- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-03
- Bylos Nr.
- 2A-213/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis, Alė Bukavinienė
- Ieškovas
- S. V.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, R. N.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliančių Lietuvos Respublikos atstovių Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. V. (S. V.) ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir R. N. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas S. V. nurodė, kad 2009 m. birželio 19 d. paskolino V. B. 35 000 Eur (120 848 Lt), kuriuos pastarasis pažadėjo grąžinti iki 2009 m. gruodžio 31 d. bei išdavė paprastąjį vekselį. Ieškovo teigimu, paskola buvo suteikta V. B. šeimos poreikiams tenkinti. 2009 m. rugpjūčio 17 d. V. B. ir jo sutuoktinė G. B. žuvo, todėl paskola nebuvo grąžinta. V. B. palikimas perėjo Lietuvos Respublikai, o G. B. palikimą paveldėjo jos sesuo R. N.. Remdamasis nurodytu, ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovių Lietuvos Respublikos ir R. N. 120 848 Lt skolos ir procesines palūkanas.
Pradinį ieškinį ieškovas pateikė tuomet, kai nebuvo aiškūs V. B. ir G. B. palikimo paveldėtojai, – 2009 m. lapkričio 16 d. Paveldėjimo teisės liudijimas R. N. buvo išduotas 2012 m. birželio 20 d., o palikimo perėjimo liudijimas Lietuvos Respublikai – 2012 m. rugpjūčio 10 d.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė ieškovui solidariai iš atsakovės R. N. iš paveldėto pagal apyrašą G. B. turto ir iš atsakovės Lietuvos Respublikos iš perėjusio pagal apyrašą V. B. turto 120 848 Lt skolos ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas.
Teismas nustatė, kad ieškovo pateiktame vekselyje buvo nurodyta atsiskaitymo data – 2009 m. gruodžio 31 d. Teismo vertinimu, skolininkui žuvus, kreditorius laiku išviešino įpėdiniams informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas. Teismas atmetė VMI abejones dėl skolos pagrįstumo. Teismas nurodė, kad ne vekselio turėtojas, bet vekselio davėjas (šiuo atveju – paveldėtojai) privalo įrodyti, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja. Ieškovo pateikta pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad ieškovas turėjo galimybę suteikti tokio dydžio paskolą; VMI abejones paneigia ir liudytojų parodymai. Atsakovė Lietuvos Respublika neginčija vekselio, jo išrašymo sąlygų bei pagrindų. Teismas taip pat atmetė VMI argumentus dėl prašomos priteisti sumos ir 40 000 Lt paskolos, užtikrintos hipoteka, tapatumo. Teismas, remdamasis 2009 m. liepos 13 d. paskolos sutartimi, hipotekos lakštu, sprendė, kad tai yra skirtingi skoliniai įsipareigojimai.
Teismo nuomone, nors Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.53 straipsnyje, kuriame nustatytas palikimo priėmimas pagal apyrašą, nenustatyta, kaip įpėdiniai atsako už palikėjo skolas – solidariai ar subsidiariai, o tik apibrėžiamos atsakomybės paveldėtu turtu ribos, tačiau CK 5.52 straipsnis laikytinas norma, įtvirtinančia bendrąją taisyklę, kad esant keliems įpėdiniams jie už palikėjo skolas atsako solidariai. Teisės doktrina pripažįsta, kad siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus, tais atvejais, kai yra keli įpėdiniai, jie už palikėjo skolas atsako solidariai. Būtent toks aiškinimas leidžia apginti mirusiojo kreditorių interesus, nes priešingu atveju kreditoriai atsidurtų blogesnėje padėtyje, nei buvo iki palikėjo mirties. Teismo vertinimu, nors VMI prašė tik iš dalies tenkinti reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, t. y. palūkanas priteisti ne nuo V. B. mirties dienos, o nuo palikimo priėmimo dienos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad paveldėjimo atveju įvyksta universalus palikėjo turtinių teisių ir pareigų perėjimas jo įpėdiniams, tam nėra pagrindo. Remdamasis tuo, teismas priteisė iš atsakovių ir palūkanas nuo 120 848 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kartu teismas pažymėjo, kad atsakovės atsako neviršijant paveldėto turto tikrosios vertės.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė VMI prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.
