Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėjas E.J.Grigaravičius Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.2.8.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

2005 m. birželio 9 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Rimai Ulasevičienei, Lilijai Žvirblytei, Audronei Rasiulienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E.M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo

E.M. nuteistas pagal LR BK 135 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš E.M. priteista 2887,50 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E.M. nuteistas už tai, kad 2003 m. liepos 12 d., apie 22 val. 30 min., Kauno m., prie Mairūnų tako 14 esančio pastato, jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nepaisydamas žmonių bendro gyvenimo ir moralės normų, nesant asmeninio pobūdžio paskatų, tyčia peiliu dūrė K.M. į dešinę ranką, padarydamas durtines žaizdeles dešinės plaštakos srityje, ir vieną kartą peiliu dūrė į kairį šoną širdies plote, padarydamas durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą su kraujo susilaikymu kairėje pliauros ertmėje bei poodinę emfizemą, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų.

Teismo posėdyje nuteistasis E.M. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas visas šios bylos aplinkybes, tiek kaltinančias, tiek ir teisinančias E.M., išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, o ištirtus įrodymus įvertino tinkamai. Nuosprendyje dėstomos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Tai pasitvirtino ir atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

E.M. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme patvirtina teisme ištirti įrodymai. Apeliantas be pagrindo teigia, kad nuosprendį teismas pagrindė vien tik nukentėjusiojo K.M. ir jo draugų liudytojų parodymais. Iš tikrųjų, tai, kad E.M. dėl chuliganiškų paskatų padarė sunkų sveikatos sutrikdymą K.M., patvirtina ne tik nukentėjusiojo ir jo pažįstamų liudytojų, bet ir iš dalies netgi paties nuteistojo ir jam palankias aplinkybes nurodžiusių liudytojų parodymais, taip pat specialistų išvadomis ir kitais nuosprendyje išdėstytais ir aptartais įrodymais.

Iš bylos matosi, kad kai kurias įvykių aplinkybes iki K.M. sužalojimo momento visi byloje apklausti asmenys nurodė vienodai ir dėl to abejonių nekyla. Nuteistasis, nukentėjusysis ir visi liudytojai vienodai parodė, kad nurodytą vakarą visi buvo bare, kaip nustatyta, esančiame Kaune, Agurklių take Nr. 12. Pirmieji į barą atėjo nuteistasis E.M. ir jo pažįstami liudytojai M.B. ir E.Š. Atskirai atėjo ir nukentėjusysis K.M. Vėliau į barą atėjo dar M.B. seserys S. ir A.B., o taip pat K.M. pažįstami liudytojai R.G., M.K., E.D. ir R.M. Bare K.M. iš pradžių sėdėjo prie vieno stalo su E.M. ir jo draugais, o po to persėdo prie atėjusių savo pažįstamų. Visi išvardinti asmenys vienodai parodė, kad bare gėrė alų, šoko, normaliai bendravo ir tuo metu jokių konfliktų nekilo. Pirmosios iš baro išėjo seserys B., jos nuėjo tiesiai namo ir tolesnių įvykių nematė. Apie 22 val., kai baras užsidarė, iš jo beveik vienu metu išėjo ir visi kiti: iš pradžių M.K., E.D. ir R.M., po jų nuteistasis E.M. su savo draugais M.B. ir E.Š., o po jų nukentėjusysis K.M. su R.G. Išėjus iš baro, visi ėjo atskirai, tačiau po to vėl visi išvardinti asmenys susitiko prie maždaug už pusės kilometro Mairūnų take Nr. 14 esančios sulčiaspaudės. Dėl išdėstytų įvykių apklaustųjų asmenų parodymai skiriasi tik dėl vienos aplinkybės: nukentėjusysis K.M. ir liudytojai R.G., M.K., E.D. bei R.M. parodė, kad su jais daugiau jokių jų draugų ar pažįstamų nebuvo ir jie visą laiką ir bare, ir po to prie sulčiaspaudės buvo penkiese. Tuo tarpu nuteistasis E.M. ir jo pažįstami M.B. bei E.Š. parodė, kad į barą kiek vėliau atėjo dar vienas nepažįstamas vaikinas, kuris prisijungė prie K.M. kompanijos, buvo su jais kartu ir vėliau kartu su K.M. irgi atėjo prie Mairūnų take Nr. 14 esančio pastato.

