Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-12-31 · Administracinė byla Nr. A-575-1853-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-31
Bylos Nr.
A-575-1853-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Pareiškėjas
J. I.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.1.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A575-1853/2010Procesinio sprendimo kategorijos 9.1.3.2.; 9.1.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,atsakovo atstovui Rasai Stravinskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. I. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nusta t ė:

I.

Pareiškėjas J. I. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 5-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Telšių AVMI, Inspekcija) 2008 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo aktą Nr. ()-PA5.5-26-08-31 (b. l. 9 - 21), Telšių AVMI 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. A6-23 (b. l. 23 - 26), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2009 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 68-67 (b. l. 35-41), Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2009 m. birželio 16 d. sprendimą S-166(7-98/2009) (b. l. 35-41), kuriais buvo apskaičiuota arba patvirtinta sumokėti į biudžetą 32 020 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 10 813 Lt GPM delspinigių bei 3 225 Lt GPM baudos.

Skunde paaiškino, kad Telšių AVMI pripažino, kad jis 2003 m. gruodžio 31 d. Vienkartinėje gyventojo (šeimos) deklaracijoje turėto turto deklaravo 300 000 Lt piniginių lėšų ne banke, kurių gavimo šaltinį nurodė dukrų dovanotus pinigus nuo 1999 m. Telšių AVMI, nenuneigdama šios deklaracijos, konstatavo, kad 2005 m. gruodžio 31 d. jo išlaidos sudarė 90 605 Lt, o jo sutuoktinės P. I. 104 820 Lt didesnės negu juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįstos pajamos. Todėl tarp jo ir mokesčių administratoriaus iškilo ginčas dėl jam dovanotų piniginių lėšų, kurias jis deklaravo. Niekas nenuneigė tos aplinkybės, kad jis sumokėjo už statybas, todėl nepagrįstai apskaičiuoti jo papildomai turėti pinigai 33 proc. pajamų mokesčio tarifu, t.y. 32 245 Lt GPM. Telšių AVMI savaip traktavo jo kaip sutuoktinio pajamų ir išlaidų analizę per 2003 – 2005 metų laikotarpį. Mokesčių administratoriaus nuomone, 2002 m. gruodžio 31 d. jis turėjo piniginių lėšų likutį - 13079 Lt, nes tik tokiai sumai turi juridinę galią patvirtinančius dokumentus. Tačiau šioje analizėje nėra įtrauktos dukrų dovanotos piniginės lėšos, kurios jam yra perleistos pagal dovanojimo sutartis. Piniginių lėšų dovanojimo sutartys egzistuoja, jos nėra nuginčytos ir turi juridinę galią. Mokesčių administratoriui buvo pateiktas notaro patvirtintas raštas, kad D. I. nuo 1999 m. birželio mėnesio iki 2004 m. sausio mėnesio gyveno Vokietijoje. Nuo 1999 m. dukros dovanojo pinigines lėšas namo statybai. Sprendime teigiama, kad objekto, kurio paskirčiai nurodomos dovanojimo lėšos, didžiosios daugumos dovanojimo metu neegzistavo, tačiau nei vienoje iš dovanojimo sutarčių nebuvo nurodytas gyvenamojo namo statybos adresas, o kadangi piniginės lėšos buvo reikalingos sukaupti statyboms ir tinkamo žemės sklypo tuo laikotarpiu surasti nepavyko, statybos galėjo būti pradėtos tik suradus tinkamą žemės sklypą.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime (b. l. 48 - 51) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas su sutuoktine P. I. 2004 m. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav. už 5 000 Lt įsigijo du žemės sklypus, kuriuose 2005 m. vykdė dviejų butų statybą sublokuotuose namuose. Pagal 2005 m. gruodžio 28 d. sutartį pareiškėjas ir jo sutuoktinė P. I. pardavė vieną 73 proc. baigtumo butą su žemės sklypu už 182 500 Lt. Patikrinimo metu įvertinus visą surinktą informaciją bei pareiškėjo pateiktus dokumentus apie gautas pajamas bei patirtas išlaidas, buvo konstatuota, kad 2005 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo išlaidos buvo 90 605 Lt, o jo sutuoktinės P. I. 104 820 Lt didesnės negu juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįstos pajamos. Įvertinus šias aplinkybes, abiejų sutuoktinių pajamas viršijančios 195 425 Lt išlaidos buvo padalytos abiems sutuoktiniams per pusę: 195 425 : 2 = 97 712 Lt, ir kaip kitos pajamos pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) 6 straipsnio 3 dalies nuostatas apmokestintos 33 