Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – 4 metams;

pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – 1 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

T. B. pagal BK 264 straipsnio 2 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu M. M. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį, o V. S. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 261 straipsnį, tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 19 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), atvirai grasindamas pavartoti fizinį smurtą – išvežti į mišką ir ten sužaloti bei pavartodamas fizinį smurtą, t. y. spirdamas nukentėjusiajam D. P. į petį, neturėdamas teisėto pagrindo, reikalaudamas sumokėti už suvartotas psichotropines medžiagas, atvirai savo naudai vertė D. P. perduoti turtą – 30 litų;

be to, T. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 20 d., apie 18.30 val., veikdamas per asmenį, nesulaukusį amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė – Ž. U., (duomenys neskelbtini), iš V. S. už 150 Lt neteisėtai įgijo, turėdamas tikslą platinti, 2,653 g psichotropinės medžiagos metamfetamino. Po to šią medžiagą bei dar 4,422 g amfetamino ir 0,076 g narkotinės medžiagos kanapių bei jų dalių automobiliu ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX gabeno iš (duomenys neskelbtini), automobilyje Ž. U. psichotropines ir narkotines medžiagas laikant prie savęs, kol 2008 m. vasario 20 d., 20.30 val., prie Utenos m. apvažiavimo sulaikė policijos pareigūnai, o šias narkotines ir psichotropines medžiagas surado bei paėmė.

Teismas negalėjo remtis liudytojo D. P. 2009 m. sausio 19 d. duotais parodymais ir jų laikyti įrodymu, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai, turėdami apelianto pokalbių bei SMS suvestines, jam uždavinėjo menamus klausimus, taip bandydami atkurti objektyvią tiesą. Teisme D. P. parodė, kad pareigūnai darė spaudimą ir išgavo jiems naudingus parodymus. Teisme nukentėjusysis teigė buvęs skolingas M. M. už telefoną ,,Nokia 660“, o pastarasis skolą perleido apeliantui. D. P. susitikus su apeliantu ir apsistumdžius, šis sudavė į petį. Teisme D. P. pripažino skolą buvus teisėtą, T. B. stumtelėjimo nelaikė smurtu, o jo pasakytą teiginį ,,išvešiu į mišką“ suprato kaip pajuokavimą ir nejautė realaus pavojaus.

Liudytoja E. P. parodė paprašiusi savo draugo A. M. su apeliantu pakalbėti, nes konfliktą dėl 30 Lt laikė nevyrišku. Ji iš brolio kalbos nesuprato šį buvus išsigandusį, jog apeliantas jį realiai ruošiasi vežti į mišką.

Liudytojas A. M. teisme parodė skolos kilmės neprisimenąs.

Teisme perklausytas telefoninis įrašas tarp apelianto ir A. M., iš kurio girdėti, kad apeliantas pripažino reikalavęs 30 Lt, tačiau neprisipažino dėl vežimo į mišką. Pokalbyje girdėjosi, kaip A. M. žadėjo patį apeliantą išvežti į mišką.

Taigi iš D. P., E. P. ir A. M. parodymų teisme aišku, jog apelianto grasinimai išvežti į mišką nebuvo realūs, o apsistumdymas nebuvo smurtas, siekiant nukentėjusįjį įbauginti. Pavartojus fizinį smurtą D. P. galėjo būti sužalotas, tačiau jis nesikreipė į teismo medicinos ekspertą.

Teismas be pagrindo nesivadovavo D. P. ir apelianto teisme duotais parodymais, dėl to pasielgė šališkai. Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus bei Konvencijos 6 straipsnį teismui griežtai draudžiama šališkai nagrinėti bylą, o visos abejonės, kurių negalima pašalinti įstatymo nustatyta tvarka, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Dėl to apelianto tariamai padaryta veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, jeigu reikalaujama sugrąžinti skola būtų padariusi didelės žalos D. P. teisėms bei teisėtiems interesams ir būtų pastarojo pareiškimas.

Apeliantas neigia įgijęs ir gabenęs narkotines bei psichotropines medžiagas.

Nėra pagrindo netikėti pirminiais liudytojo Ž. U. parodymais, kuriuos jis vėliau pakeitė. Įvertinus tai, kad nukentėjusysis D. P. ir nuteistasis M. M. parodė operatyvininkus darius jiems spaudimą duoti bylai ,,naudingus“ parodymus, nenuostabu, jog liudytojas Ž. U. irgi pakeitė parodymus. Jo apklausos protokole esantys tyrėjos A. P. ranka padaryti pataisymai, kuriais aiškiai prirašyti žodžiai ,,ir kanapės“ bei ištaisyta data į sulaikymo dienos datą, patvirtina įtarimus, kad liudytojai buvo verčiami duoti bylai ,,naudingus“ parodymus.

Apelianto parodymų, jog liudytojas Ž. U. išlipo prie sporto klubo ,,Impulsas“, o apeliantas nuvažiavo, nepaneigia nuteistojo V. S. parodymai. Teisme V. S. parodė tik spėjęs, kad automobilį galėjo vairuoti T. B. Iš vietos, kur Ž. U. įgijo amfetaminą, V. S. automobilio nematė ir nežinojo, kur buvo automobilis bei ką veikė vairuotojas. Be to, jis parodė pinigus mokėjus Ž. U., o ne apeliantą. V. S. parodymai nėra nuoseklūs, tačiau iš jų matyti, jog ne apeliantas įsigijo narkotinių medžiagų, bet liudytojas Ž. U.

