Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudžiamoji bylos Nr. 1A-130-348-2013

Teisėja Edita Dambrauskienė Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00517-2012-3

2013 m. kovo 1 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Kęstučio Dargužio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Kęstučiui Daukšai, gynėjai advokatei Gintarei Leškevičienei, nuteistajam E. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą nuteistojo E. M. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės apeliacinį skundą dėl 2012 m. spalio 22 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 286 str. – laisvės atėmimu vieneriems metams septyniems mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d. prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta Kauno rajono apylinkės teismo 2006-10-13 nuosprendžiu, kuris pakeistas Kauno apygardos teismo 2006-12-20 nuosprendžiu, paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. nuteistas už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), atviroje kolonijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), 2012 m. vasario 26 d. apie 15 val., Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-osios valdybos atvirosios kolonijos gyvenamoje patalpoje Nr. 29 nevykdė valstybės pareigūno (duomenys neskelbtini) prižiūrėtojo T. J. teisėto reikalavimo eiti iš gyvenamosios patalpos, taburete du kartus smūgiavo valstybės pareigūnui nukentėjusiajam T. J., tačiau šis nuo smūgių atsitraukė, tai yra panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino pareigas atliekančiam valstybės tarnautojui T. J..

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui. Tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, kuris pagal Baudžiamojo proceso kodeksą yra dokumentas, kuriame šio kodekso nustatyta tvarka patvirtinamas teismo veiksmų atlikimo faktas ir jų turinys, nukentėjusiojo T. J. bei liudytojų R. D. ir S. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, net nebuvo perskaityti, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai yra nuoseklūs, yra aiškiai formali. Gynėjos nuomone, nukentėjusysis T. J. nenuosekliai ir skirtingai pasakojo įvykio aplinkybes. Analogiška situacija yra ir su liudytojų pareigūnų R. D., S. V., S. J. ir P. G. parodymais. Priešingai nukentėjusiajam ir minėtiems liudytojams E. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu visą laiką davė vienodus ir nuoseklius parodymus, parodydamas, kad 2012 m. vasario 26 d. jis iš tiesų kartu su kitu nuteistuoju G. N. gyvenamojoje patalpoje Nr. 29 vartojo alkoholinius gėrimus - gėrė degtinę, pripažino aplinkybę, kad į patalpą atėjus prižiūrėtojams T. J. ir R. D. nepakluso jų teisėtam reikalavimui eiti pasitikrinti blaivumo, tačiau kategoriškai neigia naudojęs fizinį smurtą prižiūrėtojo T. J. atžvilgiu, smūgiavęs pastarajam taburete, nurodo, kad taburetės įvykio metu buvo ne ant stalo, o ant grindų.