proc. GPM tarifu, dėl ko pareiškėjui papildomai apskaičiuota 32 245 Lt GPM. Įvertinus pareiškėjo pateiktoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje FR0462 už 2005 m. deklaruotą mokėtiną 338 Lt GPM sumą, nes nuo nekilnojamojo daikto įsigijimo iki jo pardavimo praėjo mažiau kaip 3 metai, pagal GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 21 punkto nuostatas gautos pajamos iš jo pardavimo nepriskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, Inspekcija apskaičiavo 2005 m. gautoms 11 250 Lt pajamoms už parduotą butą tenkančias 10 495 Lt išlaidas ir nustatė 225 Lt GPM permoką. Atsakovas pažymėjo, kad ginčas vyksta dėl to, ar atitinkamu mokestiniu laikotarpiu pareiškėjas turėjo pakankamai juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįstų (apmokestintų) pajamų, kurios buvo panaudotos jo (jo šeimos) išlaidoms. Inspekcija mokestinio patikrinimo metu vertino pareiškėjo (jo sutuoktinės) gautas pajamas, patirtas išlaidas bei nustatinėjo pareiškėjo piniginių lėšų likutį, kurį jis galėjo turėti tikrinimui prasidėjus, t.y. 2002 m. gruodžio 31 d. (atitinkamai 2003 m. sausio 1 d.). Iš Inspekcijos surinktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas šiam laikotarpiui galėjo turėti 13 079 Lt nepanaudotą piniginių lėšų likutį (abiejų sutuoktinių likutis 26 158 Lt), šis likutis buvo pagrįstas juridinę galią turinčiais dokumentais. Pareiškėjas Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje deklaravo 300 000 Lt piniginių lėšų ne banke, šių piniginių lėšų gavimo šaltiniu nurodė dukrų J. I. ir D. I. nuo 1999 m. spalio 20 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. dovanotą 236 000 Lt sumą pagal laisvos formos surašytas pinigų dovanojimo sutartis. Patikrinimo metu mokesčių administratorius vertino, ar pareiškėjo nurodyti pinigų gavimo šaltiniai buvo realūs. Pagal pateiktas laisvos formos pinigų dovanojimo sutartis pareiškėjo dukra D. I. nuo 1999 m. spalio 20 d. iki 2003 m. gruodžio 16 d. tariamai padovanojo pareiškėjui 160 000 Lt. Tačiau jokie rašytiniai dokumentai ar kiti įrodymai, kurie patvirtintų piniginių lėšų perdavimą pareiškėjo dukrai per laikotarpį nuo 1999 m. iki 2003 m. nėra pateikti. Taip pat mokestinio nagrinėjimo metu buvo pateiktos dovanojimo sutartys su pareiškėjo dukra J. I.. Pagal laisva forma surašytas pinigų dovanojimo sutartis, J. I. per laikotarpį nuo 2001 m. rugsėjo 29 d. iki 2004 m. gruodžio 24 d. pareiškėjui tariamai padovanojo 100 000 Lt. J. I. nepateikė patvirtinančių dokumentų apie pareiškėjui dovanotus pinigus bei juridinę galią turinčiais dokumentais nepagrindė piniginių lėšų gavimo šaltinių. Visose pareiškėjo pateiktose sutartyse yra nurodyta konkreti dovanojamų lėšų paskirtis – namo statybai. Pateiktos sutartys nurodomos sudarytos nuo 1999 m., kai žemės sklypai, kuriuose buvo vykdomos pareiškėjo ir jo sutuoktinės gyvenamojo namo statyba, buvo įsigyti 2004 m. spalio 5 d. ir 2004 m. lapkričio 9 d., t.y. objekto, kurio paskirčiai nurodomos dovanojamos lėšos, didžiosios daugumos tariamo dovanojimo metu neegzistavo. Nors pagal pareiškėjo nurodomus duomenis, dukros jam per 2003 metus yra tariamai padovanojusios 70 000 Lt, o per 2004 m. – 24 000 Lt, dėl ko pareiškėjui pagal GPM įstatymo 27 straipsnio nuostatas atsirado pareiga deklaruoti jo gautas neapmokestinamąsias pajamas, nes jų vertė viršijo nustatytą nedeklaruotiną dydį, tačiau nei 2003 m., nei 2004 m. pareiškėjas nėra deklaravęs neapmokestinamųjų iš dukrų dovanų gautų pajamų. Įvertinus mokestinio ginčo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, taip pat informaciją apie D. I. ir J. I. pinigų dovanojimo aplinkybes pareiškėjui, darytina išvada, jog realaus piniginių lėšų dovanojimo fakto nebuvo, dėl ko buvo nuspręsta, kad pareiškėjo 2005 m. patirtos išlaidos 90 605 Lt nebuvo dengtos dukrų dovanotais pinigais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime (b. l. 52-53) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo 2005 m. turėtų ir dviejų butų, esančių (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav., statybai panaudotų piniginių lėšų (90 605 Lt) apmokestinimo GPM. Mokesčių administratorius konstatavo, kad nurodytos 90 605 Lt išlaidos nebuvo dengtos dukrų dovanotais pinigais, todėl jos pripažintos kitomis, juridinę galią turinčiais dokumentais nepagrįstomis, B klasės pajamomis, nuo kurių turi būti apskaičiuotas mokėtinas 33 proc. GPM.

