Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Migracijos departamento sprendime nurodyta, kad tyrimo metu išaiškėję UAB „Companies House“ bendrovės ryšiai (atvirai bendrovės deklaruoti Migracijos departamentui pateiktame bendrovės veiklos aprašyme) su bendrovėmis, kurios, Migracijos departamento teigimu, priklausė trečiųjų šalių piliečiams nesėkmingai siekusiems legalaus statuso Lietuvos Respublikoje, sudarė rimtą pagrindą manyti, kad UAB „Companies House“ yra fiktyvi įmonė, todėl tai ir buvo leidimo panaikinimo teisinis pagrindas. Pareiškėjas 2017 m. birželio 2 d. Migracijos departamento sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neskundė, nes planavo ne ginčytis su valstybe dėl įmonės, kuri kelia abejonių Migracijos departamentui, o įsteigti naują įmonę, kurios veikla nekeltų jokių abejonių ir tuo pagrindu iš naujo atvykti į Lietuvą. Nurodo, kad Migracijos departamentas, panaikindamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepasinaudojo ĮUTP 133 str. 1 d. numatyta galimybe uždrausti atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respublika iki 5 metų laikotarpiui. Tai rodo, kad Migracijos departamentas galimai padarytą H. A. pažeidimą dalyvaujant UAB „Companies House“ akciniame kapitale, kaip galimai fiktyvios įmonės akcininkui, vertino kaip nežymų, nekeliantį grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar nesudarantį pavojaus nelegalios migracijos kilimui. Pareiškėjui buvo pritaikyta sankcija su baigtinėmis neigiamomis pasekmėmis – leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas. 2019 m. gegužės 7 d. H. A. buvo suteikta Lietuvos Respublikos daugkartinė nacionalinė viza. Šis faktas dar kartą patvirtina, kad Kriterijų 6.3. ir 7 p. negali būti taikytinas, nes pareiškėjo buvimas Lietuvoje jau buvo įteisintas, įvertinus ankščiau galimai buvusį pažeidimą. Vizos išdavimas H. A. nebūtų galimas, jis keltų grėsmę nelegaliai migracijai. Ši aplinkybė įrodo, kad Kriterijų 6.3. p. taikymas šioje byloje yra nesąžiningas ir neteisėtas. Nei ĮUTP nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamento galimybės sieti jau ankščiau pritaikytą sankciją su nauju prašymu dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo, todėl nagrinėjant 2019 m. lapkričio 14 d. H. A. prašymą, UAB „Companies House“ bendrovės veiklos aprašymas neturi jokios prasmės, nes užsienietis savo prašymą sieja su dalyvavimu UAB „Economis“ veikloje, kurios veikla reali ir teisėta, turinti didelę ekonominę ir socialinę vertę Lietuvos Respublikai.

2017 m. birželio 2 d. Migracijos departamento sprendimas H. A. panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jau yra galutinė ir baigtinė sankcija už galimus pažeidimus vykdant Migracijos procedūras. Šių aplinkybių ir/ar praeities sprendimo naudojimas svarstant naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nauju faktiniu pagrindu (veikiant naujoje įmonėje) yra nesąžiningas ir neteisėtas. Pakartotinis atsakomybės taikymas už pažeidimą už kurį sankciją jau pritaikyta, prieštarauja fundamentaliems teisės principams. Sprendime detaliai nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pilietė B.B. ((duomenys neskelbtini) gimimo) buvo UAB „Companies House“ akcininkė, ji 2017 m. įsigijo H. A. valdytas UAB „Companies House“ akcijas, taip pat, perleido UAB „Eu plius“ akcijas pareiškėjo sūnui A. A., taip pat buvo kelių kitų bendrovių, ankščiau vykdžiusiu bendrą veiklą su UAB „Companies House“ akcininkė ar vadovė. B.B. yra Migracijos departamento nurodoma, kaip tarpininkas steigiant fiktyvias įmones, siekiant užsieniečiams gauti vizą ar leidimą gyventi. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas ketina deklaruoti gyvenamąja vietą O.C. priklausančiame bute, o pati O.C. Migracijos departamente žinoma kaip tarpininkas steigiant fiktyvias įmones, siekiant užsieniečiams gauti vizą ar leidimą gyventi. Todėl Migracijos departamentas, kaip vieną iš atsisakymo suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje argumentą, patvirtinantį ĮUTP 35 str. 1 d. 12 p. taikymo pagrindą (nurodančio, kad kai kyla užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė), nurodo Kriterijų 6.4. p. t.y., kad nustatoma, kad įmonė, kurioje užsienietis užsiėmė arba ketino užsiimti teisėta veikla, susijusi su asmenimis, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant vizą ar leidimą gyventi steigdami fiktyvias įmones ar sudarant fiktyvias santuokas. Sprendime nurodoma B.B. (B. B.) yra pareiškėjo sūnaus A. A. sužadėtinė. Pareiškėjas nurodo, kad ji yra susijusi su pareiškėju, bet ne verslo, o šeimos ryšiais. Migracijos departamento nustatyti B. B. galimi ryšiai su užsienio piliečių valdomomis bendrovėmis ir galima veikla migracijos konsultacijų srityje, negali būti naudojami sprendžiant H. A. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo klausimą, nes H. A. su B. B. sieja išimtinai tik šeimos ryšiai. Taikyti neigiamas pasekmes pareiškėjui dėl sūnaus draugės galimai buvusios veiklos yra akivaizdžiai nesąžininga ir neteisėta. Pareiškėjas savo sūnaus santykių su sužadėtine neslepia ir niekada neslėpė. Sprendime nurodyta kambario iš O.C. (O. C.) nuoma adresu (duomenys neskelbtini). Šį kambarį nuomoja H. A. ir jo žmona M. S.. Tai, kad pareiškėjas ketina deklaruoti gyvenamąja vietą O. C. priklausančiame bute yra susiję ne su O. C. galima veikla Migracijos departamento išvardintose įmonėse, o su tuo, kad ji dirbo UAB „Economis“. Darbo metu ji gerai susipažino su pareiškėjo šeimos nariais, tarp jų susiklostė draugiški santykiai, todėl ji pasiūlė savo butą išnuomoti H. A. ir jo sutuoktinei. Tai, kad pareiškėjas nuomojasi būstą iš buvusios darbuotojos ir ruošiasi ten deklaruoti gyvenamąją vietą, nėra migracijos procedūrų pažeidimas, Sprendime nėra jokių duomenų, kad adresas (duomenys neskelbtini) yra naudojamas masinei užsieniečių ar jų fiktyvių įmonių registracijai.

Nurodo, kad Migracijos departamentas B. B. ir O. C. priskiria prie asmenų, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant vizą ar leidimą gyventi steigdami fiktyvias įmones ar sudarant fiktyvias santuokas. Sprendime nėra jokių duomenų, kad nurodyti asmenys būtų bausti dėl (duomenys neskelbtini) -542 str. arba BK 300 – 304 str. nurodomų ar kitų su migracijos procedūromis galimų sieti nusižengimų ar nusikaltimų, taip pat nėra jokių duomenų dėl kompetentingų institucijų tvarkomų tokių asmenų sąrašų, nėra jokių objektyvių duomenų ar kriterijų tokiam priskyrimui.