Tai, kad apeliantas neturėjo kontakto su narkotinėmis medžiagomis, patvirtina Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. 140-(1811)-757-3225.

Liudytojas V. P. taip pat parodė iš apelianto narkotikų nepirkęs, ar šis jais prekiauja, nežinąs. Teisme M. M. parodė paėmęs pinigus iš V. P. ir juos padavęs Ž. U., kad šis Vilniuje nupirktų 5 g amfetamino. V. P. ir M. M. parodymai sutampa, todėl nėra pagrindo jais netikėti, juo labiau kad V. P. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Šie parodymai patvirtina, jog apeliantas neįgijo narkotinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti.

Nesant pakankamai įrodymų dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo, apeliantas turi būti išteisintas, o byla nutraukta.

Liudytojai D. N. ir R. K. teisme parodė, kad cigarečių ,,Winston“ pakelis buvo išmestas per priekinį keleivio pusės langą, jį išmetė Ž. U. Apeliantas automobilį sustabdė, policijos pareigūnams įjungus švyturėlius, už 20 m, taigi automobilis sustojo praktiškai iš karto.

Kitas narkotines medžiagas – aštuonis plastikinius maišelius – policijos pareigūnai surado Ž. U. kojinėse, o ne automobilyje. Automobilyje surasti tik trys telefonai, kurių gabenti nedraudžia įstatymas. Apžiūrėjus telefonus nustatyta, jog iš vieno išsiųstos žinutės V. S. Vairuodamas automobilį apeliantas fiziškai negalėjo surinkti žinučių tekstų ir jų išsiųsti. V. S. bei apelianto parodymai patvirtina aplinkybę apeliantą nesuvokus (nežinojus), kad gabena narkotines medžiagas, todėl jo veikoje nėra inkriminuoto nusikaltimo sudėties.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, T. B. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Tiesa, įrodinėdamas T. B. kaltę dėl psichotropinių medžiagų įgijimo ir gabenimo, nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas dauguma atvejų klaidingai vartojo žodį ,,amfetaminas“ vietoje žodžio ,,metamfetaminas“. Teisėjų kolegija tai vertina kaip neabejotiną rašymo apsirikimą, kadangi teismas nurodė, kad T. B. veiksmus kvalifikuoja pagal kaltinimo ribas, o kaltinamajame akte (t. 4, b. l. 80-88) T. B. kaltinamas įsigijęs ir gabenęs metamfetaminą. Kita vertus, teismas T. B. kaltę pagrindė specialisto išvados Nr. 140-(1809)-IS1-3498 duomenimis, iš kurių matyti, jog dvylikoje plastikinių maišelių iš cigarečių pakelio, išmesto per automobilio langą, ir viename plastikiniame maišelyje, rastame Ž. U. kojinėje, esančių baltos spalvos miltelių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga metamfetaminas.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, tai taip pat vertindama kaip rašymo apsirikimą, kad nuosprendyje kai kuriais atvejais klaidingai rašoma nukentėjusiojo D. P. pavardė.

Dėl esminių BPK pažeidimų

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Apeliantas ginčija nuosprendžio argumentus teigdamas, jog ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, tinkamai neįvertintos įvykio aplinkybės, nepašalintos abejonės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas įrodymus, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga vertinant įrodymus – jie turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Šiuo atveju pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus.

Nėra pagrindo teigti, kaip tai daro apeliaciniame skunde T. B., kad teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo D. P. ir jo paties teisme duotus parodymus.

Jau aptarta, jog pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas ir tai yra jo teisė bei pareiga. Tai, kad nuteistasis ir teismas skirtingai vertino įrodymus, negali būti pagrindas keisti teismo sprendimą, jei teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus įrodymus. Tokie motyvai skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyti. Teisėjų kolegija su jais sutinka, todėl nekartoja.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog teismas negalėjo remtis D. P. pirminiais parodymais ir jų laikyti įrodymu, nes apklausų metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai jam užduodavo menamus klausimus.

Nuteistasis T. B. teisus, kad BPK 183 straipsnio 2 dalies nuostatos draudžia užduoti atsakymą menančius klausimus.

Iš 2009 m. sausio 19 d. liudytojo D. P. apklausos protokolo (t. 1, b. l. 89-90) matyti D. P. parodžius, jog jis neprisimena tikslaus laiko, kada jam T. B. grasino, rašė SMS žinutes. Jis paaiškino tai galėjus būti 2008 m. vasario 19 d. Apklausos protokolą liudytojas perskaitė ir pasirašė.

Byloje nėra jokių duomenų, kad apklausos metu D. P. buvo užduodami atsakymą menantys klausimai arba daromas spaudimas, siekiant išgauti tyrimui naudingus parodymus.

