- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-11-27
- Bylos Nr.
- eI2-8857-644/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00337-2025-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- Z. G.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Z. G. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyrius) 2024-12-09 sprendimą Nr. VPE_SP-1838; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2025-01-13 sprendimą Nr. (18.2E) I-310; 3) įpareigoti atsakovą tarnybos laikotarpį 1987-10-01–1989-05-06 skaityti, kaip atitinkantį Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo keliamus reikalavimus pensijai skirti bei pareiškėjo 2024-10-25 prašymą tenkinti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo tarnybos laikotarpis 1987-10-01–1989-05-06 yra neatsiejama tarnybos Lietuvos TSR VRM struktūrose dalis, patvirtinta Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus dokumentais, taip pat įrašu darbo knygelėje ir VRM įsakymais Nr. 46 (1987-03-31) ir Nr. 19 (1989-05-12), kurie patvirtina nepertraukiamą dviejų metų, vieno mėnesio ir penkių dienų tarnybą. Pareiškėjo teigimu, tai aiškiai įrodo, kad minėtas laikotarpis buvo tarnyba, o ne mokymasis.
Pareiškėjas teigia, kad atsakovo sprendime šis laikotarpis nepagrįstai traktuojamas kaip mokymasis, nors realiai tai buvo tarnybos laikotarpis, trukęs 24 valandas per parą, su integruotu mokymosi procesu ir už jį buvo mokamas tarnybinis atlyginimas. Net ir laikant šį laikotarpį mokymusi, jis visiškai atitinka Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 punkto reikalavimus, todėl privalėtų būti įskaitytas į tarnybos laiką pensijai skirti.
Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas neteisingai argumentuoja, jog šis laikotarpis nenurodytas Kauno miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalinio 1993-10-01 įsakyme Nr. 73. Pareiškėjas teigia, kad minėtas įsakymas apima tik 1992 - 1993 m. laikotarpį ir negali būti naudojamas kaip įrodymas, jog ankstesnis 1987-10-01 - 1989-05-06 laikotarpis nebuvęs tarnyba. Jo pateikti VRM dokumentai apie nepertraukiamą tarnybą nebuvo tinkamai įvertinti.
Pareiškėjas taip pat pažymi, kad tarnybos byloje (1993-02-02 įsakymas Nr. 12) buvo numatytas atlyginimo priedas už ištarnautus 5 ir daugiau metų, o tai patvirtina, kad ginčijamas laikotarpis buvo oficialiai įskaičiuotas į tarnybos stažą VRM sistemoje.
Pareiškėjo teigimu, asmenų, priimtų tarnauti VRM sistemoje ir pasiųstų mokytis VRM priklausančiose mokyklose, tarnybos laikotarpis nenutrūksta. Todėl mokymosi vidaus reikalų sistemos mokymo įstaigose laikas yra neatsiejama tarnybos dalis ir turi būti įskaitomas į tarnybos laiką pensijai gauti pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, o taip pat pagal 16 straipsnio 3 dalies 8 punktą. Pareiškėjas pabrėžia, kad įstatyme nenumatyta jokių papildomų sąlygų šiam mokymosi laikotarpiui įskaityti (pvz., diplomų gavimas ir pan.), ir toks mokymosi-tarnybos ryšys yra nulemtas tarnybos specifikos, todėl negali būti interpretuojamas kitaip.
Pareiškėjo nuomone, atsakovo argumentai yra klaidinantys, nesistemingi bei neatitinkantys teisės aktų logikos, o jų taikymas vertintinas kaip nepagarba teisėtiems lūkesčiams ir teisės principams, dėl ko ginčijamas 1987-10-01–1989-05-06 laikotarpis turėtų būti pripažintas tarnybos laiku ir įskaitytas į tarnybos stažą pensijai skirti.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutinka, prašo juos atmesti kaip nepagrįstus ir nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas įskaityti mokymosi Lvovo priešgaisrinės technikos mokykloje 1987-10-01–1989-05-06 laikotarpį į tarnybos laiką, reikalingą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nepagrįstas tiek pagal galiojantį teisinį reguliavimą, tiek pagal surinktus dokumentus.
