- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-10-27
- Bylos Nr.
- Ik-3312-171/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01497-2011-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Liudmila Zaborovska, Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- R. N.
- Atsakovas
- Lietuvos gyventojų
- Advokatai
- Aivaras Raišutis
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Dzedulionio ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjai R. N., jos atstovui advokatui Aivarui Raišučiui, atsakovo atstovui A. A. S.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. N. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (toliau – Centras) dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), prašydama panaikinti Centro generalinio direktoriaus 2011-02-10 įsakymą Nr. 1V-24.
Paaiškino, kad 2011 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 1V-24 Centro generalinis direktorius pripažino netekusia galios 2000 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. 86 dalį, kuria pareiškėjai pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Taip pat minėtu įsakymu pripažintas netekusiu galios jai išduotas nukentėjusio asmens –tremtinio pažymėjimas Nr. 036079.
Pareiškėja mano, kad Centro generalinis direktorius neteisingai vertina faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pripažinimu. Šis statusas jai buvo pripažintas 2000 m. spalio 11 d. ir tuo metu pateiktuose dokumentuose, t. y. tėvų archyvo pažymose, nebuvo nurodyta, iki kada jiems uždrausta grįžti į Lietuvą. Tai patvirtina Lietuvos ypatingojo archyvo išduota pažyma Nr. 2400-N, todėl Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija (toliau – Komisija) leidimo grįžti į Lietuvą datą laikė 1990 m. kovo 11 d.
Nurodo, kad savo bylą dėl nukentėjusio asmens – tremtinio teisinio statuso pripažinimo Komisijai padavė svarstyti atskirai, kad galėtų įsitikinti, jog pateikti dokumentai yra teisingi, ir neatrodytų, kad tarp kitų pretendentų ji nori pasislėpti ir gauti tremtinio teisinį statusą neteisėtai, kaip dirbanti Komisijos Nukentėjusių asmenų dokumentų rengimo grupės vadove. Komisijos pirmininkas E. R. S. surašė išvadą dėl šio statuso suteikimo, kadangi pagal pateiktus dokumentus buvo akivaizdžiai matyti, kad ji yra gimusi (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, į kurią buvo ištremti jos tėvai B. M. ir O. M. (Č.).
Šalies argumentai
Pareiškėja mano, kad buvo pažeistas Komisijos darbo reglamentas, kadangi Centro generalinis direktorius 2011 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. IV-24 pripažino netekusia galios 2000 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. 86 dalį, vadovaudamasis tik Komisijos pirmininko G. Š. 2011 m. vasario 9 d. teikimu Nr. 39R-12.
Pareiškėja mano, kad Komisijos pirmininkas neturėjo teisės vienasmeniškai teikti Centro generalinei direktorei pasirašyti įsakymo, o Centro generalinė direktorė, vadovaudamasi patvirtintu reglamentu, neturėjo teisės tokio įsakymo pasirašyti. Ji privalėjo pareikalauti iš Komisijos pirmininko sukviesti Komisiją ir tik Komisijos posėdyje priėmus sprendimą, kad yra neteisėtai pripažintas nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas, Komisijos pirmininkas turėjo pateikti pasiūlymą generaliniam direktoriui pripažinti netekusia galios 2000 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. 86 dalį. Pareiškėja nurodo, kad tiek Komisijos pirmininkas, tiek Centro generalinis direktorius nesilaikė Komisijos darbo reglamento, pažeidė šio reglamento 22 punktą, todėl 2011 m. vasario 10 d. įsakymas Nr. 1V-24 yra neteisėtas ir naikintinas.