Tiesa, D. P. teisme teigė policiją jam darius spaudimą, tačiau negalėjo paaiškinti, kuo tai pasireiškė. Dėl to teisėjų kolegija tokį teigimą atmeta kaip nepagrįstą.

Kita vertus, net jeigu tyrėja uždavė klausimą dėl tikslios įvykio datos, tai nepavertė D. P. parodymų niekiniais, ir teismas pagrįstai jais vadovavosi, kadangi šią aplinkybę patvirtino liudytoja E. P., teisme parodžiusi, kad jos pokalbis su broliu, A. M. pokalbis su T. B. vyko tą pačią dieną, o byloje objektyviai užfiksuota, jog telefoninis pokalbis tarp A. M. ir T. B. vyko, SMS žinutes T. B. ir D. P. vienas kitam rašė būtent 2008 m. vasario 19 d. (t. 2, b. l. 2, 9-14).

Beje, D. P. teisme irgi patvirtino seseriai skambinęs tą pačią dieną po įvykio, todėl šios jo parodymų dalies teisingumas nekelia abejonių.

Apeliantas savo skunde ginčija ir ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo Ž. U. apklausos protokolą motyvuodamas, jog protokole esantys tyrėjos pataisymai rodo, kad liudytojas Ž. U. buvo verčiamas duoti neteisingus parodymus.

Iš 2008 m. rugpjūčio 5 d. liudytojo Ž. U. papildomos apklausos protokolo (t. 1, b. l. 95-96) matyti, jog liudytojas apklaustas, dalyvaujant Vaikų teisių apsaugos skyriaus atstovei, todėl protokole esantis datos pataisymas ir žodžio ,,kanapės“ prirašymas nepatvirtina apelianto įtarimo, kad liudytojas buvo verčiamas duoti neteisingus parodymus.

Tyrėja iš tiesų apklausos protokole neaptarė padarytų pataisymų, kaip to reikalauja BPK 179 straipsnio 4 dalies nuostatos. Nors tai yra BPK pažeidimas, tačiau jis nelaikomas esminiu, nes apelianto kaltę be šio apklausos protokolo patvirtina kiti byloje ištirti įrodymai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog išvardintų proceso dalyvių apklausa ikiteisminio tyrimo metu buvo teisėta, jos metu gauti duomenys pagrįstai pripažinti įrodymais.

Tai, kad teismas atmetė nuteistojo T. B. parodymus, teisme duotus D. P. parodymus ir patikėjo pastarojo pirminiais parodymais, nereiškia, jog teismas pasielgė šališkai.

Šališkumas susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo teisėjas ar teisėjai, negalėję dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, nepagrįstas.

Byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl T. B. kaltės. Tai, kad teismas įrodymus vertino kitaip, nei pageidavo nuteistasis, nereiškia, jog teismas buvo šališkas.

Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra.

Nepasitenkinimas teismo sprendimu nėra pagrindas teismą laikyti šališku.

Teismo nešališkumo aspektu byloje nepažeistas ir Konvencijos 6 straipsnis. Dėl to apelianto teiginiai dėl abejonių teismo nešališkumu, vertinant juos baudžiamojo proceso kaip visumos požiūriu, neturi pagrindo.

Apeliantas skunde nurodo, jog teismas, nuteisdamas jį už tariamai padarytą nusikalstamą veiką, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo.

Nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 1 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas padaręs nusikaltimą, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą.

Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnio 6 dalyje.

Apelianto nuomone, esminiai argumentai, įrodantys, jog byloje pažeista nekaltumo prezumpcija, yra tai, kad nebuvo pateikta pakankamai jo kaltę patvirtinančių neabejotinai patikimų įrodymų ir atmesti jo parodymai bei nukentėjusiojo D. P. teisme duoti parodymai.

Šioje nutartyje jau konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo D. P. pirminius parodymus pagrįstai pripažino įrodymais ir juos įvertino nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų abejoti šiais nukentėjusiojo parodymais.

Kita vertus, T. B. kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodo ne tik jau minėti nukentėjusiojo D. P. pirminiai parodymai, bet ir kiti byloje surinkti bei pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai, kurių turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistojo kaltę.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad T. B. nuteistas, nesant pakankamai jo kaltę patvirtinančių patikimų įrodymų.

Taigi nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje.

Apeliantas skunde tvirtina, kad byloje visos abejonės turėjo būti aiškinamos jo naudai, tačiau to nebuvo padaryta.

Toks apeliacinio skundo argumentas niekuo nepagrįstas. Priešingai, ši nuostata iš esmės realizuota byloje, nes apeliantas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas pagal BK 264 straipsnio 2 dalį teismui konstatavus, jog jis nepadarė tos veikos.

Taigi ir šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad būtų pažeistos aptariamos nuostatos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas nuosprendis savo turiniu atitinka ir BPK reikalavimus, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto išaiškinimą.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nepadaryti tokie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie galėjo turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį

Nuteistasis T. B. neneigia reikalavęs 30 Lt iš nukentėjusiojo D. P., tačiau tvirtina tai daręs teisėtai, nes pastarasis jam buvo skolingas už telefoną. Jis pripažįsta, kad reikalaudamas grąžinti skolą galėjo su nukentėjusiuoju apsistumdyti, kalbėti apie išvežimą į mišką, tačiau teigia tai daręs ne rimtai, bet norėdamas pajuokauti.