Dėl tolesnių įvykių nukentėjusiojo, nuteistojo ir jų draugų parodymai jau visiškai priešingi. Nukentėjusysis K.M. ir liudytojai R.G., M.K., E.D. bei R.M. parodė, kad jie penkiese sėdėjo prie sulčiaspaudės, K.M. dar gėrė iš butelio alų. Tuo metu jie pamatė, kad iš už krūmų išlindo E.M., M.B. ir E.Š. ir ėmė eiti į jų pusę. Jie matė, kad M.B ir E.M. rankose laiko peilius, E.M. peilis buvo ypatingas - pritvirtintas prie kasteto. Kai šie trys asmenys prisiartino prie jų, E.Š. ir M.B. sustojo nuošaliau. Tuo tarpu E.M. vienas priėjo prie K.M. ir be jokios priežasties dūrė peiliu pataikydamas jam į ranką, o po to dar kartą dūrė į krūtinę. Po to jie trise iš karto pabėgo. Iš įvykio vietos išsigandę pabėgo ir nukentėjusiojo draugai, išskyrus M.K., kuris liko su sužalotu K.M. ir iškvietė jam greitąją medicininę pagalbą.

Tuo tarpu nuteistasis E.M. ir jo draugai M.B. bei E.Š. nurodė visai kitokias aplinkybes. Jie parodė, kad trise irgi atėjo prie sulčiaspaudės ir pamatė ten stovinčius keturis prieš tai bare buvusius K.M. pažįstamus. Tuo metu iš už nugaros kažkas juos pašaukė ir jie pamatė ateinančius K.M. ir dar vieną vaikiną, tą, kuris į barą buvo atėjęs paskutinis. Tas vaikinas rankoje laikė medinį pagalį, o K.M. - peilį. Jie jų paklausė, ar neturi poros litų, į ką M.B. atsakė, kad neturi. Tada tas nepažįstamas vaikinas sudavė pagaliu M.B. per koją. Nuteistasis E.M. parodė, kad tuo metu K.M. stovėjo prieš jį su peiliu ir atrodė grėsmingai. Jis čiupo jam už tos rankos, kurioje buvo peilis ir mėgino jį atimti. Tada K.M. bandė jam smogti ir pats susipjaustė ranką į tą peilį. Jam pavyko peilį iš K.M. atimti, tačiau šis vėl jį puolė. Tada jis kyštelėjo peilį į priekį ir pataikė juo K.M. į krūtinę. Po to jie su M.B. iš įvykio vietos pabėgo, peilį jis išmetė į Kauno marias ir nuėjo nakvoti pas M.B. Liudytojas M.B. patvirtino E.M. parodymus, tačiau jis nurodė, kad paties K.M. sužalojimo peiliu momento nepastebėjo. Liudytojas E.Š. parodė, kad po smūgio sudavimo pagaliu M.B. jis išsigandęs pabėgo ir kas vyko toliau, nematė.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas buvo šališkas, nes patikėjo ne jo ir jo draugų, o nukentėjusiojo ir jo pažįstamų parodymais. Jo nuomone, teismas taip pasielgė tik todėl, kad jį apkaltinančius parodymus davusių asmenų buvo daugiau. Kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Nuteistasis jokių konkrečių argumentų, kurie duotų pagrindą bent jau suabejoti teismo nešališkumu šioje byloje, nenurodo. Tai siejama tik su tuo, kad nuteistasis nesutinka su įrodymų įvertinimu ir pačiu priimtu jo atžvilgiu apkaltinamuoju nuosprendžiu. Tik dėl šios priežasties laikyti teismą buvus šališku nėra jokio pagrindo, juo labiau, kad jo nustatytos bylos aplinkybės pasitvirtino ir apeliacinio proceso metu. Nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad K.M. draugų parodymais negalima tikėti, nes jie suinteresuoti padėti K.M. Pažymėtina, kad nuteistojo versiją patvirtinę liudytojai irgi yra paties E.M. pažįstami, todėl taip pat suinteresuoti bylos baigtimi. Tuo tarpu iš bylos matyti, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtinę liudytojai įvykio aplinkybes nurodė vienodai, nuosekliai ir savo parodymų nepakeitė. Tuo tarpu liudytojų M.B., E.Š. ir S.B. parodymuose gausu prieštaravimų, savo parodymus jie keitė E.M. naudai ir tokiu būdu faktiškai pademonstravo savo suinteresuotumą ir neobjektyvumą. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas patikėjo nukentėjusiuoju ir jo draugais ne todėl, kad jų buvo daugiau, o todėl, kad būtent jų nurodomas aplinkybes patvirtino kiti ištirti įrodymai. Tuo tarpu nuteistojo ir jo pažįstamų asmenų parodymus teismas atmetė kaip prieštaringus, neįtikinamus ir prieštaraujančius kitoms bylos aplinkybėms. Nepažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė ne tik įrodymus, kuriais pagrindė padarytas išvadas, bet ir įtikinamus motyvus, dėl kurių atmetė kitus įrodymus.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo išvados pasitvirtino. Nuteistasis E.M. ir apeliaciniame skunde nurodė, kad su nukentėjusiuoju buvo dar vienas, šeštasis nepažįstamas vaikinas, kuris ir sudavė lazda į koją M.B. Siekiant galutinai išsiaiškinti šią aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį, kuria įpareigojo ikiteisminio tyrimo teisėją papildomai apklausti visus kaltinamajame akte išvardintus, o esant reikalui, ir kitus asmenis, ką nors žinančius apie šio nusikaltimo aplinkybes ir apie apelianto nurodomą įvykyje tariamai dalyvavusį nenustatytą asmenį. Iš teisme gautų ir perskaitytų papildomų dokumentų matosi, kad jokio kito įvykyje galėjusio dalyvauti asmens nustatyta nebuvo. Nukentėjusysis ir liudytojai E.G., M.K., E.D. ir R.M. teisme dar kartą patvirtino, kad jie buvo tik penkiese ir jokio kito, šeštojo, vaikino nei bare, nei nusikaltimo vietoje su jais nebuvo. Tuo tarpu nuteistasis ir liudytojas M.B. vėl patvirtino savo parodymus apie nenustatytą šeštąjį vaikiną. Kolegija šiuo atveju tiki nukentėjusiojo ir keturių jo pažįstamų asmenų parodymais dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, jų parodymai vienodi ir nuoseklūs viso ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu, todėl juos atmesti pagrindo nėra. Tuo tarpu nuteistojo E.M. ir liudytojo M.B. parodymus faktiškai paneigė netgi ir E.M. draugas E.Š., ir M.B. sesuo S.B. Nors papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas E.Š. vėl parodė, kad K.M. kompanijoje iš viso buvo šeši asmenys, tačiau apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, jis buvo nurodęs kitokias aplinkybes. Tos apklausos metu jis parodė, kad bare ir nusikaltimo vietoje K.M. buvo su keturiais pažįstamais, taigi iš viso jie buvo penkiese. Iki tol teisme nebuvusi apklausta liudytoja S.B. ikiteisminio tyrimo metu buvo parodžiusi, kad bare su K.M. buvo keturi arba penki nepažįstami vaikinai. Tuo tarpu apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo ji jau aiškiai ir konkrečiai parodė, kad su K.M. buvo keturi jo draugai ir jie iš viso buvo penkiese. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje S.B. iš pradžių parodė, kad su K.M. buvo penki jo pažįstami, tačiau perskaičius jos ankstesnius parodymus, ji jų nepaneigė ir galiausiai pripažino, kad tų asmenų skaičiaus ji jau negali tiksliai nurodyti ir to neprisimena. Toks E.Š.o ir ypač S.B. parodymų prieštaringumas ir jų keitimas rodo aiškų šių liudytojų norą padėti E.M., be to, jų parodymai E.M. ir M.B. parodymus faktiškai paneigia. Kad šeštojo vaikino nebuvo, galima spręsti ir iš kitų aplinkybių. Tokio asmens, gavusi pavedimą, nenustatė ir policija operatyvinėmis priemonėmis. Liudytojas M.B. be to parodė, kad tas vaikinas jam netgi iš matymo pažįstamas, nors jis jokių duomenų apie jį nežino. Iš viso yra neįtikinama, kad tokio, netgi iš matymo pažįstamo asmens, nei M.B., nei pats nesuimtas E.M. būtų negalėję nustatyti ir jį surasti patys. Kaip jau minėta, apeliantas apie tariamai nenustatytą asmenį nepateikė teismui jokių duomenų. Visos aptartos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad tokio asmens bare ir įvykio vietoje tikrai nebuvo, o jį nuteistasis ir jo draugai tiesiog išgalvojo siekdami suklaidinti ikiteisminį tyrimą ir teismą.