Atsakovas pažymi, kad pareigūnų pensijos skiriamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu (toliau – ir Įstatymas) bei Vyriausybės patvirtintais Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), kurie imperatyviai apibrėžia tarnybos laikotarpius ir nustato, kokie dokumentai turi būti teikiami bei kaip jie vertinami. Pagal Įstatymo 3 straipsnį pensija gali būti skiriama tik asmenims, ištarnavusiems ne mažiau kaip 5 metus vidaus reikalų ar kitose įstatyme nurodytose sistemose. Pareiškėjo tarnyba, kaip nurodoma Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento 2024-10-16 tarnybos laiko apskaitos lape, sudaro tik 4 metus ir 24 dienas.
Atsakovo teigimu, Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 punktas dėl mokymosi laiko įskaitymo turi būti taikomas sistemiškai ir reiškia, kad mokymosi laikotarpis analogiškose užsienio mokyklose gali būti įskaitytas tik tuo atveju, jeigu tas mokymasis buvo baigtas ir asmeniui išduotas kvalifikaciją patvirtinantis diplomas. Atsakovas remiasi nuostata, kad Įstatymo 6 ir 16 straipsniai nustato specialų reglamentavimą, nuo kurio nukrypti negalima, o mokymosi laikotarpiai gali būti įskaitomi tik esant įstatyme tiesiogiai nurodytoms sąlygoms.
Atsakovas nurodo, kad vertinant pareiškėjo pateiktus dokumentus – tarnybos lapą, darbo užmokesčio atestatą, VRM pateiktas pažymas ir kitus dokumentus – nustatyta, jog pareiškėjas į Lvovo priešgaisrinės technikos mokyklą buvo priimtas mokytis 1987-10-01 ir išbrauktas 1989-05-06, tačiau nėra duomenų, kad būtų įgijęs mokyklos baigimo diplomą, todėl šis mokymosi laikotarpis negali būti įskaitytas. Taip pat akcentuoja, kad nei Priešgaisrinės apsaugos departamento, nei kitų institucijų dokumentuose nėra informacijos, jog šis laikotarpis būtų traktuotas kaip tarnybos laikas.
Atsakovas savo poziciją grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad vidaus tarnybos stažas ir tarnybos laikas, skaičiuojamas pareigūnų pensijai, yra skirtingos kategorijos ir jų trukmė nebūtinai sutampa. Todėl, net jei ginčijamas laikotarpis buvo įtrauktas į vidaus tarnybos stažą, automatiškai jį įskaityti į tarnybos laiką pensijai gauti, nėra pagrindo. Atsakovo teigimu, 2024-12-09 sprendimas atsisakyti skirti pensiją yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 3 straipsnyje numatytos būtinos sąlygos – nėra ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje 5 metų.
Atsakovas taip pat pažymi, kad valstybės institucijos privalo taikyti įstatymus taip, kaip jie suformuluoti, ir neturi teisės savarankiškai plečiamai juos interpretuoti ar taikyti kitaip nei nustatyta. Atsižvelgiant į tai, atsakovas mano, kad nėra teisinio pagrindo naikinti Panevėžio skyriaus sprendimą ir įpareigoti įskaityti pareiškėjo mokymosi laikotarpį į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2024-12-09 sprendimo ir VSDFV 2025-01-13 sprendimo, kuriais atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2024-10-25 kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių su prašymu skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą.
