Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-12-02 · Administracinė byla Nr. eI2-5146-789/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-12-02
Bylos Nr.
eI2-5146-789/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03185-2020-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.), Eglė Žulytė-Janulionienė, Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
C. G. K.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-5146-789/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03185-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. G. K. (C. G. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas C. G. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Klaipėdos skyriaus 2020 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. SP9-14-12 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio C. G. K grąžinimo į(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamento Klaipėdos skyrių priimti sprendimą, leidžiantį pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje; 3) priteisti pareiškėjui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimu nuspręsta įpareigoti jį savanoriškai išvykti į jo kilmės valstybę per 30 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos. Per nustatytą laiką neišvykus, bus priimtas sprendimas dėl išsiuntimo iš šalies.

Pareiškėjas paaiškina, kad jis į Lietuvą buvo Lietuvos bendrovės pakviestas dirbti suvirintoju. Pradėjus dirbti, bendrovė nevykdė savo įsipareigojimų, o vėliau pasiūlė dirbti kitą darbą (statybose). Tačiau atsakovas nurodė, kad pareiškėjas privalo dirbti tik tą darbą ir tik tomis sąlygomis, kurios buvo nurodytos darbdavio prašyme leisti atvykti į Lietuvą. Vėliau darbdavys pasiūlė pareiškėjui ir kitiems su juo atvykusiems asmenims vykti dirbti į kitas Europos Sąjungos šalis už 8 Eur per valandą atlygį, tačiau darbdavys tokio darbo nesuteikė, o darbe pareiškėjas buvo verčiamas dirbti už 3 Eur per valandą. Nesutikus dirbti tokiomis sąlygomis, buvo grasinama, jog jis bus išsiųstas į kilmės valstybę. Pažymi, jog tiek jis, tiek ir kiti su juo atvykę asmenys neturėjo jokių socialinių garantijų, jiems nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti medicinos paslaugomis, kadangi darbdavys atėmė ir negrąžino turėtų sertifikatų. Darbdavys pareiškėjui nemokėjo sulygto atlyginimo, neužtikrino tinkamų darbo sąlygų, tačiau pareiškėjas tęsė darbus, kadangi negalėjo įsidarbinti kitur. Vėliau darbdavys darbo nesuteikė, taip pat už jį neatsiskaitė.

Pareiškėjas nurodo, kad įsidarbino kitoje įmonėje, tačiau sužinojo, jog jį į Lietuvą pakvietęs darbdavys anuliavo kvietimą ir pareiškėjas dirba neteisėtai. Pažymi, jog šiuo metu jis gali pradėti dirbti pagal darbo sutartį, tačiau yra išsiunčiamas iš Lietuvos.

Pareiškėjo teigimu, šiuo metu grįžti į kilmės valstybę ir naujai pradėti visą įsidarbinimo Lietuvoje procedūrą, kai yra įteisinti apribojimai dėl pandemijos, sunkiai įgyvendinama. Pareiškėjas pažymi, jog naujasis darbdavys siekia tarpininkauti įdarbinant pareiškėją Lietuvoje. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos nustato, jog asmeniui yra galimybė padėti, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjui Migracijos departamento sprendimu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir leidimas laikinai gyventi), galiojantis nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2021 m. liepos 10 d. Atsakovas 2019 m. gruodžio 17 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, jis 2020 m. sausio 13 d. paskelbtas negaliojančiu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi yra panaikintas, taip pat nenustačius priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją, jo atžvilgiu buvo priimtas ginčijamas sprendimas grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), įpareigojant jį savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas neginčija fakto, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ir yra negaliojantis, taigi jis neteisėtai gyvena Lietuvoje ir privalo iš jos išvykti. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 7 d. vykusioje apklausoje patvirtino, kad pageidauja sugrįžti į kilmės ar užsienio valstybę, į kurią jis turi teisę vykti ar kuri sutinka jį priimti. Migracijos departamento 2020 m. rugsėjo 11 d. surašytame nutarime dėl administracinio nusižengimo Nr. 4500-ANR_N-798-2020 konstatuojama, jog kaltininkas (pareiškėjas) prisipažino pažeidęs Įstatymo 39 straipsnio 3 punktą ir padaręs administracinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau –ir ANK) 538 straipsnyje, ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išaiškinti. Taigi, pareiškėjas suvokia savo pareigą išvykti, patvirtino geranoriškai išvyksiąs į kilmės valstybę, o tai leidžia teigti, jog skundą dėl Sprendimo pareiškėjas pateikė ne gindamas savo teises, o siekdamas vilkinti nustatyto įpareigojimo vykdymą.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas keičia savo poziciją, kurią teikė Migracijos departamentui per apklausą, ir teigia, jog jis nepagrįstai išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, tačiau šių teiginių niekaip nepagrindžia, nenurodo teisinių pagrindų, kuriais remiantis Sprendimas turėtų būti panaikintas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas išsiųsti į užsienio valstybę. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta nuostata, jog sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi, yra imperatyvi ir nesuteikia institucijai pasirinkimo galimybes. Dėl to, jog pareiškėjas neįvykdė jam Įstatymo nustatytos pareigos išvykti iš Lietuvos Respublikos iki jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, nenustačius Įstatyme įtvirtintų pagrindų, dėl kurių pareiškėjo grąžinimas į užsienio valstybę būtų draudžiamas, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog buvęs darbdavys su juo pasielgė nesąžiningai, kad jam nebuvo suteiktas jo lūkesčius atitinkantis darbas ir kt., neturi teisinės reikšmės vertinant Sprendimą bei priimant teisingą sprendimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad susirado naują darbdavį ir turi galimybę pradėti dirbti bei kad būsimas darbdavys tarpininkauja dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo. Taip pat nurodo, jog šiuo metu būtų sunku pradėti įsidarbinimo procedūrą. Tačiau, atsakovo manymu, pareiškėjo siekis įgyti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turint tikslą įsidarbinti, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo. Tik turėdamas teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą pareiškėjas turi teisę atvykti į Lietuvą teisės aktų nustatyta tvarka ir gali įgyvendinti Įstatymo įtvirtintą subjektinę teisę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi jam išdavimo, siekiant įsidarbinti.