Atstovė pažymi, kad pagal galiojantį reglamentavimą valstybė galėjo pradėti paveldėjimo procedūras tik po 18 mėn. nuo palikimo atsiradimo dienos; šios procedūros yra griežtai reglamentuotos, ilgai trunkančios. Paveldėjimo procedūras užtruko ilgiau ir dėl to, kad žuvo abu sutuoktiniai. Be to, paveldimo turto apyrašai buvo kelis kartus tikslinami; valstybei palikimo perėjimo liudijimas išduotas tik 2012 m. rugpjūčio 9 d., o įregistruoti šį faktą truko dar ilgiau; valstybė dėl V. B. turtinių prievolių yra patraukta atsakove keturiose bylose. Taigi atsakovių kaltės dėl užsitęsusių paveldėjimo procedūrų nėra, todėl teismo sprendimas priteisti procesines palūkanas nuo 2009 m. lapkričio 19 d. yra neobjektyvus. Atstovė taip pat pažymi, kad valstybė yra specifinis paveldėjimo teisės subjektas, jai nesuteikta teisė rinktis, priimti palikimą ar ne. Atstovės nuomone, teismas taip pat privalėjo įvertinti ieškovo prisiimtą riziką dėl suteiktos paskolos, nes tuo metu V. B. finansinė padėtis buvo sudėtinga ir ieškovui tai buvo žinoma; pagal teisinį reglamentavimą nuostolius gali lemti ir paties kreditoriaus kaltė. Teismas taip pat nesigilino, iš kur ieškovas galėjo turėti tokią didelę pinigų sumą. Atstovė nurodo, kad valstybė neturėjo galimybės įrodyti tikrųjų sandorių šalių ketinimų. Teismas nepagrįstai sprendė, kad vekseliui nuginčyti negali būti taikomi sandorių negaliojimo pagrindai. Atstovės nuomone, valstybė nebuvo išreiškusi valios dėl paskolos, savo veiksmais nepažeidė ieškovo teisių, todėl jai negalėjo kilti prievolė atlyginti ne tik skolos sumą, bet ir procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Nacionalinė žemės tarnyba prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.
Atstovė iš esmės pateikia tapačius argumentus kaip ir VMI, taip pat papildomai pažymi, kad ji negalėjo būti atsakove šioje byloje, o turėjo būti patraukta trečiuoju asmeniu.
Šalies argumentai
Ieškovas S. V. prašo atmesti apeliacinius skundus. Ieškovo nuomone, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė VMI iš esmės sutinka su atstovės Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinio skundo argumentais, tačiau nemano, kad Nacionalinė žemės tarnyba negali būti atsakove.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl paskolos suteikimo, procesinių palūkanų priteisimo
Palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos nepasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Teisių perėjimo universalumas reiškiasi tuo, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui nepaisant to, žinojo jis ar nežinojo esant atitinkamas palikėjo teises ar pareigas. Įpėdinis negali atsisakyti dalies palikimo, priimti dalį palikimo (CK 5.50 str. 1 d.). Jis priima besąlygiškai visą palikimą, t. y. visas palikėjo reikalavimo teises ir pareigas. Taigi įpėdiniui kartu su paveldėtu turtu pereina ir pareiga atsakyti už palikėjo skolas priklausomai nuo palikimo priėmimo būdo visu savo turtu arba tik paveldėtu turtu (CK 5.1 str. 2 d., 5.52 str.).