Nurodė, kad iš patikrinimo metu oficialiai fiksuotų įrodymų matyti, jog patikrinimo metu buvo atliekamas ne tik pareiškėjo Vienkartinės gyventojo turto deklaracijos vertinimas, bet buvo vertinamos ir pareiškėjo bei jo sutuoktinės tikrinamuoju laikotarpiu gautos pajamos bei patirtos išlaidos, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas tinkamai vykdė savo mokestines prievoles pagal GPM įstatymą. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas su sutuoktine P. I. 2004 metais (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav., už 5 000 Lt įsigijo du žemės sklypus, kuriuose 2005 m. vykdė dviejų butų statybą sublokuotuose namuose. Pagal 2005 m. gruodžio 28 d. sutartį pareiškėjas ir jo sutuoktinė P. I. pardavė vieną 73 proc. baigtumo butą su žemės sklypu už 182 500 Lt. Inspekcija patikrinimo metu taikė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatas, t.y. pareiškėjo mokesčių bazę nustatinėjo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydama išlaidų metodą. Patikrinimo metu įvertinus visą surinktą informaciją bei pareiškėjo pateiktus dokumentus apie gautas pajamas bei patirtas išlaidas, buvo konstatuota, kad 2005 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo išlaidos buvo 90 605 Lt, o jo sutuoktinės P. I. 104 820 Lt didesnės negu juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįstos pajamos. Įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, abiejų sutuoktinių pajamas viršijančios 195 425 Lt išlaidos buvo padalytos abiems sutuoktiniams per pusę: 195 425 : 2 = 97 712 Lt, ir, kaip kitos pajamos pagal GPM įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostatas, apmokestintos 33 proc. GPM tarifu, dėl ko pareiškėjui papildomai apskaičiuota 32 245 Lt GPM.

Nurodė, kad pareiškėjas nekilnojamojo turto statybų išlaidas grindžia Vienkartinėje gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodytais pajamų šaltiniais, t. y. dukrų D. I. ir J. I. dovanotomis piniginėmis lėšomis. Pareiškėjas teigia, jog per 1999 m. spalio 20 d. – 2004 m. gruodžio 24 d. laikotarpį sudarytų dovanojimo sutarčių (30 vnt.) pagrindu dukros padovanojo jam 300 000 Lt (pareiškėjo skundas, b. l. 5). Teigia, kad mokesčių administratoriai nepagrįstai nepripažįsta jo dukrų jam dovanotų lėšų. Pareiškėjas Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje deklaravo 300 000 Lt piniginių lėšų ne banke, šių piniginių lėšų gavimo šaltiniu nurodė dukrų J. I. ir D. I. nuo 1999 m. spalio 20 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. dovanotą 236 000 Lt sumą pagal laisvos formos surašytas pinigų dovanojimo sutartis.

