- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-15
- Bylos Nr.
- 1A-192-319/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08375-2018-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- G. K.
- Nukentėjusysis
- V. L.
- Civilinis ieškovas
- V. L., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
- Advokatai
- Artūras Bauža
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Danguolės Šiugždinytės ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per visą laisvės apribojimo laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, atlyginti nukentėjusiajam V. L. nusikaltimu padarytą žalą.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. L. civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos priteisimo patenkintas visiškai ir iš G. K. priteista 11,64 Eur nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimui nukentėjusiojo V. L. naudai.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. L. civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos patenkinti tenkintas iš dalies ir iš G. K. priteista 5 000 Eur nukentėjusiojo V. L. naudai.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. L. civilinio ieškinio dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo palikta nenagrinėta.
Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys patenkinti visiškai ir iš G. K. priteista 1 015,05 Eur nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimui civilini ieškovo naudai.
Nukentėjusiajam V. L. iš G. K. priteista 2 300 Eur jo patirtų advokato atstovavimo išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. G. K. nuteistas už tai, kad 2018 m. vasario 18 d., apie 21.10 val., (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo Nr.(duomenys neskelbtini) kieme, ginčo su V. L. metu, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, tyčia rankos kumščiu, kuriame laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą daiktą, du kartus sudavė nukentėjusiajam V. L. į veidą, tuo padarė V. L. minkštųjų audinių sumušimus, poodinę kraujosruvą kairės akiduobės srityje su kairio skruostikaulio lanko bei kairio žandikaulio sinuso šoninės bei priekinės sienelės lūžį, kraujosruvą viršutinės lūpos kairio kampo pogleivyje, minkštųjų audinių sumušimą ir kraujosruvą dešinės akiduobės srities minkštuosiuose audiniuose su muštine odos žaizda viršutiniame voke, padarydamas nukentėjusiajam V. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje surinkti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai patvirtina, jog G. K. tyčia nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį ir nesunkiai jam sutrikdė sveikatą, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Teismas, pripažinęs G. K. kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, atsižvelgė į bausmės skyrimui svarbias aplinkybes ir nusprendė skirti jam laisvės apribojimo bausmę bei nustatyti atitinkamus įpareigojimus.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 25 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
3.1. Skunde keliamos abejonės priimto nuosprendžio pagrįstumu ir teisėtumu. Apelianto nuomone, apylinkės teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, kuris pats buvo įvykusio konflikto iniciatorius ir pirmas pradėjo naudoti neteisėtus veiksnus, neįsigilino į apelianto nuoseklius parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme. Nuteistasis nuo pat proceso pradžios teigė, kad su draugu R. B. prie savo gyvenamojo namo, kieme, keitė automobilio akumuliatorių, kai kaimynas V. L. praeidamas pro juos, pradėjo kabinėtis, teigti, kad apeliantas lenda prie jo sūnaus, jį užkabinėja ir panašiai. Tada nuketėjusysis V. L. kumščiu sudavė jam į nosį ir nuteistasis nuo jo gindamasis atsakė tuo pačiu, tada traukėsi atbulas, kad nesulauktų daugiau smūgių. Nukentėjusysis apeliantą vijosi, paslydo ir veidu trenkėsi į stovėjusio mikroautobuso veidrodėlį. Nuo ko ir galėjo susižaloti veidą. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas R. B., kuris vienintelis tiesiogiai matė įvykį. Jis nurodė, kad nukentėjusysis pirmas smogė kumščiu apeliantui ir pirmas pradėjo konfliktą, kad nukentėjusysis vijosi G. K. kai šis bandė išvengti nukentėjusiojo smurto.
3.2. Skunde teigiama, kad apylinkės teismas nepagrįstai apelianto kaltę grindė liudytojų, kurie tiesiogiai nematė paties įvykio parodymais. Liudytojos kaimynės A. B. ir G. G. duodamos parodymus teisme nepagrįstai apkaltino apeliantą neva šis pradūrinėja automobiliams padangas, nusukinėja jų veidrodėlius, tačiau įrodymų tiems faktams pagrįsti neturėjo ir byloje jų taip pat nėra. Tuo tarpu būtent apeliantas ne kartą kreipėsi į policiją dėl jo automobiliui pradurtų padangų ir nulaužtų veidrodėlių. Nukentėjusiojo sūnus J. L. teisme teigė, kad konfliktas įvyko dar prieš įvykį. J. L. galimai labai įsižeidė dėl apelianto pastabos apie netinkamą automobilio parkavimą ir pasiskundė savo tėvui V. L., kuris dėl to pradėjo smurtauti apelianto atžvilgiu. Akivaizdu, kad teismas neturėjo remtis šių tiesiogiai paties įvykio nemačiusių liudytojų parodymais, o kitų neginčytinų įrodymų dėl apelianto kaltės byloje nėra.
