Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Paulauskienės ir Mildos Vainienės, dalyvaujant pareiškėjo R. H. H. atstovui advokatui Mindaugui Paukštei, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Vidai Juciūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. H. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Sprendime nėra nurodyta nei vienas Reglamento Nr. 1987/2006 24 straipsnyje įtvirtintas pagrindas perspėjimui apie draudimą atvykti ar apsigyventi pateikti. Nurodytas tik straipsnis, kuriuo remiamasi, tačiau nenurodyta, kokia priežastis lėmė draudimo atvykti ne tik į Lietuvos Respublikos teritoriją, bet ir į visą Šengeno zoną, priėmimą.

Taip pat pareiškėjas apie Sprendimą sužinojo tik kreipęsis teisinės pagalbos, aiškindamasis, ar buvo nuspręsta dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Pareiškėjas turėjo būti informuotas apie Departamento sprendimus, ypač tuos, kurie gali būti skundžiami. Šiuo atveju pareiškėjui nebuvo nurodyta, kokių konkrečių reikalavimų jis neatitinka, kokią grėsmę kelia, kokiu pagrindu jam uždrausta atvykti į Šengeno erdvę iki 2018-03-18. Departamentas neprašė pareiškėjo patikslinti kokių nors duomenų, ar pateikti pasiaiškinimų dėl kokių nors aplinkybių, nesiaiškino jo kelionės tikslo. Tokie Departamento veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 str. 1 ir 4 dalyse įtvirtintiems reikalavimams.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skundo reikalavimus bei prašė įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinus aplinkybes priimti naują sprendimą.

Pažymėtina, kad Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės), kuriose įtvirtintos specialios teisės normos, nenustato pareigos Departamentui, gavus duomenų, patvirtinančių draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindo, kreiptis į užsienietį, prašyti pateikti papildomą informaciją ar aiškintis užsieniečio kelionės tikslus.

2015-02-27 sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 str. 1 d. 2 punktu, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33 (toliau –Vertinimo tvarka), įtvirtintus kriterijus. Atsižvelgta, kad pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, įvertintas sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, pagrindas. Atsižvelgus į tai, kad Sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi kopija pareiškėjui buvo išsiųsta (2015-02-27 pranešimas Nr. (15/4-16) 10K-10450), įvertinus duomenų visumą, ginčijamo Sprendimo priėmimo motyvai pareiškėjui turi būti žinomi ir suprantami.

Pareiškėjas deklaravo, kad pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje. Tačiau, kaip buvo nustatyta, faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad nurodytas tikslas tėra formalus, tikrasis tikslas – įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, taip pat ir Europos Sąjungoje. Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respublika iki 2018-03-18 laikytinas proporcinga priemone.

Departamentas perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedė vadovaujantis Reglamento 1987/2006 24 str. 3 dalyje įtvirtintu pagrindu, nes pareiškėjui nebuvo leista atvykti remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Pagal Taisyklių ll¹ punktą, duomenys iš sąrašo teikiami Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka Reglamento 1987/2006 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendime nurodyta, kad jis buvo priimtas atsižvelgus į Departamento sprendimą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi. Todėl priežastis, lėmusi Sprendimo priėmimą, buvo galiojantis 2015-02-27 sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui.

Taip pat pareiškėjo teiginys, kad Departamentas jo neinformavo apie priimtą sprendimą, yra nepagrįstas, nes šis sprendimas buvo išsiųstas registruotu laišku žinomu pareiškėjo adresu ir elektroninio pašto adresu.

Motyvuojamoji dalis

Šioje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2015-03-18 sprendimo Nr. (15/5-9) 4U-186 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje pateikta medžiaga patvirtina, kad Departamento Imigracijos reikalų skyrius 2015-02-27 priėmė sprendimą Nr. (15/4-3) 31-273 (00077) (b. l. 64–66), kuriuo atsisakė pareiškėjui, Pakistano Islamo Respublikos piliečiui, išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Minėtas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 str. 1 d. 2 punktu, nustačius, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, kad jis neturi realių ketinimų gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje. Vadovaujantis minėtu sprendimu, 2015-03-18 buvo priimtas Sprendimas, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-03-18, įrašyti pareiškėjo duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką nacionalinį sąrašą. Taip pat buvo nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento Nr.1987/2006 24 str. 1 dalį iki 2018-03-18. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą. Pažymėtina, kad pareiškėjas nesikreipė dėl 2015-02-27 sprendimo, todėl byloje bus sprendžiamas tik 2015-03-18 priimto Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimas.

Įvertinus ginčijamą Spendimą matyti, kad vienais iš teisinių pagrindų, kuriais vadovaujantis pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, buvo Įstatymo 133 str. 1, 4 ir 5 dalys. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Teismo vertinimu, iš šios teisės normos formuluotės matyti, kad atsisakymas išduoti leidimą gyventi gali būti pagrindu uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau tai nereiškia, kad atsisakymas išduoti leidimą gyventi įpareigoja instituciją priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

Įstatymo 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tuo tarpu to paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, įtvirtinti Vertinimo tvarkos antrajame skirsnyje. Minėtos tvarkos 11 punkte nurodyta, kad priimant sprendimą turi būti atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.1 papunktis), į esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (11.2 papunktis). Taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.3.1 papunktis), ir, ar užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.3.2 papunktis).

