Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jakukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos U. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos U. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja U. R. su 2017 m. liepos 21 d. skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslintas skundas kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą, prašydama jai iš atsakovės Lietuvos valstybės priteisti 1 573,23 Eur patirtą žalą bei 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėja paaiškino, kad jai nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. lapkričio 23 d. bei nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 7 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 6-24-11679 ir 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 6-24-17522 U. R. buvo paskirta motinystės pašalpa. Minėtuose sprendimuose buvo pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, todėl susidarė skirtumas tarp apskaičiuotos pašalpos, pritaikius dienos maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, ir pašalpos, taikant dienos kompensuojamąjį uždarbį. Pareiškėjos nuomone, nepagrįstai taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pašalpos gavėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms.

U. R. paaiškino, kad atsakovo atstovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad nebuvo imamasi jokių veiksmų, jog būtų įgyvendintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. išaiškinimas ir būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų pareiškėjos teisę, garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje. Valstybei (įstatymų leidėjui) neveikiant taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo elgtis, U. R. buvo neteisėtai apribota teisė į ginčo laikotarpiu gautą uždarbį atitinkančią motinystės išmoką.

Teismo posėdyje pareiškėjos U. R. atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, o klausimą dėl bylos sustabdymo prašė spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas paaiškino, kad sprendimai U. R. skirti motinystės pašalpą buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis ir buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėti ir motinystės pašalpa negali būti perskaičiuota. Pareiškėjos teiginiai, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog nebuvo imamasi jokių veiksmų, kad būtų įgyvendintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas, yra nepagrįsti, kadangi šiame Konstitucinio Teismo nutarime nebuvo nagrinėjama, ar nustatytas maksimalus kompensuojamas uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai. Taigi, U. R. atsakovo veiksmų neteisėtumą nepagrįstai sieja su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, kadangi tik Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime buvo konstatuota, kad maksimalaus kompensuojamojo uždarbio taikymas motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjai neįrodžius civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, žala jai negali būti atlyginta.

Teismo posėdyje atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai palaikė atsiepime išdėstytą poziciją ir pritarė, kad administracinė byla būtų stabdoma.

II.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartimi administracinė byla buvo sustabdyta, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-4/2017 (byla Nr. 4/2017).

Teismas nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 6-24-11679 „Dėl U. A.-R. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ skyrė pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. lapkričio 23 d., o 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 6-24-175522 „Dėl U. A.-R. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ skyrė pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 7 d. Apskaičiuojant U. R. motinystės (tėvystės) pašalpą, vienos dienos kompensuojamasis uždarbis teisės į pašalpą atsiradimo dienai buvo nustatytas 281,6 Lt, o maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis – 226,74 Lt. Pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, todėl Valstybinio socialinio dradimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi bei Lietuvos Respulikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – Nuostatai) 7 ir 10 punktais, motinystės (tėvystės) pašalpą jai apskaičiavo taikydamas maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį.

Teismas pažymėjo, kad Konstituciniame Teisme yra priimtas nagrinėti prašymas Nr. 1B-4/2017 (byla Nr. 4/2017) dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) ir Nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) bei 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmosios pastraipos tiek, kiek jose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, atitikties Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju yra aktualus teisinis pagrindas, kuriuo remdamasi U. R. reikalauja žalos atlyginimo, o Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo bei Nuostatų normų tiek, kiek jos aktualios ir taikytinos apskaičiuojant ir skiriant motinystės (tėvystės) pašalpą (skiriama vienam iš tėvų, įstatymų nustatyta tvarka išleistam vaiko priežiūros atostogų) pareiškėjai, pripažinimo prieštaraujančiomis Konstitucijai klausimas sprendžiamas Konstituciniame Teisme, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas nagrinėjimą bylą stabdyti, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-4/2017 (byla Nr. 4/2017).

III.

Pareiškėja U. R. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartį panaikinti.

Pareiškėja paaiškina, kad šioje byloje ginčas kilo dėl jos reikalavimo atlyginti žalą, kurią U. R. patyrė dėl sumažintos motinystės pašalpos, skiriamos motinoms nėštumo ir gimdymo atostogų metu, o ne dėl motinystės (tėvystės) pašalpos, kuri skiriama vienam iš tėvų, įstatymų nustatyta tvarka išleistam vaiko priežiūros atostogų.

