Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2008-12-22 · Administracinė byla Nr. I-4436-580/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2008-12-22
Bylos Nr.
I-4436-580/2008
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Petras Viščinis (pirm.), Audrius Bakaveckas, Jūra Marija Strumskienė (pran.)
Trečiasis asmuo
H. I. P., VĮ Vilniaus miškų urėdijos, VĮ Vilniaus miškų urėdija
Pareiškėjas
Vilniaus apygardos vyriausiojo
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Advokatai
Eva Jankovska
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Petro Viščinio (kolegijos pirmininkas), Jūros Marijos Strumskienės (pranešėja) ir Audriaus Bakavecko,

sekretoriaujant Neringai Pustovit,dalyvaujant pareiškėjo atstovui Rolandui Kruopiui,atsakovo atstovei Irmai Šapokaitei,trečiajam suinteresuotam asmeniui H. I. P., jos atstovei advokatei Evai Jankovskai,trečiajam suinteresuotam asmeniui VĮ Vilniaus miškų urėdijos atstovui Tadeušui Navsučiui,vertėjui Violetai Marčiulionienei

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims H. I. P., VĮ Vilniaus miškų urėdija dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004-03-08 sprendimą Nr. 2.4-01-2360 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei H. I. P.“ (toliau – Sprendimas). Paaiškino, kad skundžiamu sprendimu H. I. P. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko A. H. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 1,5867 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, 1996-04-24 įstatymu Nr. l-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Nuosavybės teisės H. I. P. atkurtos natūra grąžinant 1,5867 ha ploto žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Sprendimo pagrindu Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime, H. I. P. suformuotas 1,5867 ha ploto miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra 0,86 ha miško žemės. Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Miškotvarkos tarnyba) 2008-08-28 pažymoje Nr. 16527 nurodyta, jog 1,5867 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,86 ha valstybinės reikšmės miško. Tai patvirtina ir Miškotvarkos tarnybos pateikta schema. Miestų teritorijoje esantys miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams ir tai yra išimtinė valstybės nuosavybė. Sprendimas priimtas pažeidžiant Konstitucijos 47 straipsnį, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Žemės įstatymo 6 straipsnį, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsnius.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime prašė pareiškimą atmesti. Paaiškino, kad nuosavybės teisių atkūrimas į ginčijamą teritoriją buvo vykdomas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, kurioje nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995-06-01, atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka. Vilniaus apskrities Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) teritorija 1996-04-24 Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu priskirta Vilniaus miestui, todėl nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) teritorijoje turėtą žemę atkūrimas buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje, vadovaujantis Vyriausybės 1998-04-01 nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos 4 punktu bei Žemės ir miškų ūkio ministerijos 2000-04-03 įsakymu Nr. 108 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika. Vadovaudamasi Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika, valstybės įmonė „Valstybinis žemėtvarkos institutas“ pradėjo vykdyti projektavimo darbus, kurių metu buvo suformuotas grąžintinas žemės sklypas. Nuosavybės teisių atkūrimas negalėjo būti vykdomas be projektavimo darbų, kurių atlikimas ir įgyvendinimas yra ilgas procesas. Kadangi pareiškėjas nenurodo jokių teisės aktų pažeidimų, tai darytina išvada, kad projektavimo darbai buvo atlikti sutinkamai su tuo metu galiojančiais teisės aktais. Pareiškėjas, išdėstydamas teisinius argumentus dėl sprendimo neteisėtumo, nepateikia įrodymų, jog ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, todėl laikytina, kad nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Vadovaujantis Vyriausybės 1998-04-01 nutarimu Nr. 385 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarka, žemės sklypo planas derinamas su atsakingomis institucijomis. 2003-12-22 žemės sklypo planas M 1:10000 buvo suderintas be pastabų su Vilniaus miesto miškų urėdija. Remiantis tuo, kad teisės aktai atgal nėra taikomi ir atsižvelgiant į faktą, kad atsakinga institucija laiku ir tinkamai yra pateikusi išvadą dėl ginčijamoje teritorijoje esančių miškų, nėra teisinio pagrindo ginčyti nuosavybės teisių atkūrimo nurodant 2008-08-28 valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą. Be to, pareiškėjas pateikia įrodymus, kad grąžintame žemės sklype yra tik nedidelė dalis miško, tačiau nepaaiškina, kokiu pagrindu reikalauja panaikinti ginčijamus sprendimus visa apimtimi. Nenurodoma, kokia imperatyvi įstatymo norma buvo pažeista grąžinant natūra tą žemės ploto dalį, kurioje nėra miško.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimą buvo priimami individualūs administraciniai aktai, todėl Sprendimo panaikinimas dėl priežasčių, visiškai nepriklausančių nuo piliečių, kuriems buvo atkuriamos nuosavybės teisės, neatitiktų teisingumo ir protingumo principų. Laikė, kad reikalinga pasinaudoti administracine ginčo sprendimo kaip numatyta Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo H. I. P. atsiliepime prašė Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atmesti. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą praėjus 4 metams nuo Sprendimo priėmimo, kai sprendimas gali būti ginčijamas per mėnesį nuo jo priėmimo. Be to, nesiėmė jokių operatyvių veiksmų, kad užkirstų kelią sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miško žemę priėmimui. Nuosavybės teisių atkūrimas buvo vykdomas remiantis viešu dokumentu (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos projektu. Seime jau nuo 2003 metų svarstomas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumo.

