- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-16
- Bylos Nr.
- 2A-564-623/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-02890-2009-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Neringa Švedienė, Marijonas Greičius
- Atsakovas
- A. U.
- Ieškovas
- E. Š.
- Trečiasis asmuo
- T. U., VĮ ,,Regitra“
- Kategorijos
- 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. Š. ieškinį atsakovui A. U. dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys T. U., VĮ ,,Regitra“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė E. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 1-4) bei patikslintu ieškiniu (b.l. 91-94) prašydama pripažinti ginčo šalių 2006-12-04 sudarytą transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, taikyti restituciją priteisti iš atsakovo už automobilį sumokėtus 39 707,20 Lt nuostolių atlyginimui (b.l. 91-94, 126-134). Ieškovė nurodė, jog minėtą dieną pirko iš atsakovo automobilį AUDI A6, 2000 metų laidos, identifikacinis Nr.(duomenys neskelbtini), realiai sumokėdama atsakovui minėtą pinigų sumą, nors pačioje pirkimo-pardavimo sutartyje šalys nurodė 20 000 Lt, kadangi to pageidavo atsakovas. Automobilis jau buvo registruotas Lietuvoje, po automobilio įsigijimo ieškovė automobilį persiregistravo savo vardu. Kadangi automobilis naudojant jį gedo, nusprendė automobilį parduoti. Norėdama išregistruoti automobilį, kreipėsi į VĮ ,,Regitra“ Kauno filialą, kurio darbuotojai patikrinimo eigoje įtarė, jog automobilio kėbulo numeris galimai yra suklastotas. Tyrimo eigoje buvo nustatyta, kad automobilis vogtas Vokietijoje, automobilis iš ieškovės buvo paimtas ir grąžintas jo teisėtam savininkui. Ieškovės teigimu, netekus nuosavybės ji patyrė nuostolių, kuriuos privalo atlyginti atsakovas, kuris neinformavo jos, kad parduoda vogtą automobilį, kas, ieškovės teigimu, jam negalėjo būti nežinoma. Ieškovė teigė, jog pirkdama vogtą automobilį, esmingai suklydo dėl sandorio dalyko, nes faktiškai įsigijo vogtą kitam asmeniui priklausantį daiktą. Žinodama tai, sutarties nebūtų pasirašiusi.
Atsiliepimas
Atsakovas A. U. atsiliepimu į ieškinį (b.l. 34-35, 101-103) ieškinio nepripažino, prašė atmesti, teigdamas, jog jam nekyla pareiga atsakyti pagal ieškinį, nes jis neturėjo informacijos ir negalėjo žinoti, kad automobilis vogtas, įsigijus automobilį atsakovui nekilo jokių kliūčių įregistruoti automobilį savo vardu, jis juo važinėjo, nusprendus automobilį parduoti ieškovei, nekilo jokių kliūčių jį išregistruoti, neatsirado kliūčių ieškovei įregistruoti automobilį savo vardu. Atsakovas teigė nieko neklaidinęs ir jokios informacijos nuo ieškovės nenuslėpęs, nes vėliau paaiškėjusios aplinkybės jam pačiam nebuvo ir negalėjo būti žinomos, jis pats yra sąžiningas turto įgijėjas.
Tretysis asmuo T. U. ieškinio nepripažino, prašė jį atmesti.