Bylos duomenys įrodo, jog tokia apelianto versija neatitinka tikrųjų įvykio aplinkybių. Ją paneigia ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiojo D. P. parodymai, liudytojos E. P. parodymai bei kiti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai.

Nukentėjusysis D. P. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 89-90) parodė, kad jis iš T. B. skolon gavo 1 g amfetamino. Po kelių dienų T. B. parašė grasinančio pobūdžio SMS žinutes, žadėdamas išvežti į mišką ir ten sužaloti už tai, kad negrąžina skolos. Tą pačią dieną savo namo kieme jis sutiko T. B., kuris vėl klausė, kada grąžins skolą. Nukentėjusysis atsakė skolą grąžinsiąs artimiausiomis dienomis. T. B. tai nepatiko, ir jis vieną kartą spyrė D. P. į petį bei pagrasino išvešiąs į mišką.

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis D. P. pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir iškėlė versiją, suderintą su nuteistojo T. B. versija, jog jis nuteistajam buvo skolingas už telefoną. Tačiau nukentėjusysis negalėjo įtikinamai paaiškinti parodymų keitimo priežasties.

Nukentėjusiojo D. P. ir nuteistojo T. B. teisme duotus parodymus paneigia nuoseklūs liudytojos E. P. parodymai bei objektyvūs bylos duomenys.

Liudytoja E. P. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 177-178) ir teisme nuosekliai parodė, kad brolis (D. P. ) prasitarė, jog T. B. prie jo laiptinėje prikibo, įspyrė, tarp jų įvyko konfliktas dėl 30 Lt skolos, dėl to T. B. grasino jį išvežti į mišką. Norėdama padėti broliui, ji tai pasakė savo draugui A. M., šis pasikalbėjo su T. B. Iš A. M. sužinojo T. B. pasakius, kad 30 Lt skola yra už amfetaminą.

Nukentėjusiojo D. P. pirminius parodymus be jau minėtos liudytojos patvirtina telefoninio pokalbio, užfiksuoto naudojant technines priemones atliekant operatyvinius veiksmus, stenograma (t. 2, b. l. 2, 9-13), iš kurios matyti, jog A. M. skambino T. B.

Iš šio telefoninio pokalbio turinio matyti, kad A. M. reiškė pretenzijas T. B., jog šis dėl 30 Lt grasino D. P. jį išvežti į mišką. T. B. į priekaištus atsakė, kad D. P. jam skolingas 30 Lt už amfetaminą (,,pats už trisdešimt litų kaifavo, ir dabar nenori atiduot“, ,,per mane ėmė <…> šitų amfetaminų“) ir nenori grąžinti skolos. Šio pokalbio metu T. B. pripažino, kad būtent dėl skolos mušė D. P. (,,<...> šiandien susitikom, gavo. Gavo snukin“).

Iš tą pačią dieną užfiksuoto susirašinėjimo SMS žinutėmis tarp T. B. ir D. P. (t. 2, b. l. 2, 14) matyti, jog T. B. priekaištavo D. P., kad šis pasiskundė A. M. (,,Elenai“). D. P. aiškino A. M. nieko nesakęs, prasitaręs tik sesei, o ši jau pasakė A. M. Kita vertus, D. P. priekaištavo T. B., jog šis pasakė A. M., kad skola susidarė už ,,kaifą“, t. y. narkotines ar psichotropines medžiagas. Pastarasis atsakydamas į tai pasakė, jog tai yra teisybė.

Iš telefoninio pokalbio bei SMS žinučių turinio matyti, kad T. B. grasino D. P. ir reikalavo grąžinti 30 Lt už ,,kaifą“.

Liudytojai A. P. ir R. K. taip pat teisme paneigė D. P. bei nuteistojo versiją skolą buvus už telefoną.

Liudytoja E. P. teisme irgi teigė, jog brolis niekada nėra minėjęs esąs skolingas T. B. už telefoną.

Taigi nė vienas liudytojas nepatvirtino nuteistojo T. B. ir nukentėjusiojo D. P. teisme išsakytos versijos, kad skola buvo už telefoną.

Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog reikia vadovautis D. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

Beje, liudytojas A. M. teisme patvirtino su T. B. kalbėjęs dėl D. P. skolos, bet neprisiminė skolos kilmės.

Tačiau tai nepaneigia pagrįstos teismo išvados, kad D. P. skola buvo už psichotropines medžiagas.

Liudytojas A. M. teisme pripažino, jog T. B. pažįsta apie 10 metų, todėl akivaizdu, kad švelnindamas savo parodymus taip nori padėti nuteistajam T. B. Tačiau tokius jo parodymus paneigia pirminiai nukentėjusiojo D. P. ir nuoseklūs liudytojos E. P. parodymai bei telefoninio pokalbio tarp A. M. ir T. B. turinys, kurie neabejotinai patvirtina faktą skolą buvus už psichotropines medžiagas.

Apeliantas skunde teigia, jog kalbėdamas telefonu su A. M. jis nepripažino grasinęs D. P. išvežti į mišką.

