- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-06
- Bylos Nr.
- ATP-179-185/2014
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
- Pažeidėjas
- S. J.
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto S. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014-03-04 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu Utenos rajono apylinkės teismo 2014-03-04 nutarimu S. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 45 str. 1 d. ir jam paskirta nuobauda – 1000 Lt bauda už tai, kad jis pagal 2014-01-30 atlikto žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v., esančio (duomenys neskelbtini), Tauragnų mstl., Utenos r., žemės naudojimo kontrolę, būdamas gretimo žemės sklypo naudotoju, užgrobė E. V. G. ir J. L. nuosavybės teise priklausančio namų valdos žemės sklypo dalį (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v.), t. y. be žemės sklypų savininkių E. V. G. ir J. L. bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus sutikimų rekonstravo ir neteisėtai išdidino nuo 12 kv. m iki 19 kv. m pastatą – pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), užimdamas nuosavybės teise E. V. G. ir J. L. priklausančio namų valdos žemės sklypo dalį, taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 str. nuostatas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu S. J. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu jis prašė taikyti senaties terminą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Teismas nutarime nurodė, kad faktas, jog jis užėmė dalį nukentėjusių asmenų žemės sklypo ploto, paaiškėjo tik 2014-01-30, todėl ATPK 35 str. 1 d. numatytas šešių mėnesių administracinės nuobaudos skyrimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2014-01-30. Tačiau su tokiu pirmosios instancijos teismo pateiktu teisės aiškinimu nesutinka. Bylos nagrinėjimo teisme metu jis paaiškino, kad pirtis buvo rekonstruota (padidinta) apie 1996 m., šias aplinkybes patvirtino nukentėjusioji J. L., nurodžiusi, jog nuo 1996 m. yra kreipusis į įvairias institucijas dėl minimos pirties, tačiau institucijos nesiėmė jokių reikšmingų sprendimų. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirtis buvo rekonstruota (padidinta) dar 1996 m., t. y. pažeidimas padarytas dar 1996 m., nuo jo padarymo momento iki pirmosios instancijos teismo nutarimo priėmimo yra praėję apie 18 metų. Akivaizdu, jog šiuo atveju, atsižvelgiant į ATPK nuostatas, susiklosčiusią teismų praktiką ir, vadovaujantis protingumo, proporcingumo bei teisingumo principais, turėjo būti taikoma senatis. Iš bylos medžiagos matyti, kad senaties terminą pritaikė ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – VTPSI). Tai, kad institucijos nesiėmė jokių veiksmų, kai į jas kreipėsi nukentėjusioji, negali būti panaudota prieš jį, o pačios institucijos negali gintis neveikimu, traukdamos asmenį administracinėn atsakomybėn. Nurodo, kad asmuo pagal ATPK 45 str. 1 d. gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn tik tuo atveju, kai jis aiškiai ir nedviprasmiškai supranta, jog yra užėmęs ne savo žemės plotą ar jo dalį. Jis yra nurodęs ir pateikęs įrodymus, kad jo tėvas J. J. (mirė (duomenys neskelbtini) m.) nuosavybės teise iki nacionalizacijos Utenos apskrities Tauragnų valsčiuje, Tauragnų kaime valdė 0,454 ha žemės sklypą. 1991 m. rugsėjo 10 d. į Utenos rajono Tauragnų apylinkės agrarinės reformos tarnybą kreipėsi jo motina M. J. dėl savo vyro J. J. turėto iki nacionalizacijos žemės sklypo ploto atstatymo, tačiau jai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į jos sutuoktiniui priklausiusį žemės sklypą, nes Tauragnų agrarinės reformos tarnyba nuslėpė tai, kad iš Valstybinio archyvo yra gauti dokumentai, kurie įrodo jo tėvo teisę į nuosavybės teisės atstatymą 45,44 arų žemės plotui. Būtent šiame jo tėvo nuosavybės teise valdytos žemės sklypo plote yra 83 kv. m žemės sklypo plotas, kuris nepagrįstai priskirtas ir parduotas V. E. G. ir J. L. ir kurio ribas jis nusprendė siekti panaikinti teismo keliu. Jam pradėjus rengti dokumentus, siekiant nuginčyti nukentėjusiųjų sklypo ribas, buvo inicijuotas procesas, kurio metu jis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Taigi