Skunde pažymima, kad itin svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Bylą nagrinėjantis teismas priimamame nuosprendyje privalo pasisakyti dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių ir vertinti visus nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taigi apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, turi būti išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Motyvai dėl įrodymų turi būti pagrįsti argumentuota visų įrodymų analize. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių imperatyvių įstatymo nuostatų nesilaikė apkaltinamajame nuosprendyje be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nenurodydamas pakankamai argumentuotų motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus - E. M. teisinančius - įrodymus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamoji dalis pagrįsta išimtinai kaltinimą atitinkančių duomenų vertinimų. Teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų K. P., I. A., M. D., E. D., R. J. parodymai, neatitinkantys kaltinimo turinio, nuosprendyje visiškai neaptarti ir nepaneigti, tarsi jų byloje ir nebūtų. Kaip minėta aukščiau nukentėjusysis T. J. ir liudytojas pareigūnas R. D. parodė, kad būtent K. P. atėmė iš E. M. taburetes, kuriomis pastarasis neva buvo užsimojęs T. J. atžvilgiu. Apklaustas teismo posėdžio metu liudytojas K. P. kategoriškai paneigė tokią aplinkybę.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat nieko nepasisakė dėl tokių esminių prieštaravimų, kaip kur įvykio metu buvo sudėtos gyvenamojoje patalpoje buvusios taburetės. Pačiam nukentėjusiajam patvirtinus, kad ryte patalpa buvo sutvarkyta ir byloje nesant jokių duomenų apie tai, kad dienos metu ji vėl buvo tvarkoma, nepašalinus byloje esančių prieštaravimų dėl šios svarbios faktinės aplinkybės, aplinkybė, kad taburetės buvo sudėtos ant stalo negali būti laikoma įrodyta. Teismo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino E. M. kaltu, padarius LR BK 286 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, dėl to, kad jis panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino pareigas atliekančiam valstybės tarnautojui T. J.. Tačiau Lietuvos kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad LR BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad E. M. sudavė nukentėjusiajam T. J. smūgius, kuriais būtų sukėlęs pastarajam skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl negali būti laikoma, kad jis pasipriešino panaudodamas fizinį smurtą, kas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. M. kaltu dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 286 straipsnyje padarymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Taip pat skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas E. M. bausmę, netinkamai įvertino LR BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių visumą, kas sąlygojo neteisingos, per griežtos bausmės paskyrimą ir per griežto pataisos įstaigos režimo parinkimą. BK 286 straipsnio sankcijoje numatyta, kad ž minėtą veiką nuteistas asmuo gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Nors E. M. yra ankščiau vieną kartą teistas, tačiau tai buvo ganėtinai seniai, per šį laiką jis nei karto nenusikalto, nepadarė administracinių teisės pažeidimų, pirmą kartą buvo teistas už neatsargaus nusikaltimo padarymą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pataisos įstaigos administracijos E. M. charakterizuojamas neigiamai, tačiau visiškai neatsižvelgė į byloje pateiktą E. M. charakteristiką iš darbovietės, kur jis charakterizuojamas tik teigiamai. Kaip minėta, straipsnio pagal kurį nuteistas E. M. sankcijoje numatytos kelios alternatyvios bausmių rūšys, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai E. M. paskyrė didesnę negu vidutinio dydžio laisvės atėmimo bausmę, ši bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams, yra aiškiai per griežta, neteisinga, todėl turi būti koreguojama, paskiriant E. M. minimalią bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Apeliantės nuomone, taip pat pirmosios instancijos teismas, nustatydamas subendrintą bausmę atlikti pataisos namuose, o ne atvirojoje kolonijoje, kur iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo E. M. jau kurį laiką atlikinėjo paskirtą bausmę, neatsižvelgė į visas svarbias byloje nustatytas aplinkybes, kurios leidžia konstatuoti, kad nepakeitus ankščiau pritaikyto pataisos įstaigos režimo (atvirosios kolonijos) į griežtesnį laisvė atėmimo įstaigos režimą, (pataisos namus) nebus pažeisti teisingumo, protingumo reikalavimai, bus pasiekti paskirtos bausmės tikslai. Vadovaujantis LR bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atvirose kolonijose laisvės atėmimo bausmę atlieka už neatsargius ir nesunkius tyčinius nusikaltimus nuteisti pilnamečiai asmenys, kuriems teismas nustatė bausmę atlikti atvirose kolonijose. Skundžiamu nuosprendžiu E. M. buvo pripažintas kaltu už nesunkaus nusikaltimo padarymą, todėl pagal LR BVK 90 straipsnio nuostatas toliau galėjo būti paliktas atlikinėti laisvės atėmimo bausmės atviroje kolonijoje. Pažymi, kad atlikdamas bausmę atvirojoje kolonijoje E. M. dirbo, darbovietėje buvo charakterizuojamas tik teigiamai, gavo nuolatines pajamas, todėl neteisėtai pakeitus pataisos įstaigos rūšį jis praras galimybę dirbti, gauti pajamas, išlaikyti šeimą, atlyginti pagal ankstesnįjį nuosprendį priteistą žalą, todėl E. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė turėjo būti paskirta toliau atlikti atviroje kolonijoje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. M. ir jo gynėja advokatė G. Leškevičienė prašė nuteistojo E. M. gynėjos advokatės G. Leškevičienės apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė atmesti nuteistojo E. M. gynėjos advokatės G. Leškevičienės apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. M. gynėjos advokatės G. Leškevičienės apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantė, nesutikdama su teismo išvada, kad jos ginamasis E. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 286 str., akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Šis apelianto skundo argumentas atmestinas, nes apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kaip reikalaujama LR BPK 301 str. 1 d., yra tinkamai motyvuotas, argumentuotas. Įrodymų vertinimo taisyklės pažeistos nebuvo, kadangi teismas savo išvadas grindė įrodymais įvertintais LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis nuostatomis, įpareigojančiomis teismą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pagrindo abejoti, kad bylos įrodymus vertinusios teisėjos vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kolegija nemato. Nėra ir objektyvių duomenų, kurie patvirtintų teismo šališkumą, nes buvo laikomasi ir reikšmingos įrodymų vertinimo sąlygos – reikalavimo vadovautis įstatymu. Byloje surinkti įrodymai atitinka reikalavimus nustatytus LR BPK 20 str. 3 ir 4 d. d. Faktiniai bylos duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis. Priešingai nei teigia gynėja, buvo išanalizuoti visi byloje esantys įrodymai, dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pakankamai motyvuotai pasisakyta.

Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, numatytas BK 286 straipsnyje, pagal objektyviuosius nusikaltimo požymius pasireiškia aktyviais veiksmais. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog E. M. (duomenys neskelbtini) gyvenamoje patalpoje Nr. 29 nevykdė valstybės pareigūno Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos 2-osios valdybos Priežiūros skyriaus prižiūrėtojo T. J. teisėto reikalavimo eiti iš gyvenamosios patalpos, taburete du kartus smūgiavo valstybės pareigūnui, tačiau šis nuo smūgių atsitraukė. Kolegijos nuomone, tokius E. M. veiksmus apylinkės teismas pagrįstai pripažino fizinio smurto panaudojimu prieš valstybės tarnautoją ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 286 straipsnį.

Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama nukentėjusiojo T. J. parodymų analizei bei tvirtinamas, jog pastarojo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais skundo argumentais ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai įvertino nuteistojo E. M. parodymus kaip jo gynybinę versiją ir juos atmetė. Teismo nuomone, nėra pagrindo abejoti iš esmės nuosekliais nukentėjusiojo T. J. parodymais. Kolegija pažymi, kad iš esmės nuoseklius nukentėjusiojo T. J. parodymus ir dalies patvirtina paties kaltinamojo E. M., liudytojų S. V., R. D., P. G., S. J. parodymai.

Pagrįstai skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo T. J. parodymų apie E. M. veiksmus su taburete nepatvirtina liudytojų K. P., E. D., G. N., S. J., R. J. bei I. A. parodymai. Tačiau kolegija pažymi, jog vertinat šių asmenų parodymų patikimumą būtina atsižvelgti į tai, kad jie kartu laisvės atėmimo bausmę atliko su E. M., todėl duodami tokius parodymus galimai siekia E. M. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neperskaitė nukentėjusiojo T. J. ir liudytojų S. V., R. D., P. G., S. J. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė teisiamojo posėdžio matu duotais nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymais, kaip to reikalauja Baudžiamojo proceso įstatymas. Be to, pažymima, kad iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad bylą nagrinėjanti teisėja liudytojų P. G. bei S. J. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu perskaitė. Taip pat iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad sprendžiant klausimą dėl bylos dokumentų perskaitymo ir apžiūros (BPK 290 str.), tiek gynėja, tiek ir kaltinamasis E. M. pareiškė, kad su visais byloje esančiais įrodymais yra susipažinę ir nepageidavo, kad būtų skelbiamas visų dokumentų turinys. Dėl to, teismas nutarė tik išvardinti baudžiamojoje byloje esančius rašytinius dokumentus, kas ir buvo padaryta.

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, kruopščiai juos įvertino. Išvados dėl E. M. kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikaltimą išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų įvertinimu, teisėjų kolegija nenustatė.