Iš tiesų apeliantas to nepripažino, tačiau buvus tokį grasinimą nukentėjusiajam patvirtina pirminiai D. P. ir liudytojos D. P. parodymai.

Be to, pats nuteistasis teisme neneigė sakęs, kad išveš D. P. į mišką. Tiesa, teigia tai daręs, norėdamas pajuokauti.

Nuteistojo apeliacinio skundo teiginius, jog grasinimai išvežti į mišką nebuvo realūs, paneigia aplinkybė, kad D. P. apie T. B. grasinimus pasakė savo seseriai, o ši kreipėsi pagalbos į A. M.

Beje, ikiteisminio tyrimo metu D. P. patvirtino bijojęs T. B.

Akivaizdu, kad, jei D. P. nebūtų išsigandęs ir bijojęs, apie T. B. grasinimus išvežti į mišką nebūtų užsiminęs savo seseriai, nes E. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad, nors jos ir brolio santykiai normalūs, tačiau jis niekada su ja neatviravo.

Be to, nukentėjusiojo D. P. parodymų pakeitimas teisme T. B. palankia linkme taip pat rodo jį bijojus T. B.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog D. P. išsigando T. B. smurtavimo bei grasinimų ir suvokė grėsmę jo asmeniui buvus realią.

Tai, kad po pavartoto smurto D. P. nesikreipė į teismo medicinos ekspertą, nepaneigia buvus smurtą. Be to, T. B. pats pripažino su nukentėjusiuoju apsistumdęs ir sudavęs jam į petį.

Taigi visos aptartos bylos aplinkybės paneigia nuteistojo T. B. versiją dėl skolos kilmės ir grasinimų nerealumo. Tai leidžia daryti išvadą, jog T. B. prievartavo turtą, t. y. neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo naudai, grasindamas pavartoti fizinį smurtą (išvežti į mišką) ir jį pavartodamas (spirdamas į petį), vertė nukentėjusįjį D. P. perduoti turtą – 30 litų. Jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.

Apeliantas skunde teigia, kad jo tariamai padaryta veika turėtų būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas, jei reikalaujama sugrąžinti skola būtų padariusi didelės žalos D. P. teisėms bei teisėtiems interesams ir būtų pastarojo pareiškimas.

Su tokiu apeliacinio skundo teiginiu negalima sutikti.

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

Pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta.

Nukentėjusysis D. P. neturėjo ir negalėjo turėti nuteistajam jokių įsipareigojimų, nes įrodyta, kad tarp jų nebuvo tikrų ar tariamų teisinių santykių dėl mobiliojo ryšio telefono. Skolos už suvartotas psichotropines medžiagas buvimas prie tokių teisinių santykių nepriskiriamas.

Taigi nuteistojo T. B. padaryta veika neatitinka BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes jis neturėjo nei tikros, nei tariamos teisės reikalauti iš D. P. pinigų. Dėl to šiuo atveju neturi reikšmės nusikaltimu padarytos žalos dydis.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį

Apeliantas neigia įgijęs ir gabenęs narkotines bei psichotropines medžiagas, apeliaciniame skunde prašo jį išteisinti, tačiau jo kaltę patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių visuma.

Apeliantas teigia, jog nėra pagrindo netikėti pirminiais liudytojo Ž. U. parodymais.

Teisėjų kolegija yra priešingos nuomonės. Būtina atkreipti dėmesį, kad šio liudytojo parodymai keitėsi, buvo nenuoseklūs.

Apklausiamas pirmą kartą (t. 1, b. l. 92-93) Ž. U. parodė internetu suradęs žmogų, galintį parduoti narkotinių medžiagų. Jie susitarė susitikti Vilniuje. Jis Utenoje susistabdė ,,BMW“ automobilį ir paprašė vairuotojo nuvežti iki Vilniaus bei parvežti atgal, už šią paslaugą jam sumokėjo 50 litų. Tokiu būdu Vilniuje narkotinių medžiagų įsigijo iš nepažįstamo asmens.

Apklausiamas papildomos apklausos metu (t. 1, b. l. 95-96) Ž. U. parodė paprašęs T. B. nuvežti į Vilnių nusipirkti narkotinių medžiagų. Į Vilnių važiavo dviese ,,BMW“ automobiliu. Ž. U. paskambino kažkokiam vaikinui, su kuriuo turėjo susitikti, o jo telefono numerį buvo gavęs iš kažkokio pažįstamo. Susitikus vaikinas padavė cigarečių pakelį, kuriame buvo daug polietileninių maišelių, o juose – amfetaminas ir kanapės. Po to grįžo į automobilį. T. B. matė, jog jis turi cigarečių pakelį, vieną peršviečiamą polietileninį maišelį kelionės metu buvo ištraukęs. Narkotinių medžiagų pirko sau.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 1, b. l. 101-103) liudytojas Ž. U. parodė paskambinęs T. B. ir paklausęs, ar neturi paskolinti pinigų ir ar nežino, kur galima nusipirkti narkotikų. Šis atsakė žinąs Vilniuje ir davė žmogaus pravarde Špokas (V. S.) telefono numerį. Paskambinus Špokui T. B. liepė sakyti, kad ,,čia su ,,BMW“ iš Utenos“. Liudytojas su T. B. nuvažiavo į Vilnių, kur jų laukė Špokas. Įlipęs į automobilį jis Ž. U. padavė cigarečių pakelį, kuriame buvo amfetaminas. T. B. sumokėjo apie 400 Lt. Važiuojant namo jis klausė, kada liudytojas pinigus grąžins. Ž. U. žadėjo grąžinti po dviejų savaičių 500 Lt, iš jų 50 Lt už degalus. Liudytojas neturėjo duomenų, jog T. B. prekiauja narkotikais. M. M. žinojo apie kelionę į Vilnių, jis irgi prašė kažko atvežti.