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus. Pareiškėja 2011-09-28 teismo posėdyje paaiškino (I t., b. l. 181–184), kad apie LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1959-05-23 sprendimą Nr. 62 sužinojo tik atėjusi susipažinti su nagrinėjama byla. Teigia, kad buvęs Komisijos pirmininkas E. R. S., kuris dalyvavo 2011-04-20 posėdyje, jai pasakė, kad Komisijos posėdyje jokio balsavimo nebuvo, niekas rankų nekėlė. Pareiškėja nurodė, kad tuo atveju, jeigu asmeniui leista grįžti į Lietuvą ir jis negrįžta (nors yra dokumentas, kad jam leista grįžti), o jam gimsta vaikas, tremtinio statusas vaikui nepripažįstamas (jeigu nėra draudimo grįžti gyventi į Lietuvą). Pagal naujai byloje atsiradusį 1959-05-23 sprendimą Nr. 62, jos tėvas turėjo teisę grįžti iš tremties į Lietuvą, tačiau ji mano, kad gimė tremtyje, nes į Lietuvą grįžusiems tėvams nebuvo leista prisiregistruoti, todėl jie grįžo į Rusiją. Paaiškino, kad nuo 1997-08-09 dirba Komisijos dokumentų rengimo grupės vadove, ir pripažino, kad esant analogiškai situacijai pagal pateiktus dokumentus kitas asmuo neturėtų teisės į tremtinio statusą.
Pareiškėjos atstovas 2011-10-17 teismo posėdyje papildomai pažymėjo, kad Komisija neištyrė aplinkybių, kodėl pareiškėjos tėvas negrįžo iš tremties, nesiaiškino, kodėl ji gimė tremties vietoje. Akcentavo, kad Komisija, suteikdama pareiškėjai tremtinio teisinį statusą, rėmėsi tuo metu buvusiais archyvo duomenimis (II t., b. l. 9–15).
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime (I t., b. l. 65–67) paaiškino, kad pareiškėja Komisijai pateikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Archyvų skyriaus 1998-04-20 archyvo pažymėjimą Nr. 30-M-5951 apie savo tėvo tremtį, Lietuvos ypatingojo archyvo 2000-09-13 raštą Nr. 2400-N, kad M. šeimos tremties byloje Nr. 41306 duomenų, kada jos tėvui M. B., J., buvo leista po tremties grįžti į Lietuvą, nėra, ir savo gimimo liudijimą, iš kurio matyti, kad ji gimė (duomenys neskelbtini), t. y. tėvo tremties vietoje. Taigi 2000-10-11 Centro generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 86 jai buvo pripažintas nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. 1 dalies 5 p. ir 5 str. 3 d.
Nurodo, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms, t. y. kad pareiškėjos tėvui B. M. 1959-05-23 LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sprendimu buvo leista gyventi Lietuvoje, Centro generalinio direktoriaus 2011-02-10 įsakymu Nr. 1V-24 buvo pripažinta netekusia galios 2000-10-11 įsakymo Nr. 86 dalis.
Atsakovo manymu, teisę gauti nuo okupacijos nukentėjusio asmens – tremtinio statuso pažymėjimą nustatantis aktas yra Centro generalinio direktoriaus įsakymas dėl nukentėjusio asmens teisinio statuso pripažinimo ar nepripažinimo, o ne Komisijos išvada, kuri yra tik patarimas, bet ne įpareigojimas generaliniam direktoriui.
Atsiliepimas
2011-09-28 teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti. Paaiškino, kad 1959-05-23 sprendimas Nr. 62 nuo pat pradžių buvo tremties byloje ir jį pateikė Komisijos pirmininkas. Tai patvirtina ir dokumentų apyrašas. Teisinis statusas yra pripažįstamas generalinio direktoriaus įsakymu (I t., b. l. 181–184).
2011-10-17 teismo posėdyje atsakovo atstovas akcentavo tai, kad ne Komisija turi ieškoti dokumentų, juos teikti yra pareiškėjos pareiga. Atsiradus dokumentui, patvirtinančiam, kad pareiškėjos tėvui leista grįžti į Lietuvą, buvo priimtas ginčijamas įsakymas (II t., b. l. 9–15).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Remdamasis byloje esančiais įrodymais, teismas nustatė, kad 2000 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 86 Centro generalinis direktorius pripažino pareiškėjai R. N. tremtinio teisinį statusą (I t., 92–94, 96–97).
2011-02-09 teikimu Nr. 39R-12 Komisijos pirmininkas G. Š. pasiūlė Centro generaliniam direktoriui pripažinti netekusia galios Centro generalinio direktoriaus 2000 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. 86 dalį, kuria pareiškėjai R. N. pripažintas nuo okupacijos nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas.