Teismas pažymėjo, kad Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios nuolatiniam Lietuvos gyventojui prievolę deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 dieną turėtą turtą, t. y. pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ar kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 litų, taip pat šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatos, įpareigojančios gyventoją pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, reiškia, jog gyventojo deklaruojamas turtas ir nurodomi jo įsigijimo šaltiniai turi būti realūs ir atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes. Reikalavimas pagrįsti turto įsigijimo šaltinius šiuo atveju reiškia, jog nuolatinio Lietuvos gyventojo pateikiami įrodymai turi neabejotinai patvirtinti, jog deklaruojamas turtas (pajamos ir pan.) yra gautos būtent gyventojo nurodytu būdu ir iš nurodyto pajamų šaltinio.

Nurodė, kad patikrinimo metu mokesčių administratorius vertino (taip pat įvertinta Vokietijos mokesčių administratoriaus informacija), ar pareiškėjo nurodyti pinigų gavimo šaltiniai buvo realūs. Iš rašytinių įrodymų matyti (MGK byla Nr. 6.11-05(7-982009), kad pareiškėjo pateiktos sutartys nepatvirtina piniginių lėšų gavimo nurodytu būdu iš nurodytų šaltinių. Byloje medžiagoje yra pateiktos laisvos formos šalių pasirašytos dovanojimo sutartys (išsamiai aprašytos sprendimuose), kuriose visose nurodomos vienodos sąlygos, sutarčių sudarymo vieta - Telšiai, dukra (Jurgita arba Daiva) dovanoja savo tėvui atitinkamą sumą, visose dovanojimo sutartyse nurodoma tokia pati paskirtis - namo statybai, dovanojami pinigai nuosavybės teise priklauso pareiškėjo dukroms asmenine nuosavybės teise, jie nėra areštuoti, dėl jų nėra jokių draudimų ar ginčų. Taigi visų dovanojimo sutarčių tyrinys, pinigų dovanojimo tikslas yra vienodas ir šios sutartys savo turiniu nepatvirtina realaus dovanojimo fakto (pinigų perdavimo fakto sutartyse nurodytomis datomis). Pareiškėjo pateiktose dovanojimo sutartyse yra nurodyta konkreti dovanojamų lėšų paskirtis - namo statybai, pateiktos sutartys nurodomos sudarytos nuo 1999 metų, kai tuo tarpu žemės sklypai, kuriuose buvo vykdomos pareiškėjo ir jo sutuoktinės gyvenamojo namo statyba buvo įsigyti 2004 m. spalio 5 d. ir 2004 m. lapkričio 9 d., t. y. objekto, kurio paskirčiai nurodomos dovanojamos lėšos didžiosios daugumos tariamo dovanojimo metu neegzistavo. Taip pat yra nustatyta, jog dalis sutarčių (9 vnt., t. y. dėl D. I. dovanojimo sutarčių) buvo sudaryta nesant asmeniui sutartyje nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje.

Teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius teisingai vertino mokestinio ginčo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, o taip pat informaciją apie D. I. ir J. I. pinigų dovanojimo aplinkybes tėvui, pagrįstai padarė išvadą, jog nebuvo realaus piniginių lėšų dovanojimo fakto ir todėl buvo nuspręsta, kad pareiškėjo 2005 m. patirtos išlaidos 90 605 Lt nebuvo dengtos dukrų dovanotais pinigais. Nustačius šias aplinkybes, Inspekcijai atsirado pagrindas pareiškėjo mokesčių bazę apskaičiuoti, remiantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Teismas konstatavo, kad ginčijami MGK ir VMI sprendimai yra motyvuoti ir pagrindžiantys apskaičiuotų mokesčių teisingumą.

III.