Tretysis asmuo VĮ ,,Regitra“ ieškinį paliko spręsti teismo nuožiūra, nurodė, kad atliekant registraciją su transporto priemone jokių trūkumų ar neatitikimų pastebėta nebuvo. Tikrinimo metu jokių perkalimo žymių aptikta nebuvo, transporto priemonė nebuvo paieškoma. Interpolo generalinio sekretoriato automatinės vogtų transporto priemonių duomenų bazės duomenimis VĮ ,,Regitra“ tiesiogiai naudotis negali. Jų duomenys yra teikiami atliekant ikiteisminį tyrimą arba pagal atskirus teisėsaugos institucijų užklausimus, kadangi ši informacija gali būti perduota tik teisėsaugos pareigūnams. Tiesioginė atsakomybė už vogto automobilio pardavimą tenka pardavėjui (b.l. 37-38).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu (b.l. 135-137) ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės E. Š. 1 101,88 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad ieškovui nekyla pareiga atsakyti pagal pareikštą ieškinį, nes jis pats neturėjo informacijos ir negalėjo žinoti, kad automobilis vogtas, įsigijus automobilį atsakovui nekilo jokių kliūčių įregistruoti automobilį savo vardu, jis praėjo visus galimus patikrinimus, apžiūras, atliko techninę ekspertizę. Atsakovas gana ilgą laiką naudojo ginčo sutartimi ieškovei perduotą automobilį, o nusprendus jį parduoti, atsakovui nekilo jokių kliūčių jį išregistruoti, kliūčių neatsirado ir ieškovei įregistruoti automobilį savo vardu tuoj po sutarties pasirašymo. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių ieškovės posėdyje išsakytą poziciją, jog atsakovas galimai tyčia ją suklaidino, nes nebuvo pakankamai atviras dėl informacijos suteikimo. Ieškovė tokiai savo prielaidai pagrįsti operuoja datomis, įtvirtintomis atsakovo pirminei registracijai pateiktuose vokiškuose automobilio įsigijimo dokumentuose, kur nurodyta jos sudarymo data 2005-02-25, o automobilio pirminė registracija atlikta tik gegužės mėnesį. Teismo nuomone, tokie teiginiai paremti prielaidomis ir nesudaro pagrindo pareikštą ieškinį laikyti įrodytu, konstatuojant galimą atsakovo nesąžiningumą ar jo mėginimą kažką nuslėpti. Jeigu sutikti su ieškovės išsakyta pozicija, logiškai sunku būtų paaiškinti atsakovo gebėjimą pereiti apžiūros patikrą bei ganėtinai ilgą laiką važinėti žinomai vogtu automobiliu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 149-152) ieškovė E. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodo, kad parengiamojo teismo posėdžio metu VĮ ,,Regitra“ atstovė pati patvirtino, kad jeigu identifikavimo numeriai buvo pakeisti kokybiškai, jų galimo klastojimo požymio nepastebėti net keletą metų ir tik veikiant ypatingoms oro sąlygoms, ilgai naudojant transporto priemonę gali išryškėti klastojimo požymiai, todėl išregistruoti ar priregistruoti automobilį problemų galėjo ir nekilti.
Pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir bešališkai išnagrinėtas surinktų įrodymų visetas ir pašalinti prieštaravimai. Šengeno informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad automobilis AUDI A6 yra ieškomas kaip pavogtas Vokietijoje 2005-03-18. Kaip gali būti pavogtas automobilis iš Vokietijos piliečio jam priklausant nuosavybės teise, jeigu pagal VĮ ,,Regitra“ pateiktus rašytinius įrodymus automobilis jau priklausė atsakovui.
Pirmosios instancijos teismas nepasisakė apie tai, kad teismo posėdžio metu apklausiant trečiąjį asmenį atsakovo sūnų T. U. buvo patvirtinta aplinkybė, kad ieškovė nedalyvavo automobilio apžiūroje, atvyko tik prie perregistravimo langelio ir jai buvo pateiktas pasirašyti lapas dėl patikrinimo. Todėl kaip ir kokiu būdu buvo apžiūrimas automobilis ar buvo tikrinami identifikavimo numeriai ieškovė nežinojo ir negalėjo žinoti.
Jau pirmojo parengiamojo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovė pasiūlė trečiuoju asmeniu įtraukti Vokietijos pilietį iš kurio atsakovas pirko transporto priemonę, tačiau atsakovas atsisakė nurodyti visus duomenis iš ko buvo įsigyta transporto priemonė.