VSDFV Panevėžio skyrius 2024-12-09 priėmė sprendimą Nr. VPE_SP5-1838 „Dėl atsisakymo Z. G. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas), kuriuo nusprendė Z. G. neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų sąlygų – nėra ištarnavęs nustatyto 5 metų laiko. Sprendime nurodoma, kad pagal Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 16 d. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape Nr. 6-3145/ 2024 (3.64) pateiktus tarnybos laiko pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti duomenis, Z. G. bendras tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti – 4 metai ir 24 dienos. Vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 punktu, į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitytas Z. G. mokymosi Lvovo priešgaisrinėje technikos mokykloje prie Vidaus reikalų ministerijos laikotarpis nuo 1987 m. spalio 1 d. iki 1989 m. gegužės 6 d. (1 m., 7 mėn., 6 d.), nes nurodytos mokyklos jis nebaigė.
Pareiškėjas 2024-12-10 ir 2024-12-11 skundais kreipėsi į VSDFV, prašydamas panaikinti VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimą, tačiau VSDFV 2025-01-13 sprendimu Nr. (18.2E) I-310 „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. VPE_SP5-1838“ (toliau – ir VSDFV sprendimas) pareiškėjo skundus atmetė ir konstatavo, kad VSDFV Panevėžio skyrius teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareigūnų pensiją.
Pareiškėjas nesutikimą su ginčijamais sprendimais iš esmės motyvuoja tuo, kad atsakovas nepagrįstai į jo tarnybos laiką pensijai skirti neįskaitė laikotarpio nuo 1987-10-01 iki 1989-05-06. Pareiškėjo teigimu, laikotarpis nuo 1987-10-01 iki 1989-05-06 turi būti vertinamas kaip jo nepertraukiamos tarnybos Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos struktūrose dalis, o ne mokymosi laikotarpis, t. y., minėtas laikotarpis buvo reali tarnyba, vykdyta 24 valandas per parą su integruotais mokymo elementais, už kurią buvo mokamas tarnybinis atlyginimas.
Sprendžiant šalių argumentų pagrįstumo klausimą pirmiausia pažymėtina, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog atsakovas privalo laikytis ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, inter alia (be kita ko) įstatymo viršenybės bei objektyvumo principų. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, o administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintas išsamumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį.
Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Paminėtos VAĮ nuostatos nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
Aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentuojantį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taigi, viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (LVAT 2008-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, jog viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010-08-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010).
Nagrinėjamu atveju skundžiami sprendimai neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4, 5 punktų, 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punkto reikalavimų, nes yra nemotyvuoti, nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas (toliau – Įstatymas), Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-02-11 nutarimu Nr. 128 (toliau – Nuostatai), Viešojo administravimo įstatymas.
Teisę gauti pareigūnų pensiją turi Lietuvos Respublikos piliečiai, Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje išvardinti pareigūnai ir kariai. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygas reglamentuoja Įstatymo 3 straipsnis. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą, pareigūnų pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje, Vadovybės apsaugos tarnyboje 5 ir daugiau metų.
Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, muitinės sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Vadovybės apsaugos tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnams ir kariams į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas tarnybos vidaus reikalų, vidaus tarnybos, krašto apsaugos, valstybės saugumo, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente, jam pavaldžiose įstaigose bei valstybės įmonėse, muitinės sistemoje, Vadovybės apsaugos tarnyboje laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos.
Įstatymo 16 straipsnis apibrėžia laikotarpius, kurie yra prilyginami tarnybos laikui arba įskaitomi į jį. Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės, Vadovybės apsaugos tarnybos pareigūnais, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d.: mokymosi aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų), saugumo ir karo bei analogiškose kitų užsienio valstybių mokyklose laikas. Į tarnybos laiką pensijai skirti taip pat įskaitoma pusė mokymosi kitose aukštosiose, aukštesniosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose laiko, jeigu tarp mokslo baigimo ir stojimo į tarnybą nepraėję 3 mėnesiai. Į 3 mėnesių terminą neįskaičiuojamas ligos, nėštumo ir gimdymo atostogų (moterims, kurios neturėjo teisės į nėštumo ir gimdymo atostogas, – laikotarpis, apimantis 70 kalendorinių dienų iki gimdymo ir 56 kalendorines dienas po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju arba gimus dviem ar daugiau vaikų – 70 kalendorinių dienų), taip pat iki 1995 m. sausio 1 d. prievolės būdu atliktos tikrosios krašto apsaugos tarnybos ar dalyvavimo kariniuose mokymuose laikas.