Pareiškėjas J. I. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 99-101), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes mano, jog teismas vadovavosi iš anksto suformuota analogiškų skundų išnagrinėjimo praktika, neišsiaiškino ginčo esmės, įrodymų vertinimo taisyklių bei netinkamai taikė materialinės teisės normos. Mano, kad pareiškėjo dukrų dovanotos piniginės lėšos yra jo pajamų šaltinis, iš kurio jis galėjo statyti gyvenamąjį namą. Cituoja Civilinio kodekso 1.69 straipsnio, 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 1.73 straipsnio 2 dalies, 1.79 straipsnio nuostatas, ir pažymi, kad pagal į bylą pateiktus ir neužginčytus rašytine forma sudarytus sandorius dukros pareiškėjui, t.y. savo tėvui perleido pinigus, iš kurių ir buvo atliekama namo statyba. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nesant teismo sprendimų dėl dovanojimo sandorių nuginčijimo, besąlygiškai sutiko su mokesčių administratoriaus padaryta išvada, kad šie sandoriai yra nerealūs. Pažymi, kad pareiškėjo dukros vyko dirbti į Vokietiją, dar Lietuvai neįstojus į Europos Sąjungą, kur dirbo ilgą laiką nelegaliai, bet už savo darbą gavo realius pinigus. Vedant šeimos ūkį kartu su Vokietijos piliečiais, iš savo sugyventinių taip pat gaudavo pinigines lėšas, tai patvirtina dukrų sugyventinių patvirtinimai. Mano, kad mokesčių administratorius, pareiškėjui apskaičiuodamas ir nurodydamas sumokėti į biudžetą ginčo mokestines sumas bei nustatydamas analogiškas mokestines prievoles pareiškėjo sutuoktinei, imasi priemonių palikti pareiškėją, kuriam iki senatvės pensijos liko 2 metai, turintį sutuoktinę, kuri yra II grupės invalidė, bedarbė, be vienintelio turto - gyvenamojo būsto, nes kitų šaltinių, kuriais galėtų būti padengtos mokestinės sumos, pareiškėjas neturi. Daro prielaidą, kad mokesčių administratorius bet kokiu būdu nori iš pareiškėjo paimti pinigus, o tai yra grubus pareiškėjo teisių pažeidimas, kurias privalo ginti teismas.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu (b. l. 116-118) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad mokesčių administratoriui nustačius, jog atitinkamos dovanojimo sutartyse nurodomos ir pareiškėjo deklaruojamos aplinkybės neatitinka faktiškai egzistavusių aplinkybių, kaip tai, kad tariamai piniginės lėšos pareiškėjui buvo dovanojamos tuo metu, kad dukra nebuvo atvykusi į Lietuvą, pareiškėjas pateikia jau kitokius paaiškinimus, t.y. jo apeliaciniame skunde jau nurodoma, kad sutartyse buvo nurodyta pareiškėjo ir jo dukrų deklaruota gyvenamoji vieta. Pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl jo ir jo sutuoktinės socialinės padėties, taip pat galimos mokestinės nepriemokos išieškojimo nėra šio ginčo dalykas. Ginčas tarp šalių vyksta dėl to, ar pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu turėjo pakankamai juridinę galią turinčiais šaltiniais pagrįstų pajamų, kurias naudojo patiriamoms išlaidoms. Nustačius, kad pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo juridinę galią turinčiais šaltiniais pagrįstas pajamas, mokesčių administratorius pagrįstai pajamas viršijančią išlaidų dalį apmokestino, remdamasis MAĮ ir GPM įstatymo nuostatomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu (b. l. 114) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Ginčas byloje yra kilęs dėl pareiškėjo 2005 m. turėtų ir dviejų butų, esančių (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav., statybai panaudotų piniginių lėšų (90 605 Lt) apmokestinimo GPM. Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad nurodytos 90 605 Lt išlaidos nebuvo dengtos dukrų dovanotais pinigais, todėl jos pripažintos kitomis, juridinę galią turinčiais dokumentais nepagrįstomis, B klasės pajamomis, nuo kurių turi būti apskaičiuotas mokėtinas 33 proc. GPM.

Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę; turi pareigą teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaujantis mokesčių įstatymais. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 4 dalyje ar šio įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas bei už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis nustato, kad šio straipsnio 2 dalyje nenurodytoms pajamoms taikomas 33 proc. GPM tarifas.

Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis numato, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir, prireikus, parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Vadovaujantis šio įstatymo 70 straipsnio 2 dalimi, detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru. Tokia tvarka yra nustatyta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse (toliau - ir Taisyklės), kurių 4 – 4.1 punktai numato, jog įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais. Remiantis Taisyklių 15 punktu, vertinimas, taikant išlaidų metodą, atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis.

Pažymėtina, kad Civilinio kodekso normos viešojo administravimo srityje taikytinos tik tais atvejais, kai tai yra įsakmiai nurodyta Civiliniame kodekse ir kai viešojo administravimo santykiai nėra tiesiogiai reglamentuoti viešosios teisės normomis. Jei viešosios teisės santykiai tiesiogiai reglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Civiliniame kodekse, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-648/2003). Kai patikrinimo metu iškyla pagrįstų abejonių, ar juridinę galią turintys dokumentai atspindi tikrąjį įvykdytų ūkinių operacijų turinį, mokesčių administratorius privalo mokesčių bazę nustatyti, netiesiogiai pasirinkęs mokesčio bazės nustatymo metodus, o ne taikyti Civiliniame kodekse įtvirtintas sandorių negaliojimo taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-60/2004). Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsniu, kuris įtvirtina turinio viršenybės prieš formą principą, mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Norint pagrįsti pajamas, būtina pateikti juridinę galią turinčius dokumentus arba įstatymo nustatytos formos sandorius, patvirtinančius, jog pajamos buvo gautos. Reikalavimas pagrįsti pajamas pirmiausia reiškia, kad pajamos realiai turėtų būti gautos, o ne vien būtų atspindėtos dokumentuose. Jei pajamos realiai nebūtų gautos, tačiau jų gavimas būtų įforminamas dokumentais, mokestine prasme vien tokio dokumento buvimas nereikštų, kad pajamos yra pagrįstos, nes negalima pagrįsti to, ko realiai nebuvo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kartu su sutuoktine vykdytoms dviejų butų statyboms išleido 256 500 Lt. Padalinus šią sumą abiems sutuoktiniams per pusę (pagal Civilinio kodekso 3.117 straipsnį sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios), nustatyta, kad pareiškėjui tenkanti 2005 m. išlaidų statyboms dalis sudaro 128 250 Lt. Atlikus pareiškėjo 2003 - 2005 m. pajamų ir išlaidų analizę, patikrinimo metu buvo nustatyta, kad 2005 metais pareiškėjo išlaidos jo gautas pajamas viršijo 90 605 Lt. Pareiškėjas nekilnojamojo turto statybų išlaidas grindžia vienkartinėje gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodytais pajamų šaltiniais, t. y. dukrų D. I. ir J. I. dovanotomis piniginėmis lėšomis – 300 000 Lt. Patikrinimo metu pareiškėjo pateiktų, per 1999 m. spalio 20 d. – 2004 m. gruodžio 24 d. laikotarpį sudarytų dovanojimo sutarčių (30 vnt.) pagrindu dukros tariamai padovanojo pareiškėjui 260 000 Lt (MGK byla, b. l. 61-77, 81-93). Teisėjų kolegija pažymi, jog 2003 m. gruodžio 18 d. Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo Nr. 1X-1910 3 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios nuolatiniam Lietuvos gyventojui prievolę deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą, t. y. pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ar kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 litų, taip pat šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatos, įpareigojančios gyventoją pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, reiškia, jog gyventojo deklaruojamas turtas ir nurodomi jo įsigijimo šaltiniai turi būti realūs ir atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes. Reikalavimas pagrįsti turto įsigijimo šaltinius šiuo atveju reiškia, jog nuolatinio Lietuvos gyventojo pateikiami įrodymai turi neabejotinai patvirtinti, jog deklaruojamas turtas (pajamos ir pan.) yra gautos būtent gyventojo nurodytu būdu ir iš nurodyto pajamų šaltinio.