Aplinkybė, suformavusi klaidingą ieškovės valios išraišką ir nulėmusi esminį suklydimą, sudarant ginčijamą 2006-12-04 pirkimo – pardavimo sandorį, t.y. aplinkybė, jog sandorio objektas yra vogtas, egzistavo jau sandorio sudarymo metu, tik nebuvo žinomas ieškovei. Todėl pagal byloje esančius įrodymus, teismas turėjo padaryti išvadą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tačiau teismas nesivadovavo ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 165-168) atsakovas A. U. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad ieškovė neaišku kuo vadovaudamasi nurodinėja, kad automobilis AUDI A6 buvo ieškomas kaip pavogtas Vokietijoje 2005-03-18. Tarptautinės duomenų bazės duomenimis, ši data yra nurodoma kaip panašaus turinio pranešimo patalpinimo šioje duomenų bazėje data, o ne automobilio vagystės data. Pabrėžia, kad AUDI A6 pirmą karta Lietuvoje buvo įregistruotas 2005-05-10. Ką ir kaip su šia transporto priemone atliko iki atsakovo buvę savininkai jam nėra ir negali būti žinoma, nes tokių duomenų atsakovui niekas nepateikė. Iš automobilio patikrinimo pažymų seka tai, kad jokių požymių, ypač tokių svarbių kaip gamyklinės automobilio lentelės nebuvimas, kas būtų akivaizdus galimo duomenų apie automobilį keitimo požymis, tuo metu kai automobilį pirmą kartą registravo Lietuvoje specialistų nebuvo konstatuotas.
Pabrėžia, kad 2010-04-19 teismo posėdžio protokole Nr. 5 nėra užfiksuota, jog tretysis asmuo T. U. teigė, jog E. Š. nedalyvavo automobilio apžiūroje, jis kalbėdamas apie šias aplinkybes abejojo, be to, šiame posėdžio protokole užfiksuota, kad niekas neprieštaravo, kad ieškovė tikrintų automobilį VĮ ,,Regitra“, bet ji tokio noro nepareiškė. Taip pat tame pačiame posėdžio protokole yra užfiksuota, kad ieškovė teigė, jog nelabai domėjosi pirkimo – pardavimo procedūra.
Teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad atsakovas automobilį AUDI A6 įsigijo ne Vokietijoje, o Lietuvoje nuo autovežio. Taip pat pabrėžia, kad 2010-02-18 teismo parengiamojo posėdžio Nr. 4 protokole yra užfiksuota, jog ieškovės E. Š. atstovė prašymo dėl trečiųjų asmenų įtraukimą į civilinę bylą neteikė.
Apeliantė nepateikė įrodymų, jog atsakovas prieš parduodamas automobilį E. Š., disponavo bent kokia kita informacija dėl parduodamo turto, išskyrus automobilio įsigijimo dokumentus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo sutartimi ieškovei parduotas automobilis pirmą kartą Lietuvoje įregistruotas 2005-05-10. Automobilį tuomet įsigijęs atsakovas pateikė VĮ ,,Registra“ vokiškus automobilio registravimo dokumentus ir vokišką jo įsigijimo sutartį. Transporto priemonei buvo išduotas valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir registracijos liudijimas (duomenys neskelbtini). Atliekant pirminę registraciją, automobilis buvo patikrintas, jokių trūkumų, neatitikimų nebuvo pastebėta, ką patvirtina VĮ ,,Regitra“ pateikti dokumentai (b.l. 66, 67, 69-77), automobiliui buvo atlikta techninė ekspertizė (b.l. 68). Atsakovas, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, eksploatavo automobilį Lietuvoje virš pusantrų metų. 2006-12-04 automobilį pardavė ieškovei (b.l. 6), dėl pinigų sumokėjimo ir kainos ieškovės nurodomų aplinkybių (b.l. 11, 12-13, 16) ginčo tarp šalių nekyla. Parduodant automobilį ieškovei atsakovui nekilo jokių kliūčių jį išregistruoti, ieškovei neatsirado jokių kliūčių įregistruoti automobilį savo vardu, buvo pakeisti valstybinio numerio ženklai bei išduotas naujas registracijos liudijimas (b.l. 111). Kaip patikino VĮ ,,Regitra“ atstovė, atsakovas bei tvirtina byloje esantys virš minėti įrodymai, registruojant automobilį Lietuvoje, t.y. atliekant pirminę jo registraciją, bei vėliau išregistruojant automobilį ir naujai priregistruojant ieškovės vardu transporto priemonė buvo apžiūrima, jokių identifikavimo žymenų pažeidimų, kitokių įtarimų nebuvo nustatyta. Tai patvirtina apžiūrą atlikusių VĮ ,,Regitra“ darbuotojų surašyti aktai, išvados, jų parašai (b.l. 66-68), tų duomenų tikrumas patvirtintas ir pačios ieškovės parašu (b.l. 114). Būtinumas maksimaliai tinkamai apžiūrėti automobilį, pirmą kartą registruojamą Lietuvoje, keliamas pareigą tai atlikti turintiems VĮ ,,Regitra“ darbuotojams, tokia pareiga užfiksuota Kelių transporto priemonių registravimo taisyklėse, be to, ji suvokiama kaip savaime loginė registracijos įvykio tąsa. Minėta, pažeidimų ar galimų įtarimų VĮ ,,Regitra“ darbuotojai nenustatė, nenustatė ir tos aplinkybės, kad automobilis būtų paieškomas. 2008-08-07 ieškovė kreipėsi į VĮ ,,Regitra“ Kauno filialą dėl automobilio perregistravimo, filialo darbuotojams kilo įtarimų dėl kėbulo identifikavimo numerių suklastojimo įvirinant (b.l. 112-113). Automobilis iš ieškovės buvo paimtas, tyrimo eigoje nustatyta, kad automobilis yra paieškomas kaip vogtas Vokietijoje, buvo nustatytas tikrasis jo kėbulo identifikacinis numeris, automobilis buvo grąžintas jo tikrajam savininkui (b.l. 7-9, 115, 121).
