Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-07-11 · Administracinė byla Nr. I-2418-422/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-11
Bylos Nr.
I-2418-422/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Pareiškėjas
R. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2418-422/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00102-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.;15.2.3.2.; 21.;74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 11 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant Deivydui Aidukui,

nedalyvaujant pareiškėjui R. T. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. T. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 20000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b.l. 4-8) nurodė, jog jis nuo 2008 m. iki 2016 m. sausio mėnesio buvo kalinamas Kauno TI kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kauno TI kamerų plotą mažino jose buvę baldai bei sanitarinis mazgas. Dėl per mažo kamerų ploto negalėjo judėti, turėjo sėdėti arba gulėti. Dėl gyvenamojo ploto trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos. Laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2010 m. buvo laikomas šešiavietėse kamerose su dar septyniais asmenimis, dažnai teko miegoti ant grindų. Prašė administraciją perkelti į kitas kameras, tačiau atsakydavo, kad nėra vietos. Kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas, jose buvo tamsu, drėgna ir šalta, rūkantys asmenys buvo laikomi su nerūkančiais. Atvykstant ar išvykstant iš Kauno TI pareiškėjo bei jo daiktų apžiūra buvo daroma antisanitarinėmis sąlygomis, nešvariose ir šaltose patalpose, buvo priverstas nusirengti esant žemai oro temperatūrai ir dėti drabužius ir daiktus ant nešvarių grindų. Pareigūnai nuolat nuteistuosius provokuodavo, sudarydavo konfliktines situacijas. Kalinimo sąlygas Kauno TI pareiškėjas prilygina kankinančioms, nežmoniškoms, žeminančiomis žmogaus orumą. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas jautė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, t.y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 20000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo. Prašo jo reikalavimui netaikyti ieškinio senaties, nes pažeidimas yra tęstinis.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius (toliau – ir Kauno TI) atsiliepime į skundą (b.l. 11-15) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pripažino, kad tam tikrais periodais pareiškėjas buvo laikomas mažesnio, nei reglamentuota teisės aktuose, ploto sąlygomis, bet tai sąlygojo objektyvios, ne nuo atsakovo atstovo valinių veiksmų priklausančios priežastys. Kauno TI pareiškėjui buvo suteikiami pasivaikščiojimai gryname ore, jis galėjo naudotis kiemeliais su sporto įranga, teniso kambariu, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla, koplyčia, Socialinės reabilitacijos ir Sveikatos priežiūros specialistų teikiamomis paslaugomis - t. y. priemonėmis, kompensuojančiomis arba pašalinančiomis neigiamą suėmimo sąlygų įtaką, todėl, negalima traktuoti, kad, laikant pareiškėją Kauno TI, buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tvirtino, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas su pertraukomis, todėl netinkamas kamerų apšvietimas, jeigu ir toks buvo, galėjo pakenkti jo akims. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl regėjimo sutrikimų, netinkamos apšvietos nesikreipė. Tardymo izoliatoriuje atliekant kratas daiktai dedami ant stalų, patalpos šildomos ir reguliariai valomos. Vykdant Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus nurodymą asmenys, raštu pareiškę esantys nerūkantys, laikomi su nerūkančiais asmenimis. Būnant pareiškėjui Kauno TI, jo garbė ir orumas, neturtinės teisės nebuvo pažeistos. Pareiškėjas neįrodė sąlygų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, todėl jo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties institutą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2016 m. sausio 1 d. jam kalint Kauno tardymo izoliatoriuje perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose ir pan.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Kauno TI kalėjo nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2008 m. balandžio 18 d., nuo 2008 m. birželio 17 d. iki 2010 m. liepos 12 d., ir periodiškai nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. spalio 6 d. (b.l. 18-21,179-195).

Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. spalio 6 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Kauno TI pradžios. Skunde pareiškėjas nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Teismo nuomone, jausdamas tokį diskomfortą, pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Teismo nuomone, pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į Kauno TI administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Kauno TI administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. spalio 6 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2016 m. sausio 22 d. (b.l. 9), todėl praleido terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2010 m. liepos 12 d. pareikšti.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, pareiškėjas nesutiko, kad jo reikalavimui turi būti taikoma sutrumpinta ieškinio senatis, neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 9 d. iki 2010 m. liepos 12 d., atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Kauno TI laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. spalio 6 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. viso bendro kameros ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Pareiškėjo kameros kortelės (b.l. 16,17) bei atsakovo atstovo pateiktos 2016 m. vasario 11 d. pažymos Nr. 11-798 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI ( b.l. 18-21) patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu buvo laikomas Kauno TI kamerose Nr. 3214,141,215,349,345,158,170,334,213,207,221,159,348 ir 163. Nustatyta, kad reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos nebuvo užtikrintas 18 parų.

Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.