Apklausiant liudytoją dalyvavo T. B.

Šie liudytojo Ž. U. parodymai pirmosios instancijos teisme ištirti.

Atsižvelgusi į liudytojo Ž. U. nenuoseklumą duodant parodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jo parodymus vertina kaip bandymą padėti T. B. ir jais remiasi tiek, kiek jie atitinka įrodymų visetą.

Priešingai, nei skunde teigia apeliantas, nuteistojo V. S. parodymai apie narkotinių medžiagų pardavimo aplinkybes, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 53-54, 56, 76-78) ir teisme, yra nuoseklūs. Jie patikrinti įvykio vietoje (t. 3, b. l. 85-86). Jo parodymai išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl nekartojami.

Teisėjų kolegija neabejoja nuteistojo V. S. parodymais, nes jie atitinka įrodymų visetą.

Nuteistojo V. S. parodymus apie psichotropinių medžiagų pardavimo vaikinams iš Utenos aplinkybes patvirtina liudytojo Ž. U. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai. Nors Ž. U. teigė narkotinių medžiagų įsigijęs savo reikmėms, tačiau pripažino T. B. žinojus, kokiu tikslu jie važiavo į Vilnių, t. y. pirkti narkotinių medžiagų.

Apeliantas skunde teigia, kad pinigus už narkotines medžiagas mokėjo Ž. U., tačiau pastarasis parodė, jog pinigus sumokėti už narkotines medžiagas padavė T. B. Be to, T. Ž. U. davė ir narkotikų prekeivio Špoko (V. S. ) telefono numerį.

T. B. nepagrįstai bando įtikinti teismą, kad palikęs Ž. U. prie sporto klubo ,,Impulsas“ pats nuvažiavo į Zujūnus pirkti namų kino sistemos ir grįžo tik po 40 minučių.

Tokius nuteistojo parodymus paneigia kitas nuteistasis V. S. parodęs, jog narkotinių medžiagų perdavimas Ž. U. truko 1-2 minutes.

Taigi V. S. perdavus Ž. U. metamfetaminą, šis iš karto grįžo prie automobilio, kuriame sėdėjo T. B. Be to, Ž. U. niekada neminėjo, kad T. B. buvo kur nors išvažiavęs ir reikėjo jo laukti.

Nors V. S. tiksliai nematė, kas sėdėjo prie automobilio vairo, tačiau jis iš ankstesnių susitikimų žinojo, jog tokį automobilį ,,BMW“ vairuoja būtent T. B. V. S. parodė gerai pažinojęs T. B. ir Ž. U., kurie anksčiau ne kartą iš jo pirko narkotines medžiagas. Be to, jis ne kartą matė, kad sandorių metu pinigus už narkotines medžiagas T. B. paduodavo Ž. U., o šis perduodavo V. S.

Kita vertus, nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog iš vietos, kur stovėjo Ž. U. ir V. S., nesimatė automobilio, todėl pastarasis nežinojo, kur tuo metu buvo ir ką veikė vairuotojas.

Išanalizavus V. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolą ir prie jo esančias nuotraukas (t. 3, b. l. 85-93) nustatyta, kad medžiagų perdavimas vyko maždaug už 40 m nuo automobilio, kitoje gatvės pusėje, tačiau iš tos vietos neabejotinai matėsi prie sporto klubo ,,Impulsas“ stovintis T. B. automobilis.

Tai, kad būtent T. B., o ne Ž. U. buvo tikrasis psichotropinių medžiagų pirkėjas, kad nepilnamečiu Ž. U. buvo tik pasinaudota kaip nusikaltimo padarymo įrankiu, įrodo ne tik nuteistojo V. S. parodymai, bet ir kiti byloje surinkti įrodymai.

Iš telefoninių pokalbių išklotinės (t. 2, b. l. 171) neginčijamai nustatyta, jog prieš vykdamas į Vilnių, t. y. 2008 m. vasario 17 d., 14.18 val., būtent T. B., o ne Ž. U. skambino V. S., o pastarasis netrukus atsakė SMS žinute. Nėra pagrindo abejoti, kad šio kontakto metu buvo susitarta dėl psichotropinių medžiagų pirkimo.

Nuteistasis V. S. teisme patvirtino tokį skambutį buvus. Tiesa, jis tiksliai negalėjo nurodyti, kuris – T. B. ar Ž. U. – skambino, nes prisistatė ,,Utena skambina“.