Nors ieškovė grindžia savo reikalavimą CK 1.90 str., juridinį ieškinio pagrindą ex officio turi identifikuoti bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2010).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, t.y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į perduodamą daiktą. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317 str.). Taigi daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir nupirkto daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku. Automobilis yra kilnojamasis daiktas. Jam privaloma teisinė registracija. Nuosavybės teisę į tokį daiktą patvirtina automobilio įsigijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys. Byloje nustatyta, kad ieškovei buvo parduotas vogtas automobilis. Bylos medžiagos pagrindu teigtina, kad nei atsakovas, nei kiti dalyvaujantys byloje asmenys automobilio vagystės fakto nežinojo bei neprivalėjo žinoti. Tokios aplinkybės leidžia ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008). Šiuo atveju objektyviai neįvykdyta parduodamo daikto pardavėjo (byloje - atsakovas) pareiga perduodant daiktą užtikrinti, jog jai priklauso nuosavybės teisės į daiktą, kurios, išaiškėjus automobilio vagystės faktui, nebuvo perėjusios nei ginčijamo sandorio pardavėjui, nei pirkėjai. Įstatymuose taip pat nustatyta, kad pripažinus sutartį negaliojančia dėl to, jog pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, daiktas iš pirkėjo grąžinamas savininkui, o pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti šio turėtus nuostolius (CK 6.307 str. 1, 3 d., 6.323 str. 1 d.). Taigi įstatymo tiesiogiai leidžiama pirkėjui, iš kurio paimamas vogtas automobilis, reikalauti pardavėją grąžinti sumokėtą kainą. Šią pirkėjo teisę suponuoja sutartinių santykių su pardavėju egzistavimas bei faktas, kad pardavėjas pardavė daiktą nebūdamas teisėtas jo savininkas. Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. is civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006). Pastaruoju atveju pardavėjas, net būdamas sąžiningas, negali gintis CK 6.253 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, nes jam yra taikoma ne civilinė atsakomybė, bet įpareigojimas grąžinti be pagrindo įgytą turtą, kai pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau (CK 6.237 str. 1, 2 d.). Taigi pažymėtina, kad daikto pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą kainą arba iš pardavėjo, arba iš deliktą padariusio asmens, tačiau rinktis atsakingą asmenį yra pirkėjo teisė.
Taigi, nagrinėjamoje byloje esmine bylos aplinkybe laikytinas restitucijos taikymo klausimas. Iš byloje esančios sutarties dėl naudotos transporto priemonės pirkimo – pardavimo (b.l.73) matyti, kad atsakovas A. U. automobilį, kurio identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) nusipirko iš G. E.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, teismo sprendimas šioje byloje neišvengiamai turės įtakos G. E. teisėms ir pareigoms, tačiau šis asmuo nebuvo įtrauktas į šios civilinės bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, o apeliacinės instancijos teisme tai padaryti nėra galimybės.
Todėl padarius išvadą, kad šioje byloje tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo, pirmos instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.