Atsakovas pažymi, kad Sprendimu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl leidimo pareiškėjui pateikti prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, o pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog yra taikytini apribojimai dėl pandemijos, nesudaro teisinio pagrindo nei panaikinti, nei sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymo. Be to, skundo teiginys dėl to, kada užsienietis atleidžiamas nuo leidimo dirbti, nepaneigia Sprendimo. Tai yra savarankiškos leidimo gyventi išdavimo sąlygos, kurios niekaip nesusijusios su sprendimo dėl grąžinimo teisiniu pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. SP9-14-12 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio C. G. K. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Migracijos departamento Klaipėdos skyriaus vyresnioji specialistė 2020 m. rugsėjo 10 d. surašė tarnybinį pranešimą Nr. IL-14-85, kuriame nurodė, jog į Migracijos departamento Klaipėdos skyrių atvyko (duomenys neskelbtini) piliečiai (taip pat ir pareiškėjas) dėl savo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje. Atlikus patikrinimą nustatyta, kad užsieniečių leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra paskelbti negaliojančiais. Asmenys pateikė paaiškinimus raštu, kad į Lietuvos Respubliką atvyko dirbti (duomenys neskelbtini) suvirintojais; darbo sutartys su jais buvo nutrauktos, jie laiku neišvyko, nes kilo nesutarimų su buvusiu darbdaviu, kuris ilgai negrąžino dokumentų. Visi užsieniečiai sutiko grįžti į kilmės valstybę per 30 dienų. Užsieniečiams buvo paaiškinta jų teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje. Tarnybiniu pranešimu siūlyta traukti užsieniečius administracinėn atsakomybėn ir pradėti sprendimų dėl grąžinimo į kilmės šalį priėmimo procedūros veiksmus.

Migracijos departamento Klaipėdos skyrius 2020 m. rugsėjo 11 d. priėmė nutarimą Nr. 4500-ANR_N-798-2020 „Nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas“, kuriuo pareiškėjui už Įstatymo 39 straipsnio 3 dalies pažeidimą skirta nuobauda – įspėjimas.

Migracijos departamento Klaipėdos skyrius 2020 m. rugsėjo 11 d. priėmė Sprendimą, kuriuo: 1) pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į kilmės valstybę per 30 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos; 2) pareiškėjas įspėtas, kad, per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. liepos 20 d. teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, turėdamas Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą, galiojusią iki 2019 m. rugsėjo 19 d. Jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2021 m. liepos 25 d. Departamentas 2019 m. gruodžio 17 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Konstatuota, kad pareiškėjas Lietuvoje gyveno neteisėtai nuo 2020 m. sausio 14 d.

Byloje susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, jo 39 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į kilmės valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi.

Pareiškėjas neginčija Sprendime nurodyto fakto, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ir yra negaliojantis ir kad jis nuo 2020 m. sausio 14 d. gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 7 d. buvo apklaustas Migracijos departamente, apklausos metu jis patvirtino, kad pageidauja grįžti į kilmės ar užsienio valstybę, į kurią turi teisę vykti ar kuri sutinka jį priimti. Migracijos departamentas 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarime dėl administracinio nusižengimo Nr. 4500-ANR N-798-2020 konstatavo, kad pareiškėjas pripažino pažeidęs Įstatymo 39 straipsnio 3 punktą ir padaręs administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 538 straipsnyje, nuoširdžiai gailisi, padėjo jį išaiškinti.

Pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktą, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi. Ši nuostata yra imperatyvi ir nesuteikia institucijai pasirinkimo galimybės. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi yra panaikintas, remdamasis Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei nenustatęs Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją, pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą sprendimą grąžinti jį į (duomenys neskelbtini), įpareigodamas pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo jam dienos.

Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog buvęs darbdavys (duomenys neskelbtini) su juo pasielgė nesąžiningai, kad jam nebuvo suteiktas darbas, neturi teisinės reikšmės vertinant ginčijamą sprendimą. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis susirado naują darbdavį ir turi galimybę pradėti dirbti (duomenys neskelbtini), kuri tarpininkauja dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą, kadangi pareiškėjas neturi dokumento, suteikiančio jam teisę būti Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas 2019 m. sausio 28 d. teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, turėdamas (duomenys neskelbtini) piliečio pasą ir Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2019 m. sausio 9 d. iki 2020 m. sausio 8 d., vėliau jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kadangi ketino įsidarbinti. Migracijos departamentas 2019 m. gruodžio 17 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, jis 2020 m. sausio 13 d. paskelbtas negaliojančiu, taigi pareiškėjas nuo 2020 m. sausio 14 d. neteisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje, todėl pagal Įstatymą privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Sprendimu nebuvo sprendžiamas klausimas, ar yra pagrindas pareiškėjui išduoti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad dėl COVID-19 pandemijos taikyti apribojimai tiek Lietuvoje, tiek (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, daro išvadą, kad atsakovas iš esmės tinkamai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl ginčijamas sprendimas paliekamas nepakeistas. Nepatenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, nėra teisinio pagrindo patenkinti išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti atlikti veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Atmetus skundą, pareiškėjui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo C. G. K. (C. G. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Egidija PuzinskaitėRasa Ragulskytė-MarkovienėEglė Žulytė-Janulionienė