Vertinimo tvarkos 12 punkte įtvirtinta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Tuo tarpu Vertinimo tvarkos 5 punkte nurodyta, kad atskirais atvejais, atsižvelgus į Tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo atvykti laikotarpiai.

Sprendžiant klausimą dėl perspėjimo apie draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, bylai reikšmingas Reglamento Nr. 1987/2006/EB 24 straipsnis, kuriame įtvirtintos šio perspėjimo pateikimo sąlygos. Minėto reglamento 24 str. 1 dalyje, kuri nurodyta, kaip vienas iš Sprendimo pagrindų, įtvirtinta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. 3 to paties straipsnio dalyje nustatyta, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Departamentas paaiškino, kad būtent šia teisės norma buvo vadovautasi, priimant sprendimą įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento Nr.1987/2006 24 str. 1 dalį iki 2018-03-18.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) laikosi pozicijos, kad nei Įstatymo 133 str. 1 dalyje, nei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei Reglamento Nr. 1987/2006/EB 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, priimant tokio pobūdžio sprendimus, turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečio atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tokiu sprendimu siekiamus tikslus, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams (LVAT 2015-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A3061-858/2015). Taigi, darytina išvada, kad vien 2015-02-27 sprendimas negalėjo būti absoliučiu pagrindu priimti ginčijamą Sprendimą ir taikyti jame nurodytas poveikio priemones. Nagrinėjamu atveju Departamentas privalėjo pagrįsti taikomas poveikio priemones, susiedamas su 2015-02-27 sprendimu nustatytomis aplinkybėmis.

VAĮ 8 straipsnyje įtvirtinti bendri reikalavimai individualiam administraciniam aktui. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Vadovaujantis nuoseklia LVAT praktika, individualiame administraciniame akte turi nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (LVAT 2011-06-27 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011, 2010-08-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010). Nagrinėjamu atveju, kaip Sprendimo priėmimo pagrindas nurodytas 2015-02-27 sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Minėtame sprendime pateikti būtent šios poveikio priemonės taikymą lėmusios faktinės aplinkybės ir motyvai. Priimdamas skundžiamą Sprendimą, atsakovas, nurodydamas 2015-02-27 sprendimą, nesusiejo minėtame sprendime nustatytų aplinkybių su būtinumu taikyti skirtingas nei 2015-02-27 sprendime nurodytas poveikio priemones. Kaip jau buvo minėta, 2015-02-27 sprendimas negalėjo būti absoliučiu pagrindu taikyti Sprendime nurodytas poveikio priemones. Todėl darytina išvada, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 str. 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, susijusių su individualaus administracinio akto pagrįstumu.

Kaip jau buvo minėta, nenustačius, kad pareiškėjas būtų siekęs užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, jam 2015-02-27 sprendimu buvo nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Minėtas sprendimas buvo priimtas įvertinus jo pateiktą prašymą bei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pateiktus duomenis. Remiantis šiais duomenimis buvo padarytos išvados, kad pareiškėjas faktiškai negyvena deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, neturi galimybių ir planų realiai užsiimti verslu Lietuvoje (nepateikta verslo planų, sutarčių su galimais partneriais, pareiškėjo įmonės buveinės adresu registruota 155 juridiniai asmenys). Todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjo tikslas buvo ne užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, o patekti į Šengeno erdvę. Taigi, 2015-02-27 sprendimu Departamentas siekė užkirsti kelią nelegaliai migracijai. Pažymėtina, kad ginčijamame Departamento Sprendime, kuriuo pareiškėjui uždrausta tris metus atvykti į Lietuvos Respubliką, nėra nurodyta kitokių sprendimo priėmimo faktinių pagrindų. Todėl teismas traktuoja, kad tokio paties tikslo siekta priimant ir šį ginčijamą aktą.

Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (LVAT 2009-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009, 2008-09-05 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-1489/2008, 2015-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A3061-858/2015). Nagrinėjamu atveju Sprendime nebuvo pateikta faktinių aplinkybių bei motyvų, paaiškinančių, kodėl pasiekti siekiamo tikslo, t. y. užkirsti kelią nelegaliai migracijai, nepakanka vien leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo ir kodėl yra būtinos papildomos pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės. Todėl darytina išvada, kad poveikio priemonės buvo paskirtos nesilaikant proporcingumo reikalavimo.

Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Taisyklių 16-17¹ punktuose nustatyta tvarka gali kreiptis į Departamentą su prašymu dėl jo duomenų išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką nacionalinio sąrašo, tačiau šių veiksmų nesiėmė. Teismas nesutinka, kad ši aplinkybė yra reikšminga nagrinėjamai bylai, nes galimi vėlesni pareiškėjo ar atsakovo veiksmai neturi įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Departamentas nesilaikė VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, susijusių su tinkamu individualaus administracinio akto motyvavimu, paskirtų poveikio priemonių proporcingumo pagrindimu, todėl Sprendimas yra naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 str. 4 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo R. H. H. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015-03-08 sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-186 „Dėl draudimo Pakistano Islamo Respublikos piliečiui R. H. H. atvykti į Lietuvos Respubliką“ ir klausimą dėl uždraudimo R. H. H. atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai pateikimo perduoti Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nagrinėti iš naujo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.