Tuo labiau nesuprantama kaip galima sieti pareiškėją su bet kokiais asmenimis kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant vizą ar leidimą gyventi steigdami fiktyvias įmones ar sudarant fiktyvias santuokas argumentuojant atsisakymą išduoti leidimą, jei tokios paslaugos pareiškėjui objektyviai nereikalingos. Pareiškėjas turi veikiantį ,atitinkantį visus reikalavimus verslą, o reikalingi dokumentai tinkamai parengti ir jau pateikti kompetentingai institucijai. Migracijos departamentas savo argumentaciją taiko mechaniškai, Sprendimas yra žinomai neteisėtas, o Kriterijų 6.4. p. naudojimas akivaizdžiai beprasmis. Nurodo, kad Migracijos departamentas suklydo , nustatydamas faktinį pareiškėjo bei B. B. ir O. C. santykį, nes nesuteikė galimybių užsieniečiui pateikti atitinkinamų paaiškinimų iki Sprendimo priėmimo. Pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2009 m. iki 2017 m. liepos 13 d., kai leidimas buvo panaikintas 2017 m. birželio 2 d. Migracijos departamento sprendimu. 2019 m. gegužės 7 d. H. A. buvo suteikta Lietuvos Respublikos daugkartinė nacionalinė viza. Migracijos departamentas teigia, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje tiek turėdamas leidimą laikinai gyventi teik daugkartinę nacionalinę vizą, retai lankėsi Lietuvoje, ir tai rodo, kad jis šalyje negyvena, nedalyvauja UAB „Economis“ veikloje, t.y. piktnaudžiauja migracijos procedūromis. Migracijos departamentas pasirėmė Kriterijų 6.2. p., kaip atsisakymo suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje argumentu, patvirtinantį ĮUTP 35 str. 1 d. 12 p. taikymo pagrindą (nurodančio, kad kai kyla užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė), t.y., nustatoma, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nes neva siekė įteisinti savo padėtį Šengeno susitarimo kitose šalyse, o ne Lietuvoje. Nurodo, kad Migracijos departamento prielaidos yra neteisingos, nes visiškai neatitinka faktinių aplinkybių. Pareiškėjas pateikė teisingus duomenis apie savo buvimo Lietuvoje tikslus ir sąlygas. Santykinai retas lankymasis šalyje susijęs ne su siekiu piktnaudžiauti migracijos procedūromis, turint tikslą užsitikrinti įteisintą buvimą Šengeno valstybėse, o su sveikatos problemomis ir poreikiu užbaigti aukštuosius mokslus Irane. Migracijos departamento motyvuose dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės vizos naudojimo išimtinai buvimo įteisinimui kitose Šengeno valstybėse yra akivaizdi faktinių aplinkybių vertinimo loginė klaida. Migracijos departamentui žinoma, kad visa H. A. šeima, patys artimiausi žmonės – žmona, dukra ir sūnus gyvena Lietuvoje, o sūnus netgi turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir iš Lietuvos beveik neišvyksta. Pareiškėjui, kaip kiekvienam asmeniui, yra sunku būti ilgesnį laiką atskirai nuo šeimos, todėl neabejotina, kad santykinai trumpas buvimo Lietuvoje laikas yra susiklosčiusių nepalankių aplinkybių (ligos ir būtinų užbaigti mokslų) išdava. Migracijos departamentas neturi žinių, kad pareiškėjui būtų išduota kitos Šengeno šalies viza. Pareiškėjas, nors ir praradęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kreipėsi dėl nacionalinės vizos išdavimo, siekė įteisinti savo buvimą būtent Lietuvoje, o ne kurioje kitoje Šengeno šalyje. Migracijos departamentas turi visus duomenis ir patvirtina, kad UAB „Economis“, kurios akcininku yra pareiškėjas, yra ne fiktyvi, o teisėtai realiai veikianti bendrovė, turi pakankamai įstatinio kapitalo, darbuotojų bei kitų rodiklių, kad pilnai atitiktų ĮUTP reikalavimus, todėl šiuo atveju ĮUTP 35 str. 1 d. 1p. negali būti taikomas. Sprendime nėra nurodyta, kokie konkrečiai pareiškėjo pateikti duomenys yra suklastoti ar neatitinka tikrovės. Visi faktai (leidimų gyventi, vizų Lietuvoje siekimas ir turėjimas, verslo Lietuvoje įsteigimas, šeimos buvimas Lietuvoje ir pan.) rodo, kad užsienietis susijęs išimtinai su Lietuva, o ne kokia kita Šengeno valstybe. Tuo labiau šie ryšiai tęstiniai ir nuoseklūs, nuolat gilėjantys. Šiuo atveju ĮUTP 35 str. 1 d. 1p. niekaip negali būti taikomas.