Atsakovas, atsisakydamas Z. G. skirti pareigūnų valstybinę pensiją už tarnybą, vadovavosi Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 punktu ir į tarnybos laiką neįskaitė Z. G. mokymosi Lvovo priešgaisrinėje technikos mokykloje prie Vidaus reikalų ministerijos laikotarpio nuo 1987 m. spalio 1 d. iki 1989 m. gegužės 6 d. (1 m., 7 mėn., 6 d.), kadangi nurodytos mokyklos pareiškėjas nebaigė. Neįskaičius šio laikotarpio, pripažino, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų sąlygų – nėra ištarnavęs nustatyto 5 metų laiko.
Teismas vertina, kad atsakovo motyvai, jog pareiškėjas nėra ištarnavęs nustatyto 5 metų laiko, yra nepagrįsti byloje esančia medžiaga.
Į bylą pateiktame Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024-10-16 išduotame tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape Nr. 6-3145/2024(3.64 E) nurodyta, kad 1987-03-31 TSR VRM priešgaisrinės apsaugos valdybos Kauno m. VK VRV PAS įsakymu Nr. 46 Z. G. 1987-04-01 suteiktas seržanto laipsnis. Taip pat nurodyti pareiškėjo tarnybos ir tarnybos laikui prilyginti laikotarpiai: nuo 1984-11-24 iki 1986-11-14 tarnyba kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose; nuo 1987-04-01 iki 1987-10-01 tarnyba LTSR VRM priešgaisrinės apsaugos valdybos Kauno m. VK VRV PAS vairuotojo pareigose; nuo 1987-10-01 iki 1989-05-06 Lvovo priešgaisrinės technikos mokyklos kursantas; nuo 1992-02-27 iki 1993-09-30 LR VRM PAV Kauno m. sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalinio 1-osios specializuotos sukarintos priešgaisrinės dalies vairuotojas.
2024-10-15 darbo užmokesčio atestate (pažymėjime) Nr. 25-698/2024(4.9 E) nurodyta, kad Z. G. už 1993 m. rugsėjo mėnesį buvo priskaičiuotas atlyginimas 155,25 Lt, iš kurių 133,00 Lt (bazinis dydis – 38,0, proc./koef. – 3,5) sudarė pareiginė alga (tarnybinis atlyginimas), 20,25 Lt (proc./koef. – 15) – priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, o 2,00 Lt (proc./koef. – 0,06) – priedas už laipsnį (tarnybinį rangą).
Byloje taip pat pateikta pareiškėjo darbo knygelės kopija, iš kurios matyti, kad pareiškėjas nuo 1987-04-01 iki 1989-05-05 tarnavo nepertraukiamai Lietuvos TSR VRM du metus vieną mėnesį ir penkias dienas.
Pateiktoje pareiškėjo tarnybos byloje nurodoma, kad 1993-02-02 įsakymu Nr. 12 Z. G. buvo skirtas priedas už ištarnautus metus vidaus reikalų sistemoje, kuris 1993-01-01 yra 4 metai 10 mėnesių ir 26 dienos.