Vilniaus apygardos prokuroro pareiškimas pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, skatina teisinį nihilizmą, leidžia suabejoti teisinės valstybės principais, tiesiogiai pažeidžia sklypo savininkės teisėtus interesus. Nuosavybė gali būti paimama tik nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Civilinio kodekso 4.96 straipsnis nustato, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso metu nebuvo pažeistos teisės normos. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995-04-01, atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka. Kadangi (duomenys neskelbtini) kaimo teritorija buvo priskirta Vilniaus miestui 1996 metais, atkūrimas šioje teritorijoje buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje. Beje, kaimo vietovėje nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas pagal patvirtintą Žemės reformos žemėtvarkos projektą. Projekte suformuotos sklypo ribos, nustatyta sklypo paskirtis. H. I. P. pažymėjo, kad Žemės reformos žemėtvarkos projekto pareiškėjas neginčija, kaip ir projektą patvirtinančio Vilniaus apskrities viršininko įsakymo. Vilniaus apskrities viršininko administracija sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu vadovavosi ir Vyriausybės 1998-04-08 nutarimu patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarka, kurioje numatyta pareiga derinti projektą su VĮ Vilniaus miškų urėdija. Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo suderintas su visomis institucijomis, tame tarpe ir VĮ Vilniaus miškų urėdija. Miškas užima tik 0,86 ha ploto, todėl sprendimas dėl teisių atkūrimo galėtų būti ginčytinas tik toje dalyje, kurioje grąžintas ir miškas.

Prašė spręsti klausimą, ar viešas interesas iš tikrųjų yra pažeistas ir atsižvelgti į tai, kad patenkinus pareiškimą, valstybei išliks ne tik pareiga iš naujo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, bet ir atlyginti sklypo savininkei padarytą žalą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Vilniaus miškų urėdija nurodė, kad sutinka su Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro prašymu.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