Paneigus apelianto versiją dėl dar vieno nenustatyto asmens dalyvavimo nusikaltimo įvykyje, jau vien dėl šios priežasties yra pagrindas netikėti ir nuteistojo parodymais apie K.M. sužalojimo aplinkybes. Tuos jo parodymus paneigia ir kiti įrodymai. Kaip jau minėta, nukentėjusysis ir šalia jo buvę R.G., M.K., E.D. ir R.M. kategoriškai paneigė, kad jie turėjo pagalį ir peilį ir kad iš nuteistojo ir jo draugų reikalavo pinigų. Jie visi vienodai parodė, kad priėjęs prie K.M., E.M. be jokios priežasties dūrė nukentėjusiajam į ranką ir į krūtinę. Šiuos parodymus atmesti nėra pagrindo. Nors skunde nuteistasis nurodo, kad jo paties parodymus patvirtina liudytojai ir kiti įrodymai, su tuo galima sutikti tik iš dalies. Nors liudytojas M.B. patvirtino nuteistojo parodymus apie tai, kad K.M. su dar vienu vaikinu reikalavo iš jų pinigų, tačiau šis liudytojas pripažino, kad paties K.M. sužalojimo peiliu momento jis nematė. Byloje yra teismo medicinos specialisto išvada apie tai, kad M.B. buvo konstatuotas dešinės šlaunies nubrozdinimas ir tokiu būdu jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tačiau tai, priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, tikrai dar nepatvirtina nuteistojo ir paties liudytojo parodymų, kad šį sužalojimą M.B. padarė jų nurodytomis aplinkybėmis nenustatytas vaikinas, sudavęs smūgį lazda. Nors su tuo apeliantas ir nesutinka, tačiau nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė, kad šis sužalojimas M.B. galėjo būti padarytas kitomis aplinkybėmis ir tuo tik bandoma pagrįsti E.M. versiją ir padėti jam išvengti atsakomybės. Nors teismo argumentas, kad M.B. galėjo koją susižaloti bėgdamas iš įvykio vietos per brūzgynus, tikrai yra tik prielaida, tačiau pats M.B. sužalojimo faktas įvertintas teisingai. Specialisto išvada yra labai nekonkreti, joje nurodoma, kad nubrozdinimas padarytas kietu buku daiktu, tačiau detalizuoti to daikto ar įrankio savybių negalima. Be to, išvadoje nurodoma, kad tas sužalojimas padarytas prieš 2 - 5 paras iki apžiūros. Taigi pati specialisto išvada tikrai nepatvirtina, kad kojos sužalojimas M.B. padarytas būtent jo nurodomomis aplinkybėmis. O kad taip nebuvo, patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai. Be to, taip ir negalėjo būti, nes nustatyta, kad dar vieno, šeštojo asmens, kuris tariamai ir sudavė smūgį pagaliu, iš viso nebuvo įvykio vietoje, ir tai šioje nutartyje jau buvo aptarta. Apie tai, kaip buvo sužalotas K.M., nieko neparodė ir liudytojas E.Š., kuris iš įvykio vietos pabėgo dar anksčiau.

Nuteistojo E.M. versiją apie būtinąją gintį ir kitas jo nurodomas nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes, be nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, paneigia ir kiti įrodymai. E.M. aiškina, kad bandė atimti peilį iš K.M. Sugriebus nukentėjusiojo ranką, šis bandė jam smogti ir pats susižalojo ranką į jų abiejų laikomą peilį. Po to, kai jis peilį jau buvo atėmęs, K.M. tariamai jį puolė ir tada jis kyšteldamas peilį į priekį pataikė juo nukentėjusiajam į krūtinę. Tokie nuteistojo aiškinimai jau patys savaime neįtikėtini ir tokios jo nurodomos aplinkybės praktiškai neįmanomos. Be to, jas visiškai paneigia specialisto išvados. Jose nurodoma, kad K.M. buvo padaryta durtai-pjautinė kiauryminė kairės krūtinės kąstos pusės žaizda, o taip pat durtinės žaizdelės dešinės plaštakos srityje. Tikrai neįtikėtina, kad plaštakos durtines žaizdas K.M. būtų pats sau pasidaręs į toje pačioje ir net kitoje savo rankoje laikomą peilį. Įvertinus krūtinės ląstos žaizdos pobūdį ir lokalizaciją, ji irgi negalėjo būti padaryta nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis. E.M. vienų apklausų metu parodė, kad puldamas K.M. pats užgriuvo ant iš jo atimto peilio, kitose apklausose jau pripažino, kad tik nežymiai kyštelėjo peilį į priekį ir pataikė K.M. į krūtinę. Tačiau nuteistojo nurodytu būdu krūtinės ląstos sužalojimas negalėjo būti padarytas tokiame aukštyje. Be to, kiauryminė žaizda negalėjo būti padaryta tik nežymiu judesiu, akivaizdu, kad smūgį peiliu reikėjo suduoti didesne jėga. Sužalojimų pobūdis šiuo atveju visiškai atitinka būtent nukentėjusiojo ir jo parodymus patvirtinusių liudytojų nurodomas aplinkybes.