U. R. pažymi, kad motinystės pašalpa, skiriama nėštumo ir gimdymo atostogų metu, bei motinystės (tėvystės) pašalpa, skiriama vaiko priežiūros atostogų metu, yra skirtingos socialinės garantijos, kurias įtvirtina skirtingi Konstitucijos 39 straipsnio punktai. Motinystės (tėvystės) pašalpa, kaip valstybės paramos šeimai, auginančiai vaikus namuose, socialinė garantija yra įtvirtinta Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje, o ginčui aktuali motinystės apsaugos socialinė garantija yra įtvirtinta Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad dėl motinystės apsaugos socialinės garantijos, įtvirtintos Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje, Konstitucinis Teismas jau yra pateikęs išaiškinimą 2012 m. vasario 27 d. nutarime, kuriame atskleisdamas motinystės apsaugos garantijos turinį, išaiškino, kad pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį, dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti inter alia šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Be to, Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo, kad nesant įstatymuose įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo visoms dirbančioms moterims, turinčioms teisę pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą nėštumo ir gimdymo atostogų metu gauti motinystės pašalpą, būtų nustatytas jų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų mokėjimas už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką, mokėjimas, nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija, pagal kurią dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantuojamų atostogų metu mokamų išmokų dydis turi atitikti per protingą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį.

Pareiškėja pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo Konstituciniam Teismui pateiktame prašyme Nr. 1B-4/2017 (byla Nr. 4/2017) „Dėl maksimalaus motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio“ yra prašoma ištirti teisės aktų konstitucingumą dėl visai kitos socialinės garantijos, nei ginčo atveju (prašoma ištirti dėl motinystės (tėvystės), o ne ginčo atveju aktualios motinystės pašalpos), t. y. prašoma ištirti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) ir 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmosios pastraipos tiek, kiek jose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, atitiktį Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymi, kad ginčo atveju yra aktuali Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.

U. R. akcentuoja, kad dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) ir Nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) bei 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmosios pastraipos tiek, kiek jose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, atitikties Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai Konstitucinis Teismas jau 2016 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Analogiška išvada buvo padaryta ir dėl Nuostatų 7 bei 10 punktų pirmosios pastraipos.

Pareiškėja pažymi, kad priimtoje nagrinėti Konstitucinio Teismo byloje Nr. 4/2017 (prašymas Nr. 1B- 4/2017) yra keliamas klausimas dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 bei 10 punktų pirmosios pastraipos atitikties Konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta šeimos socialinės apsaugos garantija nėra niekaip susijusi su ginčo dalyku Vilniaus apygardos administraciniame teismo nagrinėjamoje byloje Nr. I-4619-208/2017 pagal pareiškėjos U. R. skundą dėl žalos atlyginimo.

U. R. atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos reikalavimo atlyginti žalą teisinis pagrindas grindžiamas valstybės deliktinės atsakomybės nuostatomis, t. y. Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, o pareiškėjos skunde Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis ir Nuostatų 7 bei 10 punktų pirmoji pastraipa minima tik tame kontekste, kad taikant šias nuostatas, U. R. pašalpa buvo apskaičiuota taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pašalpos gavėjo dienos kompensuojamąjį uždarbį, todėl minimos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Nuostatų normos neturi būti laikomos reikalavimų teisiniu pagrindu. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Lietuvos valstybė, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, teigimu negalima sutikti su pareiškėjos teiginiu, kad nėra pagrindo stabdyti bylą, dėl to, kad joje kilęs ginčas dėl U. R. reikalavimo atlyginti žalą dėl sumažintos motinystės pašalpos, o ne dėl motinystės (tėvystės) pašalpos. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad viena iš socialinio draudimo rūšių yra motinystės socialinis draudimas, kuris apima tiek motinystės, tiek motinystės (tėvystės), tiek tėvystės pašalpas. Taigi, Konstitucinis Teismas byloje Nr. 4/2017 pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą nagrinės tos pačios socialinio draudimo rūšies, t. y. motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai.

Atsakovo nuomone, tiek Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies, tiek Nuostatų punktų, kuriuose yra nustatytas maksimalus kompensuojamas darbo užmokestis pašalpoms (išmokoms) apskaičiuoti, konstitucingumo klausimas yra aktualus, taikomas nagrinėjant pareiškėjos skundą ir tiesiogiai susijęs su nagrinėjama byla. Atsižvelgiant į tai, kad motinystės socialiniu draudimu draudžiamiems asmenims mokamos išmokos (pašalpos) yra tarpusavyje glaudžiai susijusios, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą, kol Konstitucinis Teismas priims sprendimą byloje pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą.

Atsakovas pažymi, kad U. R. nepagrįstai nurodė, jog administracinė byla neturėtų būti stabdoma dėl to, kad Konstitucinio Teismo byloje Nr. 4/2017 bus sprendžiamas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 ir 10 punkto pirmosios pastraipos atitikties Konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai klausimas, o administracinėje byloje yra aktuali Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalis. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad Konstitucinio Teismo byloje Nr. 4/2017 bus sprendžiamas tik teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai klausimas, kadangi Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nesutinka su U. R., kad administracinėje byloje jos reikalavimo atlyginti žalą teisinis pagrindas nėra grindžiamas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje bei Nuostatuose nurodytu maksimaliu kompensuojamuoju uždarbiu pašalpai apskaičiuoti ir kad pareiškėjos reikalavimai grindžiami vien valstybės deliktinės atsakomybės nuostatomis, nurodytomis Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje. Pažymi, kad valstybės ir savivaldybių pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal minėto straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, tačiau viešoji atsakomybė atsiranda esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksniams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pareiškėja valdžios institucijų neteisėtus veiksmus sieja su netinkamu teisiniu reguliavimu ir reikalavimus atlyginti žalą grindžia būtent tuo, kad paskirtas motinystės pašalpos dydis buvo nepagrįstai sumažintas pritaikant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje bei Nuostatuose nurodytą maksimalų kompensuojamąjį uždarbį pašalpai apskaičiuoti ir dėl to prašo priteisti sumažintos motinystės pašalpos dalį, kurią įvardija kaip žalą. Taigi, administracinėje byloje yra aktualus teisinis reguliavimas, kurio konstitucingumas bus nagrinėjamas Konstitucinio Teismo byloje Nr. 4/2017.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis, kuria administracinė byla buvo sustabdyta, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-4/2017 (byla Nr. 4/2017). Šis prašymas, nurodytas minėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartyje, yra atitinkama dalimi 2017 m. balandžio 18 d. priimtas nagrinėti (suteiktas bylos numeris 4/2017) Konstituciniame Teisme.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos administraciniame teismo nagrinėjama byla Nr. I-4619-208/2017 sustabdyta, priimta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo inter alia 100 straipsnio 1 dalies 5 punktu (b. l. 84), t. y. vadovaujantis tuo, kad Konstitucinis Teismas yra priėmęs nagrinėti suformuluotą paklausimą tuo pačiu teisės klausimu.

Nagrinėjamu atveju aktuali Konstitucinio Teismo doktrina. Iš Konstitucijos kylančios būtinybės įstatyme numatyti galimybę bet kurį byloje priimtą pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui kontekste pažymėtina, kad iki teismo baigiamojo akto priėmimo byloje teismui tenka priimti įvairaus turinio ir formos procesinius sprendimus, kuriais byla nėra užbaigiama. Tokie teismo procesiniai sprendimai nėra baigiamieji teismo aktai. Konstitucija nereikalauja įstatymu užtikrinti galimybę apskųsti bet kurį byloje priimtą teismo procesinį sprendimą (ne baigiamąjį aktą); šioje srityje galimos įvairios išimtys. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.Vadinasi, pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ar kitam aukštesnės galios teisės aktui.

Konstitucinis Teismas savo 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra konstatavęs, kad joks aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas neturi įgaliojimų vertinti žemesnės instancijos teismo nutarties sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) teisėtumo ir (ar) pagrįstumo, nes priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytą išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją, taip pat iš esmės paneigti Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, taip pat 106 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintus teismo (teisėjo) įgaliojimus sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Ši Konstitucinio Teismo doktrininė nuostata yra įgyvendinta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 165 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad dėl teismo nutarties sustabdyti bylą, išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, gali būti duodamas atskirasis skundas, ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 3 dalyje.

Minėtoje Administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad dėl teismo nutarties sustabdyti bylos nagrinėjimą, išskyrus nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą (šio straipsnio 1 dalies 4 ar 5 punkte nurodytu atveju), administracinį teismą ar kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją arba nutartį pradėti norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimą, gali būti duodamas atskirasis skundas. Minėta, kad administracinę bylą Vilniaus apygardos teismas sustabdė vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

Taigi, nagrinėjamu atveju atskirasis skundas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 5 punktu, negali būti duodamas ir procesas pagal atskirąjį skundą kaip nenagrinėtinas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme turi būti nutauktas.

Kartu pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. rugpjūčio 5 d priėmė sprendimą Nr. 6-24-11679 „Dėl U. A.-R. teisės į motinystės pašalpą“, kuriuo buvo nuspręsta skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. lapkričio 23 d. (b. l. 10), o 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 6-24-17522 „Dėl U. A.-R. teisės į motinystės pašalpą“ (b. l. 10–11), t. y. abiejose sprendimų pavadinimuose ir tekste yra nurodyta motinystės, o ne motinystės (tėvystės) pašalpa, kaip nurodoma Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartyje (b. l. 83).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 3 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį procesą dėl atskirojo skundo nagrinėjimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.