Atsižvelgusi į aukščiau išdėstytą teisminį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nagrinėjant šios kategorijos bylas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ne sandorių, kuriais pareiškėjas grindžia savo gautas pajamas, galiojimas, o galimybė šiais sandoriais pagrįsti pareiškėjo gautas pajamas ir iš to kylančias mokestines teisines pasekmes. Nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas klausimas dėl sandorio galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių, o vertinami susiklostę civiliniai teisiniai santykiai mokestiniais teisiniai aspektais. Įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybė, ar pinigų sumos, nurodytos minėtose dovanojimo sutartyse, pareiškėjui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos minėtose sutartyse nurodytos pajamos.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtą normą, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino, nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų.

Teisėjų kolegija, vertindama bylos medžiagoje esančias dovanojimo sutartis kitų byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių kontekste, daro išvadą, jog pareiškėjo pateiktos sutartys nepatvirtina piniginių lėšų gavimo nurodytu būdu ir iš nurodytų asmenų fakto. Pažymėtina, jog pareiškėjas nekilnojamojo turto statybai panaudotų piniginių lėšų įsigijimo šaltinius iš esmės grindžia savo šeimos narių paaiškinimais ir su dukromis ranka surašytomis dovanojimo sutartimis, tačiau realus piniginių lėšų buvimas ir jų judėjimas pareiškėjo nurodomomis aplinkybėmis, t. y. 160 000 Lt ir 100 000 Lt perdavimo (dalimis ar pan.) pareiškėjo dukroms, šių pinigų gabenimo ir jų perdavimo pareiškėjui faktas nėra užfiksuotas jokiais objektyviais įrodymais. Šiame kontekste pažymėtina, kad abi pareiškėjo dukros – D. I. ir J. I. – savo paaiškinimuose, teiktuose mokesčių administratoriui, nurodė objektyviai abejotinas ginčo pinigų gavimo aplinkybes, paaiškinusios, jog minėtas pajamas jos ne uždirbo, o gavo iš Vokietijos piliečių, su kuriais kartu gyveno ir kurie neprieštaravo, kad šias santaupas jos dovanotų savo tėvui (MGK byla, b. l. 58, 78). Mokesčių administratorius patikrinimo metu kreipėsi į Vokietijos mokesčių administraciją dėl pareiškėjo dukrų galimai gautų pajamų iš Vokietijos piliečių M. R. ir M. S. patvirtinimo, tačiau Vokietijos mokesčių administratorius nurodė, jog tokios informacijos, remiantis jų turimais duomenimis, nėra. Pareiškėjas byloje yra pateikęs 2006 m. rugsėjo 14 d. notariškai patvirtintą raštą, kuriame teigiama, jog M. R. būsimai žmonai D. I. nuo 1999 m. birželio mėn. iki 2004 m. sausio mėn. apytiksliai davė 279 677 Lt (nurodoma 1 500 eurų per mėnesį) pragyventi, ir neprieštaravo, kad dalį pinigų ji skirtų tėvui namo statybai (MGK byla, b. l. 59, 60). Tačiau, kaip teisingai pažymėjo centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, šiuo raštu notaras D. D. R. savo parašu patvirtino tik M. R. ir D. I. parašų tikrumą, o pinigų davimo (perdavimo, dovanojimo) fakto šis dokumentas nepatvirtina. Pareiškėjo dukra J. I. operatyvaus patikrinimo metu 2006 m. spalio 12 d. paaiškinime taip pat nurodė, jog pinigų perdavimą patvirtinančių dokumentų negali pateikti (MGK byla, b. l. 79). Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo dukros D. I. iš Vokietijos į Lietuvą įvežamus grynuosius pinigus (Muitinės departamentas informavo, kad muitinės duomenų bazėje nėra informacijos apie tai, kad pilietė D. I., vykdama per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, būtų deklaravusi įvežamus grynuosius pinigus). Duomenų apie kitos pareiškėjo dukros J. I. vykimą į Vokietiją apskritai nėra (patikrinimo akto 10 psl.; MGK byla, b. l. 25). Atkreiptinas dėmesys ir į kitas mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kurios yra reikšmingos, vertinant pareiškėjo deklaruojamo piniginių lėšų gavimo būdo ir jų šaltinio realumą. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog visos sutartys buvo sudarytos Lietuvoje, Telšiuose, dukra D. I. pinigus dovanodavo, kai būdavo Lietuvoje (MGK byla, b. l. 53, 57), tačiau byloje nustatyta, kad dalis sutarčių (9 vnt.) yra įformintos tomis dienomis, kai pareiškėjo dukra D. I. buvo išvykusi iš Lietuvos (patikrinimo akto 10 psl.; MGK byla, b. l. 25). Pastebėtina ir tai, kad didžioji dalis piniginių lėšų pagal 29 dovanojimo sutartis, sudarytas per 1999 m. spalio 20 d. – 2004 m. birželio 24 d. laikotarpį, neva buvo dovanojama namo statybai, nors pareiškėjas tuo metu dar net nebuvo įsigijęs žemės sklypo (du žemės sklypai įsigyti tik 2004 m. spalio 5 d. ir 2004 m. lapkričio 9 d. už bendrą 5 000 Lt sumą) ir jokios statybos nevyko. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas, remiantis jo nurodomomis dovanojimo sandorių aplinkybėmis, 2003-2004 m. iš dukrų D. I. ir J. I. yra tariamai gavęs atitinkamai 70 000 Lt ir 24 000 Lt, tačiau gautų neapmokestinamųjų pajamų pareiškėjas nėra deklaravęs, kaip tai numato Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio nuostatos.

