Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Raimondo Blauzdžiaus ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Justui Viliui, atsakovo atstovei Vidai Juciūtei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Audriui Bareišiui ir liudytojai V. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. (E. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo arba pakeitimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje keliamas ginčas dėl Departamento 2015-11-13 sprendimo Nr. (15/4-1)3I-1173(00195), kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, uždrausta 5 metus atvykti į Lietuvą ir į Šengeno antrosios kartos informacinę sistemą SIS įvestas perspėjimas dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad, remiantis 2014-09-08 pateiktu prašymu ir vadovaujantis ĮUTP 42 str. 1 d. 1 p. ir 45 str. 1 d. 2. p, pareiškėjui E. A., ketinančiam užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, 2014-11-28 buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvoje.

Pareiškėjas 2015-09-14 pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, nes 2015-09-12 sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete V. Š..

Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, Departamentas gavo išvadas iš VSD, kuriomis remdamasis 2015-11-13 sprendimu Nr. (15/4-1)3I-1173(00195) nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, nes jis kelia grėsmę valstybės saugumui (ĮUTP 35 str. 1 d. 1 p.).

ĮUTP 35 str. 1 d. 1 p. nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ir žmonių sveikatai. Aiškindamas nurodytas ĮUTP 35 str. 1 d. 1 p. nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pabrėžęs, jog, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje grėsmės viešajai tvarkai ar valstybės saugumui, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė viešajai tvarkai ar valstybės saugumui – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi (2010-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010).

Nustatyta, kad ginčijamas Departamento sprendimas priimtas įvertinus viešoje erdvėje buvusią informaciją, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Tai, Departamento nuomone, kelia grėsmę valstybės saugumui, nes (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas Departamento sprendime nurodytų aplinkybių (duomenys neskelbtini) neneigia, tačiau nesutinka su jų vertinimu ir nurodo, kad (duomenys neskelbtini), jokių neteisėtų veiksmų, gyvendamas Lietuvoje, neatliko. Mano, kad leidimas gyventi Lietuvoje neišduotas be jokio faktinio pagrindo.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. nuostatas, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo argumentus ir išvadas. Kaip minėta, konstatuodamas, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, Departamentas rėmėsi informacija (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas savo argumentus, kad (duomenys neskelbtini), pagrindžiančių įrodymų teismui nepateikė. Išrašas iš medicininės kortelės, kad (duomenys neskelbtini), šių aplinkybių nepatvirtina. Kadangi faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini), todėl yra realus pagrindas daryti išvadą, kad jis gali kelti grėsmę ne tik nacionaliniam, bet ir tarptautinės bendruomenės saugumui. Teismas sutinka su Departamento išvadomis, kad, teisėtai gyvendamas Lietuvoje, pareiškėjas gali (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad VSD taip pat patvirtino, kad pareiškėjo veiksmai (duomenys neskelbtini) gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Šių teismo išvadų nepaneigia ir tai, kad Departamentas nenustatė, jog, teisėtai gyvendamas Lietuvoje, pareiškėjas būtų atlikęs kokius nors neteisėtus ir prieš nacionalinį saugumą nukreiptus veiksmus. Kaip nurodyta anksčiau, leidimą gyventi Lietuvoje gali būti atsisakyta išduoti nustačius, kad egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė viešajai tvarkai ar valstybės saugumui. Departamento sprendime nurodytos faktinės aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

LVAT 2005-01-18 nutartyje yra konstatavęs, jog teisė gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu turi būti įgyvendinama laikantis ĮUTP įtvirtintų reikalavimų, todėl leidimas laikinai gyventi Lietuvoje santuokos pagrindu turi būti išduodamas tik jei nėra pagrindų, dėl kurių tokie leidimai neišduodami. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, kuriomis pripažįstamos plačios valstybės teisės renkantis apsaugos priemones tais atvejais, kai valstybėje gyvenantis užsienietis padaro sunkių nusikaltimų. Tačiau valstybei taikant apsaugos priemones būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su priimančiąja šalimi bei įvertinti, ar taikytinos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams (2003-07-15 sprendimas byloje Mokrani prieš Prancūziją). EŽTT 2001-08-02 sprendime byloje Boultif prieš Šveicariją nurodė, kad sprendžiant, ar asmens išsiuntimas iš valstybės yra būtinas demokratinėje visuomenėje pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją atsižvelgiama į padaryto pažeidimo pobūdį, į pareiškėjo buvimo priimančioje valstybėje, iš kurios norima išsiųsti, į susijusių asmenų pilietybes, pareiškėjo šeiminę situaciją, įskaitant santuokos trukmę bei kitas aplinkybes, rodančias, ar sudaryta santuoka yra nefiktyvi; taip pat į tai, ar asmens sutuoktinis žinojo apie padarytą pažeidimą šeimos santykių sukūrimo metu, ar yra šeimoje vaikų, ir koks jų amžius. Taip pat vertintinas ir sunkumų, su kuriais susidurtų sutuoktinis pareiškėjo kilmės valstybėje, rimtumas, tačiau vien tik tas faktas, kad asmuo susidurs su tam tikrais sunkumais lydėdamas savo sutuoktinį, negali užkirsti kelio išsiuntimui (EŽTT 2002-07-11 sprendimas byloje Amrollahi prieš Daniją (pareiškimo Nr. 56811/00).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, turėdamas Šengeno vizą, į Lietuvą atvyko 2014-09-08, leidimas gyventi Lietuvoje jam buvo išduotas 2014-11-28, 2015-09-12 jis sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete V. Š. ir 2015-09-14 šiuo pagrindu kreipėsi dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, o 2015-09-25 leidimas gyventi Lietuvoje buvo išduotas pareiškėjo dukrai iš pirmosios santuokos B. A., kuri lanko (duomenys neskelbtini) vidurinę mokyklą. Duomenų, kad jo turima IĮ ,,Kumash“ vykdo ūkinę veiklą, pareiškėjas nepateikė. Departamento surinkti duomenys iš ,,Sodros“ duomenų bazės patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2015-08-03 iki 2015-10-09 pareiškėjas buvo įdarbintas UAB ,,Purvabridis“, o nuo 2015-01-05 iki 2015-09-30 – UAB ,,Gramenta“. Departamentas taip pat nustatė, kad nekilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje pareiškėjas neturi, gyvenamąją vietą deklaravo V. Š. nuosavybės teise priklausiančiame bute. Giminių ar kitų asmenų, su kuriais jį sietų šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas neturi.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lietuvoje gyveno palyginti trumpą laiko tarpą, t. y. nuo 2014-11-28, santuoką su V. Š. sudarė tik 2015-09-12, duomenų, kad jo IĮ ,,Kumash“ vykdytų ūkinę ekonominę veiklą, nėra, darbiniai santykiai su kitomis įmonėmis pareiškėjo nesieja, todėl konstatuotina, kad jo ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai ir reikšmingi. Tai, kad santykius su V. Š. pareiškėjas palaiko nuo 2012 metų, grindžiama išimtinai jos paaiškinimais. Pareiškėjo sutuoktinė yra suinteresuota bylos baigtimi, todėl niekaip nepagrįstus paaiškinimus teismas vertina kritiškai. Tai, kad leidimą gyventi Lietuvoje turi pareiškėjo nepilnametė dukra, negali būti pagrindas pripažinti, kad su Lietuva jį sieja glaudūs socialiniai ryšiai, nes pareiškėjo dukrai išduotas leidimas gyventi Lietuvoje nepaneigia jos teisės kartu su tėvu gyventi kitose šalyse, inter alia, ir kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini). Aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas ir jo sutuoktinė negalėtų gyventi Ukrainoje, nenustatytos.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Departamento sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui, t. y. užtikrinti valstybės saugumą, todėl pagrindo jį naikinti nėra.

ĮUTP 133 str. 1 d. nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (133 str. 3 d.). Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (133 str. 5 d.).

Departamento direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) nustato pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio.

Kriterijų vertinimo tvarkos 37 p. nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 38 p., šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai (38.1 p.); 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (38.2 p.); 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui (38.3p.). Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta 38.1, 38.2 ar 38.3 papunkčiuose (39 p.).

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, ginčijamu sprendimu Departamentas nustatė draudimą pareiškėjui penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Nustatytas draudimo atvykti terminas atitinka nurodytas ĮUTP ir Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatas, todėl pagrindo naikinti šią sprendimo dalį taip pat nėra.

Pareiškėjas prašo teismą sutrumpinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki vienų metų. Šis pareiškėjo skundo reikalavimas negali būti tenkinamas, nes teisės aktuose nustatyta, kad sprendimą dėl draudimo atvykti termino sutrumpinimo arba asmens išbraukimo iš nacionalinio sąrašo priima Departamentas, remdamasis ĮUTP 133 str. 4 d., Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436 patvirtintomis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėmis (toliau – Taisyklės) ir Kriterijų vertinimo tvarka.

Taisyklių 16 p. nustatyta, kad duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš nacionalinio sąrašo Departamento sprendimu, jeigu pateikiamas motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas arba motyvuotas rašytinis valstybės institucijos arba įstaigos siūlymas juos išbraukti. Kriterijai, kurie vertinami priimant sprendimą sutrumpinti draudimo atvykti laikotarpį ar išbraukti užsieniečio duomenis iš nacionalinio sąrašo, nustatyti Kriterijų vertinimo tvarkos III skyriuje.

Siekdamas, kad būtų sutrumpintas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas, pareiškėjas motyvuotu prašymu turi kreiptis į Departamentą, kuris yra kompetentingas įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir priimti adekvatų sprendimą.

Taisyklių 11¹ punkte nustatyta, kad duomenys iš nacionalinio sąrašo teikiami Centrinei Šengeno informacinei sistemai (toliau – C. SIS), jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į nacionalinį sąrašą, atitinka 2006-12-20 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 str. nustatytus pagrindus. SIS II reglamento 24 str. 2 ir 3 d. nustatyti atvejai (pagrindai), kuriais įvedamas perspėjimas, t. y. perspėjimas įvedamas, kai 1 d. nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje.

Nustatyta, kad sprendimą įvesti duomenis apie pareiškėją į C. SIS Departamentas priėmė vadovaudamasis SIS II reglamento 24 str. 1 ir 2 d. nuostatomis ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui į Lietuvos Respubliką draudžiama atvykti dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui.

Pagal Taisyklių 17² p. nuostatas, C. SIS pateikti duomenys Departamento sprendimu gali būti atšaukti, jei įspėjimas dėl užsieniečio neįsileidimo panaikinamas pagal ĮUTP 26 str. 7 d. arba jeigu duomenys apie užsienietį išbraukiami iš nacionalinio sąrašo. Vadinasi, duomenys C. SIS gali būti taisomi Departamentui priėmus sprendimą sutrumpinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą arba kitai Šengeno valstybei pradėjus konsultacijas dėl leidimo gyventi pareiškėjui išdavimo. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas pakeisti Departamento sprendimą ir sutrumpinti į C. SIS įvesto perspėjimo galiojimo terminą taip pat negali būti tenkinamas.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, remdamasis nurodytu teisiniu reguliavimu ir išdėstytais argumentais, teismas konstatuoja, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti arba pakeisti Departamento 2015-11-13 sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1173(00195) nėra, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjo skundą, negali būti tenkinamas ir jo prašymas priteisti iš atsakovo 350 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str. teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo E. A. (E. A.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.