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos“, 7.1.1.2 punktas reikalavo, kad bendraturčių susitarimas dėl namų valdos sklypo pardavimo būtų įformintas notariškai. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime sutiko su ieškovės argumentu, kad bendraturčių susitarimas reikalavo notarinės formos, nors nenurodė, koks norminis aktas nustatė privalomą notarinė formą tokiems susitarimams. Kolegija nesutinka su šiuo teismo motyvu bei apeliantės skundo argumentu dėl privalomos notarinės formos nesilaikymo. Byloje nustatyta, kad ieškovė bei atsakovės O.C. ir I.Č. yra namų valdos (duomenys neskelbtini) bendraturtės, kiekvienai priklausė po 1/3 idealią dalį namų valdos. Vyriausybės 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos“, 7.1.1.2 punktas numatė, kad privačių butų taip pat privačių garažų savininkams parduodami šio Vyriausybės nutarimo 2 punkto numatyta tvarka prie privatizuotų daugiabučių gyvenamųjų namų ar individualių garažų bendrijų suformuoti sklypai, tokiu atveju bendraturčiams priklausančių žemės sklypų dalys nustatomos pagal jų tarpusavio susitarimą, patvirtintą notariškai. Tokiu būdu ieškovės ir kitų namo bendraturčių santykiams dėl namų valdai priskirto sklypo privatizavimui šis vyriausybės nutarimo punktas netaikytinas. Priskirto privačiai namų valdai žemės sklypo išpirkimo tvarką reglamentavo minėto Vyriausybės nutarimo 7.1.1.1 punktas, kuriame nurodyta, kad kiekvienos namo dalies savininkas (bendraturtis) gali pirkti šiai namų valdai priklausančią žemės sklypo dalį. Jeigu sklype yra bendro naudojimo žemės plotų, kurių negalima atidalinti, jie parduodami namo dalių savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, o mokėjimo sumos paskirstomos remiantis jų susitarimu. Ieškovei ir atsakovėms, namų valdos bendraturčių santykiams dėl namų valdos žemės sklypo padalijimo taikytinas šis norminio akto punktas, nereikalaujantis notarinės susitarimo formos. Atsakovės O.C. valstybinės žemės privatizavimo sandorio sudarymo metu – 1999-10-20, galiojo Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos“ 8 punktas, kurio norma numatė kad namų valdos žemės sklypas padalijamas (atidalijama jo dalis) natūra, taip pat kiekvieno savininko žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu namo bendraturčių susitarimu. Namo bendraturčiams nesusitarus, žemės sklypas padalijamas natūra, taip pat parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią namo dalį.

Tokiu būdu, bendraturčių susitarimo dėl namų valdos naudojimosi tvarkos nustatymo sudarymo bei valstybinio žemės sklypo pardavimo O.C. metu imperatyvios įstatymo normos, reikalaujančios sudaryti bendraturčių susitarimą notarine forma, nebuvo, ieškovės reikalavimas, pareikštas šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad ginčijant O.C. valstybinės žemės privatizavimo 1999-10-20 sandorį, ieškovė turėjo nuginčyti ir 1997-09-25 Vilniaus m. valdybos sprendimą Nr. 1534V, kuriuo buvo nutarta parduoti 308 kv.m žemės sklypą O.C. Pripažinus, kad bendraturčių susitarimas dėl namų valdos sklypo padalijimo yra teisėtas, apeliantės samprotavimai dėl paminėto Vilniaus m. valdybos sprendimo teisinės reikšmės žemės privatizavimo santykiuose atmestini.

Kolegija nesutinka su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas, spendžiant apie 1995 m. spalio mėnesį pasirašyto susitarimo teisėtumą, privalėjo atsižvelgti į tai, kad jos namo dalis padidėjo iki 3981/10000, o tai kad oficialiai jos namo dalis buvo padidinta tik 2006-03-14 teismo sprendimu yra nesvarbu. Civilinė byla dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia buvo iškelta ieškovės Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme 2002-04-09, civilinė byla dėl padidėjusios dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo ir bepraturtės dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės buvo iškelta vėliau, 2003-01-29, teismo sprendimai dėl ieškovės B.Š. ieškinio patenkinimo, jos dalies bendrojoje nuosavybėje padidinimo ir atidalijimo iš bendrosios nuosavybės buvo priimti 2005-10-05, 2006-03-14 (civilinės bylos Nr. 2-80-232/2006 medžiaga, b.l. 149-153, t.2; 26-27 t.3 ). Ieškovės pareikštų ieškinių faktinės aplinkybės skiriasi; ieškinyje dėl susitarimo ir valstybinės žemės sklypo privatizavimo sutarties nuginčijimo aplinkybės, sudarančios ieškinio dėl bendraturčio dalies padidinimo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės faktinį pagrindą, nenurodytos. 1995 m. spalio mėnesį visų bendraturčių įregistruotos namų valdos idealios dalis buvo lygios, aplinkybė, kad susitarimu nustatyta naudojimosi tvarka iš esmės neatitinka nusistovėjusiai sklypo naudojimosi tvarkai ir ieškovė naudojosi didesne, nei bendraturčių susitarimu numatyta, sklypo dalimi, neįrodyta. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo išvada, jog aplinkybė, kad 2005-10-05 Vilniaus apygardos teismo nutartimi ieškovei priklausanti namo dalis buvo padidinta nuo 1/3 idealios dalies iki 3981/10000 dalių, o 2006-03-14 Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo sprendimu ši dalis buvo atidalinta iš bendrosios dalinės nuosavybės, neturi teisinės reikšmės vertinant 1995 m. spalio mėnesio bendraturčių susitarimo dėl sklypo padalijimo teisėtumą.

Kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais dėl teisėto ir pagristo ieškininės senaties taikymo nagrinėjamoje byloje, kadangi pati apeliantė pripažįsta, kad bendraturčių susitarimą pasirašė 1995 m. spalio mėnesį. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 str.). Nagrinėjamoje byloje, kai ieškovė įrodinėjo, jog jos teisės pažeistos 1995-10-25 dienos susitarimu, apie jos teisę į ieškinį jai tapo žinoma 1995 m. Apeliantės argumentai, kad sandoris yra niekinis, todėl ieškininė senatis netaikytina, atmestini. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė bendrą trijų metų ieškininės senaties terminą pagal 1964 m. CK 84 str. 1 d. bei atmetė ieškinį kaip pareikšta jį praleidus.

Dėl išdėstyto ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas, o teismo sprendimas paliekamas galioti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2008 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.