2008-08-20 VĮ Vilniaus miškų urėdija kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus apygardos prokuratūrą prašydama ištirti aplinkybes, kaip buvo suderinti privatizuoti miško plotai 7 žemėtvarkos bylose bei pažymėdama, kad toks suderinimas pažeidžia Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų schemą bei įstatymus. Gavusi šį raštą, Vilniaus apygardos prokuratūra sužinojo, kad galimai neteisėtai buvo privatizuoti valstybinės reikšmės miškų plotai ir dėl to pažeidžiamas viešasis interesas. Pagal VĮ Vilniaus miškų urėdija pateiktą informaciją, Vilniaus apygardos prokuratūra kreipėsi dėl dokumentų pateikimo į VĮ Registrų centrą, Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Nekilnojamojo turto registro išrašai bei dokumentai, kurių pagrindu atkurtos bei įregistruotos nuosavybės teisės į Aplinkos ministerijos nurodytus žemės sklypus, iš minėtų institucijų Vilniaus apygardos prokuratūroje gauti 2008-09-01 ir 2008-09-05. Vilniaus apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą 2008-09-25.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Šios nuostatos leidžia daryti išvadą, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įstatymų nustatytais atvejais gali kreiptis į teismą tik nustatęs, kad šis interesas yra pažeistas, t. y. turėdamas pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalis numato priemones, kurių prokuroras gali imtis esant pagrindui manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai (prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos, pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti patikrinimus ir revizijas, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt.), tokiu būdu rinkdamas papildomą informaciją, kad būtų nustatyta, ar yra pažeistas viešasis interesas, ir ar yra pagrindas, ginant šį interesą, kreiptis į teismą. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Taigi, būtina nenukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo praktikos, kad būtų užtikrintas teisinių santykių stabilumas. Todėl, kaip jau yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-09-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Lietuvos Respublikos Seimo 2003-07-04 nutarimas „Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimu, sprendimo“ įpareigojo prokuratūrą, ginant viešuosius interesus, imtis priemonių, kad priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo bei jų pagrindu sudaryti sandoriai įstatymų nustatyta tvarka būtų panaikinti. Tačiau pareiškėjas negalėjo kreiptis į teismą remdamasis vien minėtu nutarimu, nes neturėjo konkrečių duomenų, leidžiančių daryti išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo. Vilniaus apygardos prokuratūra visus reikalingus duomenis gavo tik 2008-09-05, todėl termino pareiškimui paduoti pradžia laikytina būtent ši data ir terminas pareiškimui paduoti nebuvo praleistas.

Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra aiškiai apibrėžtos viešojo intereso sąvokos, ši sąvoka yra vertinamojo pobūdžio. Tai, kas yra objektyviai reikšminga, vertinga ir reikalinga visuomenei ar jos daliai laikytina viešuoju interesu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A(10)-1775/2006). Byloje yra kilęs ginčas dėl valstybės išimtinių nuosavybės teisių į miškus gynimo. Miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat, ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė ir tai patvirtina Konstitucinio Teismo 2005-05-13 bei 2006-03-14 nutarimai.

Bylos proceso dalyvių paaiškinimais ir pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004-03-08 sprendimu Nr. 2.4-01-2360 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei H. I. P.“ atkūrė nuosavybės teises į trečiajam suinteresuotam asmeniui H. I. P. tenkančią buvusio savininko A. H. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 1,5867 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, grąžinant natūra 1,5867 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai (b.l. 14). Kaip patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje, kurio plotas 1,5867 ha, nuosavybės teise įregistruotas trečiojo suinteresuoto asmens H. I. P. vardu 2004-03-08 apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.4-01-2360 pagrindu (b. l. 15). 1996-04-24 Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo Nr. I-1304 1 straipsnio 3 punktu Vilniaus miesto savivaldybei priskirtos Ustronės, Naujanerių, Kryžiokų, Krakiškių, Pagubės, Sakališkių, Mažųjų Gulbinų gyvenamosios vietovės ir Didžiųjų Gulbinų gyvenamosios vietovės dalį, iš viso – 1546,4 ha.

Valstybinės reikšmės miškų schemos yra patvirtintos Vyriausybės nutarimais kaip šio teisės akto priedas. Vyriausybė 2002-12-20 priėmė nutarimą Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikš­mės miškų plotų patvirtinimo” pakeitimo“, kuriuo pakeistas valstybinės reikšmės miško plotų, esančių Vilniaus mieste, dydis ir patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos. Prieš priimant skundžiamą sprendimą Vyriausybės 2004-1-02-12 nutarimu Nr. 159 buvo patikslinta Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miškų ploto schema. Teisės akto dalį sudarančios schemos saugomos aplinkos ministerijoje. Šiuo menu galioja Vyriausybės 2008-12-03 nutarimu Nr. 1308 patvirtinta Vilniaus miesto schemos, skelbta www.valstybes-zinios.lt. Abi šios schemos rodo, jog tiek vienu, tiek kitu aktu nustatytose schemose valstybinės reikšmės miško dalis nebuvo pakeista.