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, darytina išvada, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių realaus piniginių lėšų gavimo pareiškėjo nurodytu būdu ir iš nurodyto pajamų šaltinio fakto. Pareiškėjo pateikti įrodymai (jo paties ir jo šeimos narių paaiškinimai bei pareiškėjo su dukromis ranka surašytos pinigų dovanojimo sutartys), greta kitų byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių, Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies prasme negali būti vertinami kaip objektyvūs ir neabejotinai patvirtinantys, jog deklaruojamos piniginės lėšos yra gautos dovanojimo sandorių pagrindu iš pareiškėjo dukrų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo 2005 metais patirtos 90 605 Lt išlaidos, kurios viršijo to paties laikotarpio pajamas, negali būti grindžiamos pareiškėjo nurodytais pajamų šaltiniais, t. y. pareiškėjo dukrų dovanotais pinigais. Konstatavus, kad pareiškėjas 2005 m. išlaidas grindė nedeklaruotomis pajamomis, taip pat atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie jo (ar jo šeimos) kasmet patirtas pragyvenimo išlaidas, mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi Mokesčių administravimo 70 straipsnio 1 dalimi bei Taisyklių 4.1 punktu, ir pareiškėjui mokėtino GPM dydį nustatė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą.

Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalį nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką, priskiriamų tiek A, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos privalo pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją. Kadangi pareiškėjas disponavo 90 605 Lt piniginių lėšų suma, kuri nepagrįsta juridinę galią turinčiais dokumentais ir nebuvo deklaruota, ši suma pagrįstai pripažinta pareiškėjo kitomis B klasės pajamomis, kurios nebuvo deklaruotos ir apmokestintos GPM. Įvertinus abiejų sutuoktinių turėtas išlaidas, viršijančias gautas pajamas, ir padalinus jas abiems sutuoktiniams per pusę (104 820 Lt + 90 605 Lt) : 2), nuo nustatytų nedeklaruotų pareiškėjui tenkančių 97 712 Lt pajamų pagrįstai buvo apskaičiuotas mokėtinas 32 245 Lt GPM.

Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo ir jo sutuoktinės socialinės padėties ir ribotų galimybių sumokėti apskaičiuotas mokestines sumas, pažymi, kad tai nėra pagrindas netvirtinti pagrįstai mokesčių administratoriaus pareiškėjui nustatytų mokestinių prievolių ir dėl to apskaičiuotų mokestinių sumų, priešingu atveju būtų pažeistas Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintas mokesčių mokėtojų lygybės principas, nustatantis, kad taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė mokesčius bei mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo J. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėRičardas Piličiauskas