Teismas skiria bausmes LR BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose ir laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, būtina atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (LR BK 54 str. 1 d., 2 d.). Bausmė E. M. nėra aiškiai per griežta, todėl ją mažinti ar keisti nėra pagrindo. Apylinkės teismas laikėsi įstatymų reikalavimų atsižvelgti į LR BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes bei motyvavo bausmės skyrimą. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes bei motyvuotai parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojant jį nuo bausmės vidurkio (LR BK 61 str. 1 d. ir 2 d.). Teismas, skirdamas E. M. sankcijose numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, motyvavo, kodėl parinko būtent tokią bausmę ir jo dydį. Su tokiais apylinkės teismo motyvais sutinka ir kolegija.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nors E. M. padarė nesunkų nusikaltimą, tačiau jis nusikalto atlikdamas ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Bausmės atlikimo metu eilę kartų baustas drausminėmis nuobaudomis, net 22 kartus už alkoholinių gėrimų ir jų surogatų vartojimą. Nusikalstamą veiką taip pat padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai tyrėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t.y. kaltinamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybės (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistojo E. M. gynėjos apeliaciniame skunde nėra naujų reikšmingų aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos esminėmis ar išimtinėmis ir, kurios nebuvo žinomos pirmos instancijos teismui priimant skundžiamą nuosprendį bei paskiriant bausmę. Nors skunde gynėja pažymi, kad apylinkės teismas neįvertino E. M. charakteristikos iš jo dabartinės darbovietės, tačiau kolegija pažymi, jog jis pradėjo dirbti tik nuo 2012-05-14. Negalima neatsižvelgti, kad jis ir prieš tai buvo įdarbintas, tačiau dėl to, jog dirbo patenkinai, dažnai pažeisdavo režimo reikalavimus nuo 2011-06-01 buvo atleistas iš darbo.

Kolegijos nuomone, būtent apylinkės teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti LR BK 41 str. numatytus tikslus ne tik nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis daugiau nebedarytų nusikalstamų veikų. Kolegija konstatuoja, kad E. M. paskirta teisinga bausmė, kuri nėra aiškiai per griežta, neprieštarauja teisingumo principui.

Teismas, skirdamas E. M. atlikti bausmę pataisos namuose, nei baudžiamojo, nei bausmių vykdymo įstatymų nepažeidė. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK) 90 straipsnyje nurodyta, kad atvirose kolonijose laisvės atėmimo bausmę atlieka už neatsargius bei nesunkius tyčinius nusikaltimus nuteisti pilnamečiai asmenys, kuriems teismas nustatė bausmę atlikti atvirose kolonijose. BVK 71 straipsnyje nustatyta, kad pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai nuteistieji, kuriems teismas nustatė atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Tačiau pagal BK 50 straipsnio 3 dalies, BVK 8, 9, 63 straipsnių nuostatas ir teismų praktiką teismas neturi pareigos asmeniui, nuteistam už nesunkų tyčinį ar neatsargų nusikaltimą, būtinai paskirti laisvės atėmimo bausmę atlikti atvirtojoje kolonijoje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad E. M. atlikdamas laisvės atėmimo bausmę už neatsargaus nusikaltimo padarymą padarė naują tyčinį nusikaltimą, už kurio padarymą yra pripažintas kaltu skundžiamus nuosprendžiu. Atlikdamas laisvės atėmimo bausmę atvirojoje kolonijoje E. M. nepaisė nustatytos vidaus tvarkos taisyklių. E. M. bausmės atlikimo metu padarė trisdešimt septynis režimo reikalavimų pažeidimus, už ką trisdešimt su kartus jam buvo skirtos nuobaudos, eilę kartų baustas už grubius režimo pažeidimus, t.y. už alkoholinių gėrimų vartojimą. Kolegija, įvertinusi padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, E. M. elgesį bausmės atlikimo vietoje, konstatuoja, kad bausmės tikslai bus pasiekti bausmę atliekant pataisos namuose.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo nėra pagrindo nei naikinti, nei keisti skunde nurodytais motyvais.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

nuteistojo E. M. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės apeliacinį skundą atmesti.