Į šiuo nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miško plotus, kaip matyti iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento (b. l. 8), pateko ir 0,86 ha valstybinės reikšmės miško plotas, esantis H. I. P. grąžintame žemės sklype, (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje. Taigi, nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypą buvo įteisintas apskrities viršininko sprendimu jau po šių miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013. Pagal Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad miestų miškai laikomi valstybinės reikšmės miškais, kurie išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Žemės įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinta nuostata draudžia įsigyti privačion nuosavybėn žemę, priklausančią Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise. Atsižvelgiant į minėtų teisės aktų nuostatas, yra pagrindas teigti, kad miestų miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams, kurie yra išimtinė valstybės nuosavybė. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numatė, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems. Minėto įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti: valstybinės reikšmės miškams. Tokių miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė.

Atsižvelgiant į minėtų teisės aktų nuostatas bei nustatytas aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, priimdama 2004-03-08 sprendimą Nr. 2.4-01-2360, pažeidė Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Žemės įstatymo 4 straipsnį bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius.

Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008-08-28 pažymoje Nr. 16527 bei schemoje nurodyta, kad 1,5867 ha ploto žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,86 ha miško žemės plotas, įregistruotas Miškų valstybės kadastre (b. l. 8-9). Atsižvelgiant į tai, kad tik maža dalis – 0,86 ha nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu suformuoto 1,5867 ha bendro ploto miškų ūkio žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) priskirtina miško žemės plotui, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004-03-08 sprendimas Nr. 2.4-01-2360 naikintinas iš dalies, t. y. toje dalyje, kurioje natūra grąžintas žemės sklypas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškui.

Atsakovas bei I. P. nurodė, kad, kad nuosavybės teisė turėjo būti atkuriama kaip kaimo vietovėje, nes sklypo žemė Vilniaus miestui buvo priskirta tik 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo į statymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata yra viena iš reguliuojančių nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimą. Tuo tarpu šioje byloje kalbama apie nuosavybės teisių į mišką atkūrimą. Miškas ir žemė du skirtingi objektai, į kuriuos atkuriamos nuosavybės teisės, ir negali būti tapatinami taikant tas pačias teisės normas. Įtraukimą į valstybinių miškų sąrašą nustato ne Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, bet Miškų įstatymas.

Teismas pažymi, kad derinant žemės sklypų planus padarytos klaidos ir teisės aktų pažeidimai negali paneigti išimtinės valstybės nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, įtvirtintos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje. Todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, kad žemės sklypų planai jau buvo suderinti su atsakingomis institucijomis, atmetami. Tuo labiau, kad žemės sklypo planas buvo suderintas su VĮ Vilniaus miškų urėdija 2003-12-22, po Vyriausybės 2002-12-20 nutarimo priėmimo. Lygiai taip pat atmetamas argumentas ir dėl to, kad sprendimas turi būti laikomas pagrįstu dėl to, jog nėra ginčijamas žemėtvarkos projektas. Nuosavybės teisės atkūrimo pagrindą sudaro teisės, normos, kuriose nustatomas teisės turinys. Žemėtvarkos projektai tėra priemonė Konstitucijoje ir įstatymuose numatytai teisei realizuoti.

Sprendimo dalies panaikinimas nepaneigia I. P. nuosavybės teisių, jos teisės į nuosavybę bus realizuotos kitais Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo nustatytais būdais.

Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostata susijusi su to paties straipsnio 2 dalies nuostata dėl skundų dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų ir kitų klausimų sprendimo, kurioje numatyta išankstinio skundo nagrinėjimo ne teisme stadija. Tokiu atveju, kada jau yra priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ginčas nagrinėjamas teisme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniu, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu

nusprendė:

Pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą tenkinti iš dalies.

Panaikinti 2004-03-08 Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.4-01-2360 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei H. I. P.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir grąžinimo natūra 0,86 ha valstybinės reikšmės miško, patenkančio į sprendimu grąžinto sklypo dalį.

Likusią 2004-03-08 Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.4-01-2360 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei H. I. P.“ dalį palikti galioti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Petras ViščinisAudrius BakaveckasJūra Marija Strumskienė