Darytina išvada, pareiškėjui kalint Kauno TI, 18 parų nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad kamerose buvusių baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo metu) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

R. T. savo teisių pažeidimus taip pat grindžia aplinkybėmis, jog kamerose nebuvo tinkamo dieninio apšvietimo, buvo šalta, drėgna, atvykstant ar išvykstant iš Kauno TI pareiškėjo bei jo daiktų kratos buvo daromos antisanitarinėmis sąlygomis, purvinose, šaltose patalpose, kur jis buvo priverstas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, o daiktus ir drabužius dėti ant nešvarių grindų.

Higienos normos HN 76:2010 22 punkte nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. (Higienos normos HN 76:2010 23 p.). Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 p.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013), todėl laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Nors teismas iš atsakovo atstovo ne kartą reikalavimo pateikti į bylą dokumentus, patvirtinančius kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, apšvietos, santykinės oro drėgmės, temperatūros atitiktį Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams (b.l. 2,3) tačiau tokių dokumentų nebuvo pateikta, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl netinkamos kamerų natūralios apšvietos, temperatūros, drėgmės bei nešvarių ir šaltų nuteistųjų priėmimo paskirstymo patalpų lieka nepaneigti.

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Higienos normos HN 76:2010 14 punkte taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Bausmių vykdymo kodekso nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, tačiau aukščiau nurodytos Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos Nr. HN76:2010 nuostatos suponuoja išvadą, kad Kauno TI, paskirstydamas suimtuosius į gyvenamąsias patalpas, turi imtis priemonių, kad būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra rūkantis asmuo (b.l. 99), prašymų patalpinti ar perkelti jį į kamerą su nerūkančiais asmenimis Kauno TI administracijai nėra pateikęs, todėl Kauno TI , laikydamas pareiškėja kamerose su rūkančiais asmenimis, negali būti pripažintas pažeidęs jo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pareigūnų veiksmais tyčia sudaromos konfliktinės situacijos tarp kalinamų asmenų, nuteistieji yra provokuojami, tačiau nenurodė konkretaus atvejo, susijusio su šio pobūdžio pažeidimu, t.y. nenurodė kada ir koks konkretus pareigūnas, kokiu būdu ir tarp kokių asmenų sudarė konfliktinę situaciją, at provokaciją, nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (pvz. liudytojų parodymų ir pan.), todėl bendro pobūdžio faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (b.l.82-172) nurodyta, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus yra kreipęsis dėl kosulio, slogos, gerklės, galvos, dantų, nugaros, sprando skausmų, viduriavimo, infekcinio susirgimo, sutrikusio miego ir pan. Šie pareiškėjo susirgimai, teismo vertinimu, niekuo nesiskiria nuo sveikatos sutrikimų, ligų, kuriomis serga ir laisvėje esantys asmenys, todėl jie nėra susieti priežastiniu ryšiu su netinkamomis kalinimo sąlygomis Kauno TI. Be to, pareiškėjas skunde jam padarytos neturtinės žalos ir nesiejo su aukščiau nurodytais sveikatos sutrikimais.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų ( per mažo kamerų ploto, netinkamos apšvietos, ventiliacijos ir pan.), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. R. T. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad Kauno TI, pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, pareiškėjas buvo laikomas 18 parų, iš jų – 2 paras (1 pilną ir 2 po pusę paros) ženkliai pažeidžiant nustatytą minimalią ploto normą (kameroje jam tekdavo 2,43 kv.m. gyvenamojo ploto) (b.l. 19). Pažymėtina, kad dėl kamerose esančių baldų ir kitų daiktų, šis plotas buvo dar mažesnis, tačiau pažeidimas nebuvo tęstinis, be to, didžiąją dalį vertinamojo laikotarpio gyvenamojo ploto jam teko žymiai daugiau (4,41 kv.m., 5,14 kv.m.8,83 kv.m.,16,40 kv.m). Aptariant bendrąsias gyvenimo sąlygas pastebėtina, kad Kauno TI yra kamerų tipo įstaiga, kurioje asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota, todėl joje laikomiems asmenims suteikta ribota judėjimo laisvė - galimybė naudotis biblioteka, sporto kiemeliais, kompiuterių klase ir pan. negali visiškai kompensuoti nuteistiesiems (suimtiesiems) tenkančio per mažo gyvenamojo ploto.

Taip pat byloje nepaneigti pareiškėjo teiginiai dėl kamerų, kuriose vertinamuoju laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, natūraliai apšvietai, santykinei oro drėgmei, temperatūrai, asmens ir jų daiktų apžiūros patalpoms keliamų reikalavimų pažeidimų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinus pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas kalėdamas Kauno TI dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, kad jo sveikatos būklė, jam būnant Kauno TI, būtų ženkliai pablogėjusi, kad būtų taikytas stacionarinis gydymas, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 150 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ( Įstatymo įgyvendinimas), teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Janina Vitunskienė