Išvardinti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas tarnybą Lietuvos TSR VRM priešgaisrinės apsaugos valdybos Kauno m. VK VRV PAS pradėjo 1987-04-01 ir ją tęsė nepertraukiamai iki 1989-05-06. Šis laikotarpis sudaro dvejus metus, vieną mėnesį ir penkias dienas nepertraukiamos tarnybos. Terminas „nepertraukiamai“ šiuo atveju reiškia, kad pareiškėjo tarnyba tęsėsi nenutrūkstamai, be jokių pertraukų, kurios galėtų sustabdyti arba nutraukti tarnybos laikotarpį. Minėtas įrašas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo tarnyba nenutrūko ir mokymosi Lvovo priešgaisrinės technikos mokykloje metu, todėl šį laikotarpį galima vertinti kaip faktinę tarnybą, o ne tik mokymosi laiką. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas ar jo tarnyba buvo nutraukta jam mokantis Lvovo priešgaisrinės technikos mokykloje. Atsakovas jokių įrodymų ar motyvų, paneigiančių šiuos duomenis bei pareiškėjo paaiškinimus, kad laikotarpiu nuo 1987-10-01 iki 1989-05-06 jis atliko realią tarnybą, vykdytą 24 valandas per parą su integruotais mokymo elementais, už kurią buvo mokamas tarnybinis atlyginimas, nepateikė bei nenurodė. Priešingai, 2024-10-16 tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape Nr. 6-3145/2024(3.64E), kurį išdavė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, nurodyti pareiškėjo tarnybos laikotarpiai ir tarnybos laikui prilyginti laikotarpiai, tarp kurių įtrauktas ir laikotarpis nuo 1987-10-01 iki 1989-05-06, kada pareiškėjas buvo Lvovo priešgaisrinės technikos mokyklos kursantas. Tai reiškia, kad pati institucija, atsakinga už priešgaisrinės apsaugos sistemos personalo tarnybos apskaitą, šį laikotarpį kvalifikavo kaip tarnybos laiką ir (ar) tarnybos laikui prilygintą laikotarpį.
Be to, byloje esantys tarnybos dokumentai papildomai patvirtina, kad ginčijamas laikotarpis buvo pripažįstamas pareiškėjo tarnybos dalimi. Pareiškėjo tarnybos byloje fiksuota, jog 1993-02-02 įsakymu Nr. 12 Z. G. buvo paskirtas priedas už ištarnautus metus vidaus reikalų sistemoje, o 1993-01-01 jo tarnybos stažas, suteikiantis teisę gauti procentinį priedą už ištarnautus metus VRM, yra 4 metai 10 mėnesių ir 26 dienos. Iš nurodyto tarnybos stažo akivaizdu, kad jis apima ir ginčijamą laikotarpį nuo 1987-10-01 iki 1989-05-06. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad ginčijamas laikotarpis yra pareiškėjo tarnybos laikas ir (ar) tarnybos laikui prilygintas laikotarpis.
Pažymėtina ir tai, kad atsakovas ginčo laikotarpį traktuodamas kaip mokymosi, o ne tarnybos ir (ar) tarnybos laikui prilygintą laikotarpį valstybinei pensijai gauti, vertino, jog šis laikotarpis negali būti įskaitytas pareigūnų pensijai gauti, nes pareiškėjas nebaigė studijų ir negavo kvalifikaciją patvirtinančio diplomo arba studijų pažymėjimo. Atsakovas nurodo, kad ginčijamą sprendimą priėmė sistemiškai vertindamas Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatą ir padarydamas išvadą, jog mokymosi laikas visose šiose mokymosi įstaigose į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti įskaitomas tik tuo atveju, jei studijos yra baigiamos ir asmeniui išduodamas kvalifikaciją patvirtinantis diplomas arba studijų pažymėjimas.
Teismas pažymi, kad viešojo administravimo subjektai neturi teisės plečiamai aiškinti įstatymo nuostatų taip, jog būtų sukuriami papildomi ribojimai ar sąlygos, kurių pats įstatymas nenustato. Administracinio sprendimo pagrindas turi būti kildinamas iš teisės normų, o ne iš institucijos subjektyvaus „sisteminio“ įstatymų aiškinimo, kuriuo faktiškai nustatoma papildoma sąlyga, kuri tiesiogiai neįtvirtinta pačiame Įstatyme. Teismo vertinimu, atsakovo teiginys, kad mokymosi laikas į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti įskaitomas tik tuo atveju, jei studijos yra baigiamos ir asmeniui išduodamas kvalifikaciją patvirtinantis diplomas arba studijų pažymėjimas, yra nepagrįstas jokiomis teisės normomis.
Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 8 punktą asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės, Vadovybės apsaugos tarnybos pareigūnais, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami išvardinti laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., tarp jų, mokymosi aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų), saugumo ir karo bei analogiškose kitų užsienio valstybių mokyklose laikas, t. y. nėra numatyta privaloma sąlyga baigti mokslus ir gauti baigimo pažymėjimą asmenims, kurie pradeda mokytis bei mokosi, prieš tai būdami paskirti į pareigūno / kario pareigas. Pažymėtina, kad pagal šią nuostatą mokslo baigimas yra aktualus tuo atveju, kai į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitoma pusė mokymosi kitose aukštosiose, aukštesniosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose laiko, jeigu tarp mokslo baigimo ir stojimo į tarnybą nepraėję 3 mėnesiai, t. y, asmenims, kurie baigia mokslus, nebūdami paskirti į pareigūno / kario pareigas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas mokytis pradėjo 1987-10-01, o į pareigas buvo paskirtas (stojo į tarnybą) jau 1987-04-01.
Atsižvelgiant į prieš tai minėtą teisinį reglamentavimą bei nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad atsakovo priimti Sprendimai yra tinkamai nemotyvuoti ir nepagrįsti faktinių duomenų ir teisinių normų visetu. Iš Sprendimų turinio nėra aišku, kodėl atsakovas 1987-10-01 - 1989-05-06 laikotarpį vertino ne kaip pareiškėjo tarnybos laiką ir (ar) jam prilygintą, o kaip mokymosi. Sprendimuose atsakovas visiškai nepasisakė ir nevertino pareiškėjo teiginių, kad laikotarpis nuo 1987-10-01 iki 1989-05-06 buvo ne jo mokymosi laikas, o tarnybos laikas, nes mokymasis Lvovo priešgaisrinės technikos mokykloje buvo integruotas į jo tarnybą priešgaisrinėje apsaugoje, pareiškėjas viso laikotarpio metu vykdė tarnybines funkcijas, jam buvo mokamas tarnybinis atlyginimas, jis turėjo karinį (tarnybinį) laipsnį, o šias aplinkybes patvirtina įrašas jo darbo knygelėje. Be to, atsakovas Sprendimuose konstatuodamas, jog pareiškėjo mokymosi laikas į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti neįskaitomas, nes jis nebaigė studijų, šios išvados nepagrindė teisės aktų normomis. Paminėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai. Kilus administraciniam ginčui dėl sprendimų teisėtumo, teismas neturi galimybių patikrinti tokių aktų teisėtumą ir pagrįstumą kitais aspektais, išskyrus jų atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimams, nes iš sprendimo, kuriame nėra motyvų, teismui bei bylos proceso dalyviams nėra žinoma kokia buvo viešojo administravimo subjekto tikroji valia ir motyvai (jei jie buvo) akto priėmimo metu. Šie skundžiamų sprendimų faktinio bei teisinio pagrindimo trūkumai yra esminiai, sukliudę pareiškėjui suprasti priimtų sprendimų esmę, dėl ko jie negali būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais.
Teisėjų kolegija nustačiusi, kad Sprendimai neteisėti iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui (Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsniui), konstatuoja, jog tai yra pagrindas panaikinti šiuos administracinius sprendimus, įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024-10-25 prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą, nepasisakant dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą priimti konkretų sprendimą ir nevertinant priimtų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo kitais aspektais.
Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas V. de H. prieš Olandiją, 1997-12-19 sprendimas H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo Z. G. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriaus 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. VPE_SP5-1838 „Dėl atsisakymo Z. G. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2025 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-310 „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. VPE_SP5-1838“.
Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Z. G. 2024 m. spalio 25 d. prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.