3.3. Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį. Nuo apelianto atsakomojo smūgio ginantis nuo neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų, negalėjo būti padarytas sužalojimas nukentėjusiajam. Apeliantas veikė būtinosios ginties ribose jų neperžengdamas, gindamasis nuo pradėto pavojingo kėsinimosi, todėl apeliantas turėtų būti išteisintas, o civilinis ieškinys netenkintas.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliantas ginčija savo kaltę, tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai pritaikė baudžiamąjį ir proceso įstatymus ir nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bei tenkino nukentėjusiojo ieškinį.
7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.
8. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas. Pirmosios instancijos teismas pripažino G. K. kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, ištyręs ir įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus: paties nuteistojo parodymus, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadą ir kitus teisiamajame posėdyje ištirtus rašytinius įrodymus.
9. Nors nuteistasis G. K. apeliaciniame skunde teigia, kad jo veika nesunkiai sutrikdant V. L. sveikatą turėjo būti vertinama kaip veikimas būtinosios ginties sąlygomis, nes nukentėjusysis pirmas pradėjo konfliktą ir sudavė jam smūgį, o jis tik gynėsi, tačiau teisėjų kolegija tokį argumentą laiko nepagrįstu. Pažymėtina, kad BK 28 straipsnio 1 dalis numato asmens teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme įtvirtinto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje.
10. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog nukentėjusysis V. L. išėjęs į kiemą priėjo prie nuteistojo G. K., kuris su draugu tuo metu tvarkė kieme automobilį, ir paprašė daugiau nepriekabiauti prie jo sūnaus, nes jie bus priversti kreiptis į policiją, tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas ir jo metu nuteistasis G. K. rankos kumščiu laikydamas jame nenustatytą daiktą trenkė nukentėjusiajam du kartus į veidą. Iš faktinių baudžiamosios bylos aplinkybių akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju nuteistajam esant dviese su draugu, o nukentėjusiajam vienam, konflikto metu nukentėjusiajam nenaudojant jokių priemonių, tik žodžiu išsakant nepasitenkinimą nuteistojo elgesiu, G. K. neturėjo pagrindo gintis nuo V. L., nes nebuvo jokio realaus nukentėjusiojo kėsinimosi į nuteistąjį G. K. ir (ar) jo turtą, kas galėjo išprovokuoti būtinąją gintį. Pavojingo kėsinimosi nebuvimą patvirtina ir aplinkybės, jog nuteistajam nebuvo nustatyti jokie kūno sužalojimai. Todėl konstatuotina, jog nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, yra visiškai nepagrįstas.
11. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis G. K. savo kaltę pripažįsta tik iš dalies ir tvirtina sudavęs tik vieną smūgį nukentėjusiajam gindamasis nuo paties nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų, o kitus sužalojimus nuketėjusysis patyrė, kai vydamasis G. K. paslydo ir veidu trenkėsi į stovėjusio mikroautobuso veidrodėlį. Tokie nuteistojo argumentai buvo keliami ir pirmos instancijos teisme, tačiau jie akivaizdžiai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. K. kaltu pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo V. L. nuosekliais parodymais, liudytojų J. L., A. B. ir G. G. parodymais, iš dalies liudytojo R. B. parodymais apie nuteistojo suduotą smūgį nukentėjusiajam, specialisto išvada ir kitais byloje surinktais bei nuosprendyje aptartais rašytiniais įrodymais, kurie dėl esminių įvykio d. aplinkybių sutampa bei paneigia apelianto dėstomą versiją. Pažymėtina, kad nukentėjusysis V. L. nuosekliai viso proceso metu teigė, kad jis nuteistajam pasakė, jog jei pastarasis kabinėsis prie jo sūnaus, jis kreipsis į policiją, tada G. K. smogė jam labai stiprų smūgį į kairį skruostą, po to stiprų smūgį į dešinį skruostą, jam buvo prakirsta prie akies, bėgo kraujas. Tuo tarpu nuteistasis teigė, kad nukentėjusysis atsitrenkė į jo automobilio veidrodėlį dešine veido puse, ir taip susižalojo, tačiau 2018 m. vasario 19 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad didžiausi sužalojimai V. L. padaryti būtent kairėje veido pusėje, t. y. nukentėjusiajam konstatuoti minkštųjų audinių sumušimai, poodinė kraujosruva kairės akiduobės srityje su kairio skruostikaulio lanko bei kairio žandinio sinuso šoninės bei priekinės sienelės lūžis, kraujosruva viršutinės lūpos kairio kampo pogleivyje, minkštųjų audinių sumušimas ir kraujosruva dešinės akiduobės srities minkštuosiuose audiniuose su muštine odos žaizda viršutiniame voke. Šie sužalojimai padaryti mažiausiai dviem smūgiais kietu buku daiktu, tokie sužalojimai negalėjo išsivystyti griūnant, o galėjo būti padaryti smūgiuojant rankomis, spiriant (t. 1, b. l. 62-63). Abejonių nuteistojo versija kelia ir tai, kad, jo teigimu, automobilio veidrodėlis nuo smūgio nesulūžo. Nors nuteistasis nurodo, kad jo įvykių versiją patvirtino tiesiogiai įvykį matęs liudytojas R. B., tačiau apylinkės teismas pagrįstai šio liudytojo parodymus vertino kritiškai, kaip siekį padėtį savo draugui. Kaip matyti iš bylos duomenų šio liudytojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiant jį teisme buvo prieštaringi ir nenuoseklūs, sutapo tik aplinkybės dėl nuteistojo smūgio sudavimo nukentėjusiajam. Daryti priešingos išvados teisėjų kolegija neturi pagrindo.
12. Aukštesniojo teismo vertinimu, išdėstytų aplinkybių analizė leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, kritiškai vertindamas nuteistojo parodymus, G. K. kaltę pagrįstai grindė nuosprendyje išdėstytais nukentėjusiojo, liudytojų J. L., A. B. ir G. G. parodymais ir rašytiniais įrodymais, o ne prielaidomis ar nepatikimais duomenimis. Apylinkės teismas teisingai įrodymus sujungė į vieną nuoseklią ir logišką grandinę, vertino visus įrodymus bendrame (visumos) kontekste ir pagrįstai laikė, kad jų pakanka išvadai, jog G. K. atliko kaltinime nurodytus veiksmus, atitinkančius nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius, todėl pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir G. K. išteisinti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nėra.
13. Nesant pagrindo G. K. išteisinti jo skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo tenkinti ir apelianto prašymo nukentėjusiojo civilinį ieškinį atmesti ar jį sumažinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas šioje dalyje procesinį sprendimą, atsižvelgė į visas civilinių ieškinių teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, teisės taikymo klaidų nepadarė, o nukentėjusiajam nustatytas ir priteistas turtinės ir neturtinės žalos dydis pagrįstas byloje esančiais įrodymais ir atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus bei susiklosčiusią teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimui tokio pobūdžio bylose. Todėl nesutikti ir su šia teismo išvada teisinio pagrindo nėra.
14. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusiojo V. L. atstovas advokatas A. Bauža pateikė pinigų priėmimo kvitą už teisines paslaugas (už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme) bei prašė priteisti nukentėjusiojo V. L. naudai 600 Eur dydžio išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Prašomos priteisti išlaidos, sietinos su atstovavimu apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla nėra sudėtinga, ją sudarė 2 tomai, nukentėjusiojo atstovas dalyvavo bylą nagrinėjant ir pirmos instancijos teisme, skundą pateikė tik nuteistasis, nuteistojo apeliacinis skundas nėra pakankamai didelės apimties, atsiliepimas į nuteistojo skundą nebuvo pateiktas. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, pagrįsta, protinga ir atitinkanti advokato darbo sąnaudas suma mažintina iki 350 Eur ir priteistina iš G. K.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš G. K. 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) V. L. naudai jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.