Apeliaciniuose skunduose reiškiamos abejonės dėl ieškovo prašomos priteisti paskolos suteikimo, tačiau tokia pozicija, kolegijos vertinimu, nėra pagrįsta pakankamais įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas tyrė aptariamą aplinkybę ir, įvertinęs įrodymų visumą, konstatavo, kad paskola buvo suteikta. Tokia išvada padaryta remiantis ieškovo pateikta 2002 m. liepos 12 d. notariškai patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartimi (t. 1, b. l. 175-177), pagal kurią ieškovas su sutuoktine pardavė turtą už 710 000 Lt, iš kurių 177 500 Lt gavo iki sutarties sudarymo, taip pat liudytojų L. N. ir L. E. parodymais (t. 2, b. l. 19, 20), iš kurių matyti, kad V. B. siekė pasiskolinti pinigų, kad pinigai jam buvo perduoti. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, argumentai, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie visišką atsiskaitymą pagal 2002 m. liepos 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį, o jo deklaruotos pajamos yra mažos, nėra pakankami paneigti teismo išvadą apie paskolos suteikimą. Tai, kad valstybei, kaip įpėdiniui, objektyviai yra sunku ginčyti ieškovo ir palikėjo V. B. santykius, nėra pagrindas nesilaikyti bendrųjų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad ieškovas pats atsakingas, jog paskola jam nebuvo grąžinta, nes paskolos suteikimo metu V. B. turtinė padėtis buvo prasta, kad valstybė nebuvo išreiškusi valios dėl paskolos V. B. suteikimo, kad vekselis gali būti ginčijamas ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Tačiau tokie argumentai neturi jokios įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Valstybės pareiga atsakyti už V. B. įsipareigojimus kyla iš paveldėjimo santykių, todėl jos valia dėl aptariamos paskolos suteikimo ne tik neturi reikšmės atsakomybei už palikėjo skolą, bet ir tokio sandorio metu negalėjo turėti jokios įtakos paskolinių santykių tarp ieškovo ir V. B. atsiradimui. Paskola ieškovui buvo negrąžinta ne todėl, kad V. B. neturėjo tokios galimybės, o dėl to, kad jis žuvo (dar iki paskolos grąžinimo termino pabaigos), todėl įrodinėjama ieškovo rizika taip pat neturi jokios reikšmės aptariamai valstybės pareigai. Tuo labiau, kad valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės (CK 5.62 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismui padarius įrodymais pagrįstą išvadą, kad ieškovas paskolino V. B. prašomą priteisti pinigų sumą, argumentas dėl vekselio ginčijimo pagrindų neturi savarankiškos reikšmės.
Minėta, kad palikėjui mirus įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. CPK 6.37 straipsnio 2 dalis suteikia kreditoriui teisę reikalauti palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos). Tai, kad ieškovo ieškinio pareiškimu metu įpėdiniai dar nebuvo aiškūs, neatima iš ieškovo teisės į procesines palūkanas, nes ieškovas tuo metu jau turėjo teisę reikalauti paskolos grąžinimo (CK 5.63 str. 2 d.). Apeliaciniuose skunduose nurodytos sudėtingos procedūros ir ilgi terminai paveldint valstybei neturi įtakos tokiai palikėjo kreditoriaus teisei, nes valstybės atsakomybė už palikėjo skolas negali viršyti paveldėto turto tikrosios vertės. Toks reguliavimas užtikrina tiek palikėjo kreditoriaus, tiek valstybės interesus.
Atsižvelgiant į išdėstytą, pagrindo panaikinti ar pakeisti aptariamą sprendimo dalį nėra.
Dėl paveldėtojų solidarios atsakomybės
Valstybės atstovės ginčija ieškovo reikalavimą priteisti paskolą solidariai iš valstybės ir atsakovės R. N.. Pirmosios instancijos teismas tokį reikalavimą tenkino, nors tam nebuvo teisinio pagrindo.
Byloje nebuvo kvestionuojama ieškovo nurodyta aplinkybė, kad paskola buvo suteikta šeimos poreikių tenkinimui. Iš šio to seka, kad sutuoktinių prievolė grąžinti ieškovui paskolą buvo solidari (CK 3.109 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje byloje Z. B. v. Lietuvos Respublika, R. N. (bylos Nr. 3K-3-595/2013), kurioje taip pat buvo sprendžiamas V. B. ir G. B. palikimo paveldėtojų atsakomybės sutuoktinių kreditoriams klausimas, išaiškino, kad CK 5.52 straipsnio 1 dalyje nereglamentuojama situacija, kai kreditorius nukreipia išieškojimą į įpėdinius kelių palikėjų, kurie turėjo solidariąją prievolę kreditoriui (skolininkų daugetas). Tais atvejais, kai vienu metu miršta abu solidarieji skolininkai, jų kreditorių teisės ginamos taikant solidariąją atsakomybę atskirai kiekvieno iš jų įpėdiniams, priėmusiems palikimą. Skirtingų palikėjų įpėdiniams solidariosios atsakomybės pagal CK 5.52 straipsnio 1 dalį neatsiranda (CK 6.6 str. 3 d.). Tuo atveju, kai vienu metu atsiranda keli palikimai (kai miršta keli palikėjai, turėję solidarių prievolių), jų kreditorių reikalavimai dalijami, jei prievolės dalios (CK 6.3 str. 4 d.). Už piniginio reikalavimo dalį, tenkančią palikėjui, atsako jo įpėdinis, o jeigu yra keletas įpėdinių, jie atsako solidariai už atitinkamą prievolės dalį.
Nagrinėjamu atveju valstybė priėmė V. B. palikimą, o R. N. – G. B.. Taigi kiekvienas iš įpėdinių paveldėjo ne to paties, o skirtingo palikėjo turtą. Jie palikimą priėmė vieni, nesant kitų įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, todėl neatsirado įstatyminio pagrindo taikyti jiems solidariąją atsakomybę už palikėjų solidariąją skolą jų kreditoriui. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas piniginio reikalavimo nukreipimą į paveldėtą turtą pagal apyrašą, neatsižvelgė į tai, kad mirusių vienu metu sutuoktinių dalių nustatymas bendrame turte reiškia ir dalių nustatymą turtinėse prievolėse (CK 5.1 str. 2 d., 3.100 str. 1 p., 3.109 str. 1 d. 6 p., 3.117 str. 1 d.). Nurodytas netinkamas materialiųjų teisės normų taikymas sudaro pagrindą pakeisti aptariamą sprendimo dalį, nustatant lygias dalis kiekvienam įpėdiniui tenkančioje prievolėje (CPK 330 str.).
Dėl valstybės atstovavimo
CK 5.62 straipsnis nustato, kad jame numatytais atvejais palikimas pereina valstybei, o ne tam tikrai valstybės institucijai ar įstaigai, todėl pirmosios instancijos teismas, nepaisant byloje dalyvaujančių asmenų nevisiškai tiksliai suformuluotos pozicijos ir priešingų nuomonių, pagrįstai bendraatsakove byloje laikė valstybę, o ne ją atstovaujančias atstoves VMI ir Nacionalinę žemės tarnybą.
Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovių atsakomybės rūšies keistina, nustatant lygias dalis kiekvienam įpėdiniui tenkančioje prievolėje. Kadangi toks sprendimo pakeitimas laikytinas nežymiu, šalių pirmosios instancijos metu turėtos bylinėjimosi išlaidos neperskirstytinos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį dėl paskolos ir procesinių palūkanų ir išdėstyti šią sprendimo dalį taip:
priteisti ieškovui S. V. (S. V.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės R. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 60 424 Lt (šešiasdešimt tūkstančių keturis šimtus dvidešimt keturis litus) skolos, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą 60 424 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. lapkričio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, neviršijant jos pagal apyrašą paveldėto G. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusios 2009 m. rugpjūčio 18 d., turto tikrosios vertės;
priteisti ieškovui S. V. (S. V.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (juridinio asmens kodas 188704927), 60 424 Lt (šešiasdešimt tūkstančių keturis šimtus dvidešimt keturis litus) skolos, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą 60 424 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. lapkričio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, neviršijant jai pagal apyrašą perėjusio V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusio 2009 m. rugpjūčio 18 d., turto tikrosios vertės.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.