Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A – 417 – 198 / 2012

Teisėja Rita Dambrauskaitė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-08509-2011-9

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 14 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimutės Sankauskaitės,

kolegijos teisėjų: Birutės Jonaitienės (pranešėja), Margaritos Dzelzienės

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Dentavita Dental“ atstovo advokato A. Z. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-688-589/2012 pagal ieškovo UAB „Dentavita Dental“ ieškinį atsakovui M. G. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nustatė, kad prievolė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atsakovui kiltų konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t.y., kad 1) jis neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta turtinė ir (ar neturtinė) žala, 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos, 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis). Ieškovas prašo priteisti turtinę žalą, atsiradusią dėl atsakovo kreipimosi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, kuri yra ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymui nagrinėti, byloje vertintina, ar atsakovas kreipdamasis į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatos padarytos žalos nustatymo komisiją, savo veiksmais neišreiškė piktnaudžiavimo teise, atidumo ir rūpestingumo imperatyvų sąmoningo nepaisymo. Atsakovas gydėsi UAB „Dentavita Dental“, jam laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2010 m. ieškovo klinikoje buvo teikiamos odontologines paslaugos. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 str., atsakovas, manydamas, kad jam suteiktos nekokybiškos ortodontinio gydymo paslaugos, ieškovui pateikė pretenziją. Nesutikdamas su ieškovo sudarytos komisijos išvadomis, atsakovas pasinaudojo minėto įstatymo 23 str. 6. numatyta teise ir kreipėsi su pareiškimu į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją. Pagal to pačio įstatymo 24 str. 2 d. nuostatas, pacientas, turintis teisę į žalos atlyginimą ir norintis gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Komisija 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu, M. G. pareiškimą dėl netinkamai suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos UAB „Dentavita Dental“ įstaigoje atmetė bei nurodė, jog asmens sveikatos priežiūros paslaugos UAB „Dentavita Dental“ įstaigoje M. G. buvo teiktos tinkamai ir kokybiškai, žalos M. G. sveikatai nepadaryta, todėl atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl žalos atlyginimo. Teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, atsižvelgdamas į šalių suinteresuotumą bylos baigtimi, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pagal vidinį įsitikinimą, darė išvadą, kad atsakovas, turėdamas jam įstatymo suteiktą teisę kreiptis dėl nekokybiškų paslaugų suteikimo, ją realizavo. Teisę kreiptis dėl netinkamų paslaugų suteikimo atsakovui garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija bei įstatymai. Atmetė ieškovo argumentą, kad atsakovas kreipėsi nepagrįstai iš karto į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, kai galėjo kreiptis į kitas ikiteismines institucijas, kadangi įstatymas nenumato atsakovo pareigos prieš kreipiantis į komisiją kreiptis į kitas ikiteismines institucijas. Laikė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas pažeidė bendro pobūdžio pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmai nepadarytų kitam asmeniui žalos, ir ieškinį atmetė, iš ieškovo priteisė bylinėjimosi išlaidas (CPK 92,93 straipsniai).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos padarymo neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 straipsnis). Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnis). Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu įvertinti, ar atsakovui yra kilusi prievolė atlyginti ieškovui turtinę žalą. Tokia prievolė atsakovui kiltų konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti, t.y.: 1) jis neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai; 2) yra padaryta turtinė ir neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas. Pažymėtina, kad žalą padariusio asmens veikos ar neveikimo neteisėtumas yra privaloma deliktinės atsakomybės sąlyga, išskyrus atvejus, jei įstatymas nustato pareigą atlyginti žalą, padarytą teisėtais veiksmais, todėl šios deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos paneigimas tais atvejais, kai prievolė atsakovui atlyginti padarytą žalą kyla tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, yra pakankamas teisinis pagrindas pripažinti, kad reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą negali būti tenkinami, nes veikos teisėtumas savaime paneigia tokio pobūdžio turtinės prievolės egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2008. Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas, ar atsakovas kreipdamasis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją atliko neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.).