Centro generalinis direktorius 2011-02-10 įsakymu Nr. 1V-24 (I t., b. l. 110) pripažino netekusia galios 2000 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. 86 dalį, kuria R. N. pripažintas nuo okupacijos nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas, bei pripažino netekusiu galios išduotą nukentėjusio nuo okupacijos asmens – tremtinio pažymėjimą. Įsakymas priimtas remiantis Komisijos pirmininko teikimu bei pateiktais papildomais dokumentais, iš kurių matyti, kad R. N. gimė tuo metu, kai jos tėvui, pasibaigus tremčiai, buvo leista grįžti į Lietuvą ir joje gyventi.
Iš byloje esančio Komisijos 2011-04-20 posėdžio Nr. 2PD-205 protokolo (I t., b. l. 162–180) matyti, kad posėdyje 10 punktu svarstytas klausimas dėl Komisijos 2000-10-04 išvados, kurioje pasiūlyta Centro generaliniam direktoriui pripažinti R. N. nuo okupacijos nukentėjusio asmens – tremtinio teisinį statusą, pripažinimo netekusia galios. Apsvarsčius, nutarta pripažinti netekusia galios Komisijos 2000-10-04 išvadą, kurioje pasiūlyta Centro generaliniam direktoriui pripažinti R. N. nuo okupacijos nukentėjusio asmens – tremtinio teisinį statusą (I t., b. l. 171).
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjai nuo okupacijos nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas 2000 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 86 suteiktas pagal Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 5 straipsnio 3 dalį (I t., b. l. 49, 86).
Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad tremtiniais pripažįstami asmenys, gimę tremtinių šeimose trėmimo metu ir tremtyje, jeigu bent vienas iš tėvų buvo tremtinys ir jeigu bent vienam iš tėvų buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje).
Pagal Įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, asmeniui, kuriam buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), pateikus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Generalinės prokuratūros ir Vidaus reikalų ministerijos bei kitų valstybių įgaliotų institucijų išduotus dokumentus, kad nėra duomenų apie šio apribojimo panaikinimo datą, leidimo grįžti ir gyventi data 5 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1 punkte išvardytais atvejais laikoma faktinio grįžimo į Lietuvą data, bet ne vėlesnė kaip iki 1990 m. kovo 11 d.
Kaip matyti iš bylos dokumentų, pareiškėjai nuo okupacijos nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas suteiktas įvertinus jos pateiktus dokumentus ir padarius išvadą, kad nėra duomenų, kada pareiškėjos tėvui po tremties buvo leista grįžti į Lietuvą, konstatuota, kad M. šeimai po tremties buvo uždrausta grįžti į Lietuvą (I t. b. l. 86).
Iš byloje esančio 1998-04-20 archyvo pažymėjimo Nr. 30-M-5951 (I t., b. l. 76) matyti, kad pareiškėjos tėvas B. M. (gim. (duomenys neskelbtini) ) ištremtas iš Lietuvos TSR, (duomenys neskelbtini)., ir buvęs specialiame ištrėmime (duomenys neskelbtini)., nuo 1946 m. vasario 17 d. iki 1959 m. birželio 22 d.
Byloje esantis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1959 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. 62 (I t., b. l. 132–133) patvirtina, kad B. M. leista išvykti iš specialiosios tremties, tačiau negrąžinamas konfiskuotas turtas, ir leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje. Minėtas sprendimas patvirtintas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1959 m. birželio 4 d. nutarimu.
Iš byloje esančio pranešimo apie išvykimą (I t., b. l. 138–139) matyti, kad B. M. (gim. (duomenys neskelbtini).) 1959 m. birželio 22 d. išleistas iš specialiosios tremties pagal Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komisijos 1959 m. gegužės 23 d. sprendimą.
1998-04-20 archyvo pažymėjimas Nr. 30-M-5951 (I t., b. l. 74) patvirtina, kad pareiškėjos motina O. Č. (gim. (duomenys neskelbtini)), ištremta iš Lietuvos TSR, (duomenys neskelbtini) ir buvusi specialioje tremtyje (duomenys neskelbtini) nuo 1946 m. vasario 17 d. iki 1958 m. rugpjūčio 23 d.