ĮUTP 35 str. 1 d. 12 p. taikymas per Kriterijų 6.3. p. ir 7 p. irgi negalimas, nes negalima kelis kartus taikyti sankcijų už galimai praeityje padarytą pažeidimą. ĮUTP 35 str. 1 d. 12 p. taikymas per Kriterijų 6.4. negalimas, nes Migracijos departamentas, negavęs pareiškėjo paaiškinimų, klaidingai aiškino H. A. santykius su nurodytais asmenimis per migracijos procedūras. Kriterijų 6.4. p. taikymas iš viso negalimas šioje byloje, nes pareiškėjas pilnai atitinka visus jam keliamus reikalavimus ir tai pripažįsta pats Migracijos departamentas. Todėl pareiškėjo santykių nagrinėjimas su bet kokiais asmenimis, nežiūrint jų veiklos migracijos srityje bei Migracijos departamento požiūrio į juos, neturi jokios loginės ir teisinės prasmės.

ĮUTP 35 str. 1 d. 12 p. taikymas per Kriterijų 6.2. negalimas, nes pareiškėjas akivaizdžiai susijęs su išimtinai Lietuvos Respublika, o ne kitomis Šengeno zonos valstybėmis. Nesant nei vieno įstatyminio pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui, jam atitinkant ĮUTP 45 str. 1 d. 1 p. nuostatoms, Sprendimas pripažintinas nepagrįstu ir neteisėtu. Nurodo, kad remiantis viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra nepagrįstas ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. Migracijos departamentas neišsiaiškinęs faktinių aplinkybių, tikrųjų pareiškėjo ketinimų, o iš anksto negatyviai nusiteikęs užsieniečio atžvilgiu ir vien formaliai surašęs į Sprendimą eilę nepagrįstų motyvų, pažeidė gero administravimo principą. Nagrinėjamu atveju, atsakovas atliko formalų duomenų vertinimą, nesiaiškino realių visų reikšmingų faktinių aplinkybių dėl įmonės veiklos, nesudarė galimybės pareiškėjui pateikti paaiškinimų, nors tai būtų padėję išvengti nepagrįsto Sprendimo priėmimo.

Išnagrinėjęs turimus dokumentus ir įvertinęs visą surinktą medžiagą, 2020-01-10 Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir panaikinti jam išduotą nacionalinę vizą. Ginčijame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo į Lietuvos Respublikos tikslą (pareiškėjo tikslas ne vykdyti teisėtą veiklą, o įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje), siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje tam, kad įteisintų savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas jį vertinti kaip nepatikimą trečiosios šalies pilietį. Pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė pagrįsta jo pačio faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, įsiteisėjusiais sprendimais, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Pareiškėjo elgesys praeityje leidžia daryti pagrįstas išvadas dėl realios ir akivaizdžios jo nelegalios migracijos grėsmės ateityje.

Nurodo, kad Migracijos departamentas nepriėmė ginčijamo sprendimo tuo pagrindu, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas). Ginčijamas sprendimas buvo priimtas kitais dviem Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytais savarankiškais pagrindais, kurie suteikia ne tik teisę, bet ir pareigą Migracijos departamentui atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Vien formalus atitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytiems pagrindams nesuponuoja leidimo laikinai gyventi išdavimo, kadangi užsienietis privalo būti realiai įsitraukęs į Bendrovės veiklą. Tai, kad pareiškėjas nedalyvauja įmonės veikloje pagrindžia tokios aplinkybės, kad pareiškėjas, turėdamas 2019-05-07 išduotą nacionalinę vizą, tam kad jis užsiimtų teisėta veikla Bendrovėje, pastoviai Lietuvoje negyvena. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. Lietuvoje lankėsi tik 2 kartus: nuo 2019-03-03 iki 2019-05-15, kai pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo ( atvykęs į Lietuvą, jis 2019-03-14 kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo, o gavęs ją (2019-05-07), po kelių dienų išvyko iš Lietuvos) ir nuo 2019-11-13 iki 2019-11-18, kai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Taigi, nuo 2019-05-16-iki 2019-11-12, t. y. 6 mėnesius pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nebuvo ir nedalyvavo Bendrovės veikloje, nors nacionalinė viza būtent šiuo pagrindu jam ir buvo išduota. Buvo įvertinti duomenys apie pareiškėjo praeitį, t. y. pareiškėjas leidimus laikinai gyventi nuo 2009 metų, o Lietuvoje lankėsi itin retai, nuo 1 iki 3 kartų per metus. 