Pagal LR pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 2 d. pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Vertinant, ar naudojimasis įstatymų suteikta teise kreiptis gynybos ikiteisminėje institucijoje gali būti pripažįstamas neteisėta veika CK 6.246 straipsnio aspektu, pažymėtina, kad esminės reikšmės turi paciento kreipimosi gynybos aplinkybės, kurios vertintinos tuo aspektu ir tik tiek, kiek tai reikšminga konstatuojant, ar nėra aiškiai išreikšto piktnaudžiavimo teise, atidumo ir rūpestingumo imperatyvų sąmoningo nepaisymo, kas teismui būtų pagrindas spręsti dėl civilinės atsakomybės už žalą, padarytą piktnaudžiaujant teise, taikymo (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Šiuos imperatyvus pažeidžiančiais veiksmais būtų pagrindas pripažinti tokį kreipimąsi dėl ginčo išsprendimo ikiteisminėje institucijoje, kai atsakovo teisinis statusas ir kitos aplinkybės liudytų, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, tokioje situacijoje ikiteisminės gynybos nesikreiptų. CK 1.137 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji nuostata, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas piktnaudžiauti savo teise bei pasekmės tokio piktnaudžiavimo atveju – teismas gali atsisakyti ginti asmens subjektinę teisę. Piktnaudžiaujantis savo teise asmuo nebūtinai turi turėti tiesioginį tikslą padaryti žalą kitų asmenų interesams, tačiau žala kitiems asmenims gali atsirasti asmeniui nesąžiningai siekiant savo interesų patenkinimo. Įpareigojimas civilinių teisinių santykių subjektams įgyvendinant savo teises ir atliekant pareigas, inter alia įgyvendinant teisę į teisminę gynybą, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus nustatytas ir CK 1.5 straipsnio 1 dalyje bei CPK 7, 42, 95 straipsniuose. Kartu teisėjų kolegija pabrėžia, kad kiekvienas asmuo turi ne tik teises, bet ir tų teisių nulemtas pareigas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad asmuo privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Taigi, asmuo, kuriam įstatymo suteikiamos tam tikros teisės, kartu privalo vykdyti ir įstatymo jam nustatytus įpareigojamus, kurių būtina laikytis, kad, įgyvendinant šias teises, nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Ar asmuo laikosi šių reikalavimų, nustatoma analizuojant, ar jis elgiasi taip, kaip tokioje situacijoje elgtųsi rūpestingas, sąžiningas ir protingas žmogus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008).

Apeliantas teigia, kad atsakovas dar iki kreipimosi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, turėjo teisę gauti privačių ekspertų ar ortodontų specialistų išvadas, kreiptis į Valstybinę medicininio audito inspekciją prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar Lietuvos Respublikos Odontologų rūmus ir surinkti reikalingus įrodymus. Teigia, kad atsakovas kreipėsi į komisiją, nors buvo gavęs ieškovo atsakymą, neturėdamas jokių įrodymų dėl ieškovo neteisėtų veiksmų ir neįdėjęs jokių pastangų jiems gauti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 2 d. pareiškime komisijai turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą (faktinis pareiškimo pagrindas), įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas (pažeista teisė ir prašomas žalos dydis). Įstatyme nenumatyta paciento pareiga iki kreipimosi į komisiją kreiptis į Valstybinę medicininio audito inspekciją prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar Lietuvos Respublikos Odontologų rūmus ar gauti privačių ekspertų ar ortodontų specialistų išvadas. Be to, Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, svarstydama prašymą, turi teisę gauti visą reikiamą informaciją ir dokumentus, reikalingus sprendimui priimti, ir kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus dėl išvadų, kurioms reikalingos specialios žinios, gavimo (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 5 d.). Atsakovas komisijai pateikė jo turimus įrodymus, komisija kreipėsi dėl specialistų išvadų gavimo, todėl nagrinėjimo metu buvo surinkti reikalingi ginčui išspręsti duomenys. Atsižvelgiant į tai, kad paciento gydymas užtruko beveik ketverius metus laiko, buvo pakankamai brangus, tačiau iki šiol nėra baigtas, į tai, kad komisija rekomendavo gydymą tęsti toliau, manytina, kad atsakovas turėjo pagrįstą abejonę dėl atliktų gydymo veiksmų tinkamumo ir šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas piktnaudžiavo savo teisėmis, t.y. padarė neteisėtą veiką CK 6.246 straipsnio prasme. Todėl nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį.

Apeliantas teigia, kad teismų praktikoje pacientui, kurio pareiškimą Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija patenkino, buvo priteistos išlaidos, susijusios su dalyvavimu komisijos posėdžiuose, todėl taikant lygiateisiškumo principą sveikatos priežiūros įstaiga taip pat turi turėti teisę į turėtų išlaidų atlyginimą, jeigu paciento skundas yra nepagrįstas (pvz.: Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-672-372/2009). Teismų praktika formuojama išimtinai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (CPK 4 str.), be to, tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, reikalinga, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Apelianto minimoje byloje ratio decidendi su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nesutampa, kadangi Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo pacientei jau po ikiteisminės institucijos priimto sprendimo, pacientei, kurios teisės buvo pripažintos pažeistomis, išlaidos, turėtos nagrinėjant ginčą komisijoje, buvo priteistos, jas laikant išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu. Šiuo atveju į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės nebuvo kreiptąsi, teisminis procesas nevyko, todėl apelianto išlaidos, turėtos nagrinėjant ginčą komisijoje, negali būti pripažįstamos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu CPK 88 str. prasme.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.