Byloje esanti pareiškėjos asmens tapatybės kortelės kopija (I t., b. l. 48) įrodo, kad ji gimė (duomenys neskelbtini), t. y. jau tada, kai jos tėvas su motina buvo išleisti iš specialiosios tremties ir pareiškėjos tėvui buvo leista gyventi Lietuvos TSR teritorijoje.
Pažymėtina, kad pati pareiškėja teismo posėdyje pripažino, jog jos tėvas B. M. nuo 1959 m. turėjo teisę grįžti iš tremties į Lietuvą. Taip pat nurodė, kad jeigu yra dokumentas, kad asmeniui leista grįžti į Lietuvą, o jis negrįžta ir susilaukia vaiko, tremtinio statusas vaikui nepripažįstamas (I t., b. l. 183). Pareiškėja nuo 1997-08-09 dirba Komisijos dokumentų rengimo grupės vadove (yra valstybės tarnautoja) (I t., b. l. 50, 183) ir pati patvirtino, kad esant tokiai situacijai kaip šioje byloje pagal pateiktus dokumentus asmuo neturėtų teisės į tremtinio statusą.
Pareiškėjos argumentai, kad grįžusiems į Lietuvą tėvams nebuvo leista čia prisiregistruoti, todėl jie išvažiavo atgal į Rusiją ir ji gimė tremtyje, atmestini, kadangi Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta tik sąlyga, jog tremtiniais pripažįstami asmenys, gimę tremtinių šeimose trėmimo metu ir tremtyje, jeigu bent vienas iš tėvų buvo tremtinys ir jeigu bent vienam iš tėvų buvo taikomas specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje).
Šiuo atveju, kaip jau minėta, iš byloje esančių dokumentų matyti, kad, pareiškėjai gimus, jos tėvams specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos nebuvo taikomos ir jiems nebuvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje.
Esant nustatytoms aplinkybėms, atsižvelgus į Įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad 2000 m. spalio 11 d. Centro generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 86 pareiškėjai R. N. nuo okupacijos nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas suteiktas nepagrįstai, taigi 2011-02-10 Centro generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1V-24 jis pagrįstai panaikintas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja teigia, kad buvo padarytas procedūrinis pažeidimas, kadangi pagal Komisijos darbo reglamentą Komisijos pirmininkas neturėjo teisės vienasmeniškai teikti Centro generaliniam direktoriui teikimo, o Centro generalinis direktorius neturėjo teisės remdamasis tokiu teikimu įsakymą pasirašyti. Jis privalėjo pareikalauti iš Komisijos pirmininko sukviesti Komisiją ir tik Komisijos posėdyje priėmus sprendimą, kad yra neteisėtai pripažintas nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas, Komisijos pirmininkas turėjo pateikti pasiūlymą generaliniam direktoriui pripažinti netekusia galios 2000 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. 86 dalį.
Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Centro generalinio direktoriaus 2002 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 5, 1 punktas nustato, kad Komisijos funkcija – teikti Centrui išvadas dėl karių savanorių, laisvės kovų dalyvių, nukentėjusių asmenų teisinių statusų pripažinimo. Komisijos posėdžiai rengiami ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Juos rengia ir vadovauja Komisijos pirmininkas, o jo nesant – pirmininko pavaduotojas (13 punktas). Komisijos sprendimai dėl nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo ar nepripažinimo priimami dalyvaujančių posėdyje Komisijos narių balsų dauguma. Posėdžiai laikomi teisėtais, jeigu juose dalyvauja daugiau kaip pusė visų komisijos narių (16 punktas). Komisijos išvados įforminamos posėdžių protokoluose. Protokolą pasirašo Komisijos pirmininkas ir atsakingasis sekretorius (17 punktas).
Įstatymo 9 str. 2 d. nustato, kad asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinį statusą pripažįsta, pažymėjimus išduoda ir jų apskaitą Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-02-26 nutarimu Nr. 244 patvirtintų Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų išdavimo bei jų apskaitos nuostatų (toliau Nuostatai) 6 p., nuo okupacijos nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas asmenims pripažįstamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus įsakymu.
Pagal Komisijos darbo reglamento 21 p. kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinis statusas pripažįstamas ar nepripažįstamas Centro generalinio direktoriaus įsakymu.
Komisijos darbo reglamento 22 punktas nustato, kad paaiškėjus, jog yra neteisėtai pripažintas kario savanorio, laisvės kovų dalyvio ar nukentėjusio asmens teisinis statusas, Komisijos posėdyje priimamas sprendimas siūlyti Centro generaliniam direktoriui savo įsakymą dėl šio teisinio statuso pripažinti netekusiu galios.
Teismas, įvertinęs aptartų teisės normų nuostatas, daro išvadą, kad paaiškėjus, jog yra neteisėtai pripažintas nukentėjusio asmens teisinis statusas, pirmiausia šis klausimas turi būti svarstomas Komisijoje, kuri siūlo Centro generaliniam direktoriui pripažinti įsakymą dėl teisinio statuso netekusiu galios. Centro generalinis direktoriaus pasiūlytu klausimu priima įsakymą.
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nuosekliai laikytasi Komisijos darbo reglamento nuostatų, kadangi Komisijos pirmininkas pateikė teikimą Centro generaliniam direktoriui 2011-02-09, šis 2011-02-10 priėmė ginčijamą įsakymą, o tik po to, t. y. 2011-04-20, buvo sušauktas Komisijos posėdis, kuriame priimtas protokolinis sprendimas pasiūlyti Centro generaliniam direktoriui R. N. pripažintą nuo okupacijos nukentėjusio asmens – tremtinio teisinį statusą pripažinti netekusiu galios.
Teismas, sistemiškai įvertinęs teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad padarytas procedūrinis pažeidimas laikytinas neesminiu ir nedarančiu įtakos priimto įsakymo teisėtumui ir pagrįstumui. Iš aptartų Komisijos darbo reglamento, Nuostatų ir Įstatymo normų matyti, kad Centro generalinis direktorius, Komisijai patarus, turi diskrecijos teisę pats priimti sprendimą. Nors buvo padarytas procedūrinis pažeidimas, tačiau tiek Komisijos siūlymo, tiek Centro generalinio direktoriaus įsakymo turinys yra identiški, todėl nėra pagrindo manyti, kad jei nebūtų padaryto procedūrinio pažeidimo, Centro generalinio direktoriaus įsakymo turinys būtų buvęs kitoks. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja neturi teisės į tremtinio statusą (I. t., b. l. 132–133).
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad įsakymo panaikinimas dėl nustatyto procedūrinio pažeidimo prieštarautų nebiurokratizmo principui ir sudarytų galimybę pareiškėjai dar kurį laiką naudotis teisiniu statusu, kuris jai nepriklauso. Pažymėtina, kad Komisijos dalyvavimo tikslai šiame procese taip pat pasiekti, nes, kaip jau minėta, tiek Komisijos, tiek Centro generalinio direktoriaus sprendimų turinys yra identiškas.
Teismas atmeta pareiškėjos argumentą, kad Komisijos nariai posėdyje nebalsavo pakeldami ranką, todėl galimai sprendimas nepriimtas (I t., b. l. 183), kadangi teismo posėdyje apklausti kaip liudytojai visi Komisijos nariai, dalyvavę 2010-04-20 Komisijos posėdyje, posėdžio sekretorė bei stebėtojo teisėmis dalyvavęs E. R. S. (II t., b. l. 9–15), patvirtino, kad klausimas buvo svarstytas, visi Komisijos nariai pasisakė ir bendru sutarimu nutarė, kad pareiškėjai tremtinio teisinis statusas nepriklauso. Nė vienas Komisijos narys tokiai išvadai neprieštaravo, o aplinkybė, ar jie balsavo pakeldami rankas, ar kitaip išreiškė nuomonę, nėra reikšminga.
Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad naikinti Centro generalinio direktoriaus 2011-02-10 įsakymą Nr. 1V-24 nėra pagrindo, todėl pareiškėjos R. N. skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos R. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.