2016 metais jis lankėsi Lietuvoje nuo 2016-02-09 iki 2016-02-13, kai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nuo 2016-04-27 iki 2016-05-05, kai įsiformino leidimą laikinai gyventi, po to jis atvyko į Lietuvą tik 2016-11-26, t. y. praėjus daugiau nei 6 mėnesiams (2016-11-30 išvyko iš Lietuvos), o 2017 metais jis lankėsi Lietuvoje nuo 2017-03-24 iki 2017-04-01. Ši nustatyta faktinė aplinkybė tik dar kartą patvirtina, kad pareiškėjas akivaizdžiai piktnaudžiauja migracijos procedūromis, Lietuvoje pastoviai negyvena ir niekada negyveno, jis nedalyvavo nei UAB „Companies House“ veikloje ir nedalyvauja Bendrovės veikloje arba jo dalyvavimas Bendrovės veikloje nėra būtinas nuolatiniam bei efektyviam įmonės valdymui, t. y. teisėta veikla Lietuvos Respublikoje jis neužsiėmė ir neužsiima, o leidimas laikinai gyventi jam galimai reikalingas kitais tikslais, greičiausiai tam, kad galėtų legalizuoti savo buvimą visoje Šengeno erdvėje. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas formaliai atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, nereiškia, kad jo dalyvavimas Bendrovės veikloje yra būtinas ir jis realiai yra įsitraukęs į Bendrovės veiklą. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas bando įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje veikdamas pagal analogišką modelį, kai jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi vykdyti teisėtą veiklą UAB „Companies House“, t. y. pareiškėjas, kaip ir 2016 m., atvyksta į Lietuvą tik tam, kad pateikti dokumentus Migracijos departamentui, o vėliau išvyksta ir atvyksta vėl tada, kai vėl reikia pateikti prašymus Migracijos departamentui. Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą pagrindą, t. y., kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo ketinimus vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, todėl pagrįstai buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Aplinkybę, kad pareiškėjas nekeičia savo veikimo modelio bandydamas įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, pagrindžia tai, kad pareiškėjas yra susijęs su asmenimis, kurie tarpininkauja trečiųjų šalių piliečiams, kurie siekia gauti leidimus laikinai gyventi. 2017-06-11 Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, priėmė sprendimą Nr. (15/5-7) 11U-756 (00809) panaikinti pareiškėjui išduotą, kaip UAB „Companies House“ dalyviui ir akcininkui, kuriam nuosavybės teise priklausančių šios bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, leidimą laikinai gyventi LT7389107. Pažymėtina, kad 2016-2017 m. vykdant UAB „Companies House“ patikrinimą dėl atitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, buvo konstatuota, kad UAB „Companies House“ neužsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (neturi tinkamų patalpų, kuriose dirba darbuotojai); įdarbinti šioje bendrovėje asmenys dirba formaliai, t. y. siekiant atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus; visos įmonės, su kuriomis neva bendradarbiauja UAB „Companies House“, priklauso trečiųjų šalių piliečiams, kurie kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, tačiau daugeliu atveju buvo priimti sprendimai atsisakyti išduoti jiems leidimus laikinai gyventi (UAB „Violetė“, UAB „P. N.“, UAB „Lit Trading“, UAB „Imeksas“, UAB „Baltic Business Idea“, UAB „Berlis“ dalyviams) arba panaikinti jiems išduoti leidimai laikinai gyventi (UAB „Lit Trading“, UAB „Takno Trade“, UAB „Šiaurės verslas“, UAB „Ritmas.lt“ dalyviams). Pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Companies House“ veiklą (pateikti veiklą patvirtinantys dokumentai minėtos bendrovės veiklos nepatvirtina, o ją tik imituoja), jos darbuotojus ir pagrindinį savo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Taip pat, vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas, iki 2019 m. liepos 8 d. galiojusi redakcija) 100 punktu, buvo nustatyti fiktyvios įmonės veiksniai: UAB „Companies House“ neturi tinkamų patalpų, kurios reikalingos įmonės veiklai vykdyti (100.6 pap.); yra požymių, kad UAB „Companies House“ darbuotojų įdarbinimas yra fiktyvus (100.9 pap.) ir visi šitie duomenys sudarė rimtą pagrindą manyti, kad UAB „Companies House“ yra fiktyvi. Pažymėtina, kad UAB „Companies House“, o taip pat kitos bendrovės (UAB „Lit Trading“, UAB „Takno Trade“, UAB „Šiaurės verslas“, UAB „Ritmas.lt“ ir kt.) yra susijusios su B. B., kuri Migracijos departamentui yra žinoma, kaip asmuo tarpininkaujantis trečiųjų šalių piliečiams dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvoje (detalios sąsajos yra aprašytos ginčijame sprendime). Tyrimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovė įregistruota B. B. motinai T. B. nuosavybės teise priklausančiame bute adresu: Laisvės pr. 40-1, Vilnius. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas tęsia savo santykius ne tik su B. B., bet ir O. C., gim. (duomenys neskelbtini), kuri Migracijos departamentui taip žinoma, kaip asmuo, nuolat įdarbinama užsieniečių, kurie siekė ar siekia gauti leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu (asmens sąsajos detaliai aprašytos ginčijame sprendime). Savo gyvenamąją vietą pareiškėjas ketina deklaruoti O. C. nuosavybės teise priklausančiame bute adresu: (duomenys neskelbtini). Buvo konstatuota, kad pareiškėjas, o taip pat UAB „Companies House“ ir Bendrovė susiję su B. B. ir O. C.. Remiantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 (toliau – Kriterijai), ir įvertinus visas faktines aplinkybes, pareiškėjo atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, t. y. buvo nustatyta, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); per pastaruosius 5 metus buvo nustatyta, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad UAB „Companies House“, kurios dalyviu iki 2017-06-19 buvo pareiškėjas, yra fiktyvi įmonė (6.3 papunktis); UAB „Companies House“, kurioje pareiškėjas ketino užsiimti teisėta veikla, susijusi su asmenimis, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant vizą ar leidimą gyventi steigdami fiktyvias įmones, – šis užsienietis susijęs su Migracijos departamentui gerai žinomu asmeniu (B. B., gim. (duomenys neskelbtini)), kuri užsiima fiktyvių įmonių steigimu ir tarpininkavimu trečiųjų šalių piliečiams migracijos klausimais (6.4 papunktis); pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (7 punktas).

Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta galimybė priimti sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau ne imperatyvas. Migracijos departamentas ir ginčijamu sprendimu neuždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir pareiškėjo atžvilgiu priimtas individualus teisės aktas – vizos panaikinimas ir atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, buvo priimtas pagal tuo metu buvusias faktines aplinkybes ir vadovaujantis teisės aktais. Tuo metu buvo nuspręsta, kad nėra būtinybės uždrausti, tai nebūtų proporcingas sprendimas. Šios aplinkybės neapriboja ir negali apriboti Migracijos departamentui ateityje priimti sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties. Jeigu Migracijos departamentas negalėtų įvertinti užsieniečio imigracijos istorijos, tai tokiu atveju vertinimas būtų neišsamus ir neobjektyvus. Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo visapusiškai ir išsamiai įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, ką padarė ir nagrinėjamu atveju. Pareiškėjo argumentus, kad Migracijos departamentas negalėjo remtis surinktais duomenimis apie pareiškėjo praeitį, kai jis piktnaudžiavo migracijos procedūromis, paneigia Kriterijų 7 ir 8 punktas, kuriame aiškiai nustatyta, kurį laikotarpį Migracijos departamentas turi vertinti, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę. Dėl pareiškėjų teiginių, kad jam neturėjo būti pritaikytas 6.4 punktas dėl sąsajų su B. B., kadangi ji yra jo sūnaus sužadėtinė, o O. C. yra Bendrovės darbuotoja ir, anot pareiškėjo, ta aplinkybė, kad jis deklaruos savo gyvenamąją vietą jai priklausančiame bute, nėra migracijos procedūrų pažeidimas, pažymi, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, įvertina surinktų duomenų visumą, o ne vadovaujasi atskirais faktais. Migracijos departamentui šie abu asmenys yra puikiai žinomi, kaip tarpininkai trečiųjų šalių piliečiams, o tos aplinkybės, kad viena iš jų yra pareiškėjo sūnaus sužadėtinė, neturi jokios reikšmės paneigiant sąsajas su pareiškėju ir jo teisėtos veiklos vykdymu Lietuvos Respublikoje, bendrovė yra įregistruota B. B. motinai priklausančiame bute. Pareiškėjo argumentai, kad Migracijos departamentas ginčijame sprendime nenurodė, kuo remiantis B. B. ir O. C. yra laikomos tarpininkėmis užsieniečiams, t. y. nenurodė nei duomenų, kad šie asmenys būtų bausti pagal LR ANK, nei nuorodų į bylas, kuriose jos figūruotų, taip pat nepagrįsti, kadangi ginčijame sprendime yra aiškiai aprašytos B. B. ir O. C. tarpininkavimo veikla ir šių duomenų pakanka pareiškėjo ir B. B. bei O. C. sąsajoms nustatyti.