Tačiau kad tai buvo neatsitiktinis T. B. skambutis, patvirtina V. S. parodymai, jog T. B. ir anksčiau iš jo pirko narkotinių medžiagų. Be to, V. S. teisme parodė jokiais kitais klausimais, išskyrus narkotinių medžiagų pardavimą, su uteniškiais nebendravęs.

Aplinkybę, kad T. B. pažinojo V. S., įrodo tai, jog V. S. telefono numeris Špoko pravarde buvo įvestas į T. B. mobiliojo ryšio telefono atmintinę.

Atmetami nuteistojo T. B. parodymai, kad Špoko telefono numerį galėjo įvesti Ž. U. ar M. M., kai jiems davė pasinaudoti savo telefonu vykimo į Vilnių dieną, t. y. 2008 m. vasario 20 d., nes minėta, jog V. S. (Špokui) buvo skambinta dar 2008 m. vasario 17 d., t. y. prieš tris dienas iki vykimo į Vilnių.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad vairuodamas automobilį jis fiziškai negalėjo surinkti SMS žinučių tekstų ir jų išsiųsti.

Galima sutikti su apeliantu, jog važiuojant SMS žinutes V. S. iš T. B. telefono rašė Ž. U., tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad tai daryta apeliantui nežinant. Juo labiau kad 2008 m. vasario 20 d., t. y. psichotropinių medžiagų pirkimo dieną, nuo 14.33 val. iki 18.28 val. iš nuteistojo T. B. telefono bendrauta su V. S. net 27 kartus, taigi ne tik važiuojant į Vilnių (t. 2, b. l. 201-204).

Tai, kad būtent nuteistasis T. B., pasinaudodamas nepilnamečiu Ž. U., siekė įgyti psichotropinių medžiagų, skirtų platinti, rodo telefoninių pokalbių ir SMS žinučių turinys (t. 2, b. l. 2-18).

Iš šių telefoninių pokalbių ir SMS žinučių turinio matyti, jog nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2008 m. vasario 20 d. tarp T. B. , Ž. U. ir M. M. nuolat buvo palaikomas ryšys. Ž. U. ne tik neturėjo pinigų psichotropinėms medžiagoms įgyti, tačiau tuo metu buvo visiškai prasiskolinęs T. B. Reikalaudamas grąžinti skolą už psichotropines medžiagas, T. B. grasino Ž. U. ir D. P. Ypač aktyviai grąžinti skolą jis reikalavo būtent 2008 m. vasario 20 d., kai reikėjo vykti į Vilnių pirkti psichotropinių medžiagų. T. B. prašė, kad M. M. pasiskolintų pinigų iš V. P., ir savo automobiliu vežė M. M. pas V. P.

Tai, kad T. B., o ne Ž. U. buvo susitaręs su V. S. dėl psichotropinių medžiagų pirkimo, matyti iš to, jog prieš važiuojant į Vilnių ne Ž. U. ieškojo T. B., bet, priešingai, T. B. ieškojo Ž. U. ir reikalavo iš jo pinigų. Būtent T. B. pranešė Ž. U., kada važiuos, t. y. nurodė laiką, kada šis turi būti pasiruošęs.

Apeliacinio skundo teiginys, kad liudytojas V. P. parodė iš apelianto narkotikų nepirkęs ir nežinąs, ar jis jais prekiauja, nepaneigia T. B. kaltės. Priešingai, ją įrodo 2008 m. vasario 20 d. M. M. ir T. B. susirašinėjimas SMS žinute: ,,Rasyk puodz jam ten filmus paduok tuos 5“ (t. 2, b. l. 17).

Būtent nuteistojo M. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai bei nuteistojo V. S. parodymai patvirtina, jog T. B. turėjo tikslą platinti psichotropines medžiagas.

Nuteistasis M. M. , ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka apklaustas kaip liudytojas (t. 1, b. l. 139-140), parodė, kad 2008 m. vasario 20 d. nuvažiavo pas V. P. į darbą. Pastarasis jam padavė 150 Lt perduoti T. B., kad šis nupirktų 5 g amfetamino. Vėliau pas M. M. atvažiavo T. B. su Ž. U. Jie atvažiavo ,,BMW“ automobiliu. M. M. žinojo, jog jie važiuos į Vilnių, nes su jais susirašinėjo SMS žinutėmis. Žinojo, kad jie į Vilnių važiuos pirkti narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Jis T. B. padavė 150 Lt. SMS žinutės buvo siunčiamos iš T. B. telefono.

M. M. apklaustas dalyvaujant motinai ir įgaliotam atstovui advokatui, todėl nėra pagrindo galvoti, jog jam galėjo būti padarytas poveikis arba jis siekė apkalbėti T. B.

Nuteistasis M. M. teisme pakeitė parodymus nurodęs, kad ketino įsigyti psichotropinių medžiagų iš Ž. U., o ne iš T. B., nes pinigus davė Ž. U.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo teisme duotais nuteistojo M. M. parodymais padaręs išvadą, jog jie prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

Apeliacinės instancijos teismas tokius parodymus vertina kaip norą padėti T. B., juo labiau kad Ž. U. miręs ir negalėjo būti apklaustas teisme.