mano, kad šiuo atveju, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, tai, kad dėl analogiško pobūdžio pažeidimo buvo bandoma administracinėn atsakomybėn jį patraukti dar 1995 m., ginčas vyksta tik dėl nepilno aro žemės ploto, o būtent, tokiu dydžiu mažesnį žemės sklypo plotą jam buvo siūloma nustatyti, negalima konstatuoti, kad asmuo sutiktų ir aiškiai žinotų bei suprastų, jog jis naudojasi ne savo žemės sklypo plotu, todėl negalima nustatyti jo veiksmuose visų administracinio teisės pažeidimo sudėties elementų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyrius (toliau – Institucija) prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2014-03-04 nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad Institucija nesutinka su S. J. apeliaciniu skundu, kadangi jis yra nepagrįstas, nemotyvuotas, o skundo argumentai dėl teisės normų netinkamo taikymo ir paskirtos nuobaudos yra niekiniai, nepagrįsti jokiais teisės aktų imperatyvais. Taip pat pažeidėjas apeliaciniame skunde netinkamai remiasi ir taiko šioje administracinio teisės pažeidimo byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką dėl senaties terminų taikymo. Mano, kad apylinkės teismas visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino bylos faktines aplinkybes bei, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, priėmė pagrįstą, teisėtą ir teisingą nutarimą, tinkamai aiškino ir taikė administracinės teisės normas ir jų imperatyvius reikalavimus, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Nurodo, kad Utenos skyriaus darbuotojai, 2014-01-08 gavę nukentėjusiosios J. L. prašymą dėl savavališko privačios nuosavybės teise priklausančios žemės užėmimo ir naudojimo, dalyvaujant S. J., J. L., VTPSI vyr. specialistei E. T. 2014-01-30 atliko valstybinę žemės naudojimo kontrolę. Patikrinimo metu nustatė, kad gretimo žemės sklypo naudotojas S. J. užgrobė V. E. G. ir J. L. nuosavybės teise priklausančio namų valdos žemės sklypo dalį, t. y. be žemės sklypo savininkių V. E. G., J. L. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sutikimų, neteisėtai rekonstruodamas ir išdidindamas nuo 12 kv. m iki 19 kv. m pastatą – pirtį bei naudodamasis nuosavybės teise V. E. G. ir J. L. priklausančio namų valdos žemės sklypo dalį, jame sodindamas bulves ir kitas daržoves. S. J. pripažino, kad žinojo neteisėtai rekonstravęs ir išdidinęs pirtį bei sodinęs bulves ir kitas daržoves ne jam, kaip naudotojui, priklausančiame žemės sklype. Mano, kad S. J. senaties taikymo terminus administracinio teisės pažeidimo byloje dėl savavališko privačios žemės užgrobimo painioja ir juos apeliaciniame skunde sieja ne su privačios žemės, priklausančios nukentėjusiosioms, užgrobimo fakto sužinojimo momentu, bet su pačiam S. J. nuosavybės teise priklausančios pirties rekonstrukcijos data, t. y. su 1996 m. Pažymi, kad Nacionalinė žemės tarnyba pagal jai suteiktus įgaliojimus ir kompetenciją nenagrinėja bylų, kurios susijusios su savavališka statyba ir statinių rekonstrukcija bei jų padarinių šalinimu. Todėl S. J. klaidina teismą dėl senaties terminų taikymo, siedamas juos su statinio neteisėto rekonstravimo, kuris neva buvo atliktas 1996 m., faktu. Tačiau tai nėra šios administracinio teisės pažeidimo bylos esmė, ir atliktos pirties rekonstrukcijos darbų data, momentas, laikas ar terminai neturi įtakos priimant apylinkės teismui teisingą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kadangi bylos esmė buvo privačios žemės užgrobimo klausimas ir šis faktas bei pažeidimo įvykis ir sudėtis buvo nustatytas tik 2014-01-30 Utenos skyriaus specialistams atlikus valstybinę žemės naudojimo kontrolę. Todėl jokie administracinės nuobaudos skyrimo terminai nėra praleisti ir nėra pažeistos imperatyvios teisės normos, reglamentuojančios administracinės atsakomybės senaties terminus. Nurodo, kad nagrinėjant bylą teisme S. J. pripažino, jog žinojo, kad išdidino pirtį ne savo, kaip valstybinės žemės sklypo naudotojo, sąskaita, bet gretimo privačios žemės sklypo, priklausančio nuosavybės teise V. E. G. ir J. L., sąskaita. S. J. savo santykį su veika bando apeliuoti per nuosavybės teisių atkūrimo institutą reglamentuojančius teisės aktus. Tačiau šie argumentai yra nepagrįsti, nes S. J. yra tik valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miestelyje, Tauragnų sen., Utenos r., kuriame yra jam nuosavybės teise priklausantys pastatai, naudotojas, o ne savininkas. V. E. G. ir J. L. priklausančio žemės sklypo ribos yra aiškios, atlikti kadastriniai matavimai 1993 m., o 1994 m. namų valdos žemės sklypas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Be to, neginčytinas faktas yra tas, kad S. J. suderino V. E. G. ir J. L. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribas, pasirašydamas ant žemės sklypo plano. Todėl jis gerai žinojo, kur yra jo naudojamo valstybinės žemės sklypo ir gretimo nukentėjusiųjų žemės sklypo ribos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
ATPK 284 str. 1 d. yra nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Įvertinus apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nutarimą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog S. J., būdamas gretimo sklypo naudotoju, savavališkai užgrobė E. V. G. ir J. L. nuosavybės teise priklausančio namų valdos žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Tauragnų mstl., Utenos r., dalį, t. y. be žemės sklypo savininkių E. V. G. ir J. L. bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus sutikimų rekonstravo ir neteisėtai išdidino nuo 12 kv. m iki 19 kv. m pastatą – pirtį, tokiu būdu užimdamas nuosavybės teise E. V. G. ir J. L. priklausančio namų valdos žemės sklypo dalį, taip padarydamas administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 45 str. 1 d.
ATPK 45 str. l d. nustatyta, kad savavališkas privačios nuosavybės teise priklausančios arba valstybinės žemės, miško, vandens telkinių užėmimas arba savavališkas privačių ar valstybinių vandens telkinių naudojimas užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų. Šio pažeidimo kvalifikavimui yra reikšminga nustatyti pažeidimą kvalifikuojančias aplinkybes – tai savavališką valstybės ar privačios nuosavybės teise priklausančios žemės užėmimą.
Administracinėn atsakomybėn asmuo gali būti traukiamas tuomet, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka abejonės, kad šis asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (ATPK 284 str., 256 str., 9 str.). ATPK 9 str. yra nurodyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Taigi asmens kaltė turi būti įrodyta. Pagal formuojamą teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575 – 1007/2009) taip pat laikomasi pozicijos, jog administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 45 str. l d., sudėties subjektyvusis elementas yra tyčia, o kvalifikuojant veiką pagal ATPK 45 str. l d. privalo būti įrodyta, jog asmuo tyčia, sąmoningai ir savavališkai užėmė ir naudoja valstybinį ar privatų žemės sklypą, aiškiai suprasdamas, kas yra ginčo žemės sklypo savininkas.
S. J. neneigė, kad savo reikmėms naudojosi šalia jo sklypo esančia E. V. G. ir J. L. nuosavybės teise priklausančia žemės sklypo dalimi, tačiau apeliantas kaltės dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 45 str. 1 d., nepripažino, nes, jo nuomone, ši sklypo dalis turėtų priklausyti jam, kadangi ją valdė jo tėvas J. J. (mirė (duomenys neskelbtini)). Nors S. J. savo kaltės dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo nepripažino, aukštesnės instancijos teismo įsitikinimu, jo kaltė padarius minėtą pažeidimą yra visiškai įrodyta administracinio teisės pažeidimo byloje esančiais įrodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. J., kaip valstybinės žemės, besiribojančios su E. V. G. ir J. L. privačia žeme, naudotojas yra pasirašęs ant jų sklypo, suformuoto 1993-12-11 atliekant kadastrinius matavimus, plano (b. l. 20-22). E. V. G. ir J. L. namų valdos žemės sklypas 1994-05-25 įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Taigi S. J. gerai žinojo, kur yra jo naudojamo valstybinės žemės sklypo ir gretimo E. V. G. ir J. L. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribos. S. J. teigia rekonstravęs pirtį 1996 m., t. y. jau po to, kai E. V. G. ir J. L. buvo visiškai įteisinusios savo nuosavybės teises į namų valdos žemę. S. J. motinos M. J. namų valdos žemės sklypo ribų plane, parengtame 1995 m. gegužės mėn., apelianto ginčijamas žemės plotas pažymėtas kaip priklausantis E. V. G.. Šiame plane pirtis dar nepadidinta ir yra M. J. naudojamame sklype. Teisminių ginčų tarp S. J. ir E. V. G. bei J. L. dėl jų nuosavybės teise valdomo žemės sklypo nėra. Todėl teigti, kad apeliantas turėjo teisėtą pagrindą naudotis E. V. G. ir J. L. nuosavybės teise priklausančia žemės sklypo dalimi kaip sava, nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, atliekant žemės naudojimo patikrinimą ir surašant jo 2014-01-30 aktą Nr. 41ŽN-(14.41.73.)-1, kuriuo užfiksuotas S. J. savavališkas E. V. G. ir J. L. privačios žemės dalies užgrobimo faktas, t. y. nustatyta, kad S. J. pirties dalis 0,80 m yra įsiterpusi į J. L. ir E. V. G. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, dalyvavo ir pats S. J., kuris minėtame akte pasirašė, tačiau jokių skundų bei pastabų dėl jame užfiksuotų aplinkybių nepateikė (b. l. 7-8). Taigi iš pirmiau išdėstytų aplinkybių seka išvada, kad apylinkės teismas S. J. veiksmus pagrįstai vertino kaip administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 45 str. 1 d. Apylinkės teismas pagrįstai apelianto veiksmuose konstatavo tyčios naudotis jam nepriklausančia žemės sklypo dalimi buvimą, kadangi S. J., žinodamas, kad ginčo objektas jam nepriklauso, išplėtė savo pirties pastatą svetimos privačios žemės sąskaita ir tokiu būdu savavališkai užėmė privataus sklypo dalį, kuriuo naudojosi kaip savu.
Apeliantas nesutinka ir su teismo padaryta išvada, kad ATPK 35 str. 1 d. numatyti administracinės nuobaudos skyrimo terminai šioje byloje skaičiuojami nuo Žemės naudojimo patikrinimo akto, surašyto 2014-01-30, o ne nuo 1996 m., kuomet buvo rekonstruota pirtis. Iš to seka, kad S. J. senaties taikymo terminus administracinio teisės pažeidimo byloje dėl savavališkos privačios žemės užgrobimo sieja ne su privačios žemės, priklausančios J. L. ir E. V. G. užgrobimo fakto sužinojimo momentu, bet su pačiam S. J. nuosavybės teise priklausančios pirties rekonstrukcijos data, t. y. su 1996 m. Tačiau aukštesnės instancijos teismo nuomone, atliktos pirties rekonstrukcijos darbų data, momentas, laikas ar terminai šiuo atveju jokios įtakos priimant apylinkės teismui skundžiamą nutarimą neturi, kadangi nagrinėjamos bylos esmė yra privačios žemės užgrobimo, o ne savavališkos statybos ir statinių rekonstrukcijos bei jų padarinių šalinimo klausimas, ir šis faktas bei pažeidimo įvykis ir sudėtis buvo nustatyti 2014-01-30 Utenos skyriaus specialistams atlikus J. L. ir E. V. G. priklausančios žemės naudojimo kontrolę. Pažymėtina, kad S. J. padarytas pažeidimas yra trunkamasis, todėl administracinė nuobauda už jį gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos (ATPK 35 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad trunkamojo teisės pažeidimo padarymo atveju nuobaudos skyrimo terminas turi būti skaičiuojamas atkreipiant dėmesį į tai, kada trunkamasis teisės pažeidimas buvo baigtas. Jei paaiškėja trunkamasis teisės pažeidimas, kuris dar daromas paaiškėjimo metu, tai terminas turi būti skaičiuojamas nuo paaiškėjimo dienos. Taigi nagrinėjamu atveju faktas, jog S. J. savavališkai užėmė dalį J. L. ir E. V. G. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, buvo nustatytas 2014-01-30 Žemės naudojimo patikrinimo aktu (b. l. 7-8), o apeliantui nuobauda skundžiamu nutarimu paskirta 2014-03-04, todėl nėra pagrindo teigti, kad yra pažeistos imperatyvios teisės normos, reglamentuojančios administracinės atsakomybės senaties terminus.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir, nustatęs ATPK 45 str. 1 d. nurodyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį, pagrįstai pripažino S. J. kaltu padarius minėtą administracinį teisės pažeidimą ir paskyrė jam administracinę nuobaudą straipsnio sankcijoje numatytose ribose, ją tinkamai individualizuodamas. Skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis (duomenys neskelbtini) ¹⁰ str., 302 ¹² str. 1 d. 1 p. teismas
nutaria:
S. J. apeliacinį skundą atmesti ir Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 4 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Ši nutartis neskundžiama.