Nurodo, kad pareiškėjo veiksmai praeityje, t. y. buvimas fiktyvios įmonės akcininku ir sąsajos su tarpininkais, bei tos aplinkybės, kad pareiškėjas ir toliau bendradarbiauja su asmenimis, tarpininkaujantiems užsieniečiams, o be to, pareiškėjas, turėdamas vizą tikslu vykdyti teisėtą veiklą, Lietuvos Respublikoje negyveno, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas Bendrovės veiklai vykdyti, t. y. pareiškėjas bendrovės veikloje nedalyvauja, tik formaliai siekia atitikti Įstatymo keliamus reikalavimus dėl leidimo laikinai gyventi gavimo. Nurodo, kad pareiškėjo tikslas Lietuvos Respublikoje nėra vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tą pagrindžia tos aplinkybės, kad pareiškėjas turėdamas nacionalinę vizą išduotą teisėtai veiklai vykdyti Lietuvoje negyveno ir veiklos nevykdė. Pareiškėjo skundo teiginys, kad jis kreipėsi dėl nacionalinės vizos gavimo ir tai neva patvirtina jo siekį įteisinti buvimą būtent Lietuvoje, yra deklaratyvus, kadangi surinkti faktiniai duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvoje negyveno nei turėdamas vizą, nei 2017 m. turėdamas leidimą laikinai gyventi. Sprendimas yra priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas Lietuvoje negyvena ir nedalyvauja Bendrovės veikloje, t. y., pareiškėjas teisėta veikla Lietuvos Respublikoje neužsiėmė ir neužsiima, o leidimas laikinai gyventi jam galimai reikalingas kitais tikslais, greičiausiai tam, kad galėtų legalizuoti savo buvimą visoje Šengeno erdvėje. Nurodo, kad Migracijos departamentas prireikus organizuoja užsieniečio apklausą raštu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus. Atsakovas neturi imperatyvios pareigos visais atvejais prašyti užsieniečių pateikti papildomus dokumentus. Kaip rodo bylos medžiaga, Sprendimas priimtas, atlikus patikrinimo veiksmus ir įvertinus duomenų visumą. Kiekvienu atveju užsieniečio byla yra nagrinėjama individualiai. Įvertinus individualias aplinkybes, patikrinimo metu atliekami būtent tie veiksmai, kurie yra būtini ir pakankami sprendimui priimti. Teismų praktikoje yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma. Atsakovas mano, kad atliktas tyrimas buvo išsamus ir objektyvus, surinkti duomenys buvo pakankami padaryti išvadas, nurodytas ginčijamame Sprendime. Pažymėtina, kad sprendimas neišduoti pareiškėjui leidimo gyventi buvo priimtas išsamiai įvertinus turimus dokumentus ir informaciją, atsižvelgiant į turimų duomenų visumą. Ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas priėmė, įvertinęs pareiškėjo ir Migracijos valdybos pateiktus dokumentus ir visą surinktą medžiagą bei informaciją. Ginčijame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjui, todėl, Migracijos departamento nuomone, ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo.