- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-17
- Bylos Nr.
- I-3786-142/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui A. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
A. B. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. liepos 23 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI), 5 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. vasario 30 d. (turėtų būti – vasario 28 d.) buvo kalinamas Šiaulių TI kamerose, kuriose nebuvo tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, t. y. jis nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje, o tik buvo atskirtas pertvara. Dėl sanitarinių mazgų su lentynėle tualeto reikmenims susidėti neįrengimo atskirose patalpose pareiškėjas nurodo patyręs psichologinį sukrėtimą, depresiją, sutriko socialiniai įgūdžiai. Pareiškėjas nurodo, kad iki šiol negali naktimis ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, nes dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo nuolat buvo stebimas besišlapinantis ir besituštinantis tiek Šiaulių TI pareigūnų, jiems atidarius kameros duris, tiek ir kartu kameroje kalėjusių kitų asmenų. Paaiškina, kad dėl to buvo nuolat trikdomas, žeminamas. Nurodo, kad dėl šių aplinkybių buvo kilęs noras nusižudyti. Pasak pareiškėjo, tokios Šiaulių TI kalinimo sąlygos prilygsta kankinimui ir genocidui, kuriems senaties terminas negali būti taikomas.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė savo skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Šiaulių TI, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 131–139). Nurodo, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2009 m. rugsėjo 14 d. iki 2015 m. kovo 3 d. Paaiškina, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai yra atskirti nuo bendros erdvės mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba užuolaida, todėl jo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Be to, nurodo, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-3157-621/2015 nagrinėja pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo už netinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių TI tuo pačiu laikotarpiu. Atsižvelgdamas į tai, Šiaulių TI mano, kad pareiškėjo skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtu.
Šiaulių TI atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 144).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš to, kad Šiaulių TI nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. vasario 28 d. nesilaikė reikalavimų, susijusių su kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimu.
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. liepos mėnesį kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. vasario 28 d. Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2015 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą, kuris nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo. Vis dėlto, teismas pažymi, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Šiaulių apygardos administracinį teismą ir apibūdindamas netinkamas kalinimo sąlygas, nenurodė aplinkybių, susijusių su netinkamu sanitarinių mazgų įrengimu. Atitinkamai, su tuo susijusių faktinių aplinkybių Šiaulių apygardos administracinis teismas minėtoje byloje netyrė ir dėl jų sprendime nepasisakė. Darytina išvada, kad nagrinėjama byla nėra tapati Šiaulių apygardos administracinio teismo išnagrinėtai bylai, nes šiose bylose nors bylos šalys ir skundo dalykas yra tapatūs, tačiau skiriasi skundo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių TI atsiliepimo argumentai, susiję su pareiškėjo skundo palikimu nenagrinėtu, atmetami kaip nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netaikytina senatimi, atmetami kaip nepagrįsti.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2009 m. rugsėjo 14 d. iki 2015 m. kovo 3 d. (b. l. 48–55). Kaip minėta, pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. liepos 23 d. (pagal Alytaus pataisos namų spaudą ant voko) (b. l. 5). Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei, susipažinęs su Šiaulių TI atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, nei teismo posėdyje neprašė atnaujinti praleisto termino. Teismas nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams. Šiaulių TI prašant taikyti ieškinio senatį ir, nustačius, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. liepos 22 d. su reikalavimu dėl žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir konstatuoti, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą, galimai patirtą minėtu laikotarpiu, teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos (galimai patirtos konvojavimo metu laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. liepos 22 d.) priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Byloje nagrinėjamas ginčo laikotarpis nuo 2012 m. liepos 23 d. iki 2015 m. kovo 3 d. (toliau – ginčo laikotarpis). Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina tik iš galimai netinkamo (pareiškėjo privatumo neužtikrinančio) sanitarinio mazgo įrengimo. Skunde nurodoma, kad toks tualeto įrengimas žemino pareiškėjo orumą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma 76:2010) 21 punkte, numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Higienos normos 76:2010 taikymo ribas apibrėžia jos 2 punktas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės). Minėtų taisyklių 14.5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo bendros erdvės yra atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida (b. l. 135). Ūkio skyriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. pažyma (toliau – pažyma) patvirtina, kad sanitarinio mazgo patalpa yra atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara (b. l. 58). To iš esmės neneigia ir pareiškėjas, tačiau jis nurodo, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas neužtikrina jo privatumo, nes tualeto patalpa yra laisvai matoma pareigūnams, atidarius kameros duris, t. y. sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusio kameros ploto tik iš dalies.
Reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, taip pat nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas EŽTT jurisprudencijoje buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). EŽTT akcentuoja, kad asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02 ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99).
Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro (toliau – Centras) 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akto (b. l. 128) matyti, kad 2013 m. vasario 7 d. buvo patikrinta kamera Nr. 99, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. sausio 21 d. iki 2013 m. vasario 5 d. (b. l. 50) ir nustatyta, kad sanitarinis mazgas joje buvo atitvertas iš vienos pusės presuoto kartono plokšte, iš kitos pusės – užuolaidomis, t. y. ne pagal Taisyklių 14.5 punkto reikalavimus. Iš Centro 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo akto matyti, kad 2014 m. vasario 27 d. buvo atliktas patikrinimas kameroje Nr. 45, kurioje tuo metu buvo laikomas pareiškėjas (b. l. 51) ir buvo nustatytas higienos normos 76:2010 21 punkto pažeidimas, tačiau tik tiek, kiek tai yra susiję su reikalavimu, kad sanitarinio mazgo patalpoje turi būti higienos reikmenų lentynėlė (b. l. 64). Šiaulių TI nepateikė teismui jokių įrodymų, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti pertvara nuo likusio kameros ploto ne iš dalies, kad pareigūnai negali laisvai matyti tualeto patalpos, atidarę kameros duris, t. y. nepateikė įrodymų, kad Šiaulių TI užtikrino pareiškėjo minimalų privatumą, jam naudojantis tualetu. Be to, pažymoje nurodyta, kad sanitariniai mazgai priėmimo-paskirstymo kamerose yra apskritai niekaip neatitverti (b. l. 59). Atsižvelgdamas į visa tai, teismas konstatuoja, kad Šiaulių TI, neužtikrindamas pareiškėjo minimalaus privatumo naudojantis tualetu, pažeidė pareiškėjo orumą.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Šiaulių TI neteisėti veiksmai, teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).
Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. spalio 8 d. Alytaus pataisos namų psichologinė tarnyba po pokalbio su pareiškėjo nustatė, kad pareiškėjas yra linkęs vartoti alkoholį, dėl ko kyla problemų. Pokalbio metu pareiškėjas nurodė, kad buvo emociškai sunku, nes bausmę atlikinėjo uždaroje patalpoje, todėl save žalojo (b. l. 43). 2014 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjas skundėsi nemiga, nurodydamas, kad yra abstinencija po narkotikų vartojimo (b. l. 37). 2014 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjas dar kartą skundėsi nemiga, padidėjusiu jautrumu. Nurodė, kad ilgai vartojo narkotines medžiagas (b. l. 39).
Nors tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo dalyką (pareiškėjo privatumas, naudojantis tualetu) ir įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę (pareiškėjo minimalus privatumas ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas iš esmės visu jo buvimo Šiaulių TI metu, t. y. nuo 2013 m. sausio 21 d. iki 2013 m. vasario 5 d., nuo 2013 m. lapkričio 27 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d., nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2014 m. kovo 6 d., 2014 m. balandžio 24–30 d., 2014 m. liepos 23–29 d., nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. iki 2015 m. kovo 3 d., iš viso 217 parų), galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu pastebėtina, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė (b. l. 56). Nepaisant to, teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą ir ypač į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į pažeistos saugotinos vertybės pobūdį (prigimtinį žmogaus orumą) ir bendrą pažeidimo trukmę (daugiau kaip pusę metų), Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 651,00 Eur, skaičiuojant 3,00 Eur už vieną parą (217 parų x 3,00 Eur), kai pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas, neužtikrinant jo minimalaus privatumo ir tokiu būdu pažeidžiant jo orumą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neturtinei žalai atlyginti 651,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. B. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 651,00 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt vieną eurą 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.