Be to, liudytojas R. K. teisme parodė turėjęs duomenų, jog iš Vilniaus bus gabenamos narkotinės medžiagos. Turėjo duomenų, kad važiuos būtent T. B. su Ž. U. Iš operatyvinių duomenų liudytojas žinojo, jog T. B. susijęs su narkotinėmis medžiagomis, jis yra supažindinęs kelis asmenis ir pats pažinojo asmenį pravarde Špokas, t. y. V. S.

Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad T. B. vairuojamas automobilis stabdomas sustojo už 20 m, t. y. praktiškai iš karto, pareigūnams įjungus švyturėlius.

Tai paneigė liudytojas D. N. Jis teisme parodė, jog automobilį stabdė išlipęs eismo priežiūros pareigūnas, o automobiliui nestojus buvo įjungti švyturėliai, garsinis signalas ir tarnybiniu automobiliu važiuojama iš paskos. Automobilis dar važiavo 100-300 m. Per tą laiką per langą buvo išmestas cigarečių pakelis.

Tai rodo T. B. žinojus ir supratus, kad veža draudžiamas medžiagas.

Tai, kad už psichotropines medžiagas pinigus V. S. perdavė Ž. U., cigarečių pakelyje ir kojinėje jas laikė bei slėpė taip pat Ž. U., sėdėjęs keleivio vietoje, o ne T. B., medžiagos rastos ne pačiame automobilyje, neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, kadangi nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstyti įrodymai patvirtina apeliantą žinojus ir suvokus, ką įgijo bei gabeno.

Įrodymų visetas neabejotinai patvirtina, jog T. B. vežėsi į Vilnių nepilnametį Ž. U., nesulaukusį amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, tam, kad juo pasinaudodamas pats neteisėtai įgytų psichotropinių medžiagų iš V. S., turėdamas tikslą platinti, ir jas bei narkotines medžiagas gabentų.

Tikslą platinti įrodo ir tai, jog pas Ž. U. rasti aštuoni tušti plastikiniai maišeliai (t. 1, b. l. 47-49), kuriuose psichotropinės bei narkotinės medžiagos paprastai platinamos.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad specialisto išvada Nr. 140-(1811)-757-3225 patvirtina apeliantą neturėjus kontakto su narkotinėmis medžiagomis (beje, apeliantas klaidingai nurodo specialisto išvados numerį).

Specialisto išvados Nr. 140-(1811)-IS1-3225 duomenys (t. 1, b. l. 75-76) rodo, jog rankų pėdsakai, išryškinti ant tirti pateiktų objektų, rastų ir paimtų 2008 m. vasario 20 d. automobilio ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX ir jame esančių asmenų apžiūros metu, netinkami asmeniui identifikuoti.

Ši išvada reiškia ne tai, kad ant tirti pateiktų objektų tikrai nerasta T. B. pėdsakų, o tai, kad rasti pėdsakai netinkami asmeniui identifikuoti. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia apelianto kaltės, nes ją įrodo skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptarti įrodymai.

Iš viso to daroma išvada, jog nuteistajam T. B. teisingai inkriminuotas psichotropinių medžiagų įgijimas, turint tikslą platinti, ir jų bei narkotinių medžiagų gabenimas, nes šie objektyvieji veikos požymiai nustatyti bei pagrįsti faktiniais duomenimis, teismo pripažintais įrodymais.

BK 260 straipsnio dispozicijoje nurodyti įgijimo, laikymo, gabenimo ir kiti neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei atsirasti pakanka padaryti bent vieną iš šių veikų.

Dėl to T. B. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

Teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, kad T. B. padarė du baigtus sunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 5 dalis), abu nusikaltimai padaryti tyčia.

Teismas įvertino kaltininko asmenybę: jis neteistas, UAB ,,Utenos mėsa“ (tiesa, čia dirbo tik 16 dienų) ir R. K. IĮ ,,Krija“, kurioje dirbo iki suėmimo, vadovų charakterizuojamas teigiamai (t. 4, b. l. 8, 13), Utenos rajono savivaldybės administracijos Kuktiškių seniūnijos seniūnės charakterizuojamas patenkinamai (t. 4, b. l. 10), per pusę metų penkis kartus baustas administracinėmis nuobaudomis (t. 4, b. l. 48).

Teismas nenustatė nei kaltininko atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Skirdamas bausmę už turto prievartavimą teismas atsižvelgė į mažą reikalauto turto vertę, smurto pobūdį ir į tai, kad praėjus dviem dienoms po nusikaltimo kaltininkas su nukentėjusiuoju susitaikė.

Kita vertus, teismas nurodė, jog nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, T. B. iš anksto planavo.

Priklausomai nuo nuosprendyje išdėstytų bausmės dydžiui reikšmingų aplinkybių, teismas kaltininkui už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti paskyrė artimą sankcijos vidurkiui, o už turto prievartavimą – žymiai trumpesnę nei vidutinę bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, T. B. paskirtos bausmės už kiekvieną veiką atskirai ir subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisingos.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo T. B. apeliacinį skundą atmesti.