Apeliantas be pagrindo nurodo, kad teismas neįvertino nukentėjusiojo girtumo. K.M. neneigia, kad buvo apgirtęs, tačiau tai nereiškia, kad jis negalėtų prisiminti įvykio aplinkybių. Kita vertus, pats nuteistasis irgi pripažįsta, kad prieš tai vartojo alkoholį, o liudytoja S.B. netgi parodė, kad nuteistasis ir nukentėjusysis, jos nuomone, buvo apgirtę vienodai. Vertinant ištirtus įrodymus, taip pat pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis būtų suinteresuotas nuteistąjį apkalbėti ir be pagrindo apkaltinti. Iš bylos matosi, kad iš pradžių K.M. netgi buvo atsisakęs duoti paaiškinimus ir prašė ikiteisminio tyrimo nepradėti. Nukentėjusysis nesuinteresuotas ir jam padarytos žalos atlyginimu, nes byloje iš viso nepareiškė civilinio ieškinio. Tuo tarpu paties nuteistojo elgesys po įvykio leidžia padaryti kitokias išvadas. Nors jis aiškina, kad gynėsi ir pats atėmė peilį iš K.M., tačiau pripažįsta, kad tą peilį po to pats išmetė į marias, taigi pats sunaikino nusikaltimo įrankį. Pabėgęs iš įvykio vietos, jis be to negrįžo į namus nakvoti ir slapstėsi pas M.B., kol po kelių parų buvo sulaikytas policijos. Toks elgesys rodo, kad jis slapstėsi ne bijodamas nukentėjusiojo draugų, o tiesiog mėgindamas pasislėpti nuo policijos.

Visos išdėstytos aplinkybės, kolegijos nuomone, paneigia nuteistojo versijas ir patvirtina teismo išvadas, kad K.M. buvo sužalotas nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis. E.M. pats priėjo prie K.M. ir sudavė jam smūgius peiliu veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl visi apelianto dėstomi argumentai apie būtinąją gintį ar jos ribų peržengimą atmetami kaip nepagrįsti. Teismas teisingai nustatė ir nusikaltimo motyvą. Nuteistasis pats skunde pripažįsta, kad jokių asmeninių motyvų sužaloti nukentėjusįjį jis neturėjo. Ir jis, ir nukentėjusysis abu parodė, kad iki tol iš viso nebuvo pažįstami. Liudytojai E.D. ir R.M. parodė, kad girdėjo, kaip prieš suduodamas smūgius peiliu E.M. dar pasakė K.M. ,,ko tu mane sekei?". Nuteistajam tikrai galėjo pasirodyti, kad nukentėjusysis jį seka, nes šis iš baro išėjo paskutinis. Tokį įtarimą sustiprino apsvaigimas nuo išgerto alkoholio. Tačiau tai tikrai negali būti vertinama asmeninio pobūdžio priežastimi padaryti nusikaltimą. Teismas teisingai nustatė, kad E.M. sužalojo K.M. be dingsties, o dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo ir siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams. Nuteistojo nusikalstama veika pagrįstai įvertinta sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymu dėl chuliganiškų paskatų ir teisingai kvalifikuota pagal BK 135 str. 2 d. 8 p.

Skirdamas bausmę, teismas BK 54 str. nuostatų irgi nepažeidė. Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe buvo pripažintas pats nukentėjusiojo sužalojimo fakto pripažinimas. Taip pat nustatyta ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė - apsvaigimas nuo alkoholio, nes ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Skiriant bausmę taip pat atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, taip pat į kaltininko asmenybę. Teismas įvertino nuteistojo jauną amžių, sunkią socialinę padėtį ir tai, kad jis iš esmės teigiamai charakterizuojamas darbovietėje. Tačiau pagrįstai buvo įvertinta ir tai, kad E.M. jau anksčiau teistas už kitus tyčinius nusikaltimus ir vėl nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą. Įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, kuri visiškai artima baudžiamojo įstatymo sankcijos žemutinei ribai. Kolegijos nuomone, ši bausmė atitinka nuteistojo padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo asmenybę. Bausmė negali būti laikoma per griežta ir ją dar labiau švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